Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų ir Evaldo Vanago (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Švitinienės, Algirdo Gapučio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. K., a. k., (duomenys neskelbtini) ir jos gynėjos advokatės E. L. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. liepos 24 d. nuosprendžio, kuriuo L. K. pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso ( toliau – BK) 178 str. 2 d., ir jai paskirta 3 (trijų) metų laisvės atėmimo bausmė

Vadovaujantis BK 64¹ str., paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir L. K. paskirta galutinė 2 (dviejų) metų laisvės atėmimo bausmė.

Laisvės atėmimo bausmę paskirta atlikti pataisos namuose, jos pradžios terminą skaičiuojant nuo nuteistosios sulaikymo dienos vykdant teismo nuosprendį.

L. K. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti paliktas galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Iš L. K. nukentėjusiosios U. K. naudai priteista 325 Eur (tris šimtai dvidešimt penki eurai) turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. K. nuteista už tai, kad 2019 m. sausio 2 d. apie 16.30 val. prekybos centro(duomenys neskelbtini) esančio(duomenys neskelbtini) Panevėžio mieste, automobilių stovėjimo aikštelėje, atvirai pagrobė nukentėjusiajai U. K. priklausančius pinigus - 325 eurus. O būtent, pokalbio metu pažadėjusi U. K. išburti, būrimo ritualo metu iš nukentėjusiosios atidarytos piniginės ėmė pinigus. Tokiu būdu, iš piniginės paėmė 325 eurus ir jų negrąžino, tuo padarydama nukentėjusiajai U. K. 325 eurų turtinę žalą.

Nuteistoji L. K. bei jos gynėja advokatė E. L. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019-07-24 nuosprendį ir L. K. atžvilgiu paskirti švelnesnę bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, arba nuteistosios atžvilgiu taikyti bausmės vykdymo atidėjimo institutą arba sumažinti nuteistajai paskirtos laisvės atėmimo bausmės terminą. Skunde teigiama, kad priimdamas skundžiamą nuosprendį pirmos instancijos teismas buvo šališkas. Pažymima, kad teismas visiškai buvo saistomas valstybinio kaltintojo pozicijos, prokurorės nuomonės dėl bausmės dydžio, padarė šališkas išvadas dėl nuteistosios socialinės padėties. Pažymima, kad teismas, nors ir matė, kad nuteistosios teisminė gynyba kenkia jos teisiniams interesams, nesiėmė jokių teisinių veiksmų dėl tinkamo nuteistosios atstovavimo, neužtikrino, kad nuteistosios teisėti interesai būti ginami. Nurodoma, kad nagrinėju atveju teismas turėjo pripažinti L. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad ji prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir dėl jos padarymo nuoširdžiai gailisi, nes nuteistoji nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios prisipažino padariusi nusikalstamą veiką, žadėjo nukentėjusiajai atlyginti padarytą žalą. Skunde teigiama, kad pirmos instancijos teismo vertinimas, jog L. K. prisipažinimas yra nenuoširdus ir tai ji padarė tik prispirta kitų faktinių aplinkybių yra nepagrįstas, šališkas ir paviršutiniškas, kas nulėmė neteisingai pritaikytą baudžiamąjį įstatymą. Toliau skunde nurodoma, kad visuomenėje romų tautybės žmonės yra diskriminuojami, ne išimtis ir L. K.. Teigiama, kad nuteistoji augina 3 vaikus ir dėl šiol priežasties negalėjo susirasti darbo. Skunde kritiškai vertinama pirmosios instancijos teismo pozicija dėl nuteistosios nedarbo, pastovių pakankamo dydžio būtiniausioms išlaidoms pajamų neturėjimo, kas nulėmė nuteistosios pragyvenimo šaltinių kilmę. Tikinama, kad teismas tokių savo teiginių nepatvirtino, o padarė tik prielaidą, todėl tokie teismo teiginiai yra nepagrįsti ir neteisėti. Pažymima, kad teismo sprendimas negali būti grindžiamas hipotetinio pobūdžio prielaidomis ir išvadomis. Nurodoma, kad L. K. paskirtos bausmės tikslai gali būti atlikti ir be realaus bausmės atlikimo. Pažymima, jog nuteistoji šiuo metu laukiasi ir remiantis šia bei kitomis aukščiau nurodytomis aplinkybėmis teigiama, jog, šiuo atveju, teismas turi visas teisines bei moralines galimybes atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atitinkamam laikui.

Teismo posėdyje nuteistosios gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė prašė skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

Nuteistosios L. K. bei jos gynėjos advokatės E. L. apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d. nuostatomis, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kaip matyti iš nuteistosios bei jos advokatės skundo turinio, jame neginčijamas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas bei padarytos išvados dėl L. K. kaltės, tačiau apeliaciniu skundu nesutinkama su L. K. paskirtos bausmės individualizavimu, prašoma pastarosios atžvilgiu skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Pažymėtina, jog teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi vykdyti realų, konstitucinėmis normomis pagrįstą, teisingumą. Tai reiškia, kad teisingumas turi būti vykdomas kiekvienoje byloje pagal joje konkrečiai nustatytas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes. Kaltininkui turi būti paskirta teisinga bausmė, kurią paskyrus būtų pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, kitas jos aplinkybes ir kaltininko asmenybę, nebūtų per griežta ar per švelni.

Visų pirma, skunde teigiama, kad nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme buvo pažeistos nuteistosios teisės į gynybą. Pažymima, kad nuteistoji savo interesus atstovavo pati, nors matydamas, kad tokia jos gynyba kenkia jai pačiai, teismas nesiėmė jokių veiksmų siekiant, jog būtų užtikrinti L. K. teisiniai interesai. Aukštesnės instancijos teismas atmeta šį apeliacinio skundo argumentą kaip nepagrįstą. Pažymėtina, jog viso ikiteisminio tyrimo metu L. K. teisę į gynybą užtikrino advokatė E. N.. Perduodant baudžiamąją bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje L. K. buvo išaiškinta teisė turėti advokatą ( 2 t. 5 b. l.). Be to, L. K. buvo įteiktas pirmos instancijos teismo pranešimas, kuriame nurodyta, kad teismas nenustatė BPK 51 str. esančių pagrindų ir L. K. neskyrė gynėjo, t. y. nurodė, kad gynėjo dalyvavimas bylą nagrinėjant teisme nėra būtinas. Minimame pranešime nurodyta, kad L. K. turi teisę į bylą pasikviesti advokatą savo iniciatyva ir lėšomis, o neturint lėšų, turto, pajamų, išpildžius įstatyme numatytas sąlygas, advokatą jai gali skirti Š. V. teisinės pagalbos tarnyba (2 t. 7 b. l.). Iš pirmosios instancijos teismo protokolų matyti, kad teismo posėdžio metu nuteistajai buvo pakartotinai išaiškintos jos teisės, tarp jų ir teisė turėti gynėją, tačiau šia teise ji nepasinaudojo (2 t. 12 b. l.). Nors skunde teigiama, kad teisėjas pirmos instancijos teismo posėdžio metu matė, kad L. K. yra kitos tautybės asmuo ir turėjo jai skirti advokatą, tačiau nuteistoji pirmos instancijos teismo posėdžio metu nurodė suprantanti lietuvių kalbą, dėl ko jai advokatas vadovaujantis BPK 51 str. 3 d. neturėjo būti skiriamas (2 t. 12 b. l.).

Skunde ginčijama L. K. paskirta bausmė, argumentuojama jog nuteistajai paskirta laisvės atėmimo bausmė yra per giežta. Aukštesnės instancijos teismas atmeta ir su bausmės individualizavimu susijusius argumentus kaip nepagrįstus.

Pažymėtina, jog bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. BK 41 str. įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti nusikaltusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 str. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 178 str. 2 d. sankcijoje numatyta, bauda arba arešto, arba laisvės apribojimo, arba laisvės atėmimo iki šešerių metų bausmė. Pagal BK 61 str. 2 d., teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias, aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajai L. K. bausmę, minėtų įstatymo nuostatų nepažeidė, tinkamai jomis vadovavosi. Apeliaciniame skunde nenurodoma jokių argumentų, patvirtinančių teiginį, kad paskirta bausmė yra per griežta. L. K. nuteista už apysunkio tyčinio nusikaltimo, numatyto BK 178 str. 2 d., padarymą. Nusikaltimas baigtas. Nuteistoji, nors yra jauno amžiaus, už nusikalstamų veikų padarymą jau buvo 6 kartus teista, atlikinėjo laisvės atėmimo bausmes. Teistumas neišnykęs ir nepanaikintas, o nusikaltimas padarytas nepraėjus nė mėnesiui po L. K. paleidimo iš įkalinimo įstaigos. Pažymėtina, jog L. K. bausta administracine tvarka, niekur nedirba, duomenų apie legalų pragyvenimo šaltinį nėra. Pirmosios instancijos teismas nustatė vieną L. K. baudžiamąją atsakomybę sunkinančią aplinkybę, lengvinančių aplinkybių nenustatė. Taigi, įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas bylos aplinkybes konstatuotina, kad L. K. paskirtą bausmę pripažinti aiškiai per griežta ir dėl to neteisinga nėra pagrindo.

