Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos teismo teisėja Albina Pupeikienė, sekretoriaujant Rimai Zigmantienei, dalyvaujant ieškovo atstovui advokatui Edvardui Sinkevičiui, atsakovui Ž. S., jo atstovui advokatui Linui Žukauskui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą, iškeltą pagal ieškovo AB SEB banko ieškinį atsakovui Ž. S. dėl skolos priteisimo ir atsakovo Ž. S. priešieškinį ieškovui AB SEB bankui dėl nuostolių (žalos) atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas, priešieškinis atmestinas.

Byloje nustatyta, jog tarp šalių 2006-09-21 buvo sudaryta vertybinių popierių atpirkimo sutartis Nr. RD 060921/02 (t. 1, b. l. 11–21). Šia sutartimi šalys susitarė dėl vertybinių popierių atpirkimo sandorių (REPO sandoriai) sudarymo, vykdymo ir atsakomybės už sutarties pažeidimus sąlygų ir tvarkos. Vykdant šią sutartį buvo sudaryta daug REPO sandorių. Kritus vertybinių popierių rinkos kainoms, atsakovas, nesumokėjęs garantinės įmokos, 2008-10-08 Susitarimu pavedė ieškovui parduoti ieškovo pagal REPO sandorius iš atsakovo įsigytus vertybinius popierius atsakovo sąskaita ir rinkos kaina. Įvykdžius pavedimą parduoti vertybinius popierius, atsakovo skola bankui sudaro 56 156,87 JAV dolerių ir 274 653,65 Lt.

Nagrinėjamoje byloje ieškovas kelia klausimą dėl prievolės įvykdymo (skolos sumokėjimo), o atsakovas prašo nuostolių atlyginimo dėl, jo nuomone, neteisėtų banko veiksmų – savalaikio nepranešimo apie VP nuvertėjimą.

Dėl ieškinio

Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymas (toliau tekste – FUSĮ) nustato, kad atpirkimo sandoris yra susitarimas, kuriuo viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja parduoti finansines priemones ar pinigus kitai šaliai (pirkėjui), o ši sumoka pirkimo kainą ir kartu susitaria, kad pardavėjas įsipareigoja atpirkti iš pirkėjo tas pačias ar lygiavertes finansines priemones ar tokią pat pinigų sumą už atpirkimo kainą nustatytu laiku ateityje (2 str. 3 d.). Šis sandoris savo esme atitinka LR CK 6.418 straipsnio 5 dalyje nurodytus požymius (tarp kliento ir banko atsiranda paskoliniai santykiai). Byloje nėra ginčo, kad laikotarpiu nuo 2006-09-21 iki 2008-10-08 tarp šalių buvo sudaryti daug REPO sandorių, tarp jų 2007-10-15 REPO 3154 ir 2008-07-09 – REPO 6090. Pagal REPO 3154 ieškovas iš atsakovo už savo lėšas, t. y. už 270 625 Lt, nupirko vertybinius popierius, kuriuos atsakovas turėjo atpirkti iki 2008 m. spalio 15 d. už sandoryje nustatytą kainą – 292 636 Lt. Pagal REPO Nr. 6090 ieškovas už savo lėšas, t. y. už 62 308,21 JAV dol. iš atsakovo nupirko vertybinius popierius, kuriuos atsakovas privalėjo atpirkti iš banko 2009 m. sausio 9 d. už 64 091,61 JAV dol. Pagal šalių sudarytus REPO sandorius atsakovas už parduotus VP gavo iš ieškovo pinigus, kuriuos sutartyse numatytu laiku privalėjo grąžinti, t. y. atpirkti iš ieškovo prieš tai parduotus VP. Pagal REPO sutartį banko nuosavybėn perėję vertybiniai popieriai naudojami kaip užstatas, užtikrinantis pinigų grąžinimą. Atpirkimo sandoriai priskirtini finansinio užtikrinimo susitarimams su nuosavybės teisės perdavimu (FUSĮ 2 str. 10 d.). Tuo atveju, kai klientas neatperka vertybinių popierių, bankas kaip užstatą perėjusį jo nuosavybėn, turi vertybinius popierius, kuriuos pardavęs turi galimybę susigrąžinti pinigus ir palūkanas.

