Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Almantas Padvelskis Civilinė byla Nr. 2S-397-538/2015

NUTARTIS

2015 m. vasario 24 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Almantas Padvelskis, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjęs suinteresuoto asmens A. K. atskirąjį skundą dėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 8 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos antstolės R. V. pareiškimą dėl baudos skyrimo, suinteresuoti asmenys UAB „IUS Positivum“, A. K.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šio apeliacinio objekto nulemtus nagrinėjimo tvarkos ypatumus (CPK 338 str.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 320 str., 338 str.).

Byloje kyla ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutartimi patenkinto antstolio prašymo skirti baudą buvusiam bankrutavusios įmonės vadovui už teismo įpareigojimo perduoti bankroto administratoriui visus įmonės dokumentus, turtą, įmonės antspaudą, nevykdymą.

CPK 18 straipsnyje nurodyta, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi visiems asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Šiame straipsnyje įtvirtintas teismo įsiteisėjusio procesinio sprendimo privalomumo principas reiškia, kad teismo procesiniame sprendime esančių nurodymų privalo paisyti visi asmenys, nes teismo procesinio sprendimo nevykdymas vertintinas ne tik kaip išieškotojo teisių pažeidimas, bet ir kaip viešosios tvarkos pažeidimas.

Nustatyta, kad antstolė vykdo vykdomąją bylą 0074/14/23912 pagal vykdomąjį raštą Nr.B2-1252-538, kurį išdavė Klaipėdos apygardos teismas dėl įpareigojimo UAB „Timbervita“ valdymo organams per 15 dienų nuo nutarties įsiteisėjimo dienos perduoti administratorei įmonės dokumentus, antspaudą bei įmonės turtą pagal finansinę atskaitomybę. Kretingos rajono apylinkės teismas 2014-12-08 nutartimi, tenkindamas antstolės pareiškimą ir skirdamas baudą buvusiam įmonės vadovui, vadovavosi CPK 771 straipsnio nuostatomis. Pažymėtina, kad minėto straipsnio nuostatos taikomos tada, kai neįvykdomas teismo sprendimas, įpareigojantis skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar lėšų perdavimu. Kaip minėta, pagal vykdomąjį raštą Nr.B2-1252-538 valdymo organai įpareigoti per 15 dienų nuo nutarties įsiteisėjimo dienos perduoti administratorei įmonės dokumentus, antspaudą bei įmonės turtą pagal finansinę atskaitomybę. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad UAB „Timbervita“ direktorius A. K. nevykdo teismo sprendimo, neperduoda administratoriui įmonės dokumentų, antspaudo bei įmonės turto pagal finansinę atskaitomybę, CPK 771 straipsnio nuostatomis, reglamentuojančiomis skolininko atsakomybę, vadovavosi nepagrįstai.

Atsakomybė už bankrutuojančios įmonės administratoriui neperduotą turtą per teismo nustatytą terminą numatyta Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte. Taigi pirmosios instancijos teismui skundžiamoje nutartyje nustačius, jog Klaipėdos apygardos teismo procesinis sprendimas dėl įpareigojimo UAB „Timbervita“ valdymo organams nėra įvykdytas, atsakomybė sprendimo neįvykdžiusiam asmeniui kiltų pagal aukščiau minėtą teisės normą ir baudos skyrimo klausimą spręstų atitinkamą bankroto bylą nagrinėjantis teismas. Konstatuojama, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas ne tik netinkamai pritaikė atsakomybę reglamentuojančią teisės normą, bet ir netinkamai vertino bylos aplinkybes.

Įmonių bankroto įstatymas nedraudžia administratoriui kreiptis su vykdomuoju raštu į antstolį, jei bendrovės administracijos vadovas per teismo nustatytą terminą neperduoda bankroto administratoriui įmonės turto ar dokumentų (CPK 1 str.). Taip teismo nutartis yra pradedama vykdyti priverstinio vykdymo būdu CPK nustatyta tvarka. Kadangi teismo nutartį antstolis priverstinai vykdo CPK nustatyta vykdymo tvarka, įpareigojančia antstolį vykdymo procese būti aktyviu, savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad įsiteisėjęs teismo procesinis sprendimas būtų realiai įvykdytas (CPK 634 straipsnio 2 dalis), ja vadovaudamasis antstolis turi teisę inicijuoti procesinių teisinių sankcijų skyrimą už teismo sprendimo (nutarties) bei antstolio teisėtų reikalavimų nevykdymą, nepriklausomai nuo kitų subjektų jų diskrecijoje esančių veiksmų atlikimo. Konkrečiu nagrinėjamu atveju antstolis, nustatęs, kad nėra vykdomas jo reikalavimas vykdyti teismo sprendimą, turi teisę kreiptis į teismą dėl baudos skyrimo už antstolio reikalavimų nevykdymą. Tokiu atveju bauda už minėtų reikalavimų nevykdymą yra skiriama CPK 585 str. 2 d. pagrindu, prašant antstoliui (CPK 587 str. 1 p.), o ne CPK 771 str. pagrindu.

Vis dėlto, pažymėtina, jog baudos skyrimas yra viena iš griežčiausių civiliniame procese numatytų poveikio priemonių, sukelianti proceso dalyviams finansinio pobūdžio neigiamas pasekmes. Įvertinant šios nuobaudos sukeliamas pasekmes, ši priemonė turi būti taikoma atsakingai, tinkamai išanalizavus ir įvertinus jos taikymo būtinumą ir pagrįstumą. Sprendžiant klausimą dėl antstolio reikalavimų nevykdymo, svarbu konstatuoti ne tik patį reikalavimo neįvykdymo faktą, bet įvertinti ir reikalavimo neįvykdymo priežastis bei paties reikalavimo pagrįstumą, realias šio reikalavimo įvykdymo galimybes. Baudų, skiriamų vykdomojo dokumento vykdymo procese, tikslas yra garantuoti kuo efektyvesnį ir greitesnį išieškotojo interesų patenkinimą (CPK 585 str.).

Iš pirmosios instancijos teismo 2014-12-08 nutarties matyti, kad teismas nenustatė, ar antstolė visomis galimomis teisėtomis priemonėmis reikalavo iš skolininko vykdyti teismo sprendimą, nevertino ar skolininkas vykdė antstolės reikalavimus, jei nevykdė dėl kokių priežasčių. Tuo tarpu tiek iš antstolės Sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo akto, tiek iš apelianto atskirojo skundo turinio matyti, kad antstolė buvo susisiekusi su skolininku telefonu, nes jo tikslios gyvenamosios vietos nenustatė. Antstolė telefonu reikalavo iš skolininko pateikti teismo sprendime nurodytus dokumentus, turtą ir pan. Tačiau skolininkas antstolei nurodė, kad jis turi tik dalį dokumentų, kita dalis yra pas buvusią įmonės buhalterę. Bylos medžiaga nepatvirtina, kad antstolė bandė su skolininku susitikti, tartis dėl dokumentų perdavimo. Antstolė minėtame akte konstatavo, kad skolininkas (jo teigimu) gyvena nuomojamame bute, neturi prieigos prie interneto, todėl dokumentų negali perduoti el. paštu. Pažymėtina, kad dokumentai antstolei galėjo būti pateikti paprastu, registruotu paštu, per kurjerį ir pan. Galiausiai, antstolė vykdymo procese būdama aktyvi, tikėtina, turėjo galimybę nuvykti pas skolininką ir teismo sprendime nurodytus dokumentus atsiimti. Tačiau byloje nėra duomenų, kad antstolė būtų reikalavusi iš skolininko pateikti dokumentus minėtais būdais, ar būtų nuvykusi pas skolininką ir pati atsiėmusi reikalaujamus dokumentus. Byloje taip pat nėra duomenų, kad antstolė būtų patikrinusi skolininko nurodytas aplinkybes dėl dalies dokumentų buvimo buvusios įmonės buhalterės žinioje. Antstolė savo akte konstatavo, kad nuo 2013-07-01 Sodra nėra duomenų apie tai, kad buvusi buhalterė Ž. T. (atskirajame skunde nurodyta pavardė – V.) dirbtų UAB „Timbervita“. Pažymėtina, kad 2013-10-28 minėtai įmonei buvo iškelta bankroto byla, todėl suprantama, kad minėtas asmuo dirbti įmonėje nebegalėjo. Tačiau tai nebūtinai turi reikšti, kad įmonėje nebedirbantis asmuo negali turėti įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų, su kuriais jis tiesiogiai susidūręs, dirbęs. Antstolė nesiaiškino, kokie dokumentai yra pas skolininką, o kokie galimai pas buvusią įmonės buhalterę. Pirmosios instancijos teismas anksčiau minėtų aplinkybių taip pat nenustatė ir jų nevertino.

Darytina išvada, kad esant šiomis konkrečiomis faktinėmis bylos aplinkybėmis baudos paskyrimu buvusiam įmonės vadovui nebūtų pasiektas baudos taikymo tikslas – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti įpareigojimą, kadangi nėra aišku, kokie įmonės dokumentai yra pas skolininką, kokie galimai pas kitus nurodytus asmenis, todėl vien baudos paskyrimas įpareigojimo perduoti įmonės dokumentus, turtą, įvykdymo neužtikrins. Be to, byloje nesant apie antstolės visų įmanomų teisėtų priemonių teismo sprendimui įvykdyti panaudojimą, negalima nustatyti ar yra tinkamai pareikštas ir įvykdytas antstolės reikalavimas, todėl negalima tinkamai spręsti klausimo dėl asmens atsakomybės pagal CPK 585 str. Dėl to antstolio reikalavimas skirti BUAB „Timbervita“ buvusiam direktoriui A. K. baudą, šiuo konkrečiu atveju, esant nustatytoms aplinkybėms, negali būti laikomas pagrįstu ir tenkinamas.

Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino antstolės pareiškimą ir priėmė neteisėtą bei nepagrįstą nutartį, dėl to nutartis naikintina ir pareiškimo nagrinėjimo klausimas pirmosios instancijos teismui perduotinas nagrinėti iš naujo (CPK 337 str. 1 d. 3 p., 338 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336?339 straipsniais, teismas

nutaria:

panaikinti Kretingos rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 8 d. nutartį ir pareiškimo nagrinėjimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.