- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-10-12
- Bylos Nr.
- I-8803-596/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00782-2015-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolita Rasiukevičienė
- Pareiškėjas
- V. Č.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos
- Advokatai
- Marina Laurinaitienė
- Kategorijos
- 3.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolita Rasiukevičienė, dalyvaujant pareiškėjui V. Č. ir jo atstovei advokatei Marinai Laurinaitienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Č. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. Č. skunde, paduotame pagal pavedimą advokatės Marinos Laurinaitienės, prašo teismo panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) 2014-10-29 sprendimą Nr. (23.31-08)467-53748. Nurodo, kad 2014-10-29 į elektroninį paštą gavo pranešimą, kad VMI prie FM Mokesčių informacinės sistemos 2014-10-29 duomenimis jis skolingas valstybes biudžetui 9 535,95 Lt, iš jų: 579,05 Lt GPM delspinigių ir 8956,90 Lt PVM delspinigių. Pareiškėjas 2014-11-04 parašė paklausimą dėl skolos susidarymo ir tą pačią dieną gavo atsakymą, kad turi kreiptis į Kauno VMI apskaitos skyrių, o dėl atleidimo nuo delspinigių - į Kauno AVMI. Pareiškėjas, 2014-11-04 patikrinęs savo AB SEB banko sąskaitą pastebėjo, kad 2014-10-29 nurašyta 1 880,65 Lt ir dar rezervuota 7 656,70 Lt. Pareiškėjas 2014-11-13 pateikė VMI prie FM pareiškimą, kuriame prašė pateikti jam VMI sprendimą, kuriuo remiantis buvo išieškotos piniginės lėšos bei sprendimą, kuriuo remiantis ir buvo priskaičiuota nepriemoka. 2014-12-04 į savo elektroninį paštą gavo VMI prie FM 2014-10-29 sprendimą Nr. (23.31-08) 467-53748, kuriuo nuspręsta išieškoti į biudžetą iš pareiškėjo 9 535,95 Lt sumą ir nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš visų kitų jo kredito mokėjimo arba elektroninių pinigų įstaigoje šio sprendimo gavimo metu esančių jo sąskaitų.
Nesutinka su šiuo sprendimu, kadangi pagal iš VMI prie FM gautą raginimą visą nepriemokos sumą 2014-07-02 pilnai sumokėjo, nurodyto 20 dienų termino nepažeidė. Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 105 str. nustatyti pagrindai, kada mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, sąrašas yra baigtinis, tačiau šiuo atveju ginčijamas VMI prie FM 2014-10-29 sprendimas priimtas nesant MAĮ 105 str. nurodytų pagrindų.
Pažymėjo, kad ginčijamame sprendime atsakovė neatskleidė pareiškėjui, ar jame priskaičiuoti delspinigiai susiję su VMI prie FM 2012-10-18 sprendimu Nr. 68-194 nustatyta nepriemoka, kurios dydis kartu su baudom ir delspinigiais - 140 728,06 Lt, ir kurią pagal atsakovo 2014-06-17 raginimą (atsižvelgiant į sustabdymą priskaičiuota didesnė suma 145 655,55 Lt) pareiškėjas sumokėjo įstatymo nustatytu terminu. Mano, kad 9 535,95 Lt išieškoma nepagrįstai, nes atsakovės nebuvo raginamas šias delspinigių sumas sumokėti geruoju, be to, nepagrįstas delspinigių priskaičiavimo pagrindas, dydis bei skaičiavimo trukmė (b. l. 29-33).
Šalies argumentai
Pareiškėjas ir jo atstovė teismo posėdyje palaikė skundą ir prašė jį tenkinti remdamasi jame išdėstytais argumentais.
Atsiliepimas
Pateiktame atsiliepime atsakovė VMI prie FM su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad V. Č. VMI prie FM apskaitos informacinės sistemos 2014-10-29 duomenimis valstybės biudžetui buvo skolingas 9 535,95 Lt (2761,80 Eur), todėl VMI prie FM 2014-10-29 priėmė sprendimą Nr. (23.31-08) 467-53748 išieškoti mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų).VMI prie FM Mano VMI svetainėje 2014-10-30 patalpino pranešimą, kad V. Č. yra priimtas sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš mokesčių mokėtojo sąskaitos, kurio originalą jis gali atsiimti VMI, sprendimas V. Č. 2014-12-04 pasirašytinai įteiktas Kauno AVMI.
Pareiškėjo skunde minimas VMI prie FM raginimas 145 655,55 Lt (42 184,76 Eur) sumai suformuotas 2014-06-05, (įteiktas - 2014-06-17). Šią sumą pareiškėjas baigė mokėti 2014-07-02. Per laikotarpį nuo 2014-06-05 iki 2014-07-02 kol mokėjo sumą, nurodytą raginime, nuo mokėtinų sumų buvo paskaičiuoti papildomi delspinigiai. Ginčijamas sprendimas yra teisėtas, naikinti jo nėra pagrindo (b. l. 73-75).
Atsakovės atstovas į teismo posėdį, apie kurį jam buvo pranešta tinkamai, neatvyko, pateikė prašymą nagrinėti bylą jam nedalyvaujant, todėl byla išnagrinėta atsakovės atstovui nedalyvaujant.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Pareiškėjo ir jo atstovės paaiškinimais ir byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 2014-06-05 VMI prie FM suformavo raginimą Nr. (23.31-08) 464-475, kuriuo nurodė pareiškėjui per 20 dienų nuo raginimo įteikimo dienos sumokėti į VMI prie FM sąskaitą viso 145 655,55 Lt ( 39 930 Lt GPM, 11 979 Lt GPM baudą, 33 116 Lt PVM, 9 935 Lt PVM baudą, 24 821,89 Lt PVM delspinigių pagal 2010-09-07 deklaracijas bei 25 873,66 Lt GPM delspinigių pagal 2010-09-07 ir 2011-06-01 deklaracijas) (b. l. 86-87). Tiek pareiškėjas, tiek atsakovė pripažino, jog šis raginimas pareiškėjui buvo įteiktas 2014-06-17, o raginime nurodyta suma galutinai buvo sumokėta iki 2014-07-02.
Nagrinėjamos bylos kontekste pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje mokesčių administratorius yra pripažįstamas viešojo administravimo subjektu, kuris savo veikloje privalo, be kita ko, vadovautis bendraisiais viešosios teisės principais, t. y. laikytis ir Viešojo administravimo įstatymo ( toliau – ir VAĮ) 3 str. įtvirtintų viešojo administravimo, objektyvumo ir įstatymo viršenybės principų. VAĮ 3 str. 1 p. įtvirtintas įstatymo viršenybės principas numato, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Vadovaujantis objektyvumo principu, įtvirtintu VAĮ 3 str. 2 p., administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs. Atitinkamai VAĮ 8 str. 1 d. įtvirtinta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. LVAT savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, jog minėta nuostata reiškia, kad akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. VAĮ 8 str. yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui. Pažymėtina, kad minėtų bendrųjų individualaus administracinio akto turinio reikalavimų privalo paisyti ir mokesčių administratorius, priimdamas atitinkamus sprendimus (žr., pvz., LVAT 2011-06-27 sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011). Taigi, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir šioje byloje kilusį ginčą, nagrinėjamu atveju būtina įvertinti ginčijamo VMI prie FM 2014-10-29 sprendimo Nr. (23.31-08)467-53748 atitiktį VAĮ 8 str. 1 d. reikalavimams.
Paminėtina, jog iš nurodyto teisinio reguliavimo bei pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių matyti, kad VAĮ 8 str. 1 d. iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato (mokesčių mokėtojo) požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą. Be to, individualiais administraciniais aktais, kuriuos priima viešojo administravimo subjektai, yra sprendžiami klausimai dėl skirtingo pobūdžio teisinių santykių, kuriuos reguliuoja specialios teisės normos, skirtos tik šiems teisiniams santykiams reglamentuoti. Tai lemia, kad ir skirtinguose teisiniuose santykiuose priimamų individualių administracinių aktų turinys gali būti skirtingas (pagal apimtį, struktūrą ir pan.), nes gali būti sąlygotas tų specialiųjų teisės normų reikalavimų, kurios reglamentuoja atitinkamus teisinius santykius. Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 8 str. taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (LVAT 2010-10-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A438‑1116/2010). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat nuosekliai laikomasi pozicijos, jog VAĮ nėra nustatyta, keliuose rašytiniuose dokumentuose turi būti išdėstytas individualaus administracinio akto pagrindimas (jo turinys) ir pats sprendimas dėl nustatytų ar suteiktų teisių, t. y. nereikalaujama, kad individualus administracinis aktas būtų surašytas vientisame dokumente. Papildomos dokumentacijos buvimas lemia, kad ginčijamas sprendimas yra grindžiamas objektyviais duomenimis, kurie yra sudėtinė ginčijamo sprendimo dalis(LVAT 2011-03-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A575‑651/2011; 2011-05-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A442‑1411/2011 ir kt.).
Kaip nagrinėjamu atveju matyti iš skundžiamo atsakovo sprendimo turinio, teisiniu jo priėmimo pagrindu nurodomas MAĮ 33 str. 8 p. ir 15 p., 95 str. 1 d. 3 p. ir 106 str. 1 d. 1 p. MAĮ 33 str. 8 p. įtvirtina, kad mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę priverstinai išieškoti iš asmenų mokestines nepriemokas, o 15 p. – kad turi teisę taikyti mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdus. Atitinkamai, remiantis MAĮ 106 str. 1 d. 1 p., mokestinė nepriemoka priverstinai gali būti išieškoma duodant kredito, mokėjimo ar elektroninių pinigų įstaigai nurodymą nurašyti mokestinės nepriemokos sumas iš asmens sąskaitos. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad MAĮ 33 str. 8 p. nustato tik bendrąją mokesčių administratoriaus teisę priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo, o MAĮ 106 str. 1 d. 1 p. numato tik mokestinės nepriemokos išieškojimo būdą. Tuo tarpu mokesčių administratoriaus teisės konkrečiu atveju ne ginčo tvarka priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo atsiradimo pagrindai yra išvardinti MAĮ 105 str. 1 d. 1–3 p., tačiau nagrinėjamu atveju nei vienas konkretus šioje normoje įtvirtintas pagrindas ginčijamame atsakovės sprendime nebuvo nurodytas. Taip pat, nors sprendime nurodoma konkreti išieškotina mokestinės nepriemokos suma, jame nėra jokios informacijos, iš kurios būtų galima spręsti ar bent numanyti apie šios nepriemokos susidarymo ir mokesčių mokėtojo pareigos ją padengti atsiradimo pagrindus. Kita vertus, minėti ginčijamo sprendimo trūkumai savaime neleidžia pripažinti jį visiškai nemotyvuotu, t. y. nėra prielaidos konstatuoti absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo buvimo, nes, kaip minėta, yra nurodytas tam tikras teisinis šio akto priėmimo pagrindimas. Kartu su skundžiamu sprendimu pareiškėjui buvo įteiktas VMI prie FM 2014-10-29 sprendimo Nr. (23.31-08)467-53748 priedas Nr. 1 „Prievolių ataskaita“, kurioje yra išskaidyta pareiškėjo mokestinė nepriemoka ir nurodyta, jog 9 535,95 Lt mokestinę nepriemoką sumą sudaro 579,05 Lt GPM delspinigiai ir 8 956,90 Lt PVM delspinigiai, taip pat nurodyti dokumentai, kuriais remiantis nustatyta mokestinė nepriemoka (2010-09-07 deklaracija už 2010-06-14 – 2010-09-07 mokestinį laikotarpį) (b. l. 11). Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad prieš atsakovei priimant sprendimą išieškoti iš pareiškėjo minėto dydžio mokestinę nepriemoką, pastarajam buvo įteiktas 2014-06-05 raginimas Nr. (23.31-08)464-475, kuriuo pareiškėjas buvo raginamas geruoju sumokėti į valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą viso 145 655,55 Lt. Minėtame raginime buvo aiškiai įvardintas mokestinės nepriemokos apskaičiavimo pagrindas, įtvirtintos ir į grupes išskaidytos apskaičiuotos mokestinės nepriemokos sumos bei eksplicitiškai nurodyta, kad raginimo neįvykdžius, minėtos sumos bus išieškotos MAĮ nustatyta tvarka. Atkreiptinas dėmesys, jog nagrinėjamu atveju delspinigių skaičiavimas priklausė nuo paties mokesčių mokėtojo, nes jam buvo žinoma apie 2014-03-25 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, priimtą išnagrinėjus mokestinį ginčą pagal pareiškėjo skundą, tai yra jam buvo žinoma, jog jam priskaičiuotas sumas jis privalės sumokėti į biudžetą, tačiau iki raginimo įteikimo šių veiksmų neatliko.
Atsižvelgiant į tai, anksčiau minėtas VAĮ 8 str. 1 d. reikalavimų pažeidimas vertintinas kaip neesminis, nesudarantis savarankiško ir pakankamo pagrindo ginčijamą atsakovo sprendimą pripažinti neteisėtu bei jį panaikinti (LVAT 2013-01-22 nutartis administracinėje byloje Nr.A442-92/2013). Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas, gavęs ginčijamą VMI prie FM 2014-10-29 sprendimą Nr. (23.31-08)467-53748, iš esmės turėjo ir galėjo suvokti (suprasti) jo priėmimo teisinį bei faktinį pagrindą, priėmimo motyvus. Byloje nėra nustatyta (pateikta) jokių tokį vertinimą paneigiančių aplinkybių. Pažymėtina ir tai, jog pareiškėjui elektroniniu paštu pateikus VMI prašymą paaiškinti, kaip susidarė ginčijamame sprendime nurodyta delspinigių suma, nuo kokių sumų ir už kokį laikotarpį ji paskaičiuota, jam buvo atsakyta, nurodant į kokį konkretų mokesčių administratoriaus pareigūną jis turi kreiptis dėl skolos susidarymo, ir į kokį – dėl atleidimo nuo delspinigių. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog jam kreipusis į nurodytus pareigūnus informacija jam nebūtų buvusi suteikta ar kad jis būtų kreipęsis su prašymu dėl atleidimo nuo delspinigių.
Taigi, įvertinus minėtas byloje nustatytas aplinkybes ir tai, kad pareiškėjas iš esmės nepateikė argumentų dėl atsakovės atlikto aritmetinio delspinigių paskaičiavimo už nurodytą laikotarpį teisingumo, o teismas neturi pagrindo nesutikti su šiuo paskaičiavimu, darytina išvada, jog atsakovė priėmė teisėtą ir pagrįstą spendimą, todėl jo naikinti skunde nurodytais ar kitais pagrindais nėra pagrindo, todėl pareiškėjo skundas atmestinas
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,
nusprendžia:
Pareiškėjo V. Č. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.