Atsakovas neatpirko iš ieškovo vertybinių popierių už sandoriuose nustatytą kainą – 292 636 Lt ir 64 091,61 JAV dol., todėl 2008 m. lapkričio 25 d. ieškovas vertybinius popierius pagal REPO 3154 pardavė rinkoje už 245 252, 80 Lt. Kadangi atsakovas buvo sudaręs daugiau negu 20 Vertybinių popierių atpirkimo sandorių, todėl iš gautų pinigų pirmiausiai buvo dengiamos skolos, kilusios iš REPO sandorių, pagal kuriuos prievolių įvykdymo terminai jau buvo pasibaigę. Ieškovui šiems veiksmams atlikti teisę suteikė ne tik 2008-10-08 šalių pasirašytas Susitarimas, bet ir 2006 m. rugsėjo 21 d. Sutarties Nr. RD 060921/02 7.8. punktas, nustatantis, jog bankas turi teisę neįspėjęs ir savo nuožiūra ne ginčo tvarka nurašyti visas pagal Sutartį mokėtinas sumas iš visų kliento sąskaitų (įskaitant garantinės įmokos sąskaitą, bet ja neapsiribojant)“. Iš likusių lėšų ieškovas padengė atsakovo įsipareigojimą, kylantį iš REPO 3154, tačiau pastarųjų neužteko, todėl atsakovas įsipareigojimo atpirkti vertybinius popierius už 292 636 Lt pagal REPO 3154 neįvykdė ir negrąžino 274 918,42 Lt skolos.

Pagal REPO 6090 ieškovas už savo lėšas, t. y. už 62 308,21 JAV dol., iš atsakovo nupirko VP, kuriuos atsakovas privalėjo atpirkti iš banko 2009 m. sausio 9 d. už 64 091,61 JAV dol. Dėl finansų krizės šalys susitarė vertybinius popierius realizuoti anksčiau numatyto termino (2009 m. sausio 9 d. ). 2008 m. spalio 8 d. atsakovas pavedė bankui nuo 2008 m. spalio 8 d. parduoti vertybinius popierius (jų tarpe ir pagal sandorį REPO 6090). Ieškovas 2008 m. spalio 9 d. už 106 365 JAV dolerių pardavė vertybinius popierius, įgytus pagal keletą REPO sandorių, iš jų ir įgytus pagal REPO 6090. Ieškovas šias lėšas panaudojo analogiškai anksčiau išdėstytam atvejui – iš gautų pinigų pirmiausiai buvo dengiamos skolos, kilusios iš REPO sandorių, pagal kuriuos prievolių įvykdymo terminai jau buvo pasibaigę. Iš likusių lėšų ieškovas padengė atsakovo įsipareigojimą, kylantį iš REPO 6090, tačiau pastarųjų neužteko, todėl atsakovas įsipareigojimo atpirkti vertybinius popierius už 64 091,61 JAV dol. pagal REPO 6090 neįvykdė ir negrąžino 56 156,87 JAV dol. skolos.

Pažymėtina, kad byloje yra 2011-03-07 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas (t. 2, b. l. 86–99), kuris šioje byloje turi res judicata galią, o šio teismo administracinėje byloje nustatytos aplinkybės turi prejudicinių faktų galią (CPK 182 str. 1 d. 2 p.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad ginčo teisiniai santykiai patenka į Finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau tekste – FRPĮ) reguliavimo sritį, o atpirkimo sutartis ir minėti VP atpirkimo sandoriai patenka į investicinių paslaugų sąvoką.

Savo nesutikimą su ieškiniu ir savo priešieškinį atsakovas grindžia tiek FRPĮ 22 straipsniu, tiek Europos Komisijos direktyvos Nr. 2006/73/EB nuostatomis. Kadangi LVAT 2011-03-07 sprendimas byloje Nr. A63-2604/11 turi prejudicinę reikšmę, konstatuotina, kad šis teismas, įvertinęs anksčiau nurodytus norminius aktus bei LR Vertybinių popierių komisijos 2007-05-31 nutarimu Nr. 1K-22 patvirtintų Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimo priėmimo ir vykdymo taisyklių 125 punktą, kuriame nurodyta, kad jei finansų maklerio įmonė sudaro sandorius valdydama neprofesionaliųjų klientų portfelius, kuriuose apskaitoma sandorio, kuriame numatyti tam tikromis aplinkybėmis galimi įsipareigojimai, apie visus nuostolius, viršijančius iš anksto nustatytą ribą, finansų maklerio įmonė privalo informuoti klientą tik tuo atveju, kai dėl jos finansų maklerio įmonė ir klientas yra susitarę, konstatavo, kad FRPĮ 22 straipsnio 3 dalis nenumato finansų maklerio įmonės pareigos informuoti kliento apie VP atpirkimo sandoriais parduotų finansinių priemonių vertės sumažėjimą ir (ar) atsiradusią pareigą mokėti susitarime numatytą garantinę įmoką. Kaip nustatyta byloje (adm. bylos t. 1, b. l. 118–119, 124), šalys dėl tokios garantinės įmokos ir informavimo nebuvo susitarę. Todėl atmestinas atsakovo argumentas, kad AB SEB bankas privalėjo jį informuoti apie garantinės įmokos sumokėjimą. LVAT konstatavo, kad FRPĮ 22 straipsnio 3 dalies prasme bankas neatliko neteisėtų veiksmų (neveikimo).

