Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-11-13 · Administracinė byla Nr. I-540-739/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-11-13
Bylos Nr.
I-540-739/2017
Teisminio proceso Nr.
3-65-3-00258-2017-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Dalia Pranckienė
Pareiškėjas
I.L.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-540-739/2017Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00258-2017-2Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.3. (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. lapkričio 13 d.Panevėžys
Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėja Dalia Pranckienė,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I.L. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio pataisos namų.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėja I. L. (toliau – pareiškėja) skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio pataisos namų (toliau – Panevėžio PN), priteisti jai 3 000 Eur neturtinės žalos, atsiradusios dėl jos kalinimo netinkamomis sąlygomis Panevėžio PN, atlyginimą (b. l. 2-8).

Pareiškėja skunde nurodė, kad atliekant laisvės atėmimo bausmę Panevėžio PN, nuo 2014 m. lapkričio 19 d. iki 2015 m. rugsėjo 19 d. ji buvo priskirta drausmės grupei ir šiuo laikotarpiu buvo kalinama drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Pareiškėjos teigimu, gyvenamoji patalpa buvo antisanitarinės būklės, perpildyta. Šioje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas apie 45 kv. m gyvendavo 13 nuteistųjų, atliekančių bausmę, todėl labai trūko vietos, be to, nuolat kildavo konfliktai tarp nuteistųjų dėl galimybės pavalgyti prie stalo, nes 13 asmenų vienu metu netilpdavo pavalgyti, todėl tekdavo laukti ir valgyti atšalusį maistą. Pareiškėja nurodė, kad gyvenamojoje patalpoje nebuvo pakankamai ventiliacijos. Dėl gyvenamojoje patalpoje kasdien gaminamo maisto kaupdavosi garai. Virš viryklės nebuvo įrengta ištraukiamoji garų ventiliacija. Dėl nuolatinės patalpoje esančios drėgmės sienos buvo padengtos pelėsiu. Gyvenamojoje patalpoje ant lubų esantys vamzdžiai nuolat rasodavo, o lašai krisdavo tiesiai ant lovų, be to, šie vamzdžiai ne kartą buvo trūkę ir vanduo bei nuotekos buvo užpylusios patalpas, taip padarydamos negrįžtamus pakenkimus lovoms, patalynei. Pareiškėja teigė, kad drausmės grupės nuteistosioms nebuvo įrengtos rūkymui skirtos patalpos, todėl jos buvo priverstos rūkyti gyvenamojoje patalpoje. Pareiškėja taip pat nurodė, kad drausmės grupės pasivaikščiojimams skirtas kiemas neužtikrino tinkamų, atsižvelgiant į metų laiką, pasivaikščiojimo, buvimo gryname ore sąlygų, be to, nuo pasivaikščiojimo kiemelyje įrengto kanalizacijos šulinio buvo juntama smarvė.Pareiškėjos teigimu, antisanitarinės sąlygos buvo ir drausmės grupės dušo patalpose: įrengtame duše esančios pertvaros pagamintos iš medienos ir apkaltos plastikinėmis dailylentėmis, kurios buvo iki pusės parudavusios, padengtos kalkėmis; keliose dušo kabinose nebuvo lentynėlių muilui pasidėti, nebuvo dušo antgalių; dušo patalpoje nebuvo ventiliacijos, todėl nuo susidariusių garų būdavo sunku kvėpuoti; naudojantis dušu ant grindų kaupėsi dideli nenutekančio vandens kiekiai. Pareiškėjos teigimu, nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu, nes kitoje dušo kabinoje besimaudantis asmuo galėjo stebėti pareiškėją. Pareiškėja tvirtino, kad dėl higienos normų reikalavimų neatitinkančių sąlygų dušo patalpoje, ji užsikrėtė nagų ir pėdų grybeliu. Taip pat pareiškėja nurodė, kad sanitariniame mazge nebuvo unitazo, o tik įrengta atvira ertmė grindyse. Kriauklės įrengtos gyvenamojoje patalpoje neatitvertos jokia sienele, todėl praustis reikėdavo matant visoms nuteistosioms. Be to, nebuvo veidrodžio, o lentynėlė įrengta tik dėl formalumo, ant kurios nieko nebuvo galima pasidėti. Patalpose būdavo žiurkių, kurių niekas nenaikindavo. Skunde pareiškėja kalinimo Panevėžio PN drausmės grupės patalpose sąlygas įvardijo kaip nežmoniškas ir žiaurias, sukėlusias jai didelius emocinius ir psichologinius sukrėtimus, tai yra sukėlusias pareiškėjai neturtinę žalą (b. l. 2-8). Pareiškėja nesutiko su atsakovo atstovo atsiliepimu ir teismui raštu pateikė atsikirtimus į atsakovės atstovo argumentus (b. l. 110-115).

