Tauragės apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos E. I. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys S. D., valstybės įmonė Turto bankas (toliau – VĮ Turto bankas).

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Buvo mokamos skirtingos sumos, matyt norėjo išsipirkti tą namelį. Paskui jau mokėti nereikėjo.

Liudytoja I. Š. parodė, kad pas senelius adresu (duomenys neskelbtini), leisdavo atostogas. Kūma E. I. atvažiuodavo pas tėvus atostogų. Paskui grįžo ten gyventi ir gyvena iki šiol. Žinojo, kad tai buvo senelių namai. Nekilo minčių, kad tai ne jų namai. Seneliai sakė, kad davė namą geležinkeliečiai, jį susitvarkė, mokėjo mokesčius, paskui tuos mokesčius nuėmė. Jie tą turtą laikė savu. Seneliai numirė, name liko gyventi jų dukra. E. I. tame name gyvena nuo 1991 m. Ji turtą prižiūrėjo ir dabar tvarko, remontuoja. Per visą šitą laikotarpį nebuvo jokių raginimų išsikelti, niekas nesakė, kad turtas priklauso valstybei. E. I. yra vieniša moteris, negali gauti lengvatų, nes nėra registruota. Greitoji neatvažiuoja, sako jog tokio namo nėra. Statybos inspekcija nebuvo atvykusi ir neliepė nugriauti.

Liudytoja A. B. teismo posėdžio metu parodė, kad pažinojo E. I. tėvus, buvo kaimynai. Nueidavo, draugavo su E. I. nuo vaikystės. Paskui ji buvo išvykusi, vėliau parvyko. Kai 1991 m. parvyko pas mamą, tėvuko jau nebuvo. Nuo 1991 m. kai ji grįžo, pas ją ateidavo, susitinka iki šiol. Namuką susitvarkė. Niekas to namo nesisavino, neliepė nugriauti. Nežino, kada pastatė tą namuką. Tas namelis buvo jau senai. E. I. tėvas buvo geležinkelietis, gavo tą namelį, nežino, kodėl jie nesusitvarkė dokumentų. E. I. nėra minėjus, kad tai ne jos turtas.

Suinteresuoto asmens VĮ Turto banko atstovas į teismo posėdį neatvyko, gautas prašymas bylą nagrinėti jo atstovui nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Pareiškimas tenkinamas visiškai.

