Kauno apygardos teismo nutartis

2008-02-19 · Civilinė byla Nr. 2A-76-527/2008

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-02-19
Bylos Nr.
2A-76-527/2008
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Jolita Cirulienė (pirm.), Gražina Davidonienė, Ramūnas Mitkus
Pareiškėjas
V. S.
Suinteresuotas asmuo
Kauno apskrities viršininko administracijai
Advokatai
Virginija Ina Bedarfienė
Civilinė byla Nr.2A-76-527/2008
pirmosios instancijos teismo teisėja Vidutė Liubševičiūtė
procesinio sprendimo kategorija 121.15; 121.21; 128.1; 128.2; 128.19
(S)KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. vasario 19 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jolitos Cirulienės, kolegijos teisėjų Gražinos Davidonienės ir Ramūno Mitkaus,

sekretoriaujant Elenai Skruodenienei,dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei Virginijai Inai Bedarfienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-5162-713/2007 pagal pareiškėjo V. S. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities viršininko administracijai dėl juridinio fakto nustatymo ir praleisto termino atnaujinimo.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas 2007-03-02 teisme registruotu pareiškimu (b.l.3-4), vadovaudamasis CPK 444 str. 2 d. 9 p., LR Aukščiausiosios Tarybos 1992-05-07 nutarimo „Dėl priemonių agrarinei reformai plėtoti" 3 punktu, LR nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 str. l d. 3 p. ir 10 str. 4 d., CK 1.2 str. ir 1.5 str., prašė: 1) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis 1920 m. buvo faktiškai įvaikintas V. G.; 2) nustatyti, kad terminą, įrodantį pareiškėjo giminystės ryšį su savininku V. G., pareiškėjas praleido dėl svarbių priežasčių, ir terminą dokumentams pateikti atnaujinti.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodė, kad jis gimė (duomenys neskelbtini) Simferopolyje (b.l.7), su tėvais K. S. ir M. S. iš Simferopolio 1920 m. grįžo į Lietuvą, apsigyveno pas motinos brolį V. G., kuris su žmona A. G. savo vaikų neturėjo. 1920 m. tėvai pareiškėją paliko auginti G., todėl pareiškėjas nuo 2 metų amžiaus augo įtėvio V. G. dvare(duomenys neskelbtini). V. G. ir jo žmona pareiškėju rūpinosi, augino ir leido į mokslus, faktiškai buvo jį įvaikinę. Gyvendamas dvare, pareiškėjas 1937-10-26 susituokė su V. R. (b.l.8). Po sutuoktuvių kartu su žmona ir toliau gyveno savo įtėvio dvare. 1941-06-13 pareiškėjas kartu su įtėviais buvo priverstinai iškeldinti iš Lietuvos į Komijos ATSR Ust Kulomsko rajoną (b.l.12-13). Įtėviai mirė tremtyje 1942 m. Pareiškėjas su žmona tremtyje išbuvo iki 1955 m., o ištremtas buvo tik todėl, kad buvo V. G. šeimos narys. 1980-10-21 LTSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo įsakymu pareiškėjas buvo reabilituotas. Pareiškėjas yra padavęs prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į savo įtėvio V. G. 73,17 ha žemės, esančios(duomenys neskelbtini), į kurią niekam nuosavybės teisės neatkurtos. Apie tai, jog trūksta giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų, pareiškėjas sužinojo tik 2004 m., t.y. pasibaigus dokumentų padavimo terminui. Pareiškėjas yra senas, ligotas, gyvena Lenkijoje, todėl terminą giminystės ryšį nustatančiam dokumentui pateikti praleido dėl svarbių priežasčių.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno miesto apylinkės teismas 2007 m. rugsėjo 25 d. sprendimu pareiškimą atmetė. Teismas, vadovaudamasis byloje esančiais Gdansko rajono apylinkės teismo sprendimais, nustatė, kad V. G. turtą po jo mirties (duomenys neskelbtini) paveldėjo pareiškėjo motina M. S. (b.l.28, 31), o M. S. palikimą paveldėjo jos sūnūs (pareiškėjas V. S. ir jo brolis J. S.), kiekvienas po ½ dalį (b.l.34-35, prij. nuosavybės teisių atkūrimo byla Nr.27, b.l.9, 25-26). Kadangi Gdansko rajono apylinkės teismo sprendimai galioja ir Lietuvoje, teismas padarė išvadą, kad po V. G. mirties jo turto nėra likę, todėl prašomas nustatyti juridinis faktas dėl faktinio įvaikinimo nesukurs pareiškėjui jokių teisinių padarinių, todėl, vadovaujantis CPK 293 str. 1 p., byla nutrauktina. Teismas nenustatė, jog pareiškėjas buvo faktiškai įvaikintas, kadangi pareiškėjas neįrodė, kad tėvai buvo jo atsisakę, davę sutikimą jį įvaikinti, o aplinkybė, kad pareiškėjas ir jo motina gyveno V. G. šeimoje, dar neįrodo, kad pareiškėjas buvo įvaikintas.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo teismo sprendimą panaikinti ir pareiškėjo pareiškimą patenkinti. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1) 1993-11-26 LR Aukščiausio teismo plenumo nutarime Nr.2 „Dėl teisminės praktikos turinčių juridinę reikšmę faktų nustatymo bylose“ Nr.17 konstatuota, kad teismai, vadovaudamiesi LR Aukščiausiosios Tarybos 1992-05-07 nutarimo Nr.1-2563 „Dėl priemonių agrarinei reformai plėtoti " 3 p. ir CPK 272 str. 11 p., gali nustatyti įvaikinimo faktą asmenims, laiku padavusiems prašymus agrarinės reformos tarnybai dėl nuosavybės teisės į žemės ar miško sklypą atstatymo. Pareiškėjas yra padavęs prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į savo įtėvio V. G. 73,17 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini)., tačiau nuosavybės teisės jam atkurtos nebuvo, kadangi pareiškėjas nepateikė giminystės ryšio su buvusiu savininku įrodančių dokumentų (b.l.16-17). 2005-06-30 KAVA įsakymą, kuriuo pareiškėjui nebuvo atkurtos nuosavybės teisės į V. G. žemę, pareiškėjas apskundė Kauno apygardos administraciniam teismui (teismas 2006-09-05 nutartimi administracinę bylą sustabdė iki bus išnagrinėta byla dėl įvaikinimo fakto nustatymo). Pareiškėjo nuomone, jeigu nebus nustatytas juridinis įvaikinimo faktas, bus pažeistos jo teisės ir jis negalės atkurti nuosavybės teisių į savo įtėvio žemę, kurią valdė ir dirbo iki tremties;

2) Gdansko rajono apylinkės teismų nutartyse nėra įvardintas joks turtas, todėl teismų sprendimai nesukėlė pareiškėjui jokių teisinių pasekmių. Šių teismų sprendimų pagrindu Lietuvoje likęs V. G. turtas, pastatai ir žemė (duomenys neskelbtini). paveldėtas nebuvo. Priešingai, už trobesius pareiškėjas gavo kompensaciją, kaip buvęs kolūkinio kiemo narys. Nacionalizuotos žemės atžvilgiu galioja specialusis įstatymas - LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau - Atkūrimo įstatymas). Kadangi visa Lietuvos žemė buvo nacionalizuota vienu 1940-07-22 aktu, ji gali būti grąžinta tik Atkūrimo įstatymo 2 str. įvardintiems pretendentams, tame tarpe ir įvaikiams. Atkūrimo įstatymo 1 str. 2 d. 1 p. nurodyta, kad savininkas - asmuo, kurio nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas. Dėl to, kad V. G. iki 1940 m. buvo žemės, esančios(duomenys neskelbtini), savininkas, ginčo nėra. Vadinasi, teismo išvada, kad po V. G. mirties jokio turto nėra likę, yra neteisinga ir prieštarauja surinktiems įrodymams bei įstatymo nuostatoms;

3) teismas netinkamai aiškino įvaikinimo fakto nustatymą, siedamas jį su įvaikinimo teisiniais santykiais. 1992-05-07 LR AT nutarime Nr.1-2563 „Dėl priemonių agrarinei reformai plėtoti" nustatė, kad tais atvejais, kai faktiniai įtėviai įvaikinimo juridiškai nėra įforminę, įvaikinimo faktas gali būti įrodomas teisme. LAT Senatas 2005-12-29 nutarimu Nr.56 „Dėl teisės normų, reglamentuojančių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą, taikymo teismų praktikoje“ faktinį įvaikinimą sieja tik su nuosavybės teisių į žemę atkūrimu ir nurodo, kad faktinio įvaikinimo nustatymas nesukels ir kitų teisinių padarinių, susijusių su įvaikių ir įtėvių bei jų giminaičių pagal kilmę tarpusavio teisių ir pareigų atsiradimu, pasikeitimu ir pasibaigimu. Faktinio įvaikinimo nustatymas nepanaikina paveldėjimo teisės po savo giminaičių pagal kilmę. Tačiau teismas šiuo klausimu padarė priešingą išvadą. Teismas netinkamai vertino ir byloje surinktus įrodymus, kuriais pareiškėjas įrodinėjo faktinį įvaikinimą: pareiškėjo gyvenimą faktinio įtėvio V. G. šeimoje, darbą ūkyje, išvykimą iš V. G. dvaro į kariuomenę, gyvenimą santuokos sudarymo ir išvežimo iš Lietuvos metu. Pareiškėjo nuomone, atkreiptinas dėmesys į tai, kad jis buvo išvežtas todėl, kad buvo V. G. šeimos narys (savo asmeninio turto pareiškėjas neturėjo, todėl nebuvo jokio pagrindo jo išvežti), pareiškėjas V. G. ir jo žmoną slaugė ir numarino tremtyje, todėl teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė CPK 185 str. nuostatas;

4) teismas sprendimo aprašomojoje dalyje nurodė, kad prašomas nustatyti įvaikinimo faktas „nesukels teisinių padarinių, todėl byla nutrauktina CPK 293 str. l p. pagrindu, kaip nenagrinėtina teisme." Tačiau teismas, išnagrinėjęs bylą, priėmė sprendimą, kuriuo pareiškėjo prašymo nepatenkino. Todėl akivaizdu, kad teismas, priimdamas sprendimą, nesivadovavo CK įtvirtintais teisėtų lūkesčių, teisingumo bei protingumo principais.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nustatyta, kad V. S. 1992-09-07 padavė prašymą Raseinių r. Betygalos agrarinės reformos tarnybai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į savo dėdės G. V. 73,17 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Pagal esantį archyvinį nuosavybės teises į žemę patvirtinantį dokumentą - 1935m mokesčiais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių sąrašą - V. G. buvo 65,19 ha žemės ir .8 ha miško savininkas (duomenys neskelbtini). Iš giminystės dokumentų bei Gdansko rajoninio teismo 1991-11-18 sprendimo ir Klodzko rajoninio teismo 1992-08-31 sprendimo matosi, kad V. S. yra V. G. sesers M. S. sūnus, t.y. žemės savininko V. G. sūnėnas.

Nustatyta, kad 2003-10-15 KAV įsakymu Nr.V-388 buvo nuspręsta netenkinti V. S. prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo teisių į V. G. 73,17 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Kauno apygardos administracinis teismas 2004-01-09 nutartimi neatnaujino skundo padavimo termino ir atsisakė priimti ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p. pagrindu pareiškėjo skundą dėl 2003-10-15 įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atkurti pareiškėjui nuosavybės teises į 73,17 ha. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004-02-20 nutartimi Kauno apygardos administracinio teismo 2004-01-09 nutartį paliko nepakeistą.

Raseinių rajono žemėtvarkos skyriaus vyresnioji specialistė G. R. 2005-04-14 pažymoje siūlė KAVA neatkurti V. S. nuosavybės teisės į į V. G. 73,17 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini)., kadangi pilietis įstatyme nurodytais terminais nepateikė giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų.

2005-06-30 KAV įsakymu Nr.02-08-6732, vadovaujantis LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu, LRV 1997-09-29 nutarimu Nr.1057 ir šiuo nutarimu patvirtinta Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka bei atsižvelgiant į tai, kad iki įstatyme nurodyto termino V. S. nepateikė giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų, ir į Raseinių rajono žemėtvarkos skyriaus vyresniosios specialistės G. R. 2005-04-14 pažymą, buvo nuspręsta neatkurti V. S. nuosavybės teisių į V. G. 73,17 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Šis įsakymas pareiškėjui buvo išsiųstas 2005-09-23 raštu Nr.04-739.

2006-01-13 pareiškėjas kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti 2005-06-30 išduotą KAV įsakymą Nr.02-08-6732, kuriuo nuspręsta neatkurti V. S. nuosavybės teisių į V. G. 73,17 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini).

Kauno apygardos administracinis teismas 2006-09-05 nutartimi sustabdė administracinės bylos nagrinėjimą iki Raseinių rajono apylinkės teismas išnagrinės 2006-07-18 V. S. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad V. G. 1923 m. naminiu testamentu visą turtą lygiomis dalimis paliko pareiškėjui ir jo broliui J. H. S., ir termino pateikti nuosavybės teisę į žemę patvirtinančius dokumentus atnaujinimo, o 2007-04-16 nutartimi bylos nagrinėjimą atnaujino, kadangi 2007-03-13 įsiteisėjo Raseinių rajono apylinkės teismo 2006-11-29 sprendimas, kuriuo pareiškėjo pareiškimas dėl juridinio fakto nustatymo ir termino atnaujinimo pateikti nuosavybės teisę į žemę patvirtinančius dokumentus KAVA Raseinių rajono žemėtvarkos skyriui buvo atmestas.

Pareiškėjas, pralaimėjęs bylą Raseinių rajono apylinkės teisme, 2007-03-02 Kauno miesto apylinkės teisme registruotu pareiškimu prašo nustatyti kitą juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis 1920 m. buvo faktiškai įvaikintas V. G., bei nustatyti, kad terminą, įrodantį pareiškėjo giminystės ryšį su savininku V. G., pareiškėjas praleido dėl svarbių priežasčių, ir terminą dokumentams pateikti atnaujinti.

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1992-05-07 nutarimo Nr.I-2563 „Dėl priemonių agrarinei reformai plėtoti“ 3 punkte nustatė, jog tais atvejais, kai faktiniai įtėviai įvaikinimo juridiškai nėra įforminę, įvaikinimo faktas gali būti nustatytas teismo sprendimu. Vėliau ši teisės norma įgijo įstatyminį lygmenį - Lietuvos Respublikos 1994-11-08 įstatymo Nr.I-636 „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso pakeitimo ir papildymo“, kuriuo buvo papildyta 1964 m. CPK 272 str. 2 dalis, 11 punkte buvo nustatyta, kad teismas nagrinėja bylas dėl įvaikinimo fakto nustatymo, kai faktiški įtėviai įvaikinimo juridiškai nėra įforminę, jeigu šio fakto nustatymas susijęs su nuosavybės teisės į žemės sklypą ar mišką atkūrimu. Priėmus 2002 m. CPK, faktinio įvaikinimo fakto nustatymas jo 444 str. 2 dalyje tarp 1-8 punkte nustatomų juridinę reikšmę turinčių faktų nenumatytas, tačiau ir toliau galiojant minėto 1992-05-07 nutarimo Nr.I-2563 3 punktui, šis faktas gali būti nustatytas vadovaujantis CPK 444 str. 2 dalies 9 punktu.

Kolegija pritaria apeliantui, jog Gdansko rajono apylinkės teismų sprendimų pagrindu Lietuvoje (duomenys neskelbtini). likusi V. G. žemė paveldėta nebuvo. Kadangi visa Lietuvos žemė buvo nacionalizuota vienu 1940-07-22 aktu, todėl pripažintina, kad ji gali būti grąžinta tik specialaus įstatymo - LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau - Atkūrimo įstatymo) 2 str. įvardintiems pretendentams, tame tarpe ir faktiniams įvaikiams. Atkūrimo įstatymo 1 str. 2 d. 1 p. nurodyta, kad savininkas - asmuo, kurio nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas. Dėl to, kad V. G. iki 1940 m. buvo žemės, esančios (duomenys neskelbtini) Raseinių r., savininkas, ginčo nėra. Vadinasi, pirmosios instancijos teismo išvada, kad po V. G. mirties jokio turto nėra likę ir kad dėl to prašomas nustatyti įvaikinimo faktas nesukels teisinių padarinių ir ,,todėl byla nutrauktina CPK 293 str. l p. pagrindu, kaip nenagrinėtina teisme", yra neteisinga ir prieštarauja surinktiems įrodymams bei įstatymo nuostatoms.

Tačiau kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, kuriais pareiškėjas įrodinėjo faktinį įvaikinimą. V. S. savo pareiškimu prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis 1920 m. faktiškai buvo įvaikintas V. G., rėmėsi archyvo pažyma, kad 1937 m. buvo paimtas į Lietuvos kariuomenę iš (duomenys neskelbtini) dvaro, bei archyvo pažyma, kad 1941 m. buvo ištremtas iš Lietuvos į Komijos ATSR, kaip V. G. šeimos narys (b.l.13). Tačiau, kolegijos nuomone, šių dokumentų nepakanka įrodyti faktą, kad V. S. 1920 m. buvo faktiškai įvaikintas V. G.. Duomenų, kad pareiškėjo motina būtų jo atsisakiusi ir (ar) juo nesirūpinusi kaip sūnumi, dingusi nežinia kur, byloje nėra. Priešingai tam, ta pati archyvo pažyma (b.l.13), turinti didesnę įrodomąją galią, patvirtina, jog pareiškėjo motina M. V. S. taip pat buvo laikoma V. ir A. G. šeimos nare ir taip pat turėjo būti iškeldinta iš Lietuvos, tačiau iškeldinimo metu buvo išvykusi į Lenkiją. Tai, kad ne tik pareiškėjas, bet ir jo motina gyveno (duomenys neskelbtini) dvare, įrodo ir 1921-02-25 Taikos teisėjo išduotas vykdomasis raštas apie (duomenys neskelbtini) podvarko žemės išdalinimą įpėdiniams, tame tarpe ir pareiškėjo motinai M. S. (prijungta nuosavybės teisų atkūrimo byla, b.l.32). Taip pat nustatyta, jog pareiškėjo motina mirė Lenkijoje 1959-02-21 (b.l.33-37), t.y. jau pareiškėjui sulaukus 41 metų ir praėjus devyniolikai metų po žemės nacionalizavimo, o jos turtą paveldėjo jos sūnūs, tame tarpe ir pareiškėjas. Be to, nustatyta, pareiškėjo tėvas K. S. (Suomijos karinių pajėgų majoras), gimęs 1876 metais, mirė Helsinkyje 1932-10-20 (b.l.119-121), t.y. tuomet, kai pareiškėjas jau buvo sulaukęs 14 metų. Duomenų apie tai, kad K. S. visas savo kaip tėvo teises nepilnamečio sūnaus (pareiškėjo) atžvilgiu 1920 metais ar vėliau būtų perleidęs žmonos vyresniajam broliui, byloje nėra. Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje pateikti įrodymai nėra tiek informatyvūs, kad patvirtintų turintį juridinę reikšmę faktą dėl faktinio įvaikinimo. Kolegija kritiškai vertina teismo apklaustos liudytojos R. Ž. parodymus, kadangi ši liudytoja, būdama gimusi 1943 metais, kas matyti iš jos asmens kodo (duomenys neskelbtini) (b.l.64), niekaip negalėtų prisiminti ir patvirtinti aplinkybių, susijusių su pareiškėjo, gimusio 1918 metais ir 1941 metais išvežto į tremtį, faktiniu įvaikinimu 1920 m. Dėl tos pačios priežasties kritiškai vertintini ir liudytojos E. G., gimusios 1930 metais, parodymai. Tai, kad pareiškėjas 1920-08-29 buvo pakrikštytas (duomenys neskelbtini) Romos katalikų bažnyčioje (b.l.7), gyvendamas V. G. šeimoje 1937-10-26 sudarė santuoką su V. R. (b.l.8) ir 1937-11-07 išvyko į kariuomenę, kur tarnavo iki 1939-06-12 (b.l.9), o nuo 1941-06-14 abu su žmona, patys neturėdami jokio nekilnojamojo turto, V ir A. G. šeimos sudėtyje buvo iškeldinti iš Lietuvos (duomenys neskelbtini) kaimo į Komijos ATSR (b.l.10-13), ir visi kiti šioje byloje pateikti įrodymai, kolegijos nuomone, patvirtina tik pareiškėjo faktinį gyvenimą (duomenys neskelbtini) dvare kartu su G. šeima, bet ne pareiškėjo prašomą nustatyti faktinio įvaikinimo faktą.

Kadangi pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis 1920 m. buvo faktiškai įvaikintas V. G., todėl pripažintina, jog pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nusprendė netenkinti pareiškimo dėl juridinio fakto nustatymo.

Be to, V. S. teismo taip pat prašė atnaujinti praleistą terminą giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti. Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 str., piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus turėjo pateikti iki 2003-12-31. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad, nenustačius juridinę reikšmę turinčio fakto, neatnaujintinas ir terminas dokumentams pateikti. Kadangi jokie apeliacinio skundo argumentai dėl šios sprendimo dalies nėra pateikti, todėl kolegija, negalėdama išeiti už apeliacinio skundo ribų, taip pat nepasisako dėl termino neatnaujinimo pagrįstumo ir teisėtumo.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, kolegija apeliacinį skundą atmeta, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi CPK 329-331 str.,

nutarė:

apeliacinį skundą atmesti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo mėn. 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė Jolita CirulienėTeisėjai Gražina DavidonienėRamūnas Mitkus