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 15-26). Nurodė, kad nuo 2014 m. lapkričio 19 d. iki 2015 m. rugsėjo 19 d. pareiškėja buvo laikoma drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje. Pataisos įstaigos paaiškinimais, nesant aiškaus reglamentavimo, kokia gyvenamojo ploto norma turėtų būti taikoma drausmės grupės patalpose laikomiems nuteistiesiems, Panevėžio PN laikomoms nuteistosioms taikoma 3,6 kv. m plotą vienam asmeniui nustatanti teisės norma. Atsakovės atstovo tvirtinimu, ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjai tekusi ploto norma nebuvo pažeista. Dėl pareiškėjos nusiskundimų, jog neturėjo galimybės pavalgyti prie stalo, nurodė, kad skunde nagrinėjamu laikotarpiu galiojusios teisės aktų nuostatos reglamentavo, jog bendrabučio gyvenamoji patalpa turi būti aprūpinta, be kita ko, stalu – 1 vnt. Didesnio stalų skaičiaus ar jų skaičiaus priklausomybės nuo gyvenamojoje patalpoje gyvenančių nuteistųjų skaičiaus, teisės aktai nenumato. Nurodė, kad be stalo gyvenamojoje patalpoje dar buvo ir rašomasis stalas, taip pat kiekvienai patalpoje gyvenančiai nuteistajai buvo skirta spintelė prie lovos. Taigi nuteistosios turėjo galimybę pavalgyti, nelaukdamos, kol atsilaisvins vieta prie stalo. Atsakovės atstovo teigimu, pareiškėjos teiginiai dėl netinkamo drausmės grupės patalpų įrengimo yra nepagrįsti, kadangi Panevėžio PN gyvenamosios patalpos, taip pat ir drausmės grupės, vėdinamos per langus ir orlaides, tokį vėdinimo būdą nustato higienos normų reikalavimai, santykinės drėgmės neatitikimų skundui aktualiu laikotarpiu nebuvo nustatyta. Panevėžio PN paaiškinimais, pataisos namuose nuteistųjų, kurios priskirtos drausmės grupei, gyvenamuosiuose korpusuose virtuvėlės įrengiamos tik esant techninėms galimybėms, Panevėžio PN drausmės grupės gyvenamajame korpuse įrengti virtuvėlę techninių galimybių nėra, tačiau nuteistųjų prašymu ir jų patogumui, gyvenamojoje patalpoje ant stalo pastatyta dviejų kaitinimo taškų elektrinė viryklė. Nuteistosios, gamindamos (pagaminusios) maistą, turėjo galimybę patalpas išvėdinti. Panevėžio PN tvirtinimu, pareiškėjos nusiskundimai dėl ant sienų ir lubų buvusio pelėsio taip pat laikytini nepagrįstais. Gyvenamosios ir bendro naudojimo patalpos, kuriomis naudojosi pareiškėja yra tvarkingos, nuolat atliekamas patalpų valymas, dezinfekavimas. Įstaiga nuolat atlieka būtiniausius patalpų remonto darbus – remontuoja smulkius santechnikos, elektros, durų, langų gedimus, likviduoja avarijos židinius, keičia langus, remontuoja patalpas, taip užtikrindama nuteistųjų laikymo sąlygų atitikimą higienos normoms. Atsakovės atstovas taip pat teigė, kad nepagrįstais laikytini pareiškėjos nusiskundimai ir dėl drausmės grupės patalpose buvusių žiurkių; įstaigos dezinfekcija ir deratizacija atliekama periodiškai bei esant poreikiui. Panevėžio PN gyvenamosiose patalpose rūkyti neleidžiama, galimybė rūkyti sudaroma tik pasivaikščiojimo kiemelyje pasivaikščiojimo metu. Pasivaikščiojimo kiemelis, kuriuo naudojasi drausmės grupei priskirtos nuteistosios, yra 84 kv. m ploto, atviru viršumi, kiemelio šiaurės vakariniame kampe yra kanalizacijos šulinėlis, kvapas iš šulinėlio nesklinda, jis gali atsirasti tik kanalizacijos sistemų gedimų atvejais, tačiau pataisos įstaigoje esantys kanalizacijos šuliniai nuolat prižiūrimi (valomi), atsiradę kanalizacijos sistemos gedimai nedelsiant šalinami. Be to nurodė, kad drausmės grupės patalpose įrengta nuo gyvenamosios patalpos neatskirta kriauklė, į kurią tiekiamas šaltas vanduo. Atsakovės atstovo teigimu, pareiškėjos nusiskundimai dėl to, kad ji buvo priversta praustis kitoms nuteistosioms matant yra nepagrįsti. Galimybė pasinaudoti dušu skundui aktualiu laikotarpiu drausmės grupėje gyvenančioms nuteistosioms buvo sudaroma dažniau nei tai numatyta teisės aktuose, – t. y. du kartus per savaitę. Dėl galimo užsikrėtimo nagų ir pėdų grybeliu nurodė, kad pareiškėjos sveikatos istorijos dokumentuose pareiškėjos nusiskundimų, susijusių su pėdų ir nagų grybeliu, buvo užfiksuota anksčiau nei pareiškėja buvo patalpinta į drausmės grupės patalpas ir pradėjo naudotis drausmės grupės dušu, todėl pareiškėjos teiginiai dėl esą galimo užsikrėtimo grybeliu drausmės grupės duše yra nepagrįsti. Atsakovės atstovo duomenimis, pareiškėja nei žodžiu, nei raštu nesiskundė dėl jos laikymo sąlygų drausmės grupėje. Panevėžio PN veikė vadovaudamiesi teisės aktų reikalavimais, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėja patyrė neturtinę žalą dėl atsakovės atstovo veiksmų arba neveikimo. Be to, pareiškėja nepateikė jokių objektyvių įrodymų, nedetalizavo aplinkybių, dėl kurių patyrė tariamą neturtinę žalą, skundą grindė abstrakčiais teiginiais, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip jis apskaičiuotas (b. l. 15-26).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

byloje nagrinėjamas pareiškėjos keliamas ginčas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš neteisėtų Panevėžio PN veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėją perkėlus į Panevėžio PN drausmės grupės gyvenamąsias patalpas ir jose pareiškėją laikant nuo 2014 m. lapkričio 19 d. iki 2015 m. rugsėjo 19 d., atlyginimo.

Ginčo dėl neturtinės žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatos. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014).

Pažymėtina, kad pareiškėja yra asmuo, turinti specifinį teisinį statusą, ji atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jos asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Taip pat pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).

Dėl skunde nurodytų aplinkybių, jog pareiškėjos atžvilgiu buvo pažeista gyvenamųjų patalpų ploto norma

Nagrinėjamu atveju pareiškėja netinkamas kalinimo sąlygas siejo su minimalaus gyvenamojo ploto, tenkančio vienam asmeniui pataisos namų gyvenamojoje patalpoje, neužtikrinimu.

Žemesnės instancijos teismas

Minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą rėmėsi EŽTT praktikoje suformuota doktrinine nuostata, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo ,,žeminančios“ Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3straipsnio požiūriu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1222/2013).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 7 straipsnis nustato, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Šio kodekso 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė skelbia, kad bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. BVK 75 straipsnio 2 dalis nustato, kad drausmės grupei priskirti nuteistieji laikomi užrakinti gyvenamosiose patalpose, įrengtose pagal kamerų įrengimo reikalavimus. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 11¹.1 ir 11¹.2 punktuose numatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m., pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose – ne mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Nustatyta, kad pareiškėja, nuo 2011 m. rugsėjo 30 d. atlikdama laisvės atėmimo bausmę Panevėžio PN, Panevėžio PN direktoriaus 2014 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuteistojo nubaudimo“ 10 mėnesių, t. y., nuo 2014 m. lapkričio 19 d. iki 2015 m. rugsėjo 19 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis), buvo perkelta iš paprastosios nuteistųjų grupės į drausmės grupę (b. l. 27). Iš atsakovės atstovo byloje pateikto Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byloje esančios drausmės grupės patalpos plano, nustatyta, kad drausmės grupės patalpos plotas yra 44,25 kv. m (b. l. 30). Duomenis apie ginčo laikotarpiu buvusį bendrą kalinamų asmenų skaičių drausmės grupės patalpoje, Panevėžio PN pateikė Panevėžio PN Socialinės reabilitacijos skyriaus 2017 m. rugpjūčio 28 d. pažymoje „Apie nuteistųjų, priskirtų drausmės grupei, skaičių“ (b. l. 28-29).Nagrinėdamas bylą, teismas nenustatė aplinkybių, kurios leistų pagrįstai abejoti Panevėžio PN pateiktais suvestiniais duomenimis. Remiantis šiais duomenimis, daroma išvada, kad drausmės grupės patalpoje vertinamuoju laikotarpiu gyveno nuo 7 iki 12 nuteistųjų, taigi pareiškėjai teko nuo 6,32 kv. m iki 3,69 kv. m. gyvenamojo ploto, todėl jai tenkanti gyvenamojo ploto norma atitiko 3,6 kv. m ploto normos reikalavimą.

Apibendrinus byloje nustatytas aplinkybes ir jas patvirtinančius įrodymus bei atsižvelgus į aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą, konstatuojama, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja ginčui aktualiu laikotarpiu Panevėžio PN buvo laikoma nepažeidžiant teisės aktų nuostatų dėl vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto.

Pareiškėja reiškė nusiskundimus dėl per mažo stalo, tvirtino, kad, norint prie jo pavalgyti, tekdavo laukti, dėl to atšaldavo maistas. Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 (galiojusiose iki 2017 m. sausio 1 d.), nurodyta, jog pataisos namų kamerų tipo patalpose turi būti stalas, vienam kalinamam asmeniui skirta metalinė lova, spintelė, taburetė kiekvienam asmeniui arba du stalo ilgio suoliukai, viena maisto produktų spintelė arba lentyna, viena sieninė viršutinių drabužių pakaba, viena šiukšlių dėžė, vienas elektrinis virulys ir valymo inventoriaus komplektas. Iš aukščiau aptarto teisinio reguliavimo sprendžiama, jog Panevėžio PN gyvenamosiose patalpose turi būti įrengtas stalas, tačiau jokių specialių reikalavimų dėl to, kokio dydžio ir konstrukcijos šis stalas turėtų būti, nėra. Pareiškėja neneigė, kad gyvenamojoje patalpoje buvo stalas. Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėja kalinimo Panevėžio PN metu su prašymais ar skundais dėl kalinimo sąlygų į šios įstaigos administraciją nesikreipė, o duomenų apie tai, jog dėl šių jos pažeidimų būtų reiškusi kitoms kompetentingoms institucijoms, pareiškėja nepateikė. Pareiškėja skunde nenurodė konkrečių atvejų ir aplinkybių, patvirtinančių, jog konkrečiai ji negalėjo pavalgyti, atsisėdusi prie stalo. Be to, pažymėtina, kad iš pareiškėjos pateikto nubraižyto gyvenamųjų patalpų plano (b. l. 9), bei atsakovės atstovo rašytinių paaiškinimų (b. l. 16) nustatyta, kad drausmės grupės patalpoje buvo ne tik stalas, bet ir rašomasis stalas, bei kiekvienai nuteistajai skirta spintelė prie lovos, taigi pareiškėja turėjo galimybę pavalgyti, nelaukdama, kol atsilaisvins vieta prie stalo. Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, jog Panevėžio PN gyvenamojoje patalpoje, kurioje buvo laikoma pareiškėja, aprūpinimas baldais atitiko teisės aktų reikalavimus, todėl nėra pagrindo šiuo aspektu konstatuoti Panevėžio PN neteisėtų veiksmų.

Dėl kalinimo sąlygų drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje

Pareiškėja Panevėžio PN neteisėtus veiksmus ir prašomą priteisti neturtinę žalą tai pat kildino iš tokių jos laikymo sąlygų kaip netinkama ventiliacija; ant sienų buvusio pelėsio; dėl ant lubų įrengtų vamzdžių lašančio vandens ir gyvenamojoje patalpoje nuolat juntamos drėgmės; dėl avarinių įvykių per lubose esančius vamzdžius tekėjusių nuotekų; bei dėl virtuvėlės, įrengtos toje pačioje gyvenamojoje patalpoje.