Skunde tikinama, kad L. K. atžvilgiu gali būti taikomos BK 75 str. nuostatos, t. y. pastarajai gali būti taikytas bausmės vykdymo atidėjimas. Aukštesnės instancijos teismas atmeta ir šį apeliacinio skundo argumentą kaip nepagrįstą. Pagal BK 75 str. 1 d. asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tokios aplinkybės nagrinėjamoje byloje nenustatytos. Kaip jau minėta, L. K. anksčiau teista 6 kartus už turtinio pobūdžio nusikaltimus, ne kartą bausta administracine tvarka. Bylos duomenimis, nuteistoji nedirba, Užimtumo tarnyboje neregistruota. Šios aplinkybės rodo, kad L. K. dėl anksčiau padarytų nusikaltimų jokių išvadų nepadarė, savo gyvenimo būdo nekeičia, anksčiau paskirtos bausmės, tarp jų ir laisvės atėmimo bausmė, jos nesulaikė nuo naujų nusikaltimų padarymo. Pažymėtina, jog L. K. nusikalstamas veikas padarė turėdama neišnykusį ir nepanaikintą teistumą. Pagal BK 27 str. 1 d. asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro tyčinį nusikaltimą, yra recidyvistas. BK 56 str. 1 d. įtvirtinta taisyklė, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė.

Be to, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, byloje nėra pagrindo pripažinti L. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad ji prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Pažymėtina, jog pagal baudžiamąjį įstatymą, sprendžiant bausmės klausimą, svarbios yra kaltininko atsakomybę lengvinančios ir (ar) sunkinančios aplinkybės. Kaip atsakomybę lengvinančios aplinkybės suprantamos aplinkybės, parodančios teismui tuos teigiamus aspektus, kurie leidžia daryti išvadas apie mažesnį nusikalstamos veikos ar kaltininko asmenybės pavojingumą ir yra vienos iš aplinkybių, pagrindžiančių švelnesnį jo nubaudimą. Viena iš atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nurodyta BK 59 str. 1 d. 2 p., yra kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Minėta aplinkybė – prisipažinimas, nuoširdus gailėjimasis – savo esme susijusi su kaltininko atsiprašymu (nuo jo nusikalstamos veikos nukentėjusio asmens), todėl nagrinėjamu atveju šios aplinkybės pripažinimas atsakomybę lengvinančia turi būti paremtas sisteminiu baudžiamojo įstatymo normos, nustatančios atsakomybę lengvinančias aplinkybes, aiškinimu bei tokių aplinkybių samprata, pateikta kasacinės instancijos teismo praktikoje. Pažymėtina tai, kad pagal teismų praktiką BK 59 str. 1 d. 2 p. nurodytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimas nepripažįstamas tais atvejais, kai kaltininkas duodamas parodymus neigia esmines įvykio aplinkybes, kritiškai nevertina savo elgesio, arba nors ir pripažįsta esmines įvykio aplinkybes, bet tik verčiamas surinktų įrodymų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-412/2014, 2K-372-697/2017). Šiai atsakomybę lengvinančiai aplinkybei konstatuoti nepakanka vien to, kad kaltininkas nuoširdžiai gailisi dėl nusikalstamos veikos padarymo (neigiamai vertina savo poelgį, išgyvena dėl padarytų veiksmų, stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius), būtina nustatyti ir jo prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-36-677/2016).

Skundžiamame nuosprendyje teisingai nurodyta, jog pagal teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai kaltininkas pripažįsta visas esmines kvalifikacijai reikšmingas objektyvias padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes ir tai daro neverčiamas surinktų byloje įrodymų, o nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo nustatomas tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, bet kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius. Nagrinėjamoje byloje nekyla abejonių dėl to, kad L. K. prisipažino padariusi nusikalstamą veiką - ikiteisminio tyrimo metu ir teisme davė parodymus dėl įvykio aplinkybių, pripažino padariusi turtinę ir neturtinę žalą. Šias aplinkybes skirdamas bausmę įvertino ir pirmosios instancijos teismas. Nors L. K. pirmos instancijos teismo posėdžio metu tikino, jog gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau vien nuteistosios deklaratyvus teiginys nepatvirtina, jog ji iš tiesų gailisi padariusi nusikalstamą veiką ir neigiamai vertina savo elgesį. Byloje esantys duomenys suponuoja priešingą išvadą. L. K. eilę kartų buvo teisiama už tyčinių, iš esmės analogiško pobūdžio nusikaltimų padarymą, o taikytos bausmės nepakeitė jos elgesio ir tik paleista iš pataisos namų ji vėl nusikalto. Be to, nuteistosios gynybos taktika ir išsakyti argumentai apie jos nepritapimą visuomenėje dėl savo tautybės bei galimą diskriminaciją, šio teiginio nepagrindžiant jokiais argumentais, taip pat nerodo kritinio požiūrio į savo veiksmus. Todėl atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes L. K. pirmos instancijos teismo posėdžio metu išreikštas kaltės prisipažinimas ir gailėjimasis dėl padarytos veikos nelaikytinas atsakomybe lengvinančia aplinkybe BK 59 str. 1 d. 2 p. prasme.

Taip pat atmetami skundo teiginiai, kad nuteistoji būdama įkalinimo įstaigoje negalės rūpintis savo mažamečiais vaikais įskaitant ir kelių savaičių kūdikiu. Nurodoma aplinkybė buvo žinoma prieš darant nusikalstamą veiką ir nuteistoji prisiėmė galimų neigiamų pasekmių kilimo riziką, todėl dėl jai paskirtos bausmės jos patiriami nepatogumai yra adekvatus jos padaryto nusikaltimo rezultatas, už kurį atsakingas yra ji pati ir negali lemti švelnesnės bausmės paskyrimo ar nuteistojo teisinės padėties švelninimo.

Skunde apeliantės tikina, kad pirmos instancijos teismas teisminio proceso metu L. K. atžvilgiu buvo šališkas turėdamas išankstinį nusistatymą L. K. atžvilgiu. Aukštesnės instancijos teismas atmeta visus apeliacinio skundo argumentus susijusius su teismo šališkumu. Visų pirma, pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), teismui gali tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to, šiuo atveju nuteistajai nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui ar juolab rodančios teismo šališkumą. Be to, iš bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme eigos matyti, kad pirmos instancijos teismas nesuteikė kuriai nors iš proceso šalių palankumo ir nesudarė įspūdžio, jog yra vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi. Teisiamojo posėdžio protokolų turinys rodo, jog pirmosios instancijos teismas šioje byloje išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje nagrinėjamų įvykių aplinkybes, apklausė nuteistąją, liudytojus, nukentėjusiąją, ištyrė procesinių veiksmų protokolus, kitus rašytinius bylos įrodymus. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nuosekliai išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta nuteistosios ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotų parodymų, taip pat liudytojų parodymų bei kitų įrodymų analizė ir remiantis ja padarytos išvados dėl L. K. kaltės pagal BK 178 str. 2 d., taip pat dėl šios nusikaltimo padarymo tikslų. Nagrinėjamu atveju, nuteistosios ir jos gynėjos advokatės abejonės dėl teisėjos nešališkumo grindžiamos iš esmės tik jų pačių subjektyvia nuomone. Pažymėtina, kad nešališkumo principo pažeidimui konstatuoti nepakanka vien tik vienos iš bylos šalių nuomonės. Objektyvių duomenų, leidžiančių abejoti teismo nešališkumu, byloje nėra.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinį skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, nepažeidė BK 41 str. įtvirtintų bausme siekiamų tikslų ir BK 54 str. nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, todėl nuteistosios bei jos gynėjos advokatės apeliacinis skundas atmetamas, Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. liepos 24 d. nuosprendis paliekamas nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistosios L. K. ir jos gynėjos advokatės E. L. apeliacinį

skundą atmesti.