Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Ilona Mateikienė susipažino su Vilniaus apygardos prokuratūros 3-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės pareiškimu dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu ir baudžiamąja byla, kurioje

A. L., a. k. (duomenys neskelbtini), gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, faktinė gyv. vieta (duomenys neskelbtini), deklaruota gyv. vieta (duomenys neskelbtini), vedęs, dirba (duomenys neskelbtini), neteistas,

kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalyje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

A. L. kaltinamas tuo, kad jis laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio, 2017 metų spalio mėn. – gruodžio mėn. apgaulingai tvarkė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, o būtent:

nuo 2014 m. gruodžio 4 d. iki 2017 m. kovo 7 d. būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ (į. k. (duomenys neskelbtini)) direktoriumi, o nuo 2017 m. kovo 7 d. iki 2018 m. sausio 31 d. faktiniu vadovu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (2000-07-13 Nr. VIII-1835) 37 straipsnio 12 dalies 1 punkto nuostata, kad „bendrovės vadovas atsako už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą“, Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 Nr. IX-574) 14 straipsnio 2 dalies nuostata, kad „už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys“, 21 straipsnio 1 dalies nuostata, kad „už apskaitos organizavimą pagal šio Įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas“, pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnyje įtvirtintą nuostatą, kad privalomų buhalterinės apskaitos dokumentų rekvizitų visuma turi patvirtinti, ar ūkinė operacija įvyko pagal dokumento rekvizituose nurodytus duomenis bei PVM įstatymo 64 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad pirkimo PVM gali būti įtraukiamas į PVM atskaitą tik tuo atveju, jeigu PVM mokėtojas turi PVM sąskaitą faktūrą, kurioje privalo būti šio įstatymo 80 straipsnio 1 dalies 1-16 punktuose nurodyti rekvizitai, atitinkantys ūkinės operacijos vykdymo aplinkybes, būdamas atsakingas už UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos organizavimą, apskaitos dokumentų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą, buhalterinės apskaitos tvarkymo organizavimą, į UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą įtraukė pakavimo paslaugas iš UAB „(duomenys neskelbtini – toliau X)“, UAB „(duomenys neskelbtini) toliau - Y“ ir UAB „(duomenys neskelbtini – toliau Z)“ už 179 937,90 Eur (148 709,01 Eur įsigijimo vertė ir 31 228,89 Eur PVM) ne tomis sąlygomis, nei nurodyta PVM sąskaitose faktūrose, panaudojo pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX- 574 13 straipsnio nuostatas neatitinkančius tikrovės apskaitos dokumentus (2016 m. gruodžio mėn. ir 2017 m. spalio-gruodžio mėn. PVM sąskaitas faktūras, kuriuose vienas iš privalomų rekvizitų, ūkinės operacijos turinys, neatitinka tikrovės), šių PVM sąskaitų faktūrų pagrindu apskaitoje 2016 m. gruodžio mėn. ir 2017 m. spalio-gruodžio mėn. atvaizduojant ūkines operacijas, kurios vyko ne tomis sąlygomis, nei nurodyta dokumentuose. Tuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ nesilaikė Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalies nuostatų „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu.“ ir 13 straipsnio 3 dalies nuostatų „Įrašai apskaitos registruose daromi tik pagal apskaitos dokumentus turinčius šiame straipsnyje nurodytus rekvizitus <...>“ ir dėl to tyrimo metu iš dalies negalima nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2016 m. gruodžio mėn. ir 2017 m. spalio-gruodžio mėn. Tokiu būdu A. L. apgaulingai tvarkė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą.

Tokiais savo veiksmais A. L. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 420 straipsnyje nustatyta, kad teisėjas, gavęs prokuroro pareiškimą dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu ir ikiteisminio tyrimo metu surinktą medžiagą, ne vėliau kaip per septynias dienas turi priimti vieną iš šių sprendimų: 1) surašyti teismo baudžiamąjį įsakymą; 2) perduoti bylą nagrinėti teisme šio Kodekso 423 straipsnyje numatytais atvejais; 3) nutraukti baudžiamąjį procesą šio Kodekso 424 straipsnyje numatytais atvejais.

BPK 423 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad nutartį perduoti bylą nagrinėti teisme teisėjas priima tuo atveju, kai bylos aplinkybės nėra pakankamai aiškios ir kilusias abejones galima pašalinti tik nagrinėjimo teisme metu. Bylos perdavimą nagrinėti teisiamajame posėdyje reglamentuoja BPK 233 straipsnio nuostatos. BPK 233 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad byla perduodama nagrinėti teisme, kai teisėjas susipažįsta su byla ir nustato, jog nėra kliūčių šią bylą nagrinėti teisme. Taigi tik nustačius, jog nėra jokių kliūčių bylą nagrinėti teisme, gali būti priimtas procesinis sprendimas bylą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje. Teismo įsitikinimu, pareiga įvertinti, ar nėra kliūčių baudžiamąją bylą perduoti nagrinėti tiesiamajame posėdyje, neišnyksta ir tuo atveju, kai įstatyme numatytą procesinį sprendimą reikia priimti gavus prokuroro pareiškimą dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu.

Motyvuojamoji dalis

BPK 234 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad byla perduodama prokurorui, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės (duomenys neskelbtini) straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ar yra kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie trukdo nagrinėti bylą. BPK 419 straipsnyje nustatyta, kad prokuroro pareiškime dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu turi būti: 1) nurodyti kaltinamojo vardas, pavardė, gimimo data, asmens kodas, šeiminė padėtis, profesija, darbovietė ir prokuroro nuožiūra – kiti asmens duomenys; 2) trumpai aprašyta veika, dėl kurios padarymo kaltinamasis turi būti nubaustas baudžiamuoju įsakymu; 3) nurodytas baudžiamasis įstatymas, numatantis atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką; 4) išvardyti pagrindiniai duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas; 5) nurodyta siūlomos kaltinamajam skirti bausmės rūšis ir dydis ir išdėstyta kaltinamojo nuomonė dėl to.

Kaltinimu yra apibrėžiamos bylos nagrinėjimo teisme ribos, todėl tiek kaltinamajame akte, tiek pareiškime dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu kaltinimo turinys turi atitikti įstatymo keliamus reikalavimus kaltinamojo akto turiniui. Gavęs kaltinamąjį aktą asmuo galutinai sužino, kuo yra kaltinamas, kokie kaltinimai bus nagrinėjami teisme ir kokiais duomenimis kaltinimai yra grindžiami. Šie duomenys suteikia galimybes kaltinamajam pasiruošti gynybai. Kaltinamajame akte, be (duomenys neskelbtini) straipsnio 1, 2, 6, 7 punktuose nurodytų formaliųjų jo turinio elementų, svarbiausia yra aiškiai aprašyti veiką, kurios padarymu asmuo yra kaltinamas.

Tokiu būdu užtikrinama asmens teisė į gynybą, kurios veiksmingas įgyvendinimas neįmanomas be kitų BPK normų garantuotų teisių: teisės žinoti, kuo asmuo yra kaltinamas (BPK 22 straipsnio 3 dalis) ir teisės pasirengti gynybai (BPK 44 straipsnio 7 dalis). Asmens teisė žinoti, kuo jis yra kaltinamas, yra kaltinamajame akte išdėstytos pavojingos veikos faktinės aplinkybės ir jų teisinis vertinimas (veikos kvalifikavimas). Atsižvelgiant į tai, kad nuo kaltinamojo akto įteikimo kaltinamajam momento jis žino, kuo yra kaltinamas ir atitinkama apimtimi gali rengtis gynybai, šis procesinis dokumentas turi būti surašytas išsamiai ir tiksliai. Tai taikytina tiek faktinių aplinkybių išdėstymui, tiek jų teisiniam vertinimui. Byla perduodama prokurorui surašyti naują kaltinamąjį aktą, kai yra pagrindas manyti, kad tada kaltinimas bus sukonkretintas, patikslintas, taps labiau pagrįstas ir tai padės teismui nustatyti tiesą byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-139/2006).

Susipažinus su prokuroro pareiškimu dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu nustatyta, kad pareiškime yra išdėstytas kaltinimas, kuriame pacituoti įstatymų reikalavimai, kuriuos pažeidė A. L., bei itin abstraktus konstatavimas, kad kaltinamasis į UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą įtraukė pakavimo paslaugas iš UAB „X“, UAB „Y“ ir UAB „Z“ už 179 937,90 Eur (148 709,01 Eur įsigijimo vertė ir 31 228,89 Eur PVM) ne tomis sąlygomis, nei nurodyta PVM sąskaitose faktūrose. Teismas pažymi, kad kaltinime nėra įvardintos konkrečios PVM sąskaitos faktūros (jų datos, numeriai), su kuriomis yra siejami apgaulingos apskaitos tvarkymo požymiai. Taip pat nėra įvardinta, kokios konkrečiai šių PVM sąskaitų faktūrų sąlygos (jose nurodyti subjektai, sumos ar pačios ūkinės operacijos aprašymas ar viskas kartu) ir kodėl neatitinka tikrovės. Todėl darytina išvada, kad prokuroro pareiškime nėra nurodyta jokių faktinių duomenų, kuo pasireiškė apgaulingas apskaitos tvarkymas; iš kaltinimo turinio tik galima spėti, jog kaltinamas tuo, kad pakavimo sandoriai galimai vyko ne tokiomis (neaišku, kokiomis) sąlygomis. Tačiau pažymėtina, kad nesant detalizacijos, kokios tos sąlygos buvo ir kokios turėjo būti, teismas neturi galimybės įvertinti, ar dėl to kilo BK 222 straipsnyje numatyti padariniai.

Iš bylos medžiagos matyti, jog kaltinamasis (kurio parodymais ir grindžiamas prokuroro pareiškimas) tvirtina, kad jo valdomai UAB „(duomenys neskelbtini)“ įgyjamos prekių pakavimo paslaugos faktiškai buvo suteiktos, tačiau galimai ne tų įmonių, kurios nurodytos PVM sąskaitose faktūrose. Kaltinamojo teigimu, jis sudarė sutartis dėl prekių pakavimo su kaltinime nurodytomis bendrovėmis, nežinodamas, kad realiai darbus atlikinės kitos bendrovės, kadangi pakavimo paslaugas faktiškai gavo bei už jas apmokėjo pagal kaltinime nurodytų bendrovių pateiktas PVM sąskaitas faktūras. Tuo tarpu Valstybinės mokesčių inspekcijos mokestinio patikrinimo akte apskritai abejojama, kad bent viena sandorių grandinėje nurodyta bendrovė realiai suteikė pakavimo paslaugas bendrovei „(duomenys neskelbtini)“. Esant tokiai prieštaringai informacijai ir kaltinime nenurodant tikslių faktinių duomenų, kuo pasireiškė apgaulingas apskaitos tvarkymas, teismas neturi pagrindo ir konstatuoti, kad nėra kliūčių užbaigti procesą teismo baudžiamuoju įsakymu.

Be to, kaltinime neįvardijus, kokios tiksliai PVM sąskaitų faktūrų sąlygos neatitinka tikrovės ir kodėl, nėra aišku, ar A. L. yra kaltinamas 1) tikrovės neatitinkančių ūkinių operacijų (pakavimo paslaugų) įtraukimu į bendrovės apskaitą, kai prekių pakavimo paslaugos iš viso bendrovės nebuvo nei užsakytos, nei jai suteiktos, t. y. bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ iš viso niekada neįgijo/nesuteikė jokių prekių pakavimo paslaugų, ar 2) paslaugos vis tik buvo jai teikiamos, tačiau kitų ūkinių subjektų, t. y. PVM sąskaitose faktūrose tikrovės neatitinka tik paslaugą suteikusi šalis, ir kaltinamajam iš anksto tai buvo žinoma.