BVK 173 straipsnio 1 dalis nustato, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems užtikrinamos reikiamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Nuteistųjų gyvenimo sąlygas pataisos įstaigoje ginčui aktualiu laikotarpiu reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 76:2010), galiojusi iki 2015 m. spalio 31 d. Ginčui spręsti taip pat taikytinos minėtosios Taisyklės ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės).

Pagal Higienos normos HN 76:2010 6 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Higienos normos HN 76:2010, 24 punktas nustatė, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Reikalavimus santykinei oro drėgmei šiltuoju ir šaltuoju metų laikotarpiais nustatė Higienos normos HN 76:2010 26 punkto nuostatos. Pagal Higienos normos HN 76:2010 26 punktą santykinė oro drėgmė šiltuoju metų laikotarpiu turėjo būti 36-65 %, šaltuoju laikotarpiu 35-60 %. Higienos normos HN 76:2010 56 punkto nuostatos įtvirtino reikalavimą, kad gyvenamosiose patalpose ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių, be to, pagal Higienos normos HN 76:2010 minėtojo 56 punktą, gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu.

Spręsdamas dėl pareiškėjos teiginių apie netinkamas kalinimo sąlygas pagrįstumo, teismas rėmėsi Panevėžio PN pateiktais rašytiniais įrodymais ir Panevėžio visuomenės sveikatos centro įvairiais laikotarpiais atliktų Panevėžio PN patikrinimų duomenimis.

Atsakovės atstovo paaiškinimais nustatyta, kad Panevėžio PN gyvenamosios patalpos, taip pat ir drausmės grupės patalpos vėdinamos per langus ir orlaides (b. l. 17). Tai, jog visose Panevėžio PN patalpose yra sudaryta galimybė vėdinti patalpas per langus, patvirtina Panevėžio visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų duomenys (2013 m. rugsėjo 30 patikrinimo aktas Nr. H5-477) (b. l. 6-62). Vadovaujantis 2013 m. balandžio 4 d. patikrinimo akto Nr. H5-152 duomenimis, nustatyta, kad pakeisti visi pataisos namų antrojo korpuso langai (b. l. 69), 2015 m. kovo 3 d. patikrinimo akte Nr. H5-59 užfiksuota, kad 2014 m. pirmame gyvenamajame korpuse dalinai pakeisti langai; yra sudaryta galimybė vėdinti gyvenamąsias patalpas, visi langai varstomi (b. l. 58-59). Pareiškėja skunde bei papildomai pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nenurodė, kad ginčo laikotarpiu ją laikant Panevėžio PN drausmės grupės patalpose, nebuvo sudarytos galimybės drausmės grupės patalpas vėdinti natūraliu būdu atidarant langus, darydamas tokią išvadą, teismas taip pat atsižvelgė į pareiškėjos skundo paaiškinimus, kur pareiškėja nurodė, kad iš 5 langų buvo varstomi tik 3 langai, taigi pareiškėja turėjo galimybę išvėdinti patalpas. Vadovaujantis minėtuose Panevėžio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nustatytais patikrinimų rezultatais, daroma išvada, kad duomenų apie tai, jog ginčui aktualiu laikotarpiu Panevėžio PN drausmės grupės patalpose ant sienų buvo nustatyti pelėsio požymiai, nėra. Priešingai, patikrinimo aktų duomenys patvirtina, kad yra sudarytas patalpų, inventoriaus valymo grafikas; švaros palaikymui nuteistosios aprūpinamos švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi, valymo priemonėmis (b. l. 59, 70). Byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog dėl ant drausmės grupės patalpos sienų buvusio pelėsio, pareiškėja būtų kreipusi į pataisos įstaigos administraciją, taip pat tai, jog drausmės grupės patalpos švarai ir tvarkai palaikyti nebūtų išduotos valymo priemonės bei inventorius. Įvertinęs byloje nustatytus duomenis, teismas aptartus pareiškėjos skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Pareiškėja drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje juntamą drėgmę siejo su ant lubų įrengtais vamzdžiais, iš jų lašančiu vandeniu; taip pat teigė, jog aukščiau esančiose patalpose įvykus avariniam atvejui, per lubose įrengtus vