- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-06-02
- Bylos Nr.
- A-556-863-08
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Antanas Ablingis, Arūnas Sutkevičius (pran.)
- Pareiškėjas
- I. Š.
- Atsakovas
- Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Advokatai
- Džiolana Tarvainytė
- Kategorijos
- 9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. Š. (I. Š.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundą dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimo panaikinimo, dalyvaujant pareiškėjui I. Š. (I. Š.), atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI prie FM) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija) 2007 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. S-88-(7-63/2007) ir palikti galioti VMI prie FM 2007 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. 68-27, arba VMI prie FM 2007 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. 68-27 pakeisti, priimant sprendimą atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodė, kad Mokestinių ginčų komisija netinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas. Paaiškino, kad patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjas I. Š. (toliau - ir pareiškėjas) 2001 m. kovo 23 d. pateikė Brangų turtą įsigijusio asmens arba įsigyjančio Lietuvos Respublikos gyventojo pajamų deklaraciją Nr. 071209 dėl 2001 m. kovo 21 d. už 501 000 Lt įsigytų prekybos patalpų, esančių (duomenys neskelbtini). Pajamas pareiškėjas pagrindė su Baltarusijos piliečiu A. A. 2000 m. lapkričio 8 d. sudarytomis meno vertybių pirkimo-pardavimo sutartimis, patvirtintomis Vilniaus miesto 15-me notarų biure. Pagal notariškai patvirtintas sutartis pareiškėjas pardavė A. A. meno vertybes - marmurinę figūrą „Apsinuoginusi moteris su kūdikiu“, sukurtą Klodiono XIX amžiaus pabaigoje - už 135 0000 Lt, XIX amžiaus pabaigoje pagamintą baroko stiliaus baldų komplektą - už 180 000 Lt, 1875 metais nutapytą 140/90 cm dydžio Bogoliubovo paveikslą „Pakrantės peizažas“ - už 165 000 Lt, XIX amžiaus pabaigoje pagamintą bronzinį židinio laikrodį su papuošimais - už 90 000 Lt, viso už 570 000 Lt. Remiantis informacija, gauta iš Baltarusijos mokesčių ir rinkliavų ministerijos, vietos mokesčių administratorius konstatavo, kad minėti sandoriai buvo sudaryti tik formaliai, A. A. meno vertybių nepirko, pinigų už jas nemokėjo, būdamas Lietuvoje, norėdamas užsidirbti pinigų, pasirašė kelis dokumentus, kurių turinio negalėjo žinoti, nes dokumentai buvo surašyti lietuvių kalba. Dėl to buvo padaryta išvada, kad pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų brangiam turtui įsigyti arba kitų įsigytų bei perleidžiamų lėšų deklaravimo“ (toliau – ir Įstatymas) 5 straipsnio 4 dalies nuostatas, pareiškėjas prekybos patalpų įsigijimo šaltinių (pajamų) pagrindimui 2001 m. kovo 23 d. deklaracijoje nurodė kitas - apmokestintas - 570 000 Lt pajamas, kurios turi būti apmokestintos taikant 20 procentų pajamų mokesčio tarifą. Paaiškino tokią poziciją tuo, kad 2001 m. birželio 28 d. turto aprašymo akte Nr. 5724 ir 2001 m. liepos 23 d. paveldėjimo teisės liudijime, kuriuose nurodytas pareiškėjo paveldėtas turtas, minėti daiktai nėra nurodyti. Nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjas paveldėjo minėtą turtą arba jį įsigijo kokiu nors kitu būdu. Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2003 m. kovo 13 d. raštu Nr. 3B/56-17.2-2969 pateikė informaciją apie tai, kad neturi duomenų apie A. A. deklaruotus pinigus bei meno vertybes nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2001 m. gruodžio 21 d. Baltarusijos mokesčių ir rinkliavų ministerija 2002 m. spalio 23 d. raštu Nr. 4-1-15 pateikė A. A. paaiškinimą, kuriame teigiama, kad jis 2000 m. lapkričio mėnesį asmeniniais reikalais lankėsi Lietuvoje. Jam einant gatve priėjęs jaunas žmogus pasiūlė užsidirbti pinigų. A. A. neigia įsigijęs meno vertybes iš pareiškėjo, tačiau norėdamas užsidirbti, pasirašė kelis dokumentus, kurių turinio negali žinoti, nes dokumentai buvo surašyti lietuvių kalba. Sutartyse nurodytų pinigų jis nemokėjęs. Už pasirašymą gavęs 100 JAV dolerių. 2005 m. spalio 18 d. raštu Nr. 143 Vilniaus miesto 15-to notarų biuro notarė G. Šiško informavo, kad 2000 m. lapkričio 8 d. buvo patvirtintos minėtos pirkimo-pardavimo sutartys, kurias tvirtinant šalys pateikė tapatybę patvirtinančius dokumentus, o kadangi buvo parduodami daiktai, kuriems nebūtina registracija, įsigijimo dokumentų nebuvo reikalaujama. Lietuvos kolekcininkų asociacija 2006 m. sausio 31 d. raštu Nr. 121 informavo, kad asociacija negali patvirtinti minėtų antikvarinių vertybių egzistavimo, negali nurodyti katalogų, kuriuose jos galėtų būti publikuojamos. Taip pat patvirtino, kad nei pareiškėjas, nei jo tėvas niekada nebuvo asociacijos nariais. Baltarusijos mokesčių ir rinkliavų ministerija 2006 m. kovo 30 d. raštu Nr. 4-1-12/2459 informavo, kad A. A. 2005 m. vasario 22 d. tragiškai žuvo, todėl jokios informacijos pateikti negali. Mokestinių ginčų komisija skundžiamu sprendimu panaikino atsakovo 2007 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. 68-27 sumokėti 114 000 Lt fizinių asmenų pajamų mokestį (toliau – ir FAPM) ir 46 648,80 Lt FAPM delspinigių. Mokestinių ginčų komisija pažymėjo, kad atsakovo surinkti įrodymai apie faktines sandorių sudarymo aplinkybes, taip pat apie aplinkybes, buvusias iki sudarant sutartis ir po jų sudarymo, nėra pakankami, kad neginčijamai paneigtų ūkinių operacijų įrodytomis sąlygomis realumą. Atsakovo teigimu, Mokestinių ginčų komisija netgi nevertino surinktų įrodymų, o apsiribojo abstrakčia sąvoka ,,įrodymai nėra pakankami“. Mokestinių ginčų komisija ir atsakovas skirtingai interpretuoja įstatymų nuostatas. Atsakovas aiškina privatinės teisės normų taikymo apimtį viešojoje teisėje ir remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama teismų praktika. Teigė, kad šiuo atveju Civilinio kodekso normos netaikytinos. Remėsi Vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2003 m. gruodžio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A11-648/2003, 2004 m. spalio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-355/2004. Paaiškino, kad šios bylos nagrinėjimo dalykas yra ne sandorių, kuriais pareiškėjas grindžia savo gautas pajamas, galiojimas, o galimybė šiais sandoriais pagrįsti pareiškėjo gautas pajamas ir iš to kylančios mokestinės teisinės pasekmės. Atsakovas taip pat rėmėsi Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 10 straipsnyje įtvirtinančiu turinio viršenybės prieš formą principu. Paaiškino, kad atsižvelgiant į tai, aplinkybės, jog pareiškėjas pajamų realiai negavo, gali būti įrodinėjamos įstatymų nustatyta tvarka. Remiasi įrodinėjimo naštos paskirstymo principais, įtvirtintais Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnyje, Vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-203/2005. Atsakovas vadovavosi MAĮ 61 straipsnio 1 dalimi. Paaiškino, kad įrodinėjimo dalykas šiuo atveju yra aplinkybės, ar pinigų sumos pareiškėjui realiai buvo ar nebuvo perduotos, t. y. gautos ar negautos pajamos. Atsakovo manymu, byloje surinkta pakankamai tiesioginių ir netiesioginių įrodymų, kad ginčo sumų pareiškėjas realiai negavo. Atsakovo nuomone, svarbiausia, jog pajamos būtų gautos realiai. Remėsi Vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. birželio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A5-749/2005.
Pareiškėjas atsiliepimu į skundą (b. l. 42 – 45) prašė skundą atmesti.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodė, kad nesutinka su atsakovo teiginiais, kad Mokestinių ginčų komisija net nevertino atsakovo surinktų ir pateiktų įrodymų, o apsiribojo abstrakčia sąvoka „įrodymai nėra pakankami“. Teigė, kad pareiškėjas įvykdė Įstatymo 1 straipsnio nuostatą. Nesutiko su atsakovo aiškinimu, kad svarbiausia pagrįsti faktą, jog pajamos buvo realiai gautos. Taip pat nesutiko su atsakovo argumentais dėl 2001 m. birželio 28 d. turto aprašymo akto Nr. 5724 ir 2001 m. liepos 23 d. paveldėjimo teisės liudijimo vertinimo. Pareiškėjo manymu, tai nėra tiesioginis įrodymas. Atkreipė dėmesį į tai, kad meno vertybių pirkimo pardavimo sutartys buvo sudarytos anksčiau nei išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, todėl meno vertybės ir negalėjo būti įtrauktos į paveldėjimo teisės liudijimą ar turto aprašymo aktą, nes šios vertybės jau buvo parduotos A. A. Tai, kad meno vertybės priklausė pareiškėjui, įrodo tas faktas, jog pareiškėjo tėvas mirė 2000 m. spalio 18 d. Palikimo priėmimui galiojo tuo metu galiojusios Civilinio kodekso nuostatos. Įstatymas nereikalavo jokios palikimo priėmimo registracijos. Pareiškėjas pažymėjo, kad Muitinės departamento 2003 m. kovo 13 d. raštas Nr. 3B/6-17.2-2969 taip pat yra tik netiesioginis įrodymas. Paaiškino, kad yra pakankamai daug įrodymų, jog A. A. domėjosi meno vertybėmis ir Lietuvoje sudarė ne vieną sandorį. Teigė, kad tai gali patvirtinti asmuo, sudaręs su A. A. tokį sandorį. Paaiškino, kad vertinant A. A. paaiškinimus reikėtų vadovautis Civilinio proceso kodekso normomis, reglamentuojančiomis įrodinėjimą. Pareiškėjo teigimu, A. A. parodymai negali paneigti notariškai patvirtintos pirkimo-pardavimo sutarties. Tuo labiau, kad A. A. paaiškinimai negali būti patikrinti, nes jis 2005 m. vasario 22 d. tragiškai žuvo. Dėl Lietuvos kolekcininkų asociacijos 2006 m. sausio 31 d. rašto Nr. 121 pareiškėjas paaiškino, kad ta aplinkybė, jog nei pareiškėjas, nei jo tėvas nebuvo šios asociacijos nariai, nevertintina kaip įrodymas. Pareiškėjo manymu, dalyvavimas asociacijose yra savanoriškas. Nurodė, kad pakartotinio patikrinimo atlikimas yra netikslingas, nes prieš tai jau buvo atlikti du patikrinimai. Atsakovas pakartotinio patikrinimo metu jokių papildomų įrodymų nepateikė. Pagal įstatymus dar vienas pakartotinis patikrinimas yra negalimas.
Atsiliepimas
Tretysis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimu į skundą (b. l. 27) nurodė, kad su VMI prie FM skundu sutinka ir prašė jį patenkinti, atsižvelgiant į jame išdėstytus motyvus.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. sprendimu (b. l. 51 – 57) pareiškėjo skundą patenkino - panaikino Mokestinių ginčų komisijos 2007 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. S-88-(7-63/2007) „Dėl I. Š. 2007 m. kovo 23 d. skundo“ - pakeitė VMI prie FM 2007 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. 68-27 „Dėl I. Š. 2006 m. gruodžio 21 d. skundo“ į sprendimą pavesti vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą.
Teismas konstatavo, kad sprendžiant šį ginčą centrinis mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija skirtingai interpretavo pirmiausiai iki 2004 m. sausio 1 d. galiojusio Įstatymo 1 straipsnio ir 5 straipsnio 4 dalies nuostatas (MAĮ 159 str. 2 d.). Taip pat Mokestinių ginčų komisija ir centrinis mokesčių administratorius skirtingai interpretavo įstatymų, reglamentuojančių įrodymų naštos paskirstymo nuostatas, t. y. ABTĮ 57 straipsnio bei MAĮ 67 straipsnio nuostatas, MAĮ 10 straipsnio reikalavimus bei civilinės ir viešosios teisės santykį sprendžiant mokestinį ginčą. Mokestinių ginčų komisija pasirėmė vertindama sandorius dar Notariato įstatymo 2 straipsniu, 26 straipsnio 2 dalimi. Teismo manymu nuostata, kad mokestiniame ginče, įrodinėjant sandorių nerealumą, būtina juos nuginčyti civilinio proceso tvarka, yra iš esmės klaidinga (Vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2003 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-648/2003, 2007 m. kovo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-301/2007 ir kt.). Tokią nuostatą patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2000, kurioje nurodoma, kad sandoriai yra civilinės teisės, o ne viešosios teisės reguliavimo dalykas. Taip pat Mokestinių ginčų komisija šioje byloje neteisingai aiškino MAĮ 67 straipsnio 2 dalies nuostatas. Mokesčių administratoriui pateikus atitinkamus įrodymus, patvirtinančius, kad sandoriai nebuvo sudaryti, pareiškėjui atsirado pareiga juos paneigti. Teismas pažymėjo, kad sandorių sudarymo metu galiojo Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinasis įstatymas (toliau – ir FAPMLĮ), kurio 33 straipsnyje buvo nustatyta, jog apmokestinamos pajamos už gyventojų parduotą turtą, o 35 straipsnyje išvardinama, kokios pajamos laikytinos neapmokestinamomis. Šiuo atveju pajamos gautos už parduotas meno ir antikvarines vertybes, kurios nenurodytos paveldėjimo teisės liudijime bei Turto aprašymo akte Nr. 5724. Tokiu atveju pajamos turėtų būti apmokestinamos atsižvelgiant į minėto įstatymo 35 straipsnio 10 punkto bei 33 straipsnio taisykles. Teismas konstatavo, kad MAĮ 66 straipsnio 2 dalies norma rodo, kad mokestį apskaičiuoti gali tik mokesčių administratorius, todėl teismas, paaiškėjus aplinkybei, kad sandoriai galėjo vykti realiai, FAPM negalėtų apskaičiuoti, nes tai yra mokesčio administratoriaus funkcija. Teismas pažymėjo, kad MAĮ neriboja pakartotinių patikrinimų, kai panaikinami ar pakeičiami atitinkami mokesčių administratorių sprendimai, skaičiaus. Teismas padarė išvadą, kad pakartotinis patikrinimas būtinas todėl, kad būtina išaiškinti aplinkybes, kurios vykdant minėtą Mokestinių ginčų komisijos sprendimą nebuvo tiriamos - ar asmuo, pirkęs iš pareiškėjo vertybes, galėjo turėti tiek lėšų, kiek nurodyta sandoriuose, ar realiai jis užsiėmė antikvarinių ir meno vertybių supirkimu ir išvežimu iš Lietuvos. Be to, teismo manymu, bet kuriuo atveju FAPM pareiškėjui turi būti apskaičiuojamas, t. y. Mokestinių ginčų komisija nepagrįstai panaikino VMI prie FM sprendimą, kuriuo pareiškėjui buvo apskaičiuotas mokėtinas FAPM, nes šiuo atveju gali būti keičiama tik šio mokesčio suma ir taikytini tarifai. Teismas atkreipė dėmesį, kad parduotas turtas pagal esamus dokumentus nepatenka į paveldėtą turtą, o tai reiškia, kad pareiškėjas gavo apmokestinamų pajamų. Dėl šios aplinkybės Mokestinių ginčų komisija savo sprendime nepasisakė.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 63 - 67) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – palikti galioti Mokestinių ginčų komisijos 2007 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. S-88-(7-63/2007). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismo sprendime padarytos išvados nėra pagrįstos teisės normomis, todėl laikytinos neteisėtomis. Taip pat teismas neįvertino visų byloje surinktų įrodymų bei nepagrįstai savo sprendime nepasisakė, kodėl atmetė pareiškėjo prašymą dėl įrodymų išreikalavimo.
2. Teismas taip pat netinkamai aiškino ir pritaikė materialinės teisės normas. Teismas netinkamai pritaikė Civilinio kodekso nuostatas, reglamentuojančias sandorių pripažinimo negaliojančiais bei paveldėjimo teisinius santykius.
3. Teismas nepagrįstai išėjo už atsakovo skundo reikalavimo ribų ir pasisakė dėl to, kad vienokiu ar kitokiu atveju pareiškėjo gautos pajamos turėjo būti apmokestintos, kadangi joms, vadovaujantis FAPMLĮ, taikytinas FAPM. Teisme buvo nagrinėtas ginčas tik dėl pareiškėjo apmokestinimo pagal Įstatymą.
4. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformulavęs tokią taisyklę: mokestinį ginčą nagrinėjančios institucijos bei teismai turi įvertinti visas bylos aplinkybes, išsamiai išanalizuoti mokestinio patikrinimo bei mokestinio ginčo eigą, visapusiškai įvertinti tiek mokesčių administratoriaus, tiek mokesčių mokėtojo pozicijas bei iš atlikto išsamaus vertinimo visumos padaryti išvadas dėl to, kuri pozicija yra pagrįsta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-1067/2006). Teismas pažeidė įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę nepagrįstai didesnę įrodomąją galią suteikdamas atsakovo pateiktiems įrodymams.
5. Tai, kad A. A. paaiškinimai yra visiškai neteisingi, įrodo 1999 m. gruodžio 30 d. tarnybinė muitinės pažyma, leidimas Nr. 016653 kilnojamųjų kultūros vertybių ir antikvarinių daiktų išvežimui (išsiuntimui) iš Lietuvos Respublikos.
6. Teismas nepagrįstai vadovavosi 2001 m. liepos 23 d. paveldėjimo teisės liudijimu pagal įstatymą kaip netiesioginiu įrodymu, nes pareiškėjo paveldėtos ir teisėtai parduotos meno vertybės negalėjo būti įtrauktos į Turto aprašymo aktą Nr. 5724.
Atsiliepimas
7. Pareiškėjas atsiliepime į skundą prašė teismo liudytoju iškviesti S. Š., kuris paaiškintų, kodėl buvo kreiptasi į notarą, tačiau teismas dėl tokio pareiškėjo prašymo taip pat nepasisakė, o tai vertintina kaip pareiškėjo procesinių teisių pažeidimas.
8. Teismas darydamas išvadą, kad pareiškėjas meno vertybių nepaveldėjo, konstatavo, kad pareiškėjo valios išraiška priimti tėvo palikimą pradedant faktiškai turtą valdyti yra niekinė. Tačiau ir šios išvados nepagrindė teisės norma.
9. Vadovaujantis Notariato įstatymo 26 straipsnio 2 dalimi mokesčių administratorius neturi teisės savo nuožiūra konstatuoti, kad pareiškėjas pinigų pagal ginčijamas pirkimo-pardavimo sutartis negavo.
10. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ,,nei mokesčių įstatymai, nei Civilinis kodeksas, nei kiti teisės aktai nesuteikia mokesčių administratoriui teisės kištis į privačius sandorio šalių santykius ir ginčyti jų sudarytus sandorius“. Civilinio kodekso 1.78 straipsnio 5 dalis numato, kad reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo.
11. Teismas, nurodydamas, kad ginčijamų meno vertybių pirkimo-pardavimo sutarčių nereikia pripažinti negaliojančiais civilinės teisės prasme, iškreipia teisės sistemą, nes sandoris negali būti laikomas negaliojančiu mokestinės teisės prasme ir galiojantis civilinės teisės prasme.
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 75 – 78) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovas atsiliepime iš esmės nurodo tuos pačius argumentus, išdėstytus atsakovo skunde pirmosios instancijos teismui. Pažymi, kad šioje byloje surinktų faktinių duomenų visuma leidžia neabejotinai teigti, jog ginčo sumų pareiškėjas realiai negavo. Tai įrodo tiek atsakovo pateikti tiesioginiai įrodymai: pirkėjo paaiškinimai, kad jis minėtų meno vertybių nepirko ir pinigų už jas nemokėjo, sutartis pasirašė tik už atlygį, nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjas minėtas vertybes būtų paveldėjęs ar turėjęs, nėra jokių įrodymų apie minėtų piniginių lėšų perdavimą; tiek netiesioginiai: nėra jokių duomenų apie pirkėjo deklaruotus pinigus ar vertybes, nei pareiškėjas, nei jo tėvas nėra ir niekada nebuvo Lietuvos kolekcininkų asociacijos nariais. Taip pat atsakovas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais.
Tretysis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 74) nurodo, kad palaiko VMI prie FM atsiliepime išdėstytus argumentus, su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jo netenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Ši administracinė byla pagal savo faktines aplinkybes ir ginčo santykiui taikytinus teisės aktus visumoje analogiška administracinei bylai Nr. A17-301/2007, kurioje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas baigiamąjį aktą priėmė 2007 m. kovo 15 d. Nagrinėjant iš esmės tuos pačius visuomeninius santykius administracinis teismas turi vadovautis jau pirmiau suformuota praktika panašaus pobūdžio bylose. Kita vertus, administracinių teismų praktika nėra nekintama. Jei administracinis teismas nagrinėjantis konkrečią administracinę bylą nustato, jog suformuota praktika keistina, tai gali būti padaryta, bet motyvuotai, išsamiai paaiškinant, kodėl priimtinas sprendimas, nukreipiantis tų pačių visuomeninių santykių teisinį sprendimo kelią kita linkme nei buvo iki šiol. Tikrinamoje administracinėje byloje nenustatyta aplinkybių, suponuojančių kitokią ginčo situacijos teisinę interpretaciją, todėl priimant sprendimą apeliacine tvarka tikrinamoje administracinėje byloje bus atsižvelgiama į išdėstytą poziciją minėtoje administracinėje byloje Nr. A17-301/2007. Pastarojoje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo:
„Iki 2004 m. sausio 1 d. galiojęs įstatymas Dėl Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų brangiam turtui įsigyti arba kitų įsigytų bei perleidžiamų lėšų deklaravimo (toliau – ir Įstatymas) reglamentavo Lietuvos Respublikos gyventojų, nuo 1994 m. birželio 1 d. visais būdais įsigyjančių (įsigijusių) brangų turtą arba įsigyjančių arba perleidžiančių pinigines lėšas, pajamų deklaravimą (Įstatymo 1 str.). Šio Įstatymo 1 straipsnis numatė, kad pajamos pagrindžiamos įstatymų reikalaujama forma sudarytais sandoriais arba juridinę galią turinčiais dokumentais. Nustačius, kad deklaruotos pajamos nebuvo apmokestintos arba jos nepagrįstos įstatymų reikalaujama forma sudarytais sandoriais ar juridinę galią turinčiais dokumentais, atsiranda Įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje nurodytos pasekmės, t. y. pajamos apmokestinamos taikant 20 procentų pajamų mokesčio tarifą. Nesumokėtas mokestis išieškomas įstatymų nustatyta tvarka.
Įstatymo 1 straipsnio formuluotė „pajamos pagrindžiamos įstatymų reikalaujama forma sudarytais sandoriais arba juridinę galią turinčiais dokumentais“ kalba apie įrodinėjimo priemones, kuriomis gali būti pagrindžiamos gautos pajamos. Norint pagrįsti pajamas, būtina pateikti juridinę galią turinčius dokumentus arba įstatymo nustatytos formos sandorius, patvirtinančius, jog pajamos buvo gautos. Tačiau Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog reikalavimas pagrįsti pajamas pirmiausia reiškia, kad pajamos realiai turėtų būti gautos, o ne vien būtų atspindėtos dokumentuose. Tokią išvadą pagrindžia Įstatymo formuluotė, jog yra „pagrindžiamos pajamos“. Jei pajamos realiai nebūtų gautos, tačiau jų gavimas būtų įforminamas dokumentais, mokestine prasme vien tokio dokumento buvimas nereikštų, kad pajamos yra pagrįstos, nes negalima pagrįsti to, ko realiai nebuvo. Panašios praktikos Vyriausiajame administraciniame teisme laikomasi kalbant apie pridėtinės vertės mokesčio atskaitą. „Vien aplinkybė, jog mokesčio mokėtojas turi įstatymo reikalaujamus formaliuosius rekvizitus turinčią PVM sąskaitą faktūrą dar pati savaime nepagrindžia jo teisės į PVM atskaitą, jeigu turimų įrodymų visuma leidžia teigti, kad ūkinė operacija neįvyko arba jos turinys yra ne toks, koks pavaizduotas buhalterinės apskaitos dokumentuose“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2004 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1 – 355/2004 UAB „Tauja“ v. VMI, kat. 11.2; 11.3). Nors minėtosios bylos ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi nesutampa, tačiau šią bylą nagrinėjanti Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pritaria tokiai teisinio argumentavimo logikai. Išvadą, kad vien įrodymų apie pajamas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, pajamų gavimo nepagrindžia, patvirtina ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (2004 m. balandžio 13 d. Nr. IX-2112) 10 straipsnis, įtvirtinantis turinio viršenybės prieš formą principą, pagal kurį mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai“.
Įrodinėjimo dalykas šiuo atveju yra aplinkybės, ar pinigų sumos mokesčių mokėtojui I. Š. realiai buvo ar nebuvo perduotos, t. y. gautos ar negautos pajamos. Šios aplinkybės turėtų būti įrodinėjamos, vadovaujantis teisės normomis apibrėžiančiomis įrodinėjimo institutą įtvirtintą Administracinių bylų teisenos įstatymo devintajame skirsnyje. Tačiau, kokie įstatymų leidėjo leistini ir susieti su byla įrodymai bebūtų surinkti, kiekvienu atveju teismas faktinius duomenis vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 str. 6 d.).
Patikrinus skundžiamą teismo sprendimą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija teigia, jog labiau tikėtina nei netikėtina, kad I. Š. realiai pajamų negavo ir turi sumokėti Valstybinės mokesčių inspekcijos 2007 m. kovo 2 d. sprendime Nr. 68-27 įvardintas sumas. Tokia išvada grįstina atsižvelgiant į Baltarusijos mokesčių ir rinkliavų ministerijos 2002 m. spalio 23 d. raštą Nr. 4-1-15, kuriuo pateikiamas meno vertybių pirkimo – pardavimo sutartyse įvardijamu pirkėju A. A. paaiškinimas. Dokumente teigiama, kad A. A. 2000 m. lapkričio mėnesį asmeniniais reikalais lankęsis Lietuvoje, bet neigia įsigijęs meno vertybes iš pareiškėjo, nors pripažįsta norėdamas užsidirbti, pasirašęs kelis jam nežinomų lietuvių kalba surašytų turinių dokumentus. Sutartyse nurodytų pinigų nemokėjęs. Nors paaiškinimą parašęs asmuo yra miręs ir teiktų paaiškinimų patvirtinimas betarpiškai teismui neįmanomas, nėra pagrindo netikėti tuo kas buvo išdėstyta raštu, nes tai patvirtina kiti bylos duomenys.
Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2003 m. kovo 13 d. raštu Nr. 3B/56-17.2-2969 pateikė informaciją apie tai, kad neturi duomenų apie A. A. deklaruotus pinigus bei meno vertybes nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2001 m. gruodžio 21 d. Tuo tarpu pareiškėjas deklaraciją teikė 2001 m. kovo 23 d., t. y. laikotarpiu tarp 2000 m. sausio 1 d. - 2001 m. gruodžio 21 d. Tokia faktinė aplinkybė byloja ne pareiškėjo naudai.
Lietuvos kolekcininkų asociacija 2006 m. sausio 31 d. raštu Nr. 121 informavo, kad asociacija negali patvirtinti antikvarinių vertybių, galimai tapusių pirkimo - pardavimo objektais, egzistavimo, negali nurodyti katalogų, kuriuose jos galėtų būti publikuojamos. Taip pat nurodė, kad nei pareiškėjas I. Š., nei jo tėvas niekada nebuvo asociacijos nariais.
I. Š. paaiškinimai, kaip vienas iš įrodymų, vertintini kritiškai, nes neparemti kitais įrodymais. Iškelta versija apie A. A. siekį nuslėpti sudarytas pirkimo – pardavimo sutartis nuo savo šalies valstybinių institucijų nepatvirtinta jokiais tiesioginiais ar netiesioginiais faktiniais duomenimis. Teisėjų kolegijos nuomone, tokio paaiškinimo pagalba siekiama išvengti negatyvių pasekmių, susijusių su priskaičiuotų piniginių sumų sumokėjimu.
Taigi valstybinė mokesčių inspekcija priimdama 2007 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. 68-27, turėdama omenyje surinktus įrodymus, atsižvelgdama į jurisprudenciją administracinės teisės srityje, vadovaudamasi teisės aktais, reglamentavusiais ginčo visuomeninį santykį, pagrįstai ir teisėtai įpareigojo I. Š. sumokėti į biudžetą apskaičiuotą fizinių asmenų pajamų mokestį ir fizinių asmenų pajamų mokesčio delspinigius. Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo grąžinti bylos pakartotiniam patikrinimui. Surinktų duomenų visiškai pakako konstatuoti, kad I. Š. realiai pajamų negavo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
I. Š. (I. Š.) apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. sprendimą pakeisti.
Panaikinti sprendimo dalį ta apimtimi, kur nuspręsta pakeisti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2007 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. 68-27 „Dėl I. Š. 2006 m. gruodžio 21 d. skundo“ į sprendimą pavesti vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą, ir palikti nepakeistą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2007 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. 68 -27.
Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.