Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Sigitos Bieliauskienės, Daivos Kazlauskienės, teisėjų Artūro Šumsko, sekretoriaujant D. K., dalyvaujant prokurorui V. J., nuteistajam A. U., jo gynėjui advokatui B. P., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. U. (toliau – A. U.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo:

- A. U. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 180 str. 2 d. (dėl įvykdyto plėšimo įsibrovus į patalpą 2014-06-02), paskiriant jam 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmę;

- A. U. pripažintas kaltu pagal LR BK 180 str. 2 d. (dėl įvykdyto plėšimo įsibrovus į patalpą 2014-06-07), paskiriant jam 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 4 d., A. U. paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, paskiriant pastarajam galutinę subendrintą 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmę, atliekant ją pataisos namuose.

Vadovaujantis LR BK 66 str., į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2014 m. birželio 11 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Tuo pačiu nuosprendžiu A. Z. (A. Z.) pripažintas kaltu pagal LR BK 180 str. 2 d. (dėl įvykdyto plėšimo įsibrovus į patalpą 2014-06-02), paskiriant jam 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmę; pagal LR BK 180 str. 2 d. (dėl įvykdyto plėšimo įsibrovus į patalpą 2014-06-07), paskiriant jam 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmę, atliekant ją pataisos namuose.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 4 d., A. Z. paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, paskiriant pastarajam galutinę subendrinta 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmę.

Apeliaciniai skundai dėl nuteistojo A. Z. Vilniaus apygardos teismui pateikti nebuvo.

Nukentėjusiojo A. D. pareikštas civilinis ieškinys dėl turtinės žalos padarymo tenkintas ir iš A. Z. bei A. U. solidariai jo naudai priteista 4023,98 eurų suma, kas atitinka 13894 litus.

Sulaikymo metu iš A. U. paimti 815, 56 litai (b. t. 1, b. l. 159-161) nuosprendžiui įsiteisėjus nukreipti civiliniam ieškiniui atlyginti.

A. Z. asmens kratos metu rasti pinigai – 493, 04 litų, 10 Rusijos rublių (b. t. 1, b. l. 163-168) nuosprendžiui įsiteisėjus nukreipti civiliniam ieškiniui atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. U. ir A. Z. nuteisti už tai, kad jie įvykdė plėšimą įsibrovę į patalpą, o būtent: jie, turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, veikdami grupėje kartu 2014 m. birželio 2 d., apie 16:00 val., įsibrovė į butą, esantį (duomenys neskelbtini), kur A. U. panaudojo prieš nukentėjusįjį A. D. prievartą, pargriovė jį ant krėslo, laikė, tokiu būdu atėmė galimybę priešintis, o A. Z. apieškojo butą, iš ten pagrobė grynuosius pinigus 2000 litų sumoje, 140 litų vertės mobiliojo ryšio telefono aparatą NOKIA 113 su SIM kortele Nr. 861573315, 1600 litų vertės nešiojamą kompiuterį LENOVO, tokiu būdu padarė 3740 litų turtinę žalą.

Be to, jie, turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, veikdami grupėje kartu 2014 m. birželio 7 d., apie 14.00 val., įsibrovė į butą, esantį (duomenys neskelbtini), kur A. U. panaudojo prieš nukentėjusįjį A. D. prievartą, atėmė raktus ir pats atrakinęs buto duris, įstūmė A. D. į butą, bute atėmė 130 litų vertės mobiliojo ryšio telefono aparatą „NOKIA 113“ su SIM kortele Nr. 861573315 bei nustūmė A. D. virtuvėje ant krėslo, o A. Z. vaikščiojo po butą bei ieškojo vertingų daiktų, paėmęs nešiojamąjį kompiuterį, norėjo išsinešti, tačiau A. D. paprašius kompiuterį palikti, A. U. ir A. Z. pareikalavo pinigų, kai A. D. ištraukė iš savo slėptuvės 600 eurų (kas sudaro 2070 litų), jie A. U. ir A. Z. jėga pargriovė A. D. ant lovos ir laikė, tokiu būdu atimdami galimybę priešintis, atėmė iš rankų turimus pinigus, be to iš slėptuvės dar pagrobė 2100 eurų (kas sudaro 7245 litus), padarydami 9445 litų turtiną žalą.

Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras – atmesti.

A. U. apeliacinis skundas netenkinamas.

Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai A. U. pripažino kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 180 str. 2 d. Jo veiksmų teisinė kvalifikacija yra tinkama, atitinka LR BK 180 str. 2 d. įtvirtintus nusikalstamos veikos požymius, teismo padarytos išvados pagrįstos bylos aplinkybėmis, o baudžiamasis įstatymas nuteistojo atžvilgiu pritaikytas tinkamai. Įvertinus apeliacinės instancijos teismui pateiktą baudžiamosios bylos medžiagą, nuteistojo A. U. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu išsakyti argumentai, jog jo veiksmai 2014 m. birželio 2 d. epizode atitinka ne plėšimo, o atvirosios vagystės požymius, kadangi jokio smurto nukentėjusiojo atžvilgiu jis nenaudojo, atmetami, kaip nepagrįsti.

Sutinkamai su LR BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatomis, teismas savo išvadas grindžia tais įrodymais, kurie įvertinti LR BPK 20 str. 5 d. nustatyta tvarka. Ši įstatymo norma nustato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų kolegija nemato teisinio pagrindo abejoti tuo, kad įrodymus vertinusio pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Sprendžiant A. U. kaltės klausimą jam inkriminuotų nusikaltimų padaryme, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą. A. U. kaltė grindžiama teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis. Šie faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas LR BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Teismas nuosprendį grindė teisme ištirtais įrodymais, juos pagrįstai ir teisėtai įvertino bendrame bylos duomenų kontekste, jo padarytos išvados teisėjų kolegijai abejonių nekelia.

Baudžiamoji atsakomybė pagal LR BK 180 str. kyla tam, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis, pagrobė svetimą turtą. Plėšimo metu fizinis smurtas naudojamas kaip turto užvaldymo priemonė. Plėšimo, kaip nusikalstamos veikos, tikslas – svetimo materialaus turto užvaldymas ir pasisavinimas. Aptariamas nusikaltimas yra tyčinė nusikalstama veika, padaroma tik tiesiogine tyčia. Grobdamas svetimą turtą plėšimo būdu, kaltininkas suvokia, kad jį pagrobia palaužęs nukentėjusiojo valią ar atėmęs galimybę pasipriešinti, numato nusikalstamos veikos padarinius ir jų nori. Kartu pažymima, jog įstatymas nereikalauja, kad tuo atveju, kai nusikalstamą veiką padaro keli asmenys kartu, visi jie atliktų veiksmus, kurie atitiktų visus nusikaltimo objektyviuosius požymius. Vykdytojai gali būti pasiskirstę vaidmenimis ir atlikti tik dalį veiksmų, tačiau jų tyčia apima kitų vykdytojų veiksmus. LR BK 180 str. 2 d. numatytas kvalifikuojantis veiką požymis – plėšimas įsibrovus į patalpą.

Bylos duomenimis nustatyta, jog A. U. kartu su kitu nuteistuoju A. Z., 2014 m. birželio 2 d., apie 16:00 val., įsibrovė į butą, esantį (duomenys neskelbtini), kur A. U. panaudojo prieš nukentėjusįjį A. D. prievartą, pargriovė jį ant krėslo, laikė, tokiu būdu atėmė galimybę priešintis, o A. Z. apieškojo butą, iš ten pagrobė grynuosius pinigus 2000 litų sumoje, 140 litų vertės mobiliojo ryšio telefono aparatą NOKIA 113 su SIM kortele Nr. 861573315, 1600 litų vertės nešiojamą kompiuterį LENOVO, tokiu būdu padarė 3740 litų turtinę žalą.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, nukentėjusysis A. D. paaiškino, kad salėje sėdintys kaltinamieji jam žinomi. Birželio mėnesį jie atėjo, pasibeldė ir jis juos įsileido, kadangi pas juos dažnai vaikšto Jehovos liudytojai. Vienas, šviesiaplaukis A. U., jį laikė prie kėdės, o kitas, per dvi minutes paėmė kompiuterį ir 2000 eurų iš knygų spintos. Kitas kartas buvo po savaites ar po penkių dienų. Antrą kartą jis ėjo namo iš parduotuvės, jie nusileido iš trečio aukšto. Jis gyvena antrame aukšte. Jie paėmė jo raktą, padėjo atrakinti duris ir tada jau buvo rimtesnė krata. Iš rankinės paėmė piniginę su 800 litų ar 900 litų. Jie pasiūlė 100 litų primokėti už kompiuterį. Jis nuėjo į miegamąjį ieškoti šimto litų, o iš miegamojo dingo visi pinigai. Suma nurodyta jo rašte. Iš viso jam padaryta nuostolių apie 14 000.

Iš esmės analogiškas nagrinėjamo įvykio aplinkybes nukentėjusysis paaiškino ir ikiteisminio tyrimo metu, nurodydamas, kad 2014 m. birželio 2 d., apie 16.00 val. į jo buto duris kažkas paskambino, jis pamatė du nepažįstamus vaikinus, bei pamanęs, kad tai tikėjimo žodžio atstovai, jis atidarė duris. Kai jis atidarė duris vaikinai paklausė rusų kalba, ar jis vienas namuose, o jis atsakė, kad ne vienas. Juo nepatikėję vaikinai įstūmė jį į butą. Jis norėjo patekti į virtuvę bei paimti mobiliojo ryšio telefoną ir iškviesti policijos pareigūnus, bet vaikinai neleido paimti telefono, po ko pastūmė ir jis nukrito ant lovos, kur vienas iš vaikinų jį laikė, o kitas ieškojo bute vertingų daiktų. Vėliau abu pasišalino. Bute jis pasigedo 2000 litų pinigų, mobiliojo ryšio telefono aparato NOKIA 113, kurio vertė 140 litų su SIM kortele, nešiojamojo kompiuterio LENOVO, kurio vertė 1649 litai (b. t. 1, b. l. 63).

Analizuojant aptartų nukentėjusiojo parodymų visumą matyti, kad jis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, aiškindamas 2014 m. birželio 2 d. įvykio aplinkybes, betarpiškai patvirtino, jog du vaikinai įėję į jo butą, pagrobė iš buto nešiojamąjį kompiuterį, 2000 litų grynųjų pinigų bei mobiliojo ryšio telefoną. Iš nukentėjusiojo parodymų neginčytinai nustatyta, kad vienas iš vaikinų, atlikdamas šiuos veiksmus, jį laikė, o kitas – ieškojo vertingų daiktų. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusysis patvirtino, kad vaikinas, kuris aptariamo įvykio metu jį laikė, prispaudęs prie kėdės – tai A. U..

Tokiu būdu pagal A. U. ir jo bendrininko įvykdytus veiksmus, jų veika buvo teisingai kvalifikuota kaip plėšimas įsibraunant į patalpą. Iš nukentėjusiojo parodymų nustatyta, kad A. U. pargriovė jį ant kėdės, laikė, taigi atėmė galimybę nukentėjusiajam priešintis, kai tuo tarpu nusikaltimo bendrininkas apieškojo butą. Abejoti nukentėjusiojo tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme duotų parodymų pagrįstumu, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Viso proceso metu nukentėjusysis buvo nuoseklus, jis detaliai nupasakojo nagrinėjamo įvykio aplinkybes, aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė kiekvieno iš nuteistųjų veiksmus.

Kolegija taip pat pažymi, kad kaip numatyta LR BPK 320 str. (bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosios nuostatos) 3 d., teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti; tačiau jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems. Kaip matyti iš nuteistojo A. U. skundo, jame be prašymo švelninti nuosprendžiu paskirtą bausmę, kitų argumentų nenurodoma. Kolegija taip pat konstatuoja, kad byloje nenustatyta jokių esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

Atsakant į nuteistojo argumentus dėl jam paskirtos bausmės švelninimo, svarbu paminėti, kad tiek teisės teorijoje, tiek teismų praktikoje įtvirtinta principinė nuostata, jog paskirta bausmė bet kuriuo atveju turi būti teisinga ir turi užtikrinti LR BK 41 str. numatytų tikslų praktinį įgyvendinimą. Bausmė skiriama vadovaujantis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, įtvirtintais LR BK 54 straipsnyje. Remiantis šio straipsnio nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (LR BK 54 str. 2 d.). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. U. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų LR BK 54 str., nepažeidė, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, įvertino ir kitas, bausmės skyrimui turinčias reikšmės, aplinkybes.

A. U. nuteistas už dviejų nusikalstamų veikų, kurios pagal LR BK 11 str. nuostatas priskiriamos sunkių nusikaltimų kategorijai, padarymą. Veikos padarytos esant tiesioginei tyčiai bei savanaudiškais motyvais. Bylos duomenimis nustatyta, kad A. U. praeityje buvo teistas (b. t. 2, b. l. 32-99) bei daug kartų baustas administracine tvarka, tame tarpe už smulkias vagystes bei narkotinių medžiagų vartojimą (b. t. 2, b. l. 10-23). Tokiu būdu matyti, kad nuteistasis nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos. Skiriant bausmę taip pat pagrįstai atsižvelgta ir į tai, kad byloje nėra duomenų, jog nuteistasis kada nors būtų dirbęs (b. t. 2, b. l. 7), kad pastarasis yra įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų sąrašą, įrašytas į Vilniaus priklausomybės ligų centro priežiūros grupę nuo 2006 m. rugsėjo 27 d., jam diagnozuoti psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant opioidus, priklausomybės sindromas, (b. t. 2, b. l. 110).

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į aukščiau aptartas, nuteistąjį charakterizuojančias aplinkybes, į nusikaltimų pobūdį bei pavojingumą, įvertinęs apylinkės teismo bausmės skyrimo motyvus, sprendžia, kad A. U. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, ji atitinka LR BK 54 str. nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, todėl švelninti ją nėra jokio objektyvaus pagrindo. Pažymėtina, kad A. U. už padarytus sunkius nusikaltimus, plėšimus įsibraunant į patalpa, paskirtos mažesnės nei sankcijos vidurkis, laisvės atėmimo bausmės.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, konstatuotina, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas. Bausmė, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, individualizuota tinkamai, ji atitinka LR BK 54 str. nustatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, todėl keisti ar naikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nuosprendį A. U. apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų kontekste, nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo A. U. apeliacinį skundą atmesti.