Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė), Arūno Paštuolio ir Algirdo Remeikos,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 10 d. nuosprendžio, kuriuo E. L. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 64 straipsniu, prie 2015 m. kovo 20 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos subendrintos laisvės atėmimo bausmės neatliktos dalies pridėta šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 1 (vieneri) metai 6 (šeši) mėnesiai laisvės atėmimo. Bausmę nustatyta atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžia skaičiuojama nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, palikta iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Kauno teritorinės ligonių kasos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Civilinio ieškovo V. K. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jam priteista solidariai iš kaltinamųjų V. Š. ir E. L. 229,50 Eur (du šimtai dvidešimt devyni eurai penkiasdešimt centų) nusikalstamais veiksmais padarytai turtinei žalai atlyginti ir 200 Eur (du šimtai eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Antrinės teisinės pagalbos išlaidos valstybės naudai iš kaltinamojo E. L. nepriteistos.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas V. Š., tačiau dėl jo apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. L. nuteistas už tai, kad jis ir V. Š., veikdami kartu, 2015 m. gruodžio 16 d., apie 01.00 val., prie naktinio baro „(duomenys neskelbtini)“, esančio (duomenys neskelbtini), panaudodami fizinį smurtą, t. y. E. L. sudavus smūgį kumščiu nukentėjusiajam V. K. į galvos sritį ir šį pargriovus, abu kartu kumščiais sudavė smūgius nukentėjusiajam, padarydami kaktos žaizdą, pilvo sienos sumušimą, krūtinės ląstos sumušimą, taip bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą ir pagrobė 150 eurų, kepurę „Nike“ firmos, 15 eurų vertės, cigarečių pakelį „Minsk“, 1,50 eurų vertės, taip bendrais veiksmais pagrobė nukentėjusiajam V. K. priklausantį 166,50 eurų vertės turtą.Apeliaciniame skunde nuteistasis E. L. prašo sušvelninti jam 2016 m. spalio 10 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtą vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Skunde prašoma pritaikyti BK 65 arba 75 straipsnio nuostatas. Apeliantas nurodo, kad gailisi padaręs nusikalstamą veiką, nusikalto būdamas nepilnametis ir neblaivus. Be to, prašoma atsižvelgti į tai, kad jis jau atlieka bausmę.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistojo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nuteistajam paskirtą bausmę švelninti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti, apylinkės teismo nuosprendį pripažinti pagrįstu.Nuteistojo E. L. apeliacinis skundas atmetamas.Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina apeliacinio skundo ribose. E. L. apeliaciniame skunde neginčija savo kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos ir jos kvalifikacijos, tačiau keliamas bausmės individualizavimo klausimas, motyvuojant, jog bausmės tikslai gali būti pasiekiami paskiriant švelnesnę bausmę.Teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas ir skirdamas E. L. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, tinkamai įvertino nusikaltimo pavojingumo laipsnį, nuteistojo kaltės formą ir rūšį, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl bausmės paskirties ir 91 straipsnio nuostatomis dėl bausmės skyrimo nepilnamečiams ypatumų, todėl paskyrė tinkamos rūšies ir dydžio bausmę.Atkreiptinas dėmesys, kad asmeniui, kuris nusikalstamą veiką padarė būdamas nepilnametis, bausmė skiriama vadovaujantis ne tik bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnis), bet ir specialaus BK XI skyriaus normomis, numatančiomis nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus (BK 80-94 straipsniai). Į tai, kad nuteistasis E. L. nusikalstamas veikas padarė būdamas nepilnametis teismas jau atsižvelgė taikydamas jam BK bendrosios dalies nuostatas dėl bausmės skyrimo ir bausmių ypatumų nepilnamečiams, dar kartą atsižvelgti į tas pačias aplinkybes ir jomis remiantis švelninti bausmę nėra pagrindo.Bylos medžiaga patvirtina, kad E. L. padarė vieną tyčinį baigtą smurtinį nusikaltimą (BK 180 straipsnio 1 dalis), priskiriamą apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis). Šis teistumas apeliantui, dar neseniai sulaukiusiam pilnametystės, yra jau ketvirtas. Paskutinis nusikaltimas yra padarytas bausmės vykdymo atidėjimo metu. BK 92 straipsnio nuostatos E. L. buvo pritaikytos du kartus, kartą taikytas laisvės apribojimas, tačiau švelnesnės bausmės rūšys jam nebuvo efektyvios, nustatytų įpareigojimų nuteistasis nesilaikė, nusikalstamo gyvenimo būdo nesistengė keisti. Todėl reali laisvės atėmimo bausmė jam parinkta pagrįstai. Šiuo metu tik taikant apeliantui griežčiausią bausmės vykdymo režimą, galima tikėtis, jog įvairių socialinės reabilitacijos bei pataisos programų pagalba jis pradės keisti savo elgesį, puoselėjamas vertybes, įvertins savo, kaip visuomenės nario, turimas teises, pareigas bei atsakomybę. Tai, jog nuteistajam reikalinga kvalifikuotų specialistų pagalba, liudija ir byloje esanti medžiaga apie turimą alkoholio vartojimo problemą. Nusikaltimas, dėl kurio E. L. yra nuteistas, padarytas apsvaigus nuo alkoholio. Teisiamojo posėdžio metu pats nuteistasis pripažino, jog nusikalstamos veikos darymo metu buvo daug išgėręs, jautėsi neblaivus, viską atsimena tarpais, su trukdžiais, nelabai pamena ir gali paaiškinti, ką darė jo bendrininkas, taigi, jis iš esmės pripažino, kad girtumas turėjo įtakos jo nusikalstamam elgesiui. Iš pažymos apie galiojančias nuobaudas (t. 2, b. l. 61-63) matyti, kad visi E. L. padaryti administraciniai teisės pažeidimai yra padaryti jam būnant neblaiviam bei neadekvačiai elgiantis viešoje vietoje. Taigi, nors apeliantas Kauno apskrities Priklausomybės ligų centre nėra registruotas (t. 2, b. l. 51), tačiau tai nepaneigia fakto apie piktnaudžiavimą alkoholiniais gėrimais, kas turi įtakos jo neteisėtam elgesiui.Baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad E. L. yra įgijęs aštuonių klasių išsilavinimą, nusikaltimo padarymo metu nesimokė ir nedirbo. Nors ikiteisminį tyrimą šioje byloje atlikę pareigūnai išsamių nuteistąjį charakterizuojančių duomenų nesurinko, tačiau apie jo elgesį iki paskutinio nusikaltimo padarymo, gyvenimo sąlygas, šeiminę sudėtį galima spręsti iš ankstesnių jo atžvilgiu priimtų nuosprendžių bei juose nustatytų faktinių aplinkybių. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad E. L. gyvenimo sąlygos nebuvo visiškai tinkamos vaiko visapusiškam vystymuisi. 2011 m. mirė nuteistojo tėvas, o nuteistojo motina M. L. dėl girtavimo ir vaikų nepriežiūros buvo registruota Vaiko teisių apsaugos skyriaus Socialinės rizikos grupės šeimų apskaitoje nuo 2007 m. Nuo 2011 m. Vaiko teisių apsaugos skyriuje Socialinės rizikos grupės vaikų apskaitoje dėl delinkventinio elgesio registruotas ir E. L.. Skyriaus specialistams jis buvo žinomas kaip socialinės rizikos grupės vaikas, nuolat ir sistemingai darantis teisės pažeidimus ir nusikaltimus. Kauno jaunimo mokyklos jis buvo charakterizuojamas neigiamai, kaip turintis daug žinių spragų, mokymosi sunkumų, nedėmesingas ir nedrausmingas pamokų metu, prastai lankantis mokyklą, buvo paliktas kartoti aštuntos klasės kursą. Motina palaikė ryšį su sūnaus lankoma mokykla, tačiau pakankamos įtakos jo elgesiui neturėjo. Taigi, E. L. stigo tėvų valdžios, jų autoriteto, auklėjimo kryptingumo, tačiau šios aplinkybės negali lemti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ar nepagrįsto jos švelninimo. Nuteistasis yra sulaukęs amžiaus, nuo kurio galima atsakyti baudžiamąja tvarka, jis yra pakaltinamas, taigi, suvokia savo veiksmų neteisėtumą, priešingumą įstatymo imperatyvams. Apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad nusikaltimo darymo metu jis buvo nepilnametis, įstatymų leidėjo nėra pripažinta atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į BK 59 straipsnio 2 dalį, tam taip pat neturi jokio pagrindo. Vis dėlto, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje padarė baudžiamojo bei baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų, kuriuos apeliacinės instancijos teismas aptaria išsamiau, kadangi nustatyti netikslumai taip pat reikšmingi bausmės individualizavimui. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys į E. L. inkriminuoto kaltinimo faktines aplinkybes bei šių aplinkybių keitimą pirmosios instancijos teisme. Prokuroro pateiktame kaltinime nurodyta, kad E. L. nukentėjusįjį V. K. pargriovė ir tuomet kartu su V. Š. nukentėjusįjį spardė tuo padarydami pastarajam nežymų sveikatos sutrikdymą. Tuo tarpu apylinkės teismas kaltinimą abiems nuteistiesiems performulavo, jog pargriovus nukentėjusįjį, šis buvo mušamas suduodant smūgius kumščiais, o ne spardant. Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad teismo siekis nustatyti tiesą, pareiga aktyviai veikti baudžiamajame procese, apibrėžti baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribas, neleisti asmenims, dalyvaujantiems teisme vykstančiame procese, piktnaudžiauti savo teisėmis ar įgaliojimais, duoda pagrindą manyti, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, jos 109 straipsnį, konstitucinius teisingumo, teisinės valstybės principus, teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, neturi apsiriboti vien kaltinime nurodytomis veikos faktinėmis aplinkybėmis ir privalo imtis visų BPK nurodytų priemonių tikrosioms inkriminuojamos veikos aplinkybėms nustatyti. Teismas turi turėti įgaliojimus nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, net jei prokuroro ar kitų nagrinėjimo teisme dalyvių tvirtinimu šios aplinkybės yra kitokios, taip pat ir tais atvejais, kai teismo nustatomos inkriminuojamos veikos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nurodytųjų kaltinime. Priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos bylos sprendimą, taigi ir teisingumo įgyvendinimą, lemti ne teismo, teisėjų reikšmingų duomenų (įrodymų) įvertinimui, bet nagrinėjimo teisme dalyvių nuomonei. Kita vertus, minėti teismo įgaliojimai nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes turi būti įgyvendinami užtikrinant konstitucinę teisę žinoti kaltinimą, teisę į gynybą ir kitus konstitucinius tinkamo teisinio proceso principus. Analizuojamu atveju šių principų nebuvo laikytasi. Situacija, kai faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų gali susiklostyti, kai nagrinėjant bylą teisme nustatoma, kad nusikalstama veika padaryta kitu laiku, kitoje vietoje, kitokiu būdu, ji sukėlė kitokius padarinius ar padaryta kitomis aplinkybėmis, nei nurodyta kaltinamajame akte. Teismas, nustatęs kitokias nusikalstamos veikos faktines aplinkybes nei nurodytosios kaltinamajame akte, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia, ar šios naujos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nurodytųjų kaltinamajame akte, ar skiriasi ne iš esmės. Tuo pačiu pažymėtina, jog BPK 255 straipsnio 2 dalis draudžia kaltinamąjį nuteisti dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tikslino nusikalstamos veikos padarymo būdą, t. y. kokiu būdu nukentėjusiajam buvo sukeltas nežymus sveikatos sutrikdymas – mušant kumščiais ar spardant kojomis. Tačiau iš teisiamojo posėdžio protokolo (t. 2, b. l. 124, 135-139, 146-150) turinio matyti, kad apie naujai nustatytas faktines aplinkybes ir galimą nuteisimą dėl jų E. L. nebuvo informuotas ir tai laikytina procesiniu pažeidimu. Vis dėlto, apeliantas suprato kokios veikos padarymu yra kaltinamas, pripažino savo kaltę, skunde aukštesniajam teismui jis nekelia galimai suvaržytos teisės į gynybą klausimo, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad padarytas pažeidimas nelėmė netinkamos bausmės E. L. paskyrimo.Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismas nevisiškai teisingai išsprendė ir nuteistojo atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių klausimą, t. y. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pagrįstai pripažino tai, kad E. L. pripažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tačiau atsakomybę sunkinančias aplinkybes nustatė peržengdamas valstybinio kaltintojo pateikto kaltinimo ribas. Kaltinamajame akte nurodoma, jog E. L. nusikalstamos veikos darymo metu veikė bendrininkų grupėje ir tai pirmosios instancijos teismas teisingai laikė apelianto atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tačiau apsvaigimas nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), sunkinančia aplinkybe pripažinta nepagrįstai. Ši aplinkybė kaltinime E. L. neinkriminuota, prokuroras tik baigiamųjų kalbų metu nurodė, jog apsvaigimas nuo alkoholio turėtų būti pripažintas atsakomybę sunkinančia aplinkybe, tačiau nuteistasis gintis dėl šios aplinkybės nebegalėjo, nes įrodymų tyrimas jau buvo užbaigtas. Bylą nagrinėjusi teisėja įrodymų tyrimo metu neakcentavo, jog nuteistajam gali būti keičiamos kaltinimo faktinės aplinkybės ir dėl apsvaigimo nuo alkoholio, taigi, BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatyta aplinkybė skundžiamame nuosprendyje nurodyta neteisingai. Vis dėlto, net ir neatsižvelgus į šią atsakomybę sunkinančią aplinkybę, švelninti apeliantui paskirtos bausmės nėra pagrindo. Be to, nuteistasis apeliaciniame skunde neginčija minėtos aplinkybės ir neprašo dėl to keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio. E. L. apeliaciniame skunde prašo jam taikyti BK 65 arba 75 straipsnio nuostatas, tačiau teisėjų kolegija šio prašymo tenkinimui nenustatė reikiamų sąlygų visumos. BK 65 straipsnis reglamentuoja bausmių sudėjimo ir keitimo taisykles, tačiau šio straipsnio taikymui šiuo atveju nėra pagrindo, kadangi bausmių bendrinimo taisyklių pirmosios instancijos teismas nepažeidė. E. L. naują nusikalstamą veiką padarė bausmės vykdymo atidėjimo metu, todėl jo atžvilgiu pagrįstai taikytos BK 64 straipsnio nuostatos, t. y. bausmės skyrimas, kai neatlikus bausmės padaryta nauja nusikalstama veika. Iš skundžiamo nuosprendžio rezoliucinės dalies matyti, kad E. L. buvo taikytas dalinis bausmių sudėjimo principas, tačiau apylinkės teismas nurodo tik tai, jog vadovaujasi BK 64 straipsniu. Tokia nuosprendžio rezoliucinės dalies formuluotė nelaikytina tinkama, kadangi nuteistasis privalo tiksliai žinoti, kokiu straipsniu, jo dalimi, punktu ar papunkčiu teismas vadovaujasi individualizuodamas bausmę. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas turėjo bausmes bendrinti vadovaudamasis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis. Todėl nuosprendžio rezoliucinė dalis šiuo aspektu tikslinama.Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas skunde galimai norėjo paprašyti, kad jam būtų taikytas ne BK 65, tačiau BK 64¹ straipsnis, kuris numato galimybę paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu. Tačiau šiuo atveju baudžiamoji byla turi būti išnagrinėta pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, arba baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu. Be to, asmuo turi prisipažinti esąs kaltas. Nors E. L. savo kaltės nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu neneigė, tačiau byla teisminiam nagrinėjimui buvo perduota surašant kaltinamąjį aktą, sutrumpintas įrodymų tyrimas nebuvo atliktas, todėl BK 64¹ straipsnio nuostatos pagrįstai nepritaikytos. Paskirtosios bausmės mažinimui vienu trečdaliu nėra įstatyminio pagrindo.BK 75 straipsnis įtvirtina bausmės vykdymo atidėjimą pilnamečiams asmenims, tuo tarpu, norint atidėti bausmės vykdymą nepilnamečiui, reikia vadovautis BK 92 straipsnio nuostatomis. Jau minėta, E. L. nusikaltimo darymo metu buvo nepilnametis, todėl jo atžvilgiu galėtų būti taikomas nebent 92 straipsnis, tačiau ne 75 straipsnis. BK 92 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad nepilnamečiui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis neatsargius nusikaltimus arba laisvės atėmimu ne daugiau kaip penkeriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Tačiau bausmės vykdymas gali būti atidėtas tik tuo atveju, jei teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi, įstatyme numatytos pagrindinės sąlygos, kurioms esant bausmės vykdymas nepilnamečiui gali būti atidėtas, yra dvi: 1) nepilnametis nuteistas laisvės atėmimu už vieną ar kelis neatsargius nusikaltimus arba laisvės atėmimu ne daugiau kaip penkeriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus; 2) teismas nusprendžia, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pirmoji sąlyga priklauso nuo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnio, kaltės formos ir rūšies, tikslų bei motyvų ir kitų BK 54 ir 91 straipsniuose išvardintų aplinkybių, susijusių su tinkamu veikos kvalifikavimu ir bausmės paskyrimu. Antroji sąlyga priklauso nuo nepilnamečio asmenybės, jo gyvenimo ir auklėjimo aplinkybių. Teismas, atidėdamas bausmės vykdymą, turi apsvarstyti šios priemonės taikymo tikslingumą. Ankstesni asmens teistumai, net ir neišnykę, teoriškai BK 92 straipsnio taikymui nėra kliūtis. Vis dėlto, kaip jau buvo nurodyta, skiriant bausmę nepilnamečiui, pagal 91 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktus turi būti atsižvelgiama į nepilnamečiui jau taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumą. Taip pat į nepilnamečio elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. Į šias aplinkybes atsižvelgiama ir sprendžiant BK 92 straipsnio taikymo klausimą. Pagal galiojančią teisminę praktiką, jei nepilnamečiui anksčiau jau buvo atidėtas bausmės vykdymas, bet jis ir toliau daro nusikalstamas veikas, pakartotinai taikyti tas pačias poveikio priemones paprastai nėra tikslinga, nes pirmesnis nuosprendis nebuvo geras įspėjimas ir nesulaikė nuo naujų nusikalstamų veikų darymo. Analizuojamu atveju E. L. nusikaltimą įvykdė bausmės vykdymo atidėjimo metu, anksčiau jis teistas dėl analogiško pobūdžio nusikalstamų veikų padarymo (vagystės, plėšimai). Todėl atsižvelgiant į nekoreguojamą nuteistojo elgesį, į tai, kad įvairūs specialistai, pareigūnai su apeliantu dirba nuo ankstyvos paauglystės, tačiau akivaizdžių jo elgesio pokyčių nematyti, darytina išvada, jog E. L. negali būti pataisytas be realaus bausmės atlikimo. Nuteistasis neišpildė teismo parodyto jam pasitikėjimo, elgėsi pagal jam vienam priimtinas taisykles, ignoruodamas aplinkinių žmonių teises, todėl švelnesnio baudžiamumo nėra vertas. Pirmosios instancijos teismas jam skyrė ir taip mažesnę bausmę nei BK 180 straipsnio 1 dalies sankcijos vidurkis, kartu atsižvelgdamas į tai, kad, kai skiriama laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui, jos minimumą sudaro pusė minimalios bausmės, numatytos BK straipsnio, pagal kurį teisiamas nepilnametis, sankcijoje (BK 91 straipsnio 3 dalis).Pagal galiojančią teisminę praktiką (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-576/2006) teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimas paskiriant bausmę kaltininkui (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) – tai ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių, kaltininko asmenybės įvertinimas. Ne mažiau svarbus šia prasme yra ir nuo nusikaltimo nukentėjusiųjų asmenų teisėtų interesų suvokimas ir siekis juos saugoti bei baudžiamajame įstatyme numatytomis priemonėmis ginti. Todėl bausmė teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nei vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė. Pabrėžtina, kad skiriant bausmę taip pat negali būti ignoruojamos ar neįvertinamos dėl nusikaltimo prarastos vertybės, jų svarba, vieta vertybių hierarchijoje. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą, nes taip yra sumenkinami nukentėjusiųjų interesai, pažeidžiamas jų orumas. Tokiais sprendimais formuojama nuomonė, kad teismai nevienodai, šališkai saugo atskirų baudžiamųjų teisinių santykių subjektų interesus. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju E. L. paskyrus galutinę subendrintą vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, nebuvo pažeistas teisingumo principas, pusiausvyra tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo interesų paisymo yra išlaikyta. E. L. atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas nėra teisinio pagrindo, nes byloje nenustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad paskirtoji bausmė būtų aiškiai per griežta ir prieštarautų teisingumo principui, tokių aplinkybių apeliantas nenurodo ir savo apeliaciniame skunde.Byloje nustatyta, kad Kauno teritorinė ligonių kasa dėl V. K. gydymo pareiškė 82,35 eurų civilinį ieškinį (t. 1, b. l. 38-39), o Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius pareiškė 110,76 eurų civilinį ieškinį (t. 1, b. l. 44-50). Pirmosios instancijos teismas abu šiuos ieškinius paliko nenagrinėtus, tačiau nuosprendžio aprašomojoje dalyje visiškai nemotyvavo, kodėl priimamas būtent toks sprendimas, t. y. apylinkės teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimą – neišdėstė įrodymų, motyvų, kodėl Kauno teritorinės ligonių kasos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus pareikštus civilinius ieškinius palieka nenagrinėtais. Vis dėlto, nei civiliniai ieškovai, nei kaltinimą palaikęs prokuroras apeliacinių skundų dėl šių ieškinių nepateikė, dėl priteistų turtinės ir neturtinės žalos dydžių pretenzijų apeliaciniame skunde neišreiškė ir E. L., todėl plačiau šiuo aspektu aukštesnysis teismas nepasisako.Teisėjų kolegija, apibendrinusi aukščiau išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad nuteistajam paskirtos bausmės dydis yra adekvatus padarytam nusikaltimui ir nėra jokio pagrindo bausmės dydžio mažinti, nes paskirtoji bausmė užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą.Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrius pateikė pažymą, patvirtinančią išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nuteistajam E. L. nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka. Iš pateiktos pažymos matyti, kad advokatas Vladislovas Mikša, pateikęs advokato orderį Nr. 325197, teikia antrinę teisinę pagalbą E. L. ir antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma yra 40,53 Eur (t. 3, b. l. 12).Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus turėtos antrinės teisinės pagalbos išlaidos dėl nuteistojo gynimo iš E. L. nepriteistinos. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Taigi, įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungtyniškumo principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo E. L. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 10 d. nuosprendžio rezoliucinę dalį dėl bausmių bendrinimo E. L. patikslinti ir išdėstyti taip:

vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, prie 2015 m. kovo 20 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos subendrintos laisvės atėmimo bausmės neatliktos dalies pridėti šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės dalį ir galutinę subendrintą bausmę E. L. paskirti 1 (vienerius) metus 6 (šešis) mėnesius laisvės atėmimo.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.