Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjus pareiškėjos G. T. (toliau tekste - pareiškėja) skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2013 m. gegužės 7 d. nutarties, kuria buvo atmestas pareiškėjos skundas dėl Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 3 skyriaus vyriausiojo prokuroro 2013 m. kovo 18 d. nutarimo atmesti skundą dėl Vilniaus apylinkės prokuratūros prokurorės 2012 m. gruodžio 21 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini),

Aprašomoji dalis

nustatė:

2011 m. vasario 23 d. pareiškėja kreipėsi į prokuratūrą dėl iš jos banko sąskaitos dingusių pinigų. Pareiškime nurodė, kad yra DnB banko klientė, 2010 m. liepos 21 d. jos banko sąskaitoje buvo 120 000,00 Lt, kuriuos 2010 m. rugsėjo 14 d., banko skyriuje, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, padalino į du terminuotus indėlius 70 000,00 Lt bei 50 000,00 Lt. Ją aptarnavo banko darbuotoja L. P., kuri davė pasirašyti lapelius. Kadangi yra silpnaregė, pirmos grupės invalidė, lietuviškai neskaito ir nerašo, nematė kur pasirašo, bet pasitikėjo banko darbuotoja. 2010 m. lapkričio 10 d. ir 2010 m. lapkričio 26 d. iš sąskaitos su 50 000,00 Lt suma paėmė po 10 000,00 Lt. Po kurio laiko sužinojo, kad bendra banke esančių jos lėšų suma yra tik 80 000,00 Lt, nors turėjo likti 100 000,00 Lt (70 000,00 Lt indėlis ir 30 000,00 Lt kitoje indėlio sąskaitoje). Kadangi pretenzijos banko valdytojui nedavė teigiamo rezultato, prašė prokuratūros pradėti ikiteisminį tyrimą dėl pinigų pasisavinimo ir ištirti kokiomis aplinkybėmis dingo jos pinigai iš banko sąskaitos.

Vilniaus apylinkės prokuratūros skyriaus prokurorės 2012 m. gruodžio 21 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, jo metu nesurinkus pakankami duomenų, kad buvo padaryta nusikalstama veika. Prokurorė nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, jog DnB banko darbuotojai atliko neteisėtas finansines operacijas su pareiškėjos lėšomis ar dalį jų pasisavino. Pareiškėjos ginčijamas pinigų išmokėjimas yra pagrįstas kasos išlaidų orderiais, liudytojos L. P. parodymais, sąskaitų išrašais, o rašysenos specialisto išvada nustatyta, kad nėra galimybės įvertinti, ar tiriamus parašus parašė pati pareiškėja, ar kitas asmuo. Priimdama procesinį sprendimą, prokurorė taip pat įvertino pareiškėjos artimųjų parodymus ir gautus medicininius duomenis apie pareiškėjos sveikatos būklę, jai nustatytą regos negalią, atminties sutrikimus ir, atsižvelgdama į gautų duomenų visumą, kritiškai vertino pareiškėjos teiginius, jog ji 2010 m. rugsėjo 14 d. neėmė lėšų iš banko sąskaitos.

Pareiškėja prokurorės nutarimą apskundė aukštesniajam prokurorui. Vilniaus apylinkės prokuratūros 3-jo skyriaus vyriausiasis prokuroras 2013 m. kovo 18 d. nutarimu pareiškėjos skundą atmetė. Nutarime pažymėjo, kad bankas tyrimo metu nieko įrodinėti neprivalėjo, nes įrodymų rinkimo pareiga priklauso ikiteisminio tyrimo subjektams. Pažymėjo, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo išsamiai atlikti visi galimi veiksmai reikšmingoms aplinkybėms išsiaiškinti ir ištirti, t. y. apklausti visi galimai ką nors reikšmingo žinantys liudytojai, paimti dokumentai, atliktos jų apžiūros, atliktas specialus tyrimas, tačiau visų šių veiksmų pagalba gautų duomenų visuma patvirtino tai, kad nėra objektyvių duomenų dėl pareiškėjos pinigų praradimo banke. Aukštesnysis prokuroras taip pat nurodė, kad 2010 m. rugsėjo 14 d. vaizdo įrašo neišsaugojimas negali būti laikomas įrodymų naikinimu, nes bankai vaizdo įrašus saugo nuo trijų dienų iki trijų mėnesių, tuo tarpu, pareiškėja dėl ikiteisminio tyrimo kreipėsi ir tyrimas pradėtas daugiau nei po šešių mėnesių nuo ginčijamo įvykio dienos, dėl ko įrašo gauti nebebuvo galimybės. Nutarime pasisakyta ir dėl pareiškėjos keltų klausimų apie galimai banko darbuotojos L. P. padarytus vidaus taisyklių pažeidimus, išmokant pinigus bei nurodyta, kad bankas yra pats atlikęs patikrinimus dėl šio atvejo ir negauta jokių duomenų, kad minėtos darbuotojos veiksmai būtų vertinti kaip grubus vidaus darbo taisyklių pažeidimas, apie išėjimo iš darbo aplinkybes ši liudytoja davė parodymus tyrimo metu, o tikrinti jos dabartinį pragyvenimo šaltinį nėra teisinio pagrindo. Aukštesnysis prokuroras konstatavo, kad tyrimo metu nebuvo gauta duomenų apie galimą pareiškėjos parašų ant kasos išlaidų orderių klastojimą ar duomenų, kurie leistų teigti, jog pareiškėja banke būtų pasirašiusi ir negavusi pinigų. Kadangi pareiškėjos teiginių dėl galimo pinigų pasisavinimo procesinėmis priemonėmis nepavyko patvirtinti ir nesurinkta duomenų, kurių pakaktų teigti, jog buvo padaryta nusikalstama veika, aukštesnysis prokuroras pripažino ikiteisminį tyrimą buvus pagrįstai nutrauktą ir atmetė pareiškėjos skundą,

Aukštesniojo prokuroro nutarimą pareiškėja apskundė ikiteisminio tyrimo teisėjui. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gegužės 7 d. nutartimi pareiškėjos skundą atmetė. Žemesnės instancijos teismo vertinimu, skundžiamame nutarime Vilniaus apylinkės prokuratūros 3 skyriaus vyriausiasis prokuroras motyvuotai pasisakė dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo pagrįstumo, nutarimą priėmė nepažeisdamas procesinių reikalavimų, o pareiškėja skunde nenurodė jokių ikiteisminio tyrimo veiksmų, kuriais būtų tikslinga papildyti tyrimą ir kurie galėtų duoti informacijos, pakankamos naikinti ar keisti priimtą procesinį sprendimą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo.

Skundu aukštesnės instancijos teismui pareiškėja prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2013 m. gegužės 7 d. nutartį, Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 3 skyriaus vyriausiojo prokuroro 2013 m. kovo 18 d. nutarimą ir Vilniaus apylinkės prokuratūros prokurorės 2012 m. gruodžio 21 d. nutarimą.

Skunde pareiškėja nesutinka su žemesnės instancijos teismo padarytomis išvadomis, kurios ne tik suteikė jai pagrindą abejoti teismo objektyvumu, bet ir vertintinos kaip įžeidimas, nes ji akla ir policijos komisariate iš visų jėgų stengėsi duoti laisvos rašysenos pavyzdžius ir juos davė, kiek tik sveikata leido, tačiau teismo nutartyje parašyta, neva ji atsisakė pateikti laisvos rašysenos pavyzdžius ekspertizės atlikimui.

Pareiškėjos vertinimu, galima teigti, kad tyrimas atliekamas šališkai, tiriant tik jos parodymus, tačiau neatlikus banko darbuotojų rašysenos ekspertizės, neįvertinus banko pateiktų dokumentų, už ką atleista banko darbuotoja L. P., t. y. tiesiogiai pareiškėją aptarnavusi darbuotoja, kokie buvo jos padaryti pažeidimai ir ar nėra ryšių tarp tų pažeidimų ir pinigų dingimo.

Pareiškėjos įsitikinimu, teismas, suabejojęs jos parodymų patikimumu, neteisėtai daro išvadą apie jos sveikatos būklę, nes teisėjui tokia teisė nesuteikta. Pareiškėjai nesuprantama, kodėl nepareikalauti vaizdo įrašai iš banko, nes tik įvertinus juos, teismas galėtų padaryti galutinę išvadą, Nei pareiškėjai, nei jos advokatui nesuteikta galimybė peržiūrėti tų įrašų. Faktas, kad minėtų įrašų nėra, turėtų būti įvertintas kitaip įrodymų naikinimas. Pareiškėjos nuomone, yra neabejotinai reikalingi rimtų FNTT specialistų įvertinimai dėl 2010 m. rugsėjo 14 d. įvykdytos banko vidaus operacijos.

Kada ir kokias sumas nukentėjusioji išiminėjo iš banko sąskaitos, rodo kompiuterinės laikmenos Nr. 13 įrašas nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. Pagal šią kompiuterinę laikmeną visos išmokos įformintos įrašais: 2010 m. gegužės 28 d. „Grynųjų pinigų išmokėjimas“ (5000,00 Lt), 2010 m. lapkričio 10 d. „Grynųjų pinigų išmokėjimas nacionaline valiuta be mokesčio“ (10 000,00 Lt); 2010 m. lapkričio 26 d. „Grynųjų pinigų išmokėjimas nacionaline valiuta be mokesčio“ (10 000,00 Lt). Taigi, akivaizdu, kad jei pinigai būtų buvę išmokėti banke 2010 m. rugsėjo 14 d., nebūtų įrašo „Mokėjimo nurodymas banko viduje“. Be to, išmokėjus 20 000,00 Lt po 10 000,00 Lt, kompiuterinėje laikmenoje nebūtų įrašo, kad 2010 m. lapkričio 26 d. sąskaitoje pasiliko 30 000 Lt, iš visos terminuoto indėlio sąskaitoje (pagal sutartį TI-P-3620181) buvusios sumos - 50 000,00 Lt.

Pažymėtina, kad baudžiamajame procese, skirtingai nei civiliniame, egzistuoja objektyviosios tiesos principas, t. y. tiesa yra laikoma ne tai, kas labiau tikėtina, o kas objektyviai pagrįsta įrodymais. Skundžiamame nutarime nurodyta, kad įrodymų rinkimo pareiga yra ikiteisminį tyrimą atliekančio pareigūno, o ne kitų proceso dalyvių pareiga. Tačiau tai ne pasiteisinimas ikiteisminio tyrimo pareigūnams, o atvirkščiai - padidintos jų atsakomybės principas, dar ir moralinis. Tai reiškia, kad ikiteisminis tyrimas gali būti nutrauktas tik tais atvejais, kai tyrimo metu buvo atlikti visi įmanomi veiksmai, surinkti visi įmanomi ir reikalingi įrodymai, ir remiantis objektyviosios tiesos kategorija, pareigūnui nelieka absoliučiai jokių abejonių dėl to, kad nusikalstama veika buvo padaryta.

Šiuo atveju, pagrįstų abejonių yra, ir ne viena. Pirmiausia, pats pinigų dingimo faktas, kurį skundžiamame nutarime bandoma paneigti. Tačiau pinigai iš tiesų dingo, o jų dingimo aplinkybės sudaro prielaidas išvadai, kad jie dingo banke. Abejones sustiprina ir faktas, kad banko darbuotoja L. P., pažeidusi banko vidaus taisykles, išėjo iš darbo keletą mėnesių po pinigų dingimo, tačiau prokurorui tai neatrodo svarbu.

Dėl savo sunkios sveikatos būklės, pareiškėja pakliūna į rizikos grupę asmenų, kurie negali savimi pasirūpinti patys, todėl prieš juos dažniau įvykdomos nusikalstamos veikos. Pareiškėjai yra pripažintas pirmos grupės neįgalumas dėl regos, ji yra sunki ligonė, jai reikalinga beveik nuolatinė priežiūra, savarankiškai ji gali atlikti tik lengvus buitinius darbus, lietuviškai nesupranta, neskaito ir nerašo. Todėl prokuratūra turėtų ypatingai kruopščiai ir dėmesingai tirti šią nusikalstamą veiką, o ne atmesti jos parodymus kaip nepatikimus. Pareiškėjos vertinimu, šiuo metu dar neištirtos visos reikšmingos bylai aplinkybės, ir pasitelkus Lietuvos banko specialistus, dar galima ištirti ir išsklaidyti visas jos abejones.

Teismo posėdžio metu pareiškėja ir jos atstovas prašė skundą tenkinti.

Skundas atmestinas.

Aukštesnės instancijos teismas, susipažinęs su skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi ir ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) medžiaga konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 7 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, jos naikinti pareiškėjos skunde nurodytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo.

Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, žemesnės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje padarė pagrįstą išvadą, kad pačios pareiškėjos parodymai yra prieštaringi. Kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo medžiagos, 2011 m. balandžio 1 d. duodama parodymus pareiškėja nurodė, kad 2010 m. balandžio 28 d. DnB Nord banke (duomenys neskelbtini), Vilniuje, sudarė terminuoto (vieno mėnesio) indėlio sutartį 130 000,00 Lt sumai. Sudarant šią sutartį, buvo sudaryta ir banko sąskaitos sutartis. Šias sutartis pasirašė ji pati. Apie tai, kad į banko sąskaitą padėjo minėtą 130 000,00 Lt indėlį, bankas jai išdavė kasos pajamų orderį, kurį ji pasirašė (b. l. 47). Tačiau duodama parodymus 2011 m. birželio 17 d., pareiškėja nurodė visai skirtingas aplinkybes, t. y. kad 2010 m. balandžio 28 d. banko sutartyje be numerio (b. l. 115), 2010 m. birželio 28 d. banko indėlio-terminuoto indėlio sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 117) parašai atlikti ne jos ranka, bet 2010 m. balandžio 28 d. kliento anketoje (b. l. 116), 2010 m. balandžio 28 d. kasos pajamų orderyje Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 118) parašai yra jos (b. l. 49). 2011 m. balandžio 1 d. duodama parodymus pareiškėja nurodė, kad po mėnesio (po sutarties sudarymo 2010 m. balandžio 28 d.), pasibaigus terminuoto indėlio sutarčiai, banko filiale (duomenys neskelbtini), Vilniuje, atsiėmė 5000,00 Lt, po to pratęsė terminuoto indėlio sutartį 125 000,00 Lt sumai (b. l. 47). Tačiau duodama parodymus 2011 m. birželio 17 d., jau nurodė, kad 2010 m. gegužės 28 d. indėlio sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 120), 2010 m. gegužės 28 d. banko sąskaitos sutartyje be numerio (b. l. 114), 2010 m. gegužės 28 d. kasos išlaidų orderyje Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 119) pasirašė ne ji (b. l. 49). 2011 m. balandžio 1 d. duodama parodymus, pareiškėja nurodė, kad 2010 m. rugsėjo mėnesį nusprendė banke laikomus pinigus padalinti į dvi sąskaitas: dėl 75 000,00 Lt nutarė sudaryti terminuotą sutartį, o 50 000,00 Lt laikyti kitoje sąskaitoje, kad pinigais jai prireikus galėtų disponuoti (b. l. 47). Šie pareiškėjos parodymai leidžia manyti, kad po 2010 m. gegužės 28 d. banke ji nesilankė ir jokių operacijų neatlikinėjo. Tačiau duodama parodymus 2010 m. birželio 17 d. nurodė, kad 2010 m. liepos 21 d. banko indėlio terminuoto indėlio sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) (50 000 Lt) (b. l. 127) pasirašyta jos ranka, bet 2010 m. liepos 21 d. kasos išlaidų orderyje Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 113) yra pasirašyta ne jos ranka (b. l. 49). 2011 m. balandžio 1 d. duodama parodymus pareiškėja nurodė, kad 2010 m. rugsėjo 14 d. nuėjus į banko filialą (duomenys neskelbtini), Vilniuje, banko darbuotojai pasakė, kad nori pinigus padalinti į dvi sąskaitas. Kiek pamena, darbuotoja, pasitarusi su kitomis trim darbuotojomis, pasakė, kad taip galima padaryti. Tačiau ta pati banko darbuotoja jai pasakė, kad jos sąskaitoje yra ne 125 000 Lt, o tik 120 000 Lt. Kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo metu surinktos medžiagos, t. y. sąskaitų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) išrašų, poėmio metu iš banko paimtų dokumentų bei liudytojo G. B. paaiškinimų turinio (b. l. 27-31, 33, 113, 127, 166-168), pareiškėja pinigus į dvi sąskaitas 70 000,00 Lt ir 50 000,00 Lt padalijo ne 2010 m. rugsėjo 14 d., kaip teigia, o dar 2010 m. liepos 21 d. Pažymėtina, kad šią dieną 50 000,00 Lt (ir dar palūkanos 8,89 Lt) buvo perkelti į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) ir visa suma 50 008,89 Lt automatiškai vėl padėta į terminuotą indėlį, kurio terminas nurodytas iki 2010 m. rugpjūčio 23 d. Einamojoje sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) liko 70 000,00 Lt. Akcentuotina, kad einamosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išraše atsispindi, tik 50 000,00 Lt perkėlimas kaip indėlio į depozitinę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), o jos likutis, t. y. 70 000,00 Lt nesimato, tačiau pažiūrėjus šios sąskaitos išrašą 2010 m. liepos 21 d., matyti, kad sąskaitos likutis tą dieną yra 70 000,00 Lt (b. l. 33). Toliau duodama parodymus 2010 m. balandžio 1 d., pareiškėja apie 2010 m. rugsėjo 14 d. įvykius nurodė, kad neprisiminė, jog būtų ėmusi iš banko 5000,00 Lt. Banko darbuotoja nieko apie tų 5000,00 Lt dingimą iš jos sąskaitos paaiškinti negalėjo. Ji taip pat nieko daugiau nesiaiškino ir pasakė, kad banko darbuotoja sudarytų dvi sutartis: 70 000,00 Lt ir 50 000,00 Lt (b. l. 47). Tačiau kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo medžiagos, 2010 m. rugsėjo 14 d. pareiškėja sudarė tik dar vieną banko indėlio-terminuoto indėlio sutartį 50 000,00 Lt sumai, Toliau duodama parodymus 2010 m. balandžio 1 d., pareiškėja apie 2010 m. rugsėjo 14 d. įvykius nurodė, kad tą dieną pinigų iš sąskaitos paimti neketino ir darbuotojos jai pinigų išduoti neprašė. Banko darbuotoja jai padavė du lapelius ir nurodė grafą, kur turėjo įrašyti savo ranka 10 000. Ji pasakė, kad lietuviškai nemoka, tada darbuotoja sakė rašyti rusiškai, tačiau nepaaiškino už ką ji pasirašo. Kai ji paklausė, minėta darbuotoja ant jos užriko, kad taip reikia. Taigi, ji du kartus mėlynos spalvos rašikliu (duotu tos darbuotojos) parašė rusų kalba „dešimt tūkstančių“ ir pasirašė. Po to ta pati darbuotoja padavė jai dvi sutartis, kaip ji pati sakė, kad viena sutartimi ji į banko sąskaitą padedanti 70 000,00 Lt, o kita sutartimi padeda 50 000,00 Lt. Kokiam terminui sudarė šias sutartis, nepamena, gali pasakyti, kad banko darbuotojai pasakė, kad 70 000,00 Lt greitu laiku nepasiims, o dėl 50 000,00 Lt indėlio sakė, kad juo norėtų disponuoti kada jai prireiks. Ji yra pirmos grupės invalidė dėl regos, vos mato, todėl jai pateiktų sutarčių negalėjo perskaityti, tiesiog neįžiūrėjo, kas parašyta, tačiau jas pasirašė, pasitikėdama banko darbuotoja. Jai buvo įteikti dviejų sutarčių egzemplioriai. Sutartį, kur jai darbuotoja pasakė, kad yra sudaryta 50 000,00 Lt sumai, ji pasidėjo į dokumentų aplanką ant viršaus, nes, kaip minėjo, ketino greitu laiku dalį pinigų iš tos sąskaitos paimti (b. l. 47). Tačiau kaip matyti iš banko pateiktų dokumentų, jokios sutarties dėl 70 000,00 Lt indėlio pareiškėja 2010 m. rugsėjo 14 d. nesudarė, kadangi buvo sudaryta tik 50 000,00 Lt terminuoto indėlio sutartis, kurios terminas nustatytas iki 2010 m. spalio 14 d. (b. l. 128). Pažymėtina, kad pareiškėja, duodama parodymus 2011 m. birželio 17 d., taip pat nurodė, kad pati pasirašė 2010 m. rugsėjo 14 d. kasos išlaidų orderyje Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau tos pačios dienos išlaidų orderyje Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 129) rankraštinis įrašas „devyni tūkstančiai aštuoni šimtai septyniasdešimt devyni“ rusų kalba rašytas ne jos, o parašas panašus į jos, bet ji nėra įsitikinusi, o tos pačios dienos banko indėlio-terminuoto indėlio sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 128) pasirašė ne ji. Akcentuotina ir tai, kad skirtingai, nei nurodė pareiškėja, ant abiejų 2010 m. rugsėjo 14 d. orderių rusų kalba yra įrašyta ne „dešimt tūkstančių“, o „dešimt tūkstančių“ ir „devyni tūkstančiai aštuoni šimtai septyniasdešimt devyni“. Pareiškėjos parodymais verčia abejoti ir tai, kad minėti kasos išlaidų orderiai buvo autorizuoti ne tuo pačiu, o skirtingu laiku, t. y. 2010 m. rugsėjo 14 d. 09:50:06 val. ir 10:35.59 val., o sutartis - 10:55:05 val. (b. l. 162-164), kas patvirtina liudytojo L. P. parodymus, jog klientei, to paties aptarnavimo metu pirmiausiai buvo išmokėta 9 879,00 Lt suma, paskui G. T. paprašius dar pinigų, kad jai nereikėtų vaikščioti į banką, buvo išmokėta 10 000,00 Lt (b. l. 176-178). Be to, kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo medžiagos, pinigus pareiškėja išiminėjo iš savo einamosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), buvo sumokėtas ir grynųjų pinigų išmokėjimo mokestis (b. l. 209-210), kasos išlaidų orderiai surašyti juose užfiksuojant pareiškėjos paso numerį. Toliau duodama parodymus 2011 m. balandžio 1 d., pareiškėja nurodė, kad 2010 m. lapkričio mėnesį, tikslių datų neprisimena, banko filiale (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ji du kartus paėmė pinigus po 10 000,00 Lt. Pirmą kartą lapkričio mėnesį atėjusi į banką padavė banko darbuotojai sutartį, kurią, kaip minėjo, dokumentų aplanke buvo padėjusi viršuje, ir paprašė iš sąskaitos jai išmokėti 10 000,00 Lt stambiomis kupiūromis. Darbuotoja jai išmokėjo pinigus 500,00 Lt kupiūromis. Nors silpnai mato, tačiau sugebėjo suskaičiuoti banknotus, žino, kad 500,00 Lt banknotai būna rusvos spalvos, taigi, buvo įsitikinusi, kad jai tikrai išmokėta 10 000,00 Lt suma. Jai buvo pateiktas orderis, kuriame darbuotojos nurodytoje vietoje turėjo parašyti ranka žodžiais 10 000,00 Lt, ką ir padarė ir pasirašė (rašė rusų kalba). Ar tą dieną dar kokius nors dokumentus banke pasirašė, neprisimena. Taigi, negali pasakyti, ar buvo sudaryta nauja sutartis dėl likusio banke indėlio (40 000,00 Lt). Banko darbuotoja jai buvo davusi kažkokį dokumentą, bet kas jame buvo parašyta, ar tai buvo sutartis, ar koks kitas dokumentas, ji neskaitė, nes, kaip minėjo, ji nemato. Kad būtų pasirašiusi ant to dokumento, neatsimena. Kad būtų kalbėta apie naujos sutarties sudarymą, neatsimena. Tą gautą dokumentą, kiek pamena, jis buvo įprasto lapo formato, pasidėjo į dokumentų segtuvą ant viršaus (b. l. 47). Tačiau duodama parodymus 2011 m. birželio 17 d., pareiškėja nurodė, kad 2010 m. lapkričio 10 d. kasos išlaidų orderyje Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 125) ir tos pačios dienos banko indėlio-terminuoto indėlio sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 124) ir prašyme (b. l. 126) pasirašė ne ji (b. l. 49), t. y. kad ji nepasirašė nė ant vieno iš 2010 m. lapkričio 10 d. banko išduoto dokumento. Pažymėtina, kad ant 2010 m. lapkričio 10 d. kasos išlaidų orderio sumą lietuvių kalba „dešimt tūkstančių penkiasdešimt aštuoni litai“ lietuvių kalba įrašė banko darbuotoja, o ne rusų kalba pati pareiškėja. Tą patvirtina tiek banko darbuotojos parodymai (b. l. 176-178), tiek pats kasos išlaidų orderis. Be to, ikiteisminio tyrimo medžiagoje esanti vaido medžiaga patvirtina ir tai, kad 2010 m. lapkričio 10 d. pareiškėjai buvo mokėti pinigai ir ji pasirašinėjo ant banko darbuotojos pateiktų dokumentų. Toliau duodama parodymus 2010 m. balandžio 1 d., pareiškėja nurodė, kad maždaug po poros savaičių ji vėl nuėjo į tą patį DnB Nord banko filialą (duomenys neskelbtini) ir, padavusi banko darbuotojai praeitą kartą išduotą jai dokumentą, pasakė, kad jai išmokėtų 10 000,00 Lt. Darbuotoja jai išmokėjo pinigus 200,00 Lt kupiūromis (ji suskaičiavo banknotus, matė, kad jie buvo melsvos spalvos, taigi, buvo įsitikinusi, kad gavo 10 000,00 Lt). Banko darbuotojos nurodytoje vietoje parašė rusų kalba „dešimt tūkstančių“ ir pasirašė. Po to, banko darbuotoja jai padavė sutartį ir pasakė, kad sutartis sudaryta dėl 30 000,00 Lt. Ar ji pasirašė ant tos sutarties, neatsimena. Kokiam terminui, neatsimena. Grįžusi namo, prieš padėdama naują sutartį į dokumentų segtuvą, atidžiai, naudodamasi padidinamuoju stiklu, perskaitė sutartį, kur turėjo būti sutartis dėl 70 000,00 Lt indėlio ir pamatė, kad 2010 m. rugsėjo 14 d. terminuoto indėlio sutartis sudaryta ne 70 000,00 Lt sumai, o 50 000,00 Lt sumai. Ji grįžo į banką ir paprašė paaiškinti, kur yra dingę jos pinigai, kiek kartų ji jų banko filiale ėmė pinigus ir kokiomis sumomis. Banko darbuotoja peržiūrėjusi vaizdo įrašą pasakė, kad lapkričio mėnesį banke jai buvo išduota du kartus po 10 000,00 Lt. Vieną kartą rausvais banknotais po 500,00 Lt., kitą kartą - melsvais banknotais po 200,00 Lt. Ji dar kartą paklausė, ar dar yra ėmusi banke pinigus. Darbuotoja patvirtino, kad daugiau pinigų jai nebuvo išmokėta, tačiau neminėjo, apie kokį laikotarpį kalba. Nuo to laiko iš savo sąskaitų pinigų neėmė. Kad būtų minėtame banke 2010 m. vasarą sudariusi terminuoto indėlio sutartį 50 000,00 Lt sumai, su automatiniu sutarties pratęsimu, neatsimena. Palūkanų už indėlius niekada neėmė, papildomai jokių piniginių lėšų į savo sąskaitas neįnešdavo. Kad 2010 m. lapkričio 10 d. būtų pildžiusi prašymą banke nutraukti 2010 m. rugpjūčio 23 d. terminuotą sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir atsiimti indėlį, neatsimena. Iš jai parodyto dokumento kopijos - PRAŠYMO priedo Nr. 8 dėl minėtos sutarties nutraukimo bei indėlio atsiėmimo, gali pasakyti, kad pašaras yra lyg jos, bet kad būtų pildžiusi tokį prašymą, neatsimena. Banke jai teksto darbuotojos neperskaitydavo, o pati, kaip minėjo, jai pateiktų dokumentų neįskaitydavo, tiesiog pasitikėdavo banko darbuotojomis, kad jos indėliai bus tvarkomi teisingai. Dėl neteisėtų banko darbuotojų finansinių operacijų jai padaryta 25 000,00 Lt turtinė žala (b. l. 48). Akcentuotina, kad duodama parodymus 2011 m. birželio 17 d., pareiškėja nurodė, kad 2010 m. lapkričio 26 d. kasos išlaidų orderyje Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 112) pasirašė ne ji, tačiau ji pasirašė 2010 m. lapkričio 26 d. banko indėlio-terminuoto indėlio sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) ir prašyme (b. l. 49). Akcentuotina ir tai, kad įrašas „dešimt tūkstančių litų“ darytas ne rusų, o lietuvių kalba, kasos išlaidų orderis pasirašytas net dviejų banko darbuotojų, ikiteisminio tyrimo medžiagoje esanti vaizdo medžiaga taip pat patvirtina, kad 2010 m. lapkričio 26 d. pareiškėja banke ėmė pinigus ir pasirašinėjo dokumentus.

Aukštesnės instancijos teismas, išanalizavęs pareiškėjos parodymų visumą, konstatuoja, jog jie yra prieštaringi, nes prieštarauja ne tik ikiteisminio tyrimo metu surinktiems rašytiniams bei vaizdiniams įrodymams, bet ir tarpusavyje. Pareiškėja, be visa ko, nurodo neatsimenanti daug ikiteisminiam tyrimui reikšmingų dalykų. Minėtos priežastys, vertinant jas kartu su pareiškėjos sveikatos būklę apibūdinančiais dokumentais, jos artimųjų parodymais, verčia abejoti jos parodymų patikimumu, gebėjimu prisiminti reikšmingus jos gyvenimo įvykius, ką pagrįstai konstatavo ir žemesnės instancijos teismas. Nors skunde pareiškėja teigia esanti įsižeidusi, kad teismo nutartyje nurodyta, jog ji atsisakė duoti rašysenos pavyzdžius, tačiau 2011 m. birželio 20 d. liudytojo apklausos protokole yra aiškiai užfiksuota, kad pareiškėja atsisako duoti rašysenos ir parašų pavyzdžius, reikalingus tyrimui atlikti (b. l. 50), todėl konstatuotina, jog šią aplinkybę žemesnės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė pagrįstai.

Nors pareiškėja skunde nurodo, jog neįvertintos L. P. išėjimo iš darbo aplinkybės, neanalizuota, ar jos neturi ryšio su pinigų dingimu, aukštesnės instancijos teismo vertinimu, tai nėra pagrindas tęsti ikiteisminį tyrimą, nes pareiškėjos parodymų prieštaringumas, jos atsisakymas duoti laisvos rašysenos pavyzdžius bei DnB Nord banko pateikti dokumentai, pagrindžiantys visas pareiškėjos vykdytas bankines operacijas, verčia pagrįstai abejoti, jog buvo padaryta nusikalstama veika. Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, FNTT specialistams atlikus įvertinimą dėl 2010 m. rugsėjo 14 d. įvykdytos banko vidaus operacijos ir kodėl grynųjų pinigų išmokėjimas buvo įformintas nurodant frazę „Mokėjimo nurodymas banko viduje“, jokių naujų duomenų nepaaiškėtų. Kaip matyti iš banko sąskaitos išrašo, šalia mokėjimo paskirties prie šios dienos operacijų yra nurodyti žodžiai „Išmokėjimas iš banko sąskaitos“, be to, grynųjų pinigų išmokėjimas įformintas kasos išlaidų orderiais, pasirašytais pačios pareiškėjos. Esant tokioms aplinkybėms, prašyti atlikti papildomą FNTT specialistų tyrimą nėra pagrindo.

Kaip teisingai pažymėjo žemesnės instancijos teismas, ikiteisminio tyrimo metu buvo siekiama gauti 2010 m. rugsėjo 14 d. vaizdo įrašus iš banko, tačiau gautas atsakymas, jog vaizdo įrašai saugomi tik tris mėnesius ir nėra išsaugoti. Byloje yra pareiškėjos pretenzija bankui, iš kurios matosi, jog ši pretenzija pateikta 2011 m. sausio 5 d., t. y. jau praėjus daugiau kaip trims mėnesiams nuo 2010 m. rugsėjo 14 d., be to, bankas tyrimui pateikė vėlesnių pareiškėjos apsilankymų banke vaizdo įrašus (2010 m. lapkričio mėnesio), kurių saugojimo laikas kreipimosi metu dar nebuvo pasibaigęs, todėl nėra jokio pagrindo įtarti banką sąmoningai naikinus ar slėpus įrodymus, nes bankas neturi pareigos vaizdo įrašus saugoti neribotą laiką. Kadangi įrašai neišlikę, nėra galimybės pareiškėjai ir jos advokatui su jais susipažinti.

Pažymėtina, kad pinigų dingimo, be pačios pareiškėjos prieštaringų teiginių, nepatvirtina jokia kita ikiteisminio tyrimo metu surinkta medžiaga. Ikiteisminio tyrimo metu buvo tiek, kiek tai įmanoma, patikrinta pareiškėjos versija dėl galimo jos lėšų pasisavinimo iš banko sąskaitos, tačiau tokią versiją patvirtinančių duomenų gauta nebuvo, o surinkti duomenys neleido paneigti banko dokumentuose užfiksuotų finansinių operacijų, pagal kurias visos iš pareiškėjos sąskaitų paimtos lėšos buvo pasirašytinai išmokėtos pačiai pareiškėjai, fakto. Esant tokioms aplinkybėms, pagrįstomis pripažintinos žemesnės instancijos teismo išvados, jog visi būtini tyrimo veiksmai jau atlikti, nusikalstamos veikos požymių tyrimo metu nenustatyta (Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 1 p.).

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pareiškėjos skundas atmestinas ir paliktina galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2013 m. gegužės 7 d. nutartis.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pareiškėjos G. T. skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 7 d. nutartį.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.