Ištyrus byloje esančius įrodymus nustatyta, kad J. B., miręs (duomenys neskelbtini), ir J. B., mirusi (duomenys neskelbtini), buvo pareiškėjos tėvai. Iš pareiškėjos ir liudytojų parodymų nustatyta, kad pareiškėjos tėvai iki pat savo mirties gyveno gyvenamajame name, kuriam šiuo metu suteiktas adresas: (duomenys neskelbtini). Gyvenamąjį namą, pastatyta apie 1930 metus, maždaug 1944 m. pareiškėjos tėvui suteikė, kaip gyvenamąją vietą, Tauragės geležinkelis, kur jis nuo 1941 m. dirbo techniniu prižiūrėtoju (geležinkeliečiu). Kartu su tėvais šiame namelyje nuo gimimo gyveno ir pareiškėja. Pareiškėjos teigimu, maždaug 1960 m., kiek buvo minėję tėvai, tarp Tauragės geležinkelio ir Tauragės tarprajoninės didmeninės prekybos bazės (RKS) įvyko ginčas dėl patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), valdymo. Dėl šios priežasties J. B. buvo įpareigotas laikotarpiu nuo 1960 m. iki 1967 m. mokėti nuomos mokestį, pareiškėjos teigimu, tam, kad gyvenamojo namo nuosavybės teisė galutinai pereitų J. B.. Šią aplinkybę patvirtina pateikti išlikę mokėjimo kvitai, iš kurių matyti, kad eilę metų J. B. vardu buvo mokami mokesčiai gavėjui Tauragės RKS, kitur įvardintam kaip Pr. Bazė, RKS, kurių suma skirtingais mėnesiais svyravo nuo 5 rublių 60 kapeikų iki 226 rublių 65 kapeikų (1960 m. kovo mėn). Iš pateiktų mokėjimo kvitų matyti, kad daugeliu atvejų po 5,60 rublių buvo mokama už dviejų mėnesių laikotarpį, taigi mėnesinis nuomos mokestis sudarė 2,8 rublių. Tikėtina, kad šias įmokas sudarė mokestis už elektrą, galimai, kitas komunalines paslaugas. Minėta, kad duomenų, kokiu pagrindu (sutarčių, administracinių aktų) buvo mokamos šios sumos, nėra išsaugota. Įvertinant aplinkybę, kad tuo metu atlyginimai arba aplamai nebuvo mokami, o skaičiuojami tik darbadieniai, už kuriuos metų gale būdavo duodama kažkiek maisto produktų, arba jie buvo labai maži - 100 rublių suma nekvalifikuotiems darbuotojams, o tokius darbus, sprendžiant iš pareiškėjos paaiškinimų, dirbo jos tėvai, žymiai viršijo gaunamą atlyginimą, bei tai, kad tokių mokėjimų buvo ne vienas, taip pat yra eilė mokėjimų po 56 rublius, teismas sutinka su pareiškėjos pozicija, kad šių įmokų mokėjimas patvirtina, jog tarp pareiškėjos tėvų ir tuometinės prekybos bazės vadovų egzistavo susitarimas, jog sumokėjus tam tikrą sumą, pareiškėjos tėvai įgis teisę šiuo namu su priklausiniais disponuoti. Šia aplinkybę patvirtina ir tai, kad vėliau jokių mokėjimų pareiškėjos tėvai neatliko, todėl darytina išvada, kad nuo 1968 m. pradžios, nuosavybės teisė į gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), perėjo J. B. ir J. B.. Būtent šiuose namuose augo pareiškėja ir jos sesuo, suinteresuotas S. D.. Vėliau pareiškėja išvyko gyventi į Rusiją. Mirus sutuoktiniui, 1991 m. pradžioje ji grįžo į Lietuvą ir apsigyveno kartu su mama J. B.. Po mamos mirties 1(duomenys neskelbtini) ir toliau liko gyventi tuose pačiose namuose, jais rūpinosi, remontavo, prižiūrėjo, jais naudojosi kaip savo turtu daugiau kaip 10 metų. Pareiškėjos teigimu, nuo 1997 m. spalio 23 d., siekdama nuosavybės teisę įregistruoti nekilnojamojo turto registre, tačiau neturėdama nei vieno išlikusio dokumento, patvirtinančio J. ir J. B. nuosavybės teisę į minėtą nekilnojamąjį turtą, kreipėsi į Tauragės rajono merą. 1997 m. spalio 23 d. Tauragės rajono merui VĮ „Respublikinis inventorizavimo projektavimo ir paslaugų biuras“ Tauragės filialas, pateikė atsakymą Nr. 1337, jog namas, esantis (duomenys neskelbtini), nėra inventorizuotas ir neaišku kam priklauso. Klaipėdos regioninio valstybės archyvo Tauragės filialas raštu taip pat patvirtino, kad nėra saugomi Tauragės geležinkelio ir Tauragės RKS prekybinės bazės dokumentai. Papildomu raštu Klaipėdos regioninis valstybės archyvo Tauragės filialas informavo, kad ūkinių knygų kopijų pateikti taip pat negali, nes jos nebuvo perduotos archyvams. Tauragės rajono savivaldybės administracija nurodė, kad Tauragės RKS prekybinės bazės dokumentai neperduoti. UAB „Klaipėdos kooperacijos prekyba“ nurodė, kad prašomų dokumentų pateikti negali, nes įmonė saugo tik personalo ir darbuotojų asmens sąskaitų korteles. AB „Lietuvos geležinkeliai“ nurodė, jog duomenų apie nuosavybės teisės turėtojus ar objekto perleidimo sandorius laikotarpyje nuo 1941 iki 1950 metų, nerasta. Nuosavybės teisė į minėtą nekilnojamąjį turtą VĮ „Registrų centras“ neįregistruota. Tokiu būdu, jokių oficialių rašytinių įrodymų, patvirtinančių pareiškime nurodyto turto priklausomybę laikotarpiu nuo jo pastatymo iki šiol, civilinėje byloje nėra.

