Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Danutė Žvinklytė, dalyvaujant teismo posėdžių sekretorei Joanai Runelienei, ieškovei L. N., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės L. N. ieškinį atsakovui A. L. dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Į teismo posėdį neatvyko atsakovas A. L., apie teismo posėdį jis informuotas tinkamai (jo nurodytu elektroniniu paštu), todėl byla nagrinėtina jam nedalyvaujanti (Civilinio proceso kodekso 246 straipsnio 2 dalis, b.l. 72).

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Dėl skolos priteisimo

Dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimais, rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 2009-05-12 ieškovė su „Swedbank“, AB sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. 2009-05-12, kurios pagrindu ieškovei buvo suteikta 7801,81 Eur (26938,08 Lt) paskola (b.l. 12-15). 2009-04-27 mokėjimo pavedimu ieškovė pervedė atsakovui 506,84 Eur (1750,00 Lt) (b.l. 16). 2009-05-13 mokėjimo pavedimu ieškovė pervedė atsakovui 5184,20 Eur (17900,00 Lt) (b.l. 17). 2009-08-04 mokėjimo pavedimu ieškovė pervedė MCB Finance UAB 136,12 Eur (470,00 Lt) už A. L. (b.l. 20). 2009-08-12 mokėjimo pavedimu ieškovė pervedė atsakovui 38,81 Eur (134 Lt) (b.l. 21). 2009-09-09 mokėjimo pavedimu ieškovė pervedė atsakovui 39,10 Eur (135 Lt) (b.l. 22). 2009-12-14 mokėjimo pavedimu ieškovė pervedė atsakovui 35,62 Eur (123,00 Lt) (b.l. 23). Ieškovė už ikiteisminį skolos išieškojimą sumokėjo UAB „Statex“ 2000,00 Lt registracijos mokestį (b.l. 28, 29).

Paskolos sutartis yra viena iš civilinių teisinių asmenų kreditavimo formų. Įstatyme paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (Civilinio kodekso 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (Civilinio kodekso 6.870 straipsnio 2 dalis). Šios įstatyme įtvirtintos nuostatos sudaro pagrindą teigti, kad tokio pobūdžio sutartys yra realinės, nes paskolos sutartinių santykių atsiradimui būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui, todėl nors viena šalis išreiškia sutikimą kitai skolinti pinigus arba daiktą, o atitinkamai kita šalis – sutinka priimti pinigus arba daiktą ir įsipareigoja nustatyta tvarka ir terminu grąžinti pinigus ar daiktą, paskolos sutartis nebus pripažinta sudaryta, jeigu paskolos dalykas paskolos davėjo nebus perduotas ar paskolos gavėjo – priimtas. Taigi paskolos sutarties esminėmis sąlygomis pripažintina: paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą. Šios esminės paskolos sutarties sąlygos suponuoja vienos šalies – paskolos davėjo – pareigą perduoti paskolos dalyką, o kitos šalies – paskolos gavėjo – pareigą grąžinti paskolos dalyką bei mokėti sutartą atlyginimą už naudojimąsi paskolos dalyku, jeigu paskolos sutartis yra atlygintinė. Kai paskolos gavėjas nevykdo sutartinės pareigos grąžinti paskolos dalyką, paskolos davėjas įgyja paskolos sutarties pagrindu reikalavimo teisę susigrąžinti paskolos dalyką, jo dalį ir atlygį už daikto skolinimą, jeigu toks buvo šalių sutartas.

Sandoriai, taigi ir sutartys, sudaromi žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais (Civilinio kodekso 1.71 straipsnio 1 dalis). Sandoriai, kuriems įstatymai ar šalių susitarimas nenustato rašytinės formos, gali būti sudaromi žodžiu (Civilinio kodekso 1.72 straipsnio 1 dalis). Kai pagal įstatymus ar šalių susitarimą sutartis turi būti paprastos rašytinės formos, ji gali būti sudaroma tiek surašant vieną šalių pasirašomą dokumentą, tiek ir apsikeičiant raštais, telegramomis, telefonogramomis, telefakso pranešimais ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais perduodama informacija, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti jį siuntusios šalies parašą (Civilinio kodekso 1.73 straipsnio 2 dalis, 6.192 straipsnio 2 dalis). Civilinio kodekso 1.73 straipsnyje išvardyti sandoriai, kurie turi būti sudaryti paprasta rašytine forma, taip pat nurodyta, kad tokia forma turi būti sudaromi ir kiti sandoriai, kuriems Civilinis kodeksas ar kiti įstatymai nustato privalomą paprastą rašytinę formą. Vieni iš tokių sandorių yra atitinkamos paskolos sutartys, kurių formą reglamentuojančiame Civilinio kodekso 6.871 straipsnyje nustatyta, kad fizinių asmenų sudaryta paskolos sutartis, jeigu paskolos suma viršija 600,00 Eur, turi būti rašytinė, o jeigu paskolos davėjas yra juridinis asmuo, paskolos sutartis turi būti rašytinė visais atvejais, neatsižvelgiant į paskolos sutarties sumą. Taigi, įstatymo ar šalių susitarimo nustatytais atvejais paskolos sutartis turi būti sudaryta paprasta rašytine forma, tiek surašant vieną šalių pasirašomą dokumentą, tiek ir apsikeičiant raštais, telegramomis, telefonogramomis, telefakso pranešimais ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais perduodama informacija, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti jį siuntusios šalies parašą, o kitais atvejais gali būti sudaryta žodžiu (žodine forma). Tai yra tam tikras sutarties laisvės principo ribojimas, įstatymui nustatant privalomą sandorio formą.

Įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas daro sandorį negaliojantį tik tuo atveju, kai toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatyme (Civilinio kodekso 1.93 straipsnio 1 dalis). Dėl paskolos sutarties tokio imperatyvaus nurodymo įstatyme nėra, todėl žodžiu sudaryta paskolos sutartis, kuri turėjo būti sudaryta paprasta rašytine forma, galioja, tačiau, kilus ginčui dėl jos sudarymo, įstatymas riboja įrodymų leistinumą (Civilinio kodekso 1.93 straipsnio 2 dalis, 6.875 straipsnio 2 dalis).

Šioje byloje kyla ginčas dėl paskolos sutarties, kuri pagal įstatymą turi būti sudaroma paprasta rašytine forma (Civilinio kodekso 6.871 straipsnio 1 dalis). Ieškovė ieškinyje teigia, kad paskolino atsakovui pinigų, pinigų pervedimo faktą atsakovui patvirtina byloje esantys mokėjimo pavedimai.

Įrodinėjimo procese būtina siekti proceso koncentracijos ir ekonomiškumo bei kitų proceso principų pusiausvyros. Faktų ir įrodymų nurodymas, įrodymų rinkimas ir pateikimas prasideda jau keliant civilinę bylą ir paprastai turi pasibaigti iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo (Civilinio proceso kodekso 111 straipsnio 2 dalies 4, 5 punktai, 112 straipsnio 2, 3 punktai, 226 straipsnis, kt.). Ieškovas ieškinyje, atsakovas atsiliepime ar priešieškinyje privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, visus įrodymus, kuriais ketina įrodinėti tas aplinkybes, ir pridėti tuos įrodymus. Negalėdamos pateikti įrodymų, kuriais remiasi, šalys privalo savo procesiniuose dokumentuose nurodyti priežastis, dėl kurių negali jų gauti, ir suformuluoti prašymą teismui juos išreikalauti, nurodant jų buvimo vietą bei aplinkybes, kurias šie įrodymai patvirtina (Civilinio proceso kodekso 112 straipsnio 3 punktas, 135 straipsnio 1 dalies 2 dalis, 226 straipsnis). Pasirengimo civilinių bylų nagrinėjimui teisme stadijoje teismas privalo išsiaiškinti šalių ginčo esmę ir apimtį, jų pateiktus įrodymus, jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustatyti terminą jiems pateikti, preliminariai įvertinti teisinį santykį, dėl kurio kilo ginčas, surasti taikytiną teisės normą ir jos pagrindu nustatyti įrodinėjimo dalyką, esant pagrįstam šalių prašymui, išreikalauti įrodymus, kurių dalyvaujantys byloje asmenys negali gauti ir prašo juos išreikalauti, patikrinti įrodymų ryšį su įrodinėjimo dalyku (įrodymų sąsajumą), įrodymų leistinumą, prireikus patikslinti šalių pareigą įrodinėti (Civilinio proceso kodekso 159 straipsnio 1 dalis, 179 straipsnio 1 dalis, 225 straipsnio 1 punktas, 226 straipsnis, 227 straipsnio 4 dalis, 230 straipsnio 1 dalis). Tiek dispozityviosiose, tiek ir nedispozityviosiose bylose teismas dalyvauja įrodinėjimo procese, yra atsakingas už tinkamą įrodinėjimo pareigos paskirstymą ir įrodinėjimo dalyko nustatymą, gali reikalauti paaiškinimų iš dalyvaujančių byloje asmenų, nurodyti jiems aplinkybes, kurias būtina nustatyti siekiant teisingai išnagrinėti bylą, pasiūlyti dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti papildomus įrodymus (Civilinio proceso kodekso 179 straipsnio 1 dalis).

Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (Civilinio proceso kodekso 12 straipsnis), be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Bylose dėl paskolos grąžinimo į įrodinėjimo dalyką visuomet įeina aplinkybės dėl paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą. Šių aplinkybių įrodinėjimo pareiga tenka ieškovui (Civilinio proceso kodekso 12, 178 straipsniai). Aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų viseto duomenų padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja. Kai paskolos sutartis, kuri turi būti sudaryta rašytine forma, tokia forma sudaryta nebuvo, o ieškovas sutarties sudarymui patvirtinti remiasi atsakovo išduotu dokumentu, neatitinkančiu Civilinio kodekso 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimų, tai reiškia įstatymo reikalaujamos sutarties paprastos rašytinės formos nesilaikymą ir įrodymų leistinumo sutarties sudarymo faktui įrodyti ribojimą (Civilinio kodekso 1.93 straipsnio 2 dalis). Tokiu atveju ieškovas paskolos sutarties sudarymo, jos esminių sąlygų egzistavimą turi įrodyti leistinais ir patikimais įrodymais. Jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta.

Ieškinyje ieškovė prašo iš atsakovo priteisti 8558,27 Eur (29550,00 Lt) susidariusią skolą, kurią sudaro paskolos suma pervesta atsakovui bei susikaupusios palūkanos, kurias ieškovė sumokėjo „Swedbank“, AB pagal vartojimo kredito sutartį Nr. 09-038640-GV. Teismo posėdžio metu ieškovė patikslino ieškinio reikalavimą prašydama teismo priteisti iš atsakovo 5941,55 Eur (20515,00 Lt) skolos, 2165,92 Eur (7478,50 Lt) palūkanų, 2896,20 Eur (10000,00 Lt) delspinigių bei 579,24 Eur (2000,00 Lt) nuostolių. Iš byloje esančių įrodymų neginčytinai nustatyta, kad 2009-05-12 ieškovė su „Swedbank“, AB sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. 2009-05-12, kurios pagrindu ieškovei buvo suteikta 7801,81 Eur (26938,08 Lt) paskola (b.l. 12-15). 2009-04-27 mokėjimo pavedimu ieškovė pervedė atsakovui 506,84 Eur (1750 Lt) (b.l. 16). 2009-05-13 mokėjimo pavedimu ieškovė pervedė atsakovui 5184,20 Eur (17900 Lt) (b.l. 17). 2009-08-04 mokėjimo pavedimu ieškovė pervedė MCB Finance UAB 136,12 Eur (470 Lt) už A. L. (b.l. 20). 2009-08-12 mokėjimo pavedimu ieškovė pervedė atsakovui 38,81 Eur (134 Lt) (b.l. 21). 2009-09-09 mokėjimo pavedimu ieškovė pervedė atsakovui 39,10 Eur (135 Lt) (b.l. 22). 2009-12-14 mokėjimo pavedimu ieškovė pervedė atsakovui 35,62 Eur (123 Lt) (b.l. 23). Ieškovė už ikiteisminį skolos išieškojimą sumokėjo UAB „Statex“ 2000,00 Lt registracijos mokestį (b.l. 28, 29).

Nors atsakovas atsiliepime į ieškinį ir teigia, kad su ieškove gyveno kartu, vedė bendrą ūkį, ieškovės padaryti septyni skirtingi pervedimai į atsakovo sąskaitą buvo skirti bendriems pirkiniams, kelionėms ir apyvartinėms išlaidoms padengti, ieškovės pervedimai buvo daromi laisva valia, tačiau į bylą nepateikia įrodymų patvirtinančių jo nurodytas aplinkybes (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis). Į teismo posėdį atsakovas neatvyko, papildomų įrodymų teismui neteikė, prašymo atidėti bylos nagrinėjimo iš jo taip pat teisme negauta. Nors tarp šalių rašytinės paskolos sutarties ir nėra sudaryta, tačiau kaip minėta aukščiau, įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas daro sandorį negaliojantį tik tuo atveju, kai toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatyme (Civilinio kodekso 1.93 straipsnio 1 dalis). Dėl paskolos sutarties tokio imperatyvaus nurodymo įstatyme nėra.

Vadovaujantis ieškovės paaiškinimais, byloje esančiais mokėjimo pavedimai, bei kitais įrodymais, konstatuotina, kad ieškovė su atsakovu sudarė žodinę paskolos sutartį, t.y. tarp šalių susiklostė paskolos prievoliniai teisiniai santykiai (Civilinio kodekso 1.71, 6.870 straipsniai). Nors tarp šalių sudaryta paskolos sutartis ir nebuvo įforminta tinkamai pagal įstatymo reikalavimus, t.y. nebuvo rašytinė (Civilinio kodekso 6.871 straipsnio 1 dalis) bei nenumatytas paskolos grąžinimo terminas, tačiau byloje esantys rašytiniai įrodymai - mokėjimo pavedimų kopijos, patvirtina pinigų atsakovui perdavimo faktą. Vadovaujantis Civilinio kodekso 6.873 straipsnio 2 dalimi, jeigu paskolos sumos grąžinimo terminas sutartyje nenustatytas, tai paskolos sumą paskolos gavėjas privalo grąžinti per trisdešimt dienų nuo tos dienos, kai paskolos davėjas pareiškė reikalavimą įvykdyti sutartį. Ieškovė ne kartą kreipėsi į atsakovą, tačiau atsakovas ieškovei skolos negrąžino. Ieškovė savo pareigas įvykdė tinkamai ir laiku, tačiau byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovas savo prievolių nevykdė laiku, t.y. ieškovei pareikalavus paskolos negrąžino. Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal sutarties nurodymus (Civilinio kodekso 6.38 straipsnis). Teisėtai sudaryta sutartis šalims turi įstatymo galią (Civilinio kodekso 6.189 straipsnio l dalis). Draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas (Civilinio kodekso 6.38, 6.59 straipsniai, 6.63 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 6.245 straipsnio 1 dalis, 3 dalis, 6.503 straipsnis, 6.870 straipsnis, 6.886 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas savo sutartinių prievolių nustatytais terminais nevykdė, ieškovės reikalavimas priteisti 5941,55 Eur (20515,00 Lt) skolos tenkintinas. Ieškovė kreipdamasi į skolų išieškojimo bendrovę UAB „Statex“ pagal 2014-02-04 sudarytą išieškojimo sutartį Nr. 2014/02/04-1 dėl ikiteisminio skolos išieškojimo iš atsakovo patyrė 579,24 Eur (2000,00 Lt) nuostolių, šios išlaidos yra pagrįstos byloje esančiais įrodymais, todėl priteistinos ieškovei iš atsakovo (Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punktas).

Dėl palūkanų dydžio

Civilinio kodekso 6.872 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Šiuo atveju palūkanos yra mokestis už pinigų skolinimą. Palūkanos kaip mokestis už pinigų skolinimą, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis (toliau – mokėjimo, pelno palūkanos), iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (Civilinio kodekso 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Kaip yra pažymėjęs kasacinis teismas, pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai. Civiliniame kodekse įtvirtinta, kad skolininkas mokėjimo (pelno) palūkanas moka paskolos (Civilinio kodekso 6.872 straipsnis), banko indėlio (Civilinio kodekso 6.896 straipsnis), banko sąskaitos (Civilinio kodekso 6.920 straipsnis) ir kitose sutartyse. Civilinio kodekso 6.188 straipsnio 2 dalyje taip pat numatyta, kad nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos, jeigu jos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus. Laiku negrąžinus paskolintų pinigų, kreditorius taip pat patiria nuostolių, nes negali naudoti tų pinigų pats verslo veiklai vykdyti. Ieškovė sudariusi su „Swedbank“, AB vartojimo kredito sutartį susitarė dėl metinės 14,40 procentų palūkanų normos (b.l. 12). Ieškovė už naudojimąsi paskolą mokėjo bankui palūkanas (b.l. 24, 25). Kadangi teismo konstatuota, kad tarp šalių buvo sudaryta žodinė paskolos sutartis, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo 2165,92 Eur (7478,50 Lt) palūkanas tenkintinas (Civilinio kodekso 6.872 straipsnis).

Dėl delspinigių

Ieškovė prašo priteisti iš atsakovo 2896,20 Eur (10000,00 Lt) dydžio delspinigius už termino įvykdyti piniginę prievolę praleidimą. Ieškovė teismo posėdžio metu nurodė, kad pagal vartojimo kredito sutartį su banku už gautą paskolą delspinigių bankui nemokėjo. Dėl delspinigių priteisimo iš atsakovo ieškovė davė nenuoseklius paaiškinimus. Viena vertus, ieškovė pažymėjo, kad su atsakovu ieškovė buvo sudariusi žodinį susitarimą dėl 0,2 procento dydžio delspinigių mokėjimo už termino įvykdyti piniginę prievolę praleidimą nuo negrąžintos skolos sumos. Kita vertus, paaiškino, kad dėl delspinigių su atsakovu nesitarė. Civilinio kodekso 6.71 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Civilinio kodekso 6.72 straipsnyje numatyta, kad susitarimas dėl netesybų turi būti rašytinis. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, ieškovės reikalavimas dėl delspinigių priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas.

Dėl procesinių palūkanų

Kadangi atsakovas skolos laiku neapmokėjo, todėl terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (Civilinio kodekso 6.210 straipsnio 1 dalis). Todėl iš atsakovo priteistinos 5 (penkių) procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t.y. nuo 2014-12-05, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš antrosios šalies (Civilinio kodekso 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovė byloje sumokėjo 343,78 Eur (1187,00 Lt) žyminio mokesčio. Teismo posėdžio metu ieškovė patikslino ieškinio reikalavimus ir prašė iš atsakovo priteisti 5941,55 Eur (20515,00 Lt) skolos, 2165,92 Eur (7478,50 Lt) palūkanų, 2896,20 Eur (10000,00 Lt) delspinigių bei 579,24 Eur (2000,00 Lt) nuostolių, viso 11582,92 Eur (39993,50 Lt), teismas ieškovei iš atsakovo priteisė 8686,72 Eur (29993,50 Lt), todėl ieškovei iš atsakovo priteistina 261,00 Eur žyminio mokesčio (Civilinio proceso kodekso 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių

Jeigu ieškinys patenkinamas, taikytos laikinosios apsaugos priemonės galioja iki teismo sprendimo įvykdymo (Ccivilinio proceso kodekso 150 straipsnio 5 dalis). Atsižvelgiant į tai, 2014-12-05 teismo nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės - areštas atsakovui priklausančiam turtui už 11454,47 Eur (39550,00 Lt), paliktinos galioti iki teismo sprendimo įvykdymo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 259, 260, 263-268, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo A. L. 5941,55 Eur (20515,00 Lt) skolos, 2165,92 Eur (7478,50 Lt) palūkanų, 579,24 Eur (2000,00 Lt) nuostolių, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą 8686,72 Eur (29993,50 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme 2014-12-05, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir bylinėjimosi išlaidas – 261,00 Eur žyminio mokesčio, ieškovės L. N. naudai.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

2014-12-05 teismo nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones palikti galioti iki teismo sprendimo įvykdymo.

Atsakovui A. L. teismo sprendimą įteikti jo nurodytu el. pašto adresu.

Sprendimas per 30 dienų po jo paskelbimo gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.