Byloje nustatyta, kad 2008-10-08 atsakovas su banku pasirašė Susitarimą prie 2006-09-21 Vertybinių popierių atpirkimo sandorių sutarties Nr. 06321/02, kuriuo pavedė bankui nuo 2008-10-08 parduoti jam priklausančius VP kliento sąskaita rinkos kaina (t. 1, b. l. 30–31). Atsakovas, ginčydamas skolos dydį, nurodė, kad VP turėjo būti parduoti Susitarimo pasirašymo dienos kainomis, todėl mano, kad ieškovas neteisingai skaičiavo reikalavimo sumą dėl skolinių reikalavimų pagal atpirkimo sandorius, apskaitytus HSBC fonduose (JAV doleriais), pateikdamas neteisingą VP pardavimo datą (atitinkamai pardavimo kainą) (t. 4, b. l. 72). Šį savo teiginį argumentuoja jo ir banko darbuotojų telefoninių pokalbių įrašais; nurodo, kad ieškovo darbuotojai 2008-10-08 patvirtino atsakovui, kad VP buvo suspėta parduoti 2008-10-08 kursu, tačiau ieškovas VP, įtrauktus į HSBC fondų apskaitą, pardavė vėliau ir mažesnėmis kainomis. Mano, kad jis liko skolingas bankui ne 56 156,87 JAV dolerių, bet

4 152,977 JAV dolerių mažiau (t. 4, b. l. 72).

REPO sandoris pasibaigia, kai yra įvykdomi visi įsipareigojimai pagal tokį sandorį, t. y. kai bankui grąžinama jo išmokėta suma bei tarp banko ir kliento sulygtos metinės palūkanos. Nustatyta, kad atsakovas VP pardavė bankui laikotarpiu nuo 2008-10-08 iki 2008-11-25.

Negalima sutikti su atsakovo argumentais, kad VP rinkoje turėjo būti parduoti 2008-10-08 kainomis, nes VP išmetus į viešą pardavimą tai nereiškia, kad tą pačią dieną šie VP bus parduoti. Nustatyta, kad pagal REPO 6090, 5929, 6294 (sutartys nutrauktos anksčiau termino), VP buvo parduoti rinkoje laikotarpiu nuo 2008-10-09 iki 2008-10-15, tačiau atsiskaitymo ir nuosavybės perėjimo data yra 2008-10-15 (t. 2, b. l. 103–108, 112–116); pagal REPO 6216 VP buvo iš tiesų parduoti 2008-10-08, tačiau atsiskaitymas ir nuosavybės perėjimas pagal šį sandorį įvyko tik 2008-10-10 (t. 3, b. l. 7–11).

Teismas, įvertinęs rašytinę bylos medžiagą, šalių paaiškinimus, išklausęs garso įrašus, konstatuoja, kad atmestini atsakovo argumentai, jog ieškovas VP realizavo netinkamai, ne geriausia rinkos kaina. Šis atsakovo argumentas yra deklaratyvus, nepagrįstas įrodymais. Priešingai, bankas vykdė kliento pavedimą nuo 2008-10-08 parduoti atsakovui priklausančius VP, tačiau gautų lėšų nepakako atsakovo įsiskolinimams įvykdyti pagal sandorius. VP pardavimo kainas patvirtina sandorių ataskaitos, išrašai iš sąskaitų apie pinigų už parduotus VP gavimą (t. 2, b. l. 103–195, t. 3, b. l. 3–127). Skolos sumą ieškovas apskaičiavo pagal Vertybinių popierių atpirkimo sandorių sutarties Nr. 06321/02 4.3 p. ir Susitarimo 1 punkte numatytą kainą. Skolos apskaičiavimo mechanizmą ieškovas pateikė rašytiniuose paaiškinimuose (t. 2, b. l. 57–79). Ginčo dėl skolos litais dydžio byloje nėra.

Atsakovo argumentas, kad jis priklauso neprofesionalių klientų kategorijai, jis Vertybinių popierių atpirkimo sandorių sutartį pasirašė pagal banko pasiūlytas sąlygas, todėl jam turėjo būti taikomas aukščiausias investuotojų teisių apsaugos lygis, o visos neaiškios sutarties sąlygos turi būti aiškinamos jo naudai, atmestinas. Neprofesionalaus kliento kategorija pati savaime nieko nereiškia. Įvertinus ieškovo nurodytas faktines aplinkybes (atsakovas šių aplinkybių neneigė), kad atsakovas vertybiniais popieriais prekiavo ne vienerius metus, iš šios prekybos gavo pelną (kol VP vertė rinkoje kilo), bei įvertinus jo telefoninius pokalbius su banko darbuotojais, laikytina, kad jis yra turintis pakankamą patirtį ir žinių vykdyti vertybinių popierių operacijas asmuo. Kadangi atsakovas neįvykdė savo sutartinės prievolės atpirkti iš ieškovo VP, todėl ieškovui turi atlyginti nuostolius (CK 6.62 str. 2 3., 6.256 str., Sutarties Nr. RD 060921/02 7.5 p.). Todėl ieškovui iš atsakovo priteistina 274 653,65 Lt ir 56 156,87 JAV dolerių įsiskolinimas.

Ieškovo reikalavimas priteisti 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo tenkintinas. LR CK 6.210 str. 1 d. numato, kad už termino įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas.

Dėl priešieškinio

Atsakovas nurodė, kad ieškovas jo neįspėjo apie VP vertės kritimą, dėl to VP nebuvo tinkamu laiku parduoti, nuvertėjo ir atsakovas dėl tokių ieškovo veiksmų patyrė 1 160 038,97 Lt nuostolį, kurį sudaro jo atpirktinų investicinių vienetų vertės, buvusios 2008-08-06, ir skolos VP vertės kitądieną po garantijos koeficiento peržengimo, ir VP atpirkimo kainos, nustatytos atpirkimo sandoriuose, skirtumas. Atsakovas ieškovo veiksmų neteisėtumą grindžia šalių pasirašytos 2006-09-21 Sutarties Nr. RD 060921/02 4.5 punktu ir teisės aktais – FPRĮ 22 straipsniu, Europos Komisijos direktyva Nr. 2006/73/EB bei Vertybinių popierių komisijos patvirtintų Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių 125 p.

Kaip buvo nurodyta anksčiau, LVAT 2011-03-07 sprendimas byloje Nr. A63-2604/11 turi prejudicinę reikšmę šioje byloje. Šiame sprendime LVAT, įvertinęs atsakovo nurodytus norminius aktus, konstatavo, kad FRPĮ 22 straipsnio 3 dalies prasme bankas neatliko neteisėtų veiksmų (neveikimo). 2006-09-21 Sutarties Nr. RD 060921/02 4.5 punktas nustato: jei Banko turimo užstato (pagal sandorį įsigytų vertybinių popierių rinkos vertė ir pagal atitinkamą sandorį sumokėtos garantinės įmokos likutis garantinės įmokos sąskaitoje) ir reikalaujamo užstato (pagal atitinkamą sandorį mažiausia garantinės įmokos suma, apskaičiuojama pagal Sutarties 1 priede pateiktą formulę) santykis tampa mažesnis už garantijos koeficientą, nurodytą atitinkamo sandorio susitarimo 4.8 papunktyje, Bankas turi teisę pareikalauti, kad Klientas, gavęs Banko pranešimą papildyti garantinę įmoką, ne vėliau kaip kitą Banko darbo dieną garantinės įmokos papildymo sumą pervestų į garantinės įmokos sąskaitą. Kadangi šalių pasirašytos sutarties 4.5 p. numato banko teisę reikalauti garantinių įmokų, kai sumažėja parduotų vertybinių popierių vertė, bet ne jo pareigą pranešti apie vertybinių popierių vertės kritimą, laikytina, kad atsakovas neįrodė ieškovo kaltės dėl jo patirtų nuostolių.

Pateikti įrodymai – atsakovo ir banko darbuotojų telefoniniai pokalbiai (t. 3, b. l. 192, t. 4, b. l. 30) patvirtina, kad dar 2008-07-09 banko darbuotojas atsakovui pranešė apie VP kainų kritimą. Iš 2008-07-21 pokalbių matyti, jog atsakovas jau nuo 2008 m. sausio mėnesio žinojo, jog VP vertė rinkoje krenta. Tačiau ir po 2008-07-09 pranešimų atsakovas toliau pavedė bankui sudaryti REPO sandorius (po 2008-07-09 sudaryta 10 REPO sandorių).

Po 2008-07-09 pranešimo atsakovui apie VP vertės kritimą (nors atsakovo pateiktuose garso įrašuose neišreikšta expressis verbis, bet aiškiai suprantamo iš šalių pokalbio turinio), ieškovas nebebuvo atsakingas už tolimesnį VP vertės kritimą ir dėl to susidarančių ieškovo nuostolių. Ieškovo su atsakovu sudaryta sutartis nenumato ieškovo pareigos prisiimti ir atlyginti nuostolius dėl perduotų atsakovo VP vertės (kainų) pokyčių. Bankas turėjo pareigą veikti vykdydamas pavedimus geriausiomis klientui sąlygomis, tačiau neturėjo ne tik pareigos, bet ir teisės veikti prieš aiškiai išreikštą kliento valią, privalėdamas tiksliai ir nenukrypdamas vykdyti konkretų kliento nurodymą, o tokį nurodymą atsakovas 2008-07-09 davė.

Iš šalių bendravimo pobūdžio, liudytojos J. Š. paaiškinimų, teismas sprendžia, kad atsakovas gerai suprato savo naudojamų finansinių priemonių ir ieškovo jam teikiamų paslaugų esmę, rizikas ir galimus nuostolius bei jų susidarymo mechanizmus. Esminės rizikos ir pasekmės nurodytos atsakovui 2008-09-21 Sutarties 7 straipsnyje. Todėl banko veiksmai negali būti vertinami kaip atsakovo nuostolio priežastis ir ieškovui už šį pažeidimą nekyla civilinė atsakomybė prievolės atlyginti ieškovui nuostolius forma.

Pareiškimu dėl ieškinio papildymo atsakovas reikalauja pripažinti jo skolą bankui, kilusią iš pareigos atpirkti nustatytu terminu VP pažeidimu, atsakovo nuostoliais, t. y. jis prašo iš ieškovo jam priteisti 274 653,65 Lt ir 56 156,87 JAV dolerių dydžio nuostolių atlyginimą ir 5 proc. dydžio įstatymų numatytas metines palūkanas ir šiomis sumomis įskaityti ieškovo AB SEB banko reikalavimą priteisti 274 653,65 Lt ir 56 156,87 JAV dolerių skolą ir 5 proc. dydžio įstatymų numatytas metines palūkanas. Ir ši reikalavimų dalis atmestina, nes atsakovas neįrodė visų civilinei atsakomybei kilti reikalingų sąlygų – neteisėtų veiksmų, žalos dydžio ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos.

Iš atsakovo priteistinos bylinėjimosi išlaidos ieškovui: žyminis mokestis – 8 384,56 Lt (t. 1, b. l. 10), advokato pagalbos išlaidos – 1 370 Lt (t. 4, b. l. 36-37) išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų išsiuntimu valstybei 69,85 Lt (CPK 79 str., 88 str. 1 d. 3 p. ir 6p.,93 str. 1 d.).

Laikinosios apsaugos priemonės, taikytos Klaipėdos apygardos teismo 2009-02-21 nutartimi (t. 1, b. l. 41-42, Turto arešto akto Nr. 0309001144, t. 1, b. l. 48–49), paliktinos galioti iki sprendimo įvykdymo.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį tenkinti visiškai, priešieškinį atmesti.

Priteisti iš atsakovo Ž. S. 274 653,65 Lt skolą ir 5 proc. dydžio metines palūkanas, jas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2009-02-21, iki teismo sprendimo įvykdymo ir 56 156,87 JAV dolerių skolą ir 5 proc. dydžio metines palūkanas, jas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2009-02-21, iki teismo sprendimo įvykdymo bei 9 754,56 bylinėjimosi išlaidų ieškovo AB SEB banko naudai.

Priteisti iš atsakovo Ž. S. 69,85 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų valstybei.

Laikinąsias apsaugos priemones, taikytas atsakovo Ž. S. turtui 2009-02-21 nutartimi, palikti galioti iki sprendimo įvykdymo.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Klaipėdos apygardos teismą.