Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko teisėjo Benedikto Stakausko, teisėjo Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo teisėjo Jono Prapiesčio,

išnagrinėjo nuteistojo D. B. pareiškimą atnaujinti baudžiamąją bylą dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. B. laisvės atėmimo bausmę Marijampolės griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje atliko už nepilnametės išžaginimą, kurį padarė 1990 m. birželio 7 d. Rusijos TFSR Vologdos srityje Sokolsko mieste. Šio miesto liaudies teismas 1990 m. rugsėjo 18 d. nuosprendžiu D. B. pripažino kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Rusijos TFSR 1960 m. baudžiamojo kodekso 117 straipsnio 3 dalyje (1961 m. BK 118 straipsnio 3 dalis, 2000 m. BK 149 straipsnio 3 dalis) ir nubaudė jį laisvės atėmimu aštuoneriems metams. Atlikti šią bausmę D. B. buvo perduotas Lietuvos Respublikai.

Minėtoje Marijampolės rajono apylinkės teismo 1996 m. sausio 10 d. nutartyje nurodyta, kad D. B. laisvės atėmimo bausmę atlieka nuo 1990 m. rugpjūčio 10 d. Taigi Sokolsko liaudies teismo 1990 m. rugsėjo 18 d. nuosprendžiu paskirtos aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmės laikas turėjo baigtis 1998 m. rugpjūčio 10 d. Naują nusikaltimą – tyčinį sunkų sveikatos sutrikdymą, už kurį buvo nuteistas Anykščių rajono apylinkės teismo 2005 m. birželio 21 d. nuosprendžiu, D. B. padarė, kaip minėta, 1997 m. rugpjūčio 3 d. Ir tuo metu galiojusio 1961 m. BK 54² straipsnio 9 dalis, ir dabar galiojančio BK 77 straipsnio 6 dalis iš esmės analogiškai nurodo, kad jei asmuo, lygtinai paleistas iš laisvės atėmimo vietos, per neatliktos bausmės laiką padaro naują nusikalstamą veiką, teismas jam bausmę skiria pagal bausmės skyrimo, kai neatlikus bausmės padaryta nauja nusikalstama veika, taisykles, įtvirtintas BK 64 straipsnyje (1961 m. BK 43 straipsnis). Atsižvelgdamas į šias aplinkybes ir vadovaudamasis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, Anykščių rajono apylinkės teismas 2005 m. birželio 21 d. nuosprendyje D. B. už T. S. sveikatos tyčinį sunkų sutrikdymą paskirtą dvejų metų ir devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmę subendrino su dalimi neatliktos laisvės atėmimo bausmės (vienu mėnesiu), paskirtos D. B. minėtu Rusijos TFSR Vologdos srities Sokolsko miesto liaudies teismo 1990 m. rugsėjo 18 d. nuosprendžiu, ir galutinę bausmę D. B. paskyrė laisvės atėmimą dvejiems metams ir dešimčiai mėnesių.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, išnagrinėjusi nuteistojo D. B. apeliacinį skundą, 2005 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo 2005 m. birželio 21 d. nuosprendį pakeitė: pritaikiusi 2000 m. balandžio 11 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl amnestijos akto“ (toliau – ir įstatymas „Dėl amnestijos akto“) 3 straipsnio 2 dalies 2 punktą, nuteistajam D. B. paskirtą dvejų metų ir dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausmę sumažino vienu penktadaliu. Kitą nuosprendžio dalį paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas savo sprendimą motyvavo tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuteistajam D. B. nepritaikė įstatymo „Dėl amnestijos akto“, nes D. B. nuteistas už veiką, padarytą 1997 m. rugpjūčio 3 d., t. y. iki įstatymo „Dėl amnestijos akto“ 6 straipsnyje nurodytos datos – 2000 m. vasario 29 d. imtinai. Šio įstatymo 4 straipsnyje numatytų pagrindų, dėl kurių amnestija D. B. negalėtų būti taikoma, byloje nėra nustatyta.

Kasacine tvarka nuteistasis D. B. teismų sprendimų neskundė.

Nuteistasis D. B. prašo pritaikyti 2000 m. balandžio 11 d. įstatymo „Dėl amnestijos akto“ 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir jam paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu.

Nuteistasis D. B. pareiškime Lietuvos Aukščiausiajam Teismui dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo teigia, kad Panevėžio apygardos teismas pažeidė BK 78 straipsnį ir netinkamai pritaikė įstatymą „Dėl amnestijos akto“. Pareiškėjas nurodo, kad jam turėjo būti taikomas šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir bausmė sumažinta vienu trečdaliu, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas pritaikė įstatymo „Dėl amnestijos akto“ 3 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir bausmę jam sumažino vienu penktadaliu. Nuteistojo D. B. nuomone, įstatyme „Dėl amnestijos akto“ nenustatyta, kad amnestija gali būti taikoma (ar netaikoma) asmenims, nuteistiems pagal Rusijos Federacijos baudžiamąjį kodeksą; šiame įstatyme nenumatyta apygardos teismo teisė savo nuožiūra trumpinti bausmės laiką.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. B. pareiškimas atnaujinti baudžiamąją bylą dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo atmestinas.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą baudžiamosios bylos atnaujinimas dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo yra galimas, jeigu pagal nuosprendžiuose ir nutartyse nurodytas aplinkybes yra pagrindas manyti, jog baudžiamasis įstatymas akivaizdžiai netinkamai pritaikytas ir dėl to reikia, ištaisius netinkamą amnestijos taikymą, nuteistąjį atleisti nuo bausmės arba ją sumažinti (BPK 451 straipsnio 5 punktas).

Pagal įstatymą „Dėl amnestijos akto“ amnestija taikoma asmenims, kurie laisvės atėmimo bausmę atlieka Lietuvos Respublikoje (7 straipsnis). Nuteistasis D. B. laisvės atėmimo bausmę atlieka Lietuvos Respublikoje, ši bausmė jam paskirta Anykščių rajono apylinkės teismo 2005 m. birželio 21 d. nuosprendžiu už nusikaltimus, nurodytus BK 135 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 3 dalyje, ir padarytus iki įstatymo „Dėl amnestijos akto“ 6 straipsnyje nurodytos datos – 2000 m. vasario 29 d. imtinai. Įstatymo „Dėl amnestijos akto“ 3 straipsnio 2 dalies 2 punkte inter alia nustatyta, kad šis įstatymas taikomas ir asmenims, nuteistiems už nepilnametės išžaginimą (1961 m. BK 118 straipsnio 3 dalis), sumažinant jiems paskirtą laisvės atėmimo bausmę vienu penktadaliu, bet ne daugiau kaip vieneriais metais. Minėta, kad nuteistasis D. B. atlieka laisvės atėmimo bausmę ir už nepilnametės išžaginimą (1961 m. BK 118 straipsnio 3 dalis).

Įstatymo „Dėl amnestijos akto“ 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte, kuriuo, nuteistojo D. B. nuomone, reikėjo remtis, sumažinant jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, inter alia nustatyta, kad asmenims, nuteistiems už tyčinius nusikaltimus, paskirta laisvės atėmimo bausmė sumažinama vienu trečdaliu, bet ne daugiau kaip dvejais metais, išskyrus asmenis, nuteistus už nepilnametės išžaginimą (1961 m. BK 118 straipsnio 3 dalis).

Taigi apeliacinės instancijos teismas pagrįstai rėmėsi įstatymo „Dėl amnestijos akto“ 3 straipsnio 2 dalies 2 punktu ir tinkamai pritaikė 2000 m. balandžio 11 d. Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl amnestijos akto“, sumažindamas D. B. paskirtą laisvės atėmimo bausmę vienu penktadaliu. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas nepažeidė ir BK 78 straipsnio nuostatų.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo tenkinti D. B. pareiškimą ir taikyti jam 2000 m. balandžio 11 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl amnestijos akto“ 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 453 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

Atmesti nuteistojo D. B. pareiškimą dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo.