- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-10-06
- Bylos Nr.
- 2A-713-368/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-47-3-00744-2014-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Valantienė, Rasa Bartašienė, Egidijus Mockevičius
- Atsakovas
- S. S.
- Ieškovas
- I. S.
- Trečiasis asmuo
- L. S.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vilijos Valantienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo S. S. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-23-671/2015, iškeltoje pagal ieškovės I. S. ieškinį atsakovui S. S., trečiajam asmeniui L. S., išvadą teikiančiai institucijai Telšių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui dėl santuokos nutraukimo, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo vaikams priteisimo, santuokinio turto padalijimo ir atsakovo S. S. priešieškinį ieškovei I. S., trečiajam asmeniui L. S., išvadą teikiančiai institucijai Telšių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui santuokos nutraukimo, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo vaikams priteisimo, santuokinio turto padalijimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė I. S. kreipėsi į Telšių rajono apylinkės teismą, prašydama: 1) santuoką, sudarytą tarp jos ir atsakovo S. S. nutraukti dėl atsakovo kaltės; 2) po santuokos nutraukimo palikti santuokines pavardes; 3) nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su ieškove jos nuolatinėje gyvenamojoje vietoje; 4) santuokos metu įgytą turtą padalyti lygiomis dalimis taip: po santuokos nutraukimo ieškovei nuosavybės teise atitenka: 21866,50 Eur vertės ½ dalis 0,0717 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), 129,40 kv. m pastato-sodo pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato-sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato-šiltnamio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinių (inžinerinių) - kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini); ieškovei priteisti 3 318,95 Eur vertės kilnojamuosius daiktus ir 3765 Eur vertės automobilį. Iš viso ieškovei priteisti 28 950,45 Eur vertės turto. Atsakovui nuosavybės teise atitenka: ½ dalis prieš tai minėtų nekilnojamųjų daiktų ir 115,85 Eur vertės kilnojamieji daiktai. Iš viso priteisti atsakovui 21 982,35 Eur vertės turto; 5) priteisti iš atsakovo išlaikymą nepilnamečiams vaikams turtu ir periodinėmis išmokomis kas mėnesį iki vaikų pilnametystės taip: iš atsakovo priteisti vaikams išlaikymą turtu, kiekvienam vaikui po ¼ dalį minėto nekilnojamojo turto, iš viso kiekvienam vaikui turto po 10 933,25 Eur; iš atsakovo priteisti kasmėnesinį išlaikymą dukteriai po 63,09 Eur nuo 2014-09-01 iki vaiko pilnametystės, išlaikymo sumą kasmet indeksuoti Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją; o sūnui priteisti kasmėnesinį išlaikymą po 76,17 Eur nuo 2014-09-01 iki vaiko pilnametystės, išlaikymo sumą kasmet indeksuoti Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją; 6) atsakovo bendravimo su vaikais tvarką nustatyti pagal atsakovo pageidavimą; 7) kreditorei L. S. atsakovo nurodytą skolą priteisti mokėti atsakovui asmeniškai; 8) nepriteisti atsakovui iš ieškovės kompensacijos už ieškovei atitenkančią didesnę turto dalį. Nurodė, kad šalys susituokė (duomenys neskelbtini), gyvenant santuokoje gimė du vaikai. Teigė, kad santuoka faktiškai iširo dėl atsakovo kaltės. 2012 m. atsakovas atėmė iš jos namų raktus ir ji su nepilnamečiais vaikais apsigyveno pas savo tėvus, atsakovas nuo 2013 m. lapkričio mėnesio nebeprisideda prie nepilnamečių vaikų išlaikymo. Santuokos metu šalys už bendras santuokoje įgytas lėšas įsigijo 43 733 Eur vertės nekilnojamąjį turtą. Tvirtino, kad šalims pradėjus atskirai gyventi atsakovas įsipareigojo mokėti vaikams išlaikymą po 550 Lt (159 Eur) kiekvienam vaikui. Pasak ieškovės, vaikams per mėnesį išleidžia nuo 1025 Lt iki 1275 Lt (nuo 296 Eur iki 369,26 Eur).
Atsakovas S. S. pateikė priešieškinį, prašydamas tenkinti jo priešieškinį visiškai, o ieškovės ieškinį – tiek kiek atitinka šio priešieškinio reikalavimus, kitą ieškinį dalį atmesti: 1) santuoką tarp šalių nutraukti dėl abiejų sutuoktinių kaltės; 2) po santuokos nutraukimo palikti santuokines pavardės; 3) priteisti iš jo 86,89 Eur dukteriai ir 86,89 Eur sūnui kasmėnesinį išlaikymą iki vaikų pilnametystės ir paskirti ieškovę nepilnamečių vaikų lėšų tvarkytoja uzufrukto teise; 4) nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su ieškove; 5) nustatyti bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką; 6) santuokoje įgytą nekilnojamąjį turtą priteisti jam asmeninėn nuosavybėn; 7) 20 273,40 Eur prievolę kreditorei L. S., palikti asmeniškai vykdyti jam; 8) priteisti iš jo ieškovei 2 172,15 Eur piniginę kompensaciją už jam tenkančio bendro nekilnojamo turto dalį, kuriai įgyti buvo panaudotos šeimos lėšos; 9) padalyti kilnojamuosius daiktus, priteisiant iš jo ieškovei 1 436,51 Eur piniginę kompensaciją; 10) po santuokos nutraukimo išlaikymo iškovei nepriteisti. Nurodė, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Jis sutinka, kad po santuokos nutraukimo nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta būtų nustatyta su ieškove. Geranoriškai sutinka mokėti kas mėnesį periodinėmis išmokomis kiekvienam vaikui po 86,89 Eur. Pabrėžė, kad šalims pradėjus gyventi atskirai ir prasidėjus teisminiam procesui ieškovė pradėjo riboti jo ir vaikų bendravimą, todėl prašo nustatyti bendravimo su vaikiais tvarką. Teigė, kad trečiasis asmuo (jo motina) atsakovui įgyjant nekilnojamąjį turtą už jį sumokėjo 20 273,40 Eur (70000 Lt). Mano, kad santuokoje įgytas nekilnojamasis turtas turėtų būti pripažinti asmenine jo nuosavybe, nes šis turtas buvo įgytas už asmenines jo lėšas, gautas iš jo tėvų pagal dovanojimo sutartį ir atsakovo motinai paskolinant jam 20 273,40 Eur.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Telšių rajono apylinkės teismas 2015 m. kovo 17 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies. Nutraukė santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Paliko santuokines pavardes. Santuokoje įgytą turtą padalijo taip: ieškovei I. S. ir atsakovui S. S. asmeninės nuosavybės teise priteisė po 21 866,50 Eur vertės ½ dalį 0,0717 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalį 129,40 kv. m. pastato-sodo pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalį pastato-sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalį pastato-šiltnamio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , ½ dalį kiemo statinių (inžinerinių) - kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini). Padalijo kilnojamuosius daiktus. Iš atsakovo priteisė ieškovei 283,87 Eur piniginę kompensaciją už atsakovui tenkantį didesnės vertės kilnojamąjį turtą. Ieškovei priteisė 5 647,56 Eur vertės automobilį „O. Z.“. Iš atsakovo ieškovės priteisė 1 520,52 Eur piniginę kompensaciją už atsakovo parduotą 8 688,60 Eur vertės automobilį „BMW“. Nustatė nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su ieškove jos nuolatinėje gyvenamojoje vietoje. Po santuokos nutraukimo nustatė bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką. Iš atsakovo priteisė išlaikymą vaikams periodinėmis išmokomis kas mėnesį po 115 Eur kiekvienam vaikui nuo 2014-12-01 iki vaikų pilnametystės. Likusias ieškinio ir priešieškinio dalis atmetė. Priteisė iš ieškovės 733 Eur, o iš atsakovo 817,80 Eur nesumokėtą žyminį mokestį ir po 11,64 Eur proceso išlaidas valstybei. Nurodė, kad abi šalys pažeidė savo kaip sutuoktinių pareigas, todėl sprendė, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Pabrėžė, kad tarp šalių nėra ginčo dėl santuokoje įgyto turto kiekio ir vertės (išskyrus automobilius). Nustatė, kad įgyjant nekilnojamąjį turtą nebuvo išreikšta atsakovo valia įgyti turtą asmenine nuosavybe, todėl sprendė, jog šalių įgytas nekilnojamasis turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė ir teikė prioritetą turto dalijimui natūra, šalims lygiomis dalimis – kiekvienam po ½ dalį. Teismo vertinimu, visą nekilnojamąjį turtą pripažinti vienos iš šalių asmenine nuosavybe neatitiktų bendrųjų teisės principų ir šalis pastatytų į akivaizdžiai nelygiavertę padėtį. Atkreipė dėmesį į tai, kad ginčo dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo nebuvo. Teismas, atsižvelgdamas į prioritetinius vaikų interesus ir į šalių turtinę padėtį, priteisė iš atsakovo išlaikymą ne turtu, o periodinėmis išmokomis kiekvienam vaikui po 115 Eur kas mėnesį. Teismo vertinimu, trečiasis asmuo neįrodė, kad pinigai buvo paskolinti asmeniškai atsakovui ar šalims, todėl padarė išvadą, jog perduoti 70 000 Lt buvo neatlygintina parama šeimai, ir konstatavo, jog šalys kreditorių ir prievolių neturi.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Skųsdamas Telšių rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 17 d. sprendimą, apeliantas (atsakovas) S. S. prašo: 1) pakeisti teismo sprendimą ir nustatyti, kad santuokoje įgytas nekilnojamasis turtas po santuokos nutraukimo atitenka apeliantui asmeninėn nuosavybėn, ir nukrypti nuo lygių dalių principo, priteisiant apeliantui 5/6, o ieškovei 1/6 šio turto dalis; 2) 20273,40 Eur prievolė kreditorei L. S. palikti asmeniškai vykdyti apeliantui, atitinkamai sumažinant piniginės kompensacijos mokėjimą ieškovei už jai natūra priklausančio nekilnojamojo turto dalį, tenkančią apeliantui; 3) priteisti iš apelianto ieškovei 2 172,15 Eur piniginę kompensaciją už apeliantui natūra tenkančio jai priklausančio nekilnojamojo turto 1/6 dalį; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde teigia, kad teismas pažeidė materialinės teisės normas ir įrodymų vertinimo taisykles. Mano, kad dalijant nekilnojamuosius daiktus buvo pagrindas nukrypti nuo lygių dalių principo ir priteisti jam didesnę turto dalį. Tvirtina, kad teismas netinkamai išsprendė prievolės trečiajam asmeniui klausimą.
Atsiliepimas
Atsiliepdama į apeliacinį skundą, ieškovė I. S. prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvados yra teisėtos ir pagrįstos, pinigų dovanojimo sandoris nuo jos buvo nuslėptas, o trečiojo asmens pervestos lėšos nėra pagrindas nukrypti nuo lygių dalių principo.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
Motyvuojamoji dalis
teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Apelianto (atsakovo) S. S. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Skundo turinys patvirtina, kad apeliantas kelia sutuoktinių bendrų prievolių padalijimo ir nukrypimo nuo lygių dalių principo klausimus.
Priešieškinyje atsakovas prašė santuokoje įgytus nekilnojamuosius daiktus po santuokos nutraukimo priteisti jam asmeninėn nuosavybėn ir savo prašymą motyvavo tuo, kad įgyjant šiuos daiktus trečiasis asmuo (atsakovo motina) sumokėjo 20 273,40 Eur ir turtui įsigyti buvo panaudotos asmeninės atsakovo lėšos – 46 399,20 Eur (160 000 Lt), kurias jam padovanojo tėvai.
Pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktą asmenine nuosavybe gali būti pripažintas turtas, sutuoktinio įgytas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn.
Taigi, netgi už asmenines lėšas santuokos metu įgytas turtas pripažįstamas asmenine sutuoktinio nuosavybe ne visada, o tik tais atvejais, kai leistinomis priemonėmis įrodoma, kad to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendrojon nuosavybėn (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas).
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, sprendė, kad įgyjant nekilnojamąjį turtą nebuvo išreikšta atsakovo valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn, todėl, teismo vertinimu, šalių įgytas nekilnojamasis turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė ir teismas padalijo turtą šalims lygiomis dalimis kiekvienam po ½ dalį.
Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant, ar ginčo turtas atitinka CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytą sąlygą, kad įgyjant turtą turi būti aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn, būtina įvertinti, koks atitinkamos valios išreiškimo būdas buvo pripažįstamas pakankamu (aiškiu) sudarant turto įgijimo sandorį.
Nagrinėjamu atveju 2008-04-10 nekilnojamųjų daiktų pirkimo-pardavimo sutartyje yra nurodyta, kad pirkėjai S. S. ir I. S. nekilnojamuosius daiktus perka bendros jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise (sutarties 1 punktas).
Esant prieš tai minėtoms aplinkybėms, kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad įgyjant šį turtą nebuvo išreikšta atsakovo valia įgyti jį asmeninėn nuosavybėn, o šalis siekė sukurti bendrą jungtinę sutuoktinių nuosavybę. Tačiau kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nemotyvavo savo išvadų dėl nekilnojamųjų daiktų padalijimo šalims kiekvienam po ½ dalį ir neįvertino atsakovo nurodytų aplinkybių, jo vertinimu, sudarančių pagrindą nukrypti nuo minėto lygių dalių principo.
Teismų praktikoje svarbiomis aplinkybėmis, leidžiančiomis nukrypti nuo lygių dalių principo, be kita ko, pripažįstama vieno iš sutuoktinių iki santuokos įgytų asmeninių lėšų panaudojimas kuriant bendrąją jungtinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2006; 2007 m. birželio 20 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-220/2007); vieno iš sutuoktinių giminaičių prisidėjimas įgyjant santuokinį turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2006).
Apeliaciame skunde taip pat keliamas klausimas dėl sutuoktinių prievolių padalijimo.
Ieškovė byloje nurodė, kad kreditorių neturi, atsakovas, priešieškinyje taip pat nurodė, jog kreditorių neturi, tačiau prašė trečiuoju asmeniu įtraukti jo motiną L. S., nurodęs, kad ji sumokėjo 20 273,40 Eur atsakovui įgyjant ginčo nekilnojamuosius daiktus.
Pažymėtina, kad tarp šalių nebuvo ginčo dėl to, kad ieškovei ir atsakovui 2008-04-10 pagal pirkimo-pardavimo sutartį įgyjant ginčo nekilnojamuosius daiktus, iš trečiojo asmens sąskaitos minėtų daiktų pardavėjai buvo atliktas 70 000 Lt pervedimas, nurodant mokėjimo paskirtį „už perkamą sodo namą“.
Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad trečiasis asmuo neįrodė, kad pinigai buvo paskolinti asmeniškai atsakovui ar šalims, todėl sprendė, jog perduoti 70 000 Lt buvo neatlygintina parama šeimai, ir konstatavo, kad šalys kreditorių ir prievolių neturi.
Kolegijos vertinimu, šios teismo išvados yra formalios, nepagrįstos bylos aplinkybėmis ir padarytos neidentifikavus ginčo santykio, neįvertinus aplinkybių, kad atsakovas neginčija prievolės trečiajam asmeniu pobūdžio.
Pažymėtina, kad kvalifikuodamas sutuoktinių turtines prievoles teismas pirmiausia identifikuoja ginčo santykį – ar ginčas kilo tarp kreditoriaus ir vieno ar abiejų sutuoktinių, vėliau teismas nustato, ar sutuoktinių prievolė yra asmeninė ar bendroji, o bendroji turtinė prievolė – solidarioji ar dalinė.
Teismas nevertino aplinkybių, ar trečiojo asmens prisidėjimas įgyjant ginčo nekilnojamąjį turtą leidžia nukrypti nuo lygių dalių principo, dalijant šalims nekilnojamuosius daiktus.
Esant prieš tai minėtoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines teisės normas, nustatančias įrodinėjimo taisykles, ir dėl to nenustatė teisiškai reikšmingų faktų, kuriuos nustatyti yra būtina sprendžiant šalių ginčą ir taikant materialinės teisės normas, šio teismo priimto teismo sprendimo dalis dėl nekilnojamųjų daiktų padalijimo ir sutuoktinių prievolių padalijimo naikintina ir šis klausimas grąžintinas teismui nagrinėti iš naujo.
Nagrinėjant minėtus klausimus iš naujo pirmosios instancijos teismas turėtų įvertinti ne tik ar egzistuoja aplinkybės, leidžiančios nukrypti nuo lygių dalių principo, bet ir nustatyti, kiek toks nukrypimas yra būtinas, siekiant apsaugoti įstatymo saugomus atsakovo interesus, kiek jis pagrįstas tam tikrų teisinių gėrių, kurių gynyba visumos aplinkybių kontekste būtų pagrįsta teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, apsauga (CK 1.5 straipsnio 4 dalis).
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 17 d. sprendimo dalį, kuria ieškovei I. S. ir atsakovui S. S. asmeninės nuosavybės teise buvo priteista po 21 866,50 Eur vertės ½ dalį 0,0717 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalį 129,40 kv. m. pastato-sodo pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalį pastato-sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalį pastato-šiltnamio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalį kiemo statinių (inžinerinių) – kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini); taip pat teismo sprendimo dalį, kuria buvo išspręstas sutuoktinių prievolių klausimas ir perduoti šią bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Kitą Telšių rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 17 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.