Pareiškėja 2020 m. rugpjūčio 28 d. kreipėsi dėl nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos parengimo. Kadastrinių matavimų metu gyvenamajam namui su priestatu buvo suteiktas unikalus (duomenys neskelbtini), bei nustatyta, kad gyvenamasis namas yra 1930 m. statybos, kurio bendras plotas 32,44 kv. m. Kadastrinių matavimų metu taip pat nustatyta, jog šalia gyvenamojo namo esantis ūkinis pastatas, 26 kv. m., unikalus (duomenys neskelbtini), buvo pastatytas dar 1930 m. tuo tarpu kitas ūkinis pastatas 12 kv. m., unikalus (duomenys neskelbtini), pastatytas 1950 metais, kiemo rūsys, unikalus (duomenys neskelbtini), pastatytas 1970 m. 2021 m. vasario 2 d. Tauragės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. 571 pareiškėjos nurodyto turto buvimo vietai suteiktas adresas – (duomenys neskelbtini).

Lietuvos A. T. Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija (2011 m. vasario 21 d. nutartis Nr. 3K-7-67/2011) pasisakė, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1. Pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas. 2. Daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis). 3. Asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką. Tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis). 4. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai. Teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys). Teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai, kai daiktą sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas. 5. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis). Daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas. 6. Daiktas valdomas nepertraukiamai. 7. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas). 8. Valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.

Tiek registracija viešajame registre, tiek jos nebuvimas savaime nereiškia valdymo nebuvimo ir negali būti vertinama taip, kad susidarytų kliūtis teismui konstatuoti įstatyme reikalaujamų faktų pagrindu esant valdymo teisę. Taikant įgyjamosios senaties institutą užpildomos nuosavybės teisės įgijimo procedūrų spragos ir ištaisomos sandorių dėl nuosavybės teisės įgijimo sudarymo klaidos bei kitos klaidos, suinteresuotų asmenų padarytos nekilnojamojo daikto įgijimo ar sukūrimo procese (Lietuvos A. T. Civilinių bylų skyriaus 2012 m. vasario mėn. 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-49/2012).

Išanalizavus bei įvertinus byloje esančių įrodymų visumą, konstatuotina, kad pareiškėja E. I. atitinka visas įstatymines sąlygas nuosavybės teisės įgijimui įgyjamąja senatimi: ji nėra ir nebuvo įgijusi nuosavybės teisių į gyvenamąjį namą, ūkinį pastatą, pagalbinį pastatą, bei kiemo rūsį, esančius adresu (duomenys neskelbtini), ji nėra šio nekilnojamojo turto savininkė. Sprendžiant iš aukščiau aptartų aplinkybių, jos tėvai atliko visus veiksmus, tame tarpe ir finansines operacijas, siekdami įgyti teisę jomis naudotis ir jas faktiškai vadyti, tačiau tuo metu galiojantis teisinis reglamentavimas jiems neleido suteiktas gyvenamąsias patalpas įteisinti savo vardu. Jokiais įrodymais nepaneigti pareiškėjos pareiškime nurodyti faktai, kad daugiau kaip dešimt metų nuo (duomenys neskelbtini) pareiškėja nepertraukiamai naudojosi daiktu, jį turi ir nesislapstydama valdo kaip savo turtą, juo rūpinasi, prižiūri ir saugo. Byloje nėra duomenų, kad per laikotarpį, kuriuo pareiškėja valdė pareiškime nurodytą turtą, į jį kas nors būtų pareiškęs pretenzijas, jokių pretendentų į šį turtą neatsirado ir paskelbus viešai internete apie šios bylos nagrinėjimą teisme CPK 532 straipsnio nustatyta tvarka. Teismas nenustatė, kad pareiškime nurodytas turtas priklausytų valstybei ar savivaldybei. Jis nėra registruotas ir kitų asmenų vardu. Šioje byloje yra įrodytos visos CK 4.68 – 4.71 straipsniuose nustatytos sąlygos, todėl E. I. pareiškimas tenkintinas.

Teismas atmeta suinteresuoto asmens VĮ Turto banko atsiliepime nurodytą aplinkybę, kad pareiškime nurodytas turtas priklauso valstybei. Iš anksčiau aptartų įrodymų nustatyta, kad minimą turtą labai ligą laiką - maždaug nuo 1944 metų - teisėtai valdė pareiškėjos tėvai, o vėliau - pareiškėja. Byloje pareiškėjos, suinteresuoto asmens S. D., liudytojų I. Š. ir A. B. parodymais, mokėjimo kvitais įrodyta, kad pareiškėjos tėvams mokant skirtingo dydžio nuomą Tauragės RKS prekybinei bazei, pareiškėjos tėvai išsimokėjo už šį turtą dalimis, tokiu būdu nuo 1967 metų iki šiol jokia valstybės ar savivaldybės institucija, privatūs asmenys jokių pretenzijų į pareiškime nurodytą turtą nereiškė. Nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai dėl tuometinės dokumentacijos tvarkymo, įstaigų buvimo vietos keitimo, neišliko. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai iš archyvų ir 1997 m. lapkričio 23 d. Tauragės rajono merui VĮ „Respublikinis inventorizavimo projektavimo ir paslaugų biuras“ Tauragės filialo pateikto atsakymo matyti, kad namas (duomenys neskelbtini) nebuvo inventorizuotas ir neaišku kam priklauso. Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas taip pat nepateikė jokių duomenų, kad turtas, esantis adresu – (duomenys neskelbtini), būtų buvęs valstybės apskaitytas ir įtrauktas į valstybei priklausančio turto sąrašą, ar kad jis pastatytas pažeidžiant galiojančią statybos tvarką, nors įrodymų naštos paskirstymo taisyklė, jog įrodymus turi pateikti tas, kas teigia, galioja ir ypatingosios teisenos bylose. Kaip nepagrįstą teismas atmeta ir VĮ Turto bankas nurodytą aplinkybę, kad byloje nėra įrodymų, jog gyvenamojo namo statyba buvo vykdyta ir užbaigta laikantis teisės aktų nustatytos statybos tvarkos. Byloje įrodyta, kad E. I. gyvenamojo namo su priklausiniais nestatė, ji, o iki tol jos tėvai, jį tik pritaikė tinkamą gyventi, nes byloje nustatyta, kad į šį namą įsikėlus pareiškėjos tėvams, jis buvo visiškai apleistas, be langų. Tokiu būdu, tik pareiškėjos tėvų, o vėliau pareiškėjos pastangomis ir lėšomis pareiškime nurodytas turtas fiziškai išliko kaip nekilnojamo turto objektas.

Tokiu būdu, pareiškėja, kreipdamasi į vieną iš valdžios institucijų - teismą - turi teisėtą lūkestį, kad jos pareiškimas bus patenkintas. Šiuo klausimu detaliai, vadovaudamasis E. Ž. T. T. (toliau – EŽTT) praktika, yra pasisakęs Lietuvos A. T. 2020 m. lapkričio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-313-421/2020, pagal kurį EŽTT praktikoje teisėtų lūkesčių apsauga pripažįstama sudėtine nuosavybės teisių, kurias garantuoja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnio nuostatos, dalimi. Pagal EŽTT praktiką nuosavybės samprata neapribota egzistuojančios nuosavybės ir gali apimti turtą, įskaitant reikalavimo teises, dėl kurių pareiškėjas gali teigti turįs bent jau pagrįstą ir teisėtą lūkestį, kad jos bus efektyviai įgyvendintos (žr., pvz., EŽTT 2001 m. liepos 12 d. Didžiosios kolegijos sprendimo byloje Lichtenšteino princas H. A. II prieš Vokietiją, peticijos Nr. 42527/98, par. 83; 2002 m. liepos 10 d. Didžiosios kolegijos sprendimo dėl priimtinumo byloje Gratzinger ir Gratzingerova prieš Čekijos Respubliką, peticijos Nr. 39794/98, par. 73). Pagal minimo Protokolo Nr. 1 1 straipsnį („Nuosavybės apsauga“) saugotinas teisėtas lūkestis, o ne tik paprasta viltis ar paprastas lūkestis (kurie nesaugotini); teisėtam lūkesčiui gali būti svarbios įvairios aplinkybės, duodančios pagrindą jam susiformuoti, - teisinis reguliavimas per se (savaime), nuosekli teismų praktika, galutinis administracinis aktas, su valdžios institucijomis sudaromos civilinės sutartys, ilgalaikis valstybės susidariusios situacijos toleravimas, kalbant apie statinius – ar jie buvo pastatyti turint kokių nors teisių į sklypą, kokia jų paskirtis ir pan. EŽTT praktikoje sąžiningas, apdairus suinteresuoto asmens elgesys ir gera jo valia taip pat yra svarbūs kriterijai, sprendžiant teisėtų lūkesčių atsiradimo ir apsaugos klausimus (EŽTT 2010 m. sausio 19 d. sprendimas byloje H. M. Eurén OY ir kiti prieš Suomiją, peticijos Nr. 26654/08; 2010 m. lapkričio 30 d. sprendimas byloje Oklesen ir Pokopalisko P. S. L. O. s. p. prieš Slovėniją, peticijos Nr. 35264/04).

Šioje civilinėje byloje nėra jokių duomenų, jog valstybės ar savivaldybės institucijos būtų draudusios pareiškėjos valdomo turto pagerinimus, juo labiau – pačios jį pagerinusios, todėl, jei būtų pagrindas pareiškimą atmesti, o valstybei pradėjus įgyvendinti reikalavimo teisę į pareiškime nurodytą turtą, pareiškėja turėtų teisę reikalauti iš naujo savininko sumokėti už visus turto pagerinimus, kurie, neabejotina, būtų žymiai didesni už likutinę šio turto vertę. Priešingu atveju situacija būtų iš esmės panaši į svetimos valstybės Lietuvos okupacijos metu atliktą nacionalizaciją ir privačios nuosavybės pavertimą visaliaudine nuosavybe. Pažymėtina ir tai, kad duomenų, jog valstybės ar savivaldybės institucijos šiuos statinius būtų pripažinę savavališka statyba ir įpareigoję pareiškėją juos nugriauti kaip savavališkos statybos objektus, byloje nėra.

Aptartų aplinkybių pagrindu teismas nustato nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, kad pareiškėja įgijo nuosavybės teises į gyvenamąjį namą su statiniais, esantį (duomenys neskelbtini).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-260 straipsniais, 263 straipsniu, 270 straipsniu, 533 straipsniu, teismas

nusprendė:

Pareiškimą tenkinti visiškai.

Nustatyti faktą, kad E. I., asmens kodas (duomenys neskelbtini) įgyjamąja senatimi įgijo nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą, unikalus (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagalbinį pastatą, unikalus (duomenys neskelbtini) bei kiemo rūsį, unikalus (duomenys neskelbtini), esančius adresu (duomenys neskelbtini).

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos teismui per Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmus.