Vilniaus apygardos teismo nutartis

2013-05-23 · Civilinė byla Nr. 2S-536-553/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2013-05-23Vilniaus apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2014-05-13Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-05-23
Bylos Nr.
2S-536-553/2013
Teisminio proceso Nr.
2-01-3-15728-2012-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Aldona Tilindienė
Ieškovas
BUAB „Trimatis“
Atsakovas
G. S., M. B.
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-536-553/2013Teisminio proceso Nr. 2-01-3-15728-2012-4Procesinio sprendimo kategorijos: 110.1; 122.4 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. gegužės 23 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aldona Tilindienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų (atsakovų) G. S. ir M. B. atskiruosius skundus dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-11-06 nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovo BUAB „Trimatis“ ieškinį atsakovams G. S. ir M. B. dėl žalos atlyginimo.

Teisėja, išnagrinėjusi atskiruosius skundus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą su reikalavimu priteisti iš atsakovo M. B. 427,73 Lt žalos atlyginimą už neišsaugotą areštuotą turtą, priteisti iš atsakovo G. S. ir subsidiariai iš atsakovo M. B. 118 936,43 Lt žalos atlyginimą už administratoriui neperduotą bendrovės turtą, priteisti iš atsakovų ieškovo naudai 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Reikalavimui užtikrinti ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovų kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, pinigines lėšas, esančias pas atsakovus arba trečiuosius asmenis, 118 936,43 Lt sumai. Nurodė, kad ieškinio suma yra didelė, atsakovai yra fiziniai asmenys, jų elgesys patvirtina, kad yra grėsmė, jog sužinoję apie pateiktą ieškinį, jie imsis veiksmų turimam turtui perleisti ar kitu būdu apsunkinti, todėl, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012-11-06 nutartimi ieškovo prašymą tenkino ir ieškovo reikalavimams užtikrinti taikė laikinąsias apsaugos priemones – atsakovų G. S. ir M. B. nekilnojamojo turto, esančio pas atsakovus ir/arba trečiuosius asmenis, areštą 118 936,43Lt sumai, uždraudžiant jį perleisti kitiems asmenims, o nesant ar nepakankant šio turto, areštuoti kilnojamąjį turtą, turtines teises arba pinigines lėšas, esančias atsakovų atsiskaitomosiose sąskaitose kredito įstaigose ir/arba pas kitus trečiuosius asmenis, leidžiant atsakovams atlikti operacijas su atsiskaitomosiose sąskaitose ir/arba pas trečiuosius asmenis esančiomis lėšomis, atsiskaitant su ieškovu. Teismas nustatė, kad įvertinus ieškovo reikalavimo turtinį pobūdį, tai, kad didelė ieškinio suma objektyviai padidina būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką, atsižvelgiant į aplinkybę, jog ieškovui Vilniaus apygardos teismo 2009-01-25 nutartimi iškelta bankroto byla, darytina išvada, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomu.

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Atskiruoju skundu apeliantas (atsakovas) G. S. prašo panaikinti pritaikytą areštą. Nurodo, kad 2009-06-25 nutartimi UAB „Trimatis“ iškelta bankroto byla. 2009-06-25 dieną apeliantas nebuvo UAB „Trimatis“ valdymo organų narys, nes 2009-01-26 M. B. pardavė visas jam priklausančias įmonės akcijas. Pardavęs akcijas, G. S. dar kurį laiką dirbo UAB „Trimatis“, bet 2009-03-04 nutraukė darbo sutartį. Apeliantas paaiškina, kad dėl minėtų priežasčių jis nebuvo atsakingas už turto saugojimą, taip pat negalėjo bankroto administratoriui ką nors perduoti, nes jo su UAB „Trimatis“ jau niekas nebesiejo. Apeliantas ieškinyje įvardijamas kaip akcininkas, tačiau 2009-06-25 apelianto su UAB „Trimatis“ niekas nesiejo. Ieškinys apelianto atžvilgiu pareikštas kaip netinkamam atsakovui. Apeliantas pažymėjo, kad yra architektas ir vykdo individualią veiklą, kuriai kartais reikalingos nemažos investicijos, todėl apeliantas ima paskolas iš banko dažniausiai įkeisdamas nekilnojamąjį turtą. Areštavus apelianto turtą, jis negalės vykdyti veiklos ir užtikrinti lėšų savo ir mažamečio sūnaus pragyvenimui.

Atskiruoju skundu apeliantas (atsakovas) M. B. prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-11-06 nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės. Nurodo, kad priimdamas skundžiamą nutartį, pirmosios instancijos teismas netinkamai išnagrinėjo teisingam sprendimui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priimti svarbias aplinkybes, nesivadovavo Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 145 straipsnio 1 ir 2 dalimis, nukrypo nuo nutartims dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo suformuotos praktikos. Teismo pritaikyto laikinosios apsaugos priemonės yra neproporcingos siekiamiems tikslams, pažeidžia teisingumo principą. Vadovaujantis ekonomiškumo principu, teismas turėjo atsižvelgti, kad ieškinyje pareikštas 118 963,43 Lt reikalavimas M. B. kaip subsidiariam skolininkui, todėl laikinąsias apsaugos priemones teismas visų pirma turėjo taikyti skolininkui G. S., o tik tuo atveju, jeigu turto neužtektų, laikinąsias apsaugos priemones taikyti subsidiariam skolininkui. Skundžiamoje nutartyje nenurodytas eiliškumas, kuriuo gali būti vykdomas atsakovų turto areštas, todėl tokia teismo nutartis yra neaiški ir ateityje gali lemti dar daugiau teisminių ginčų dėl antstolio veiksmų. Pagal nekilnojamojo turto registro duomenis pagrindinio atsakovo G. S. turimo nekilnojamojo turto (473 279 Lt vertės) visiškai užtektų galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti, todėl nėra jokio pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovo M. B. atžvilgiu.

Atsiliepimas

Atsiliepime į atsakovo M. B. atskirąjį skundą atsakovas G. S. nurodo, kad klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo M. B. atžvilgiu palieka spręsti teismo nuožiūra. Pažymi, kad nesutinka su M. B. atskirajame skunde išdėstyta nuomone dėl subsidiarios atsakomybės taikymo, nes G. S. UAB „Trimatis“ bankroto bylos iškėlimo dienai net nebuvo šios įmonės akcininkas, todėl jis yra netinkamas atsakovas šioje byloje.

Ieškovas atsiliepimu į atsakovo G. S. atskirąjį skundą prašo skundą atmesti. Nurodo, kad atsakovo atsakomybės klausimas, skirtingai nei nurodo atsakovas, yra ne laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, o bylos nagrinėjimo iš esmės klausimas. Ieškinyje BUAB „Trimatis“ padaryta žala grindžiama bendrovės vadovo M. B. ir buvusio jos akcininko G. S. nesąžiningais veiksmais, kuriais siekta nuslėpti bendrovės areštuotą turtą. Ieškinio reikalavimo suma yra didelė, ieškinys pareikštas fiziniams asmenims. Atsakovas nepateikė įrodymų, kurie paneigtų prezumpciją ir pagrįstų, kad iki teismo sprendimo priėmimo jam priklausantis turtas ir piniginės lėšos nebus išvaistytos ar perleistos kitiems asmenims.

Atsiliepime į atsakovo G. S. atskirąjį skundą atsakovas M. B. nurodo, kad esant tam pakankamai pagrindo, ieškinys dėl žalos atlyginimo gali būti reiškiamas ne tik esamiems bendrovės valdymo organų nariams ar dalyviams, bet ir buvusiems juridinio asmens organų nariams ir dalyviams. Iš byloje pateiktų rašytinių dokumentų matyti, kad patalpos adresu Linkmenų g. 28, Vilnius, kuriose buvo UAB „Trimatis“ priklausantis turtas, dėl kurio praradimo yra reikalaujama atlyginti žalą, be UAB „Trimatis“ žinios buvo perduotos G. S. įsteigtai UAB „Standė“.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl pasisako tik dėl atskirųjų skundų argumentų. Nagrinėjamos bylos atveju apeliacinės instancijos teismas turi išsiaiškinti, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė laikinųjų apsaugos priemonių taikymą reglamentuojančias procesines teisės normas.

Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – tai preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Tokio procesinio veiksmo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Kitaip tariant, ieškinyje išdėstyti teisiniai ir faktiniai argumentai, pateikti įrodymai turi prima facie patvirtinti ir būti pakankami, kad teismas įsitikintų, jog ieškinys, remiantis pateiktais faktiniais ir teisiniais argumentais, gali būti tenkinamas. Tačiau esant šiai proceso stadijai, tarp šalių kilęs ginčas iš esmės nesprendžiamas. Taikant laikinąsias apsaugos priemones atliekamas preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas yra skirtas ne bylai iš esmės išspręsti, o būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikai įvertinti. Įstatymas įpareigoja teismą įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnis). Šia įrodymų vertinimo taisykle yra grindžiamas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumas, pirmiausiai įvertinant galimą grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams (CPK 144 straipsnis, 145 straipsnio 2 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas, kurį privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12 ir 178 straipsniai). Taikant laikinąsias apsaugos priemones taip pat turi būti įvertintas jų tikslingumas, t. y. jos turi garantuoti būsimo teismo sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti susijusios su pareikštų reikalavimų esme, pobūdžiu ir apimtimi. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį lemia individualios šalių ginčo, t. y. bylos aplinkybės.

Nagrinėjamoje byloje ieškovas BUAB „Trimatis“ kreipėsi į teismą su reikalavimu priteisti iš atsakovo M. B. 427,73 Lt žalos atlyginimo už neišsaugotą areštuotą turtą, priteisti iš atsakovo G. S. ir subsidiariai iš atsakovo M. B. 118 936,43 Lt žalos atlyginimą už administratoriui neperduotą bendrovės turtą, priteisti iš atsakovų ieškovo naudai 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atsakovų skundžiama nutartimi areštavo atsakovų G. S. ir M. B. nekilnojamąjį turtą, esantį pas atsakovus ir/arba trečiuosius asmenis, uždraudžiant jį perleisti kitiems asmenims, o jo nesant ar nepakankant reikalavimams užtikrinti, areštavo atsakovų kilnojamąjį turtą, turtines teises arba pinigines lėšas, esančias atsakovų atsiskaitomosiose sąskaitose kredito įstaigose ir/arba pas kitus trečiuosius asmenis, bendrai 118 936,43 Lt sumai, leidžiant atsakovams atlikti operacijas su atsiskaitomosiose sąskaitose ir/arba pas trečiuosius asmenis esančiomis lėšomis, atsiskaitant su ieškovu. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su atskirųjų skundų medžiaga, daro išvadą, kad skundžiama 2012-11-06 nutartis yra iš dalies nepagrįsta, todėl keistina dėl žemiau nurodytų motyvų.

Ieškovas savo reikalavimą priteisti iš atsakovo M. B. 427,73 Lt žalos atlyginimą už neišsaugotą areštuotą turtą bei reikalavimą priteisti iš atsakovo G. S. ir subsidiariai iš atsakovo M. B. 118 936,43 Lt žalos atlyginimą už administratoriui neperduotą BUAB „Trimatis“ turtą grindžia argumentais ir rašytiniais įrodymais, kurie, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, prima facie patvirtina, kad ieškovo bankroto administratoriui po ieškovo bankroto bylos iškėlimo nebuvo perduotas visas įmonės turtas, kurio dalis tikėtinai liko pas buvusį ieškovo vadovą M. B., o kita dalis – pas buvusi ieškovo akcininką G. S.. Kaip minėta, esant šiai proceso stadijai, tarp šalių kilęs ginčas iš esmės nesprendžiamas, tik bylos nagrinėjimo iš esmės stadijoje teismas, įvertinęs visus įrodymus ir argumentus, gali spręsti atsakovo atsakomybės ir ieškinio tenkinimo klausimą, todėl apelianto G. S. argumentai, jog jis yra netinkamas atsakovas (nes nebėra ieškovo akcininkas) atmestini kaip nepagrįsti.

Pažymėtina, kad didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl teikdamas prašymą areštuoti atsakovo turtą, ieškovas turi pateikti argumentus ir įrodymus, kurie patvirtintų galimą atsakovo nesąžiningumą, t. y. galimybę imtis nesąžiningų veiksmų siekiant išvengti galimo išieškojimo patenkinus ieškinį. Susipažinęs su bylos medžiaga, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad šiuo atveju ieškovas pateikė pakankamai argumentų ir įrodymų dėl galimo atsakovų nesąžiningumo vengiant ieškovo bankroto administratoriui perduoti ieškovo iki bankroto bylos tikėtinai turėtą turtą, taigi pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymo galimybė sumažėtų.

Tačiau, kaip teisingai pažymėjo apeliantas M. B., taikant laikinąsias apsaugos priemones turi būti vadovaujamasi ekonomiškumo principu (CPK 145 straipsnio 2 dalis), Ekonomiškumo principas, be kita ko, reiškia, kad teismas turi taikyti tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimui įvykdyti. Taikant laikinąsias apsaugos priemones teisingumo principas reikalauja išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą, t. y. laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios ir tiek, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nevaržytų vienos proceso šalies teisių ir teisėtų interesų daugiau, nei būtina tikslui pasiekti (CPK 17, 146 straipsniai). Šiuo atveju ieškovo abiems atsakovams G. S. ir M. B. pareikštas reikalavimas dėl 118 936,43 Lt žalos atlyginimo turi subsidiarumo požymi, t. y. ieškinio visiško tenkinimo atveju, atsakovas M. B. (papildomas skolininkas, atsakantis kartu su pagrindiniu skolininku) privalės sumokėti tik tą 118 936,43 Lt sumos dalį, kurios nesumokės G. S. (pagrindinis skolininkas), todėl ir laikinosios apsaugos priemonės atsakovo M. B. turtui gali būti taikomos tik subsidiariai, t. y. tik tiek, kiek neužteks areštuotino atsakovo G. S. turto, skirto užtikrinti ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymą, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis keistina (CPK 337 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Dėl apelianto G. S. skundo argumentų, susijusių su tuo, jog areštavus apelianto turtą, jis negalės vykdyti veiklos ir užtikrinti lėšų savo ir mažamečio sūnaus pragyvenimui, pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas visuomet susijęs su tam tikrais atsakovo teisių suvaržymais. Tuo atveju, jeigu dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių atsakovas patiria nuostolius, jis turi teisę kreiptis į bylą nagrinėjantį pirmosios instancijos teismą su prašymu dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo arba įsiteisėjus sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas, atsakovas turi teisę reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos atsakovas patyrė dėl ieškovo prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių (CPK 146 straipsnis).

Apie nutarties priėmimą informuojamas Turto arešto aktų registro tvarkytojas (CPK 152 straipsnio 5 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasi CPK 152 straipsnio 5 dalimi, 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutarė:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-11-06 nutarties rozoliucinę dalį pakeisti ir ją išdėstyti taip:

„Ieškovo BUAB „Trimatis“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti iš dalies.

Ieškovo BUAB „Trimatis“ (į. k. 125578194, buveinė: Linkmenų g. 28, Vilnius) pareikštų reikalavimų įvykdymo užtikrinimui areštuoti atsakovui G. S. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą bei turtines teises, esančius pas šį atsakovą ar trečiuosius asmenis, o jų nesant ar esant nepakankamai, G. S. lėšas, esančias bankų ir kitų kredito įstaigų sąskaitose, neviršijant 118 936,43 Lt (vieno šimto aštuoniolikos tūkstančių devynių šimtų trisdešimt šešių litų 43 ct) sumos, leidžiant iš areštuotų lėšų atsiskaityti su ieškovu, asmeninėms reikmėms kas mėnesį naudoti pinigų sumą, neviršijančią Vyriausybės nustatytos vienos minimaliosios mėnesinės algos (MMA), mokėti mokesčius valstybei, dengti skolinius įsipareigojimus kredito įstaigoms.

Nepakankant G. S. areštuoto turto, areštuoti M. B. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą bei turtines teises, esančius pas šį atsakovą ar trečiuosius asmenis, o jų nesant ar nepakankant, M. B. lėšas, esančias bankų ir kitų kredito įstaigų sąskaitose, neviršijant 118 936,43 Lt (vieno šimto aštuoniolikos tūkstančių devynių šimtų trisdešimt šešių litų 43 ct) sumos, leidžiant iš areštuotų lėšų atsiskaityti su ieškovu, asmeninėms reikmėms kas mėnesį naudoti pinigų sumą, neviršijančią Vyriausybės nustatytos vienos minimaliosios mėnesinės algos (MMA), mokėti mokesčius valstybei, dengti skolinius įsipareigojimus kredito įstaigoms“.

Nutarties kopijas išsiųsti šalims bei Turto arešto aktų registro tvarkytojui – Centrinei hipotekos įstaigai.

Teisėja Aldona Tilindienė