Įstatymas numato, kad bylos nagrinėjimo teisme ribas apibrėžia nusikalstamų veikų aprašymas kaltinamajame akte (BPK 255 straipsnis). Įstatyme numatytų nusikalstamos veikos aplinkybių nenurodžius kaltinamajame akte (prokuroro pareiškime), tampa neaiškios ir baudžiamosios bylos nagrinėjimo bei įrodinėtinų nusikalstamos veikos aplinkybių ribos. Šiuo gi atveju dėl trūkumų surašant prokuroro pareiškimą nėra nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, taigi akivaizdu, kad tai teismui trukdytų nagrinėti bylą net ir perdavus ją nagrinėti teisiamajame posėdyje. Nagrinėjamoje byloje viena iš įrodinėtinų aplinkybių yra kilę veikos padariniai – negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Pagal teismui pateiktą bylos medžiagą, apžiūrėjęs Valstybinės mokesčių inspekcijos atliktą UAB „(duomenys neskelbtini)“ patikrinimo aktą Nr. (21.60.32) Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos specialistas padarė tik sąlyginę išvadą, t. y.: „Jeigu, kaip nurodyta apžiūrai pateiktame VMI Akte, bendrovė pakavimo paslaugų iš UAB „X“, UAB „Y“ ir UAB „Z“ už 179 937,90 Eur (148 709,01 Eur įsigijimo vertė ir 31 228,89 Eur PVM) neįsigijo, tai Bendrovė neįvykusioms operacijoms apskaitoje pagrįsti panaudojo pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX- 574 13 str. nuostatas, neatitinkančius tikrovės apskaitos dokumentus“ (2 t., b. l. 33-34). Esant tokiai išvadai, ypač atsižvelgus į ydingą kaltinimo formuluotę, yra pagrindo manyti, kad ikiteisminio tyrimo metu taip ir nebuvo nustatyta, ar bendrovė pakavimo paslaugas realiai įsigijo ar neįsigijo. Bent jau tokių duomenų nei pareiškime, nei bylos medžiagoje nepateikta. Tokiu būdu įrodinėjimo ir veikos kvalifikavimo našta perkelta teismui, tuo pačiu pažeidžiant kaltinamojo teisę žinoti, kuo jis kaltinamas, ir efektyviai gintis.

Pareiškimo trūkumų nėra galimybės ištaisyti teisme, nes, minėta, pareikštas kaltinimas yra pernelyg abstraktus, jame nenurodytos esminės reikšmingos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius. Teismas, manydamas, kad tam tikri duomenys yra svarbūs priimant teisingą sprendimą, ir nusprendęs atlikti įrodymų tyrimą, turi teisę atlikti bet kokį BPK XIV skyriaus antrajame, trečiajame, ketvirtajame ir penktajame skirsniuose numatytą proceso veiksmą arba pavesti šiuos veiksmus atlikti ar organizuoti jų atlikimą prokurorui ar ikiteisminio tyrimo teisėjui (BPK 287 straipsnis), tačiau aptartos apimties trūkumų taisymas teisme ne tik nebūtų operatyvus įrodymų tyrimas, bet ir neabejotinai reikštų kaltinimo funkcijų perėmimą ir neišvengiamai sudarytų sąlygas abejoti teismo nešališkumu.

Atsižvelgiant į išdėstytą, konstatuotina, kad prokuroro pareiškimas neatitinka tokiam procesiniam dokumentui keliamų reikalavimų, todėl jis kartu su baudžiamąja byla perduotinas prokurorui trūkumams ištaisyti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 232 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 234 straipsnio 2 dalimi, 419 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškimą dėl baudžiamojo proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu bei baudžiamosios bylos medžiagą, kurioje A. L. kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 1 dalį, perduoti prokurorui nustatytiems trūkumams pašalinti.

Nustatyti 2 (dviejų) mėnesių terminą trūkumams pašalinti, terminą skaičiuojant nuo šios teismo nutarties įsiteisėjimo dienos.

Nutartis per septynias dienas nuo nutarties gavimo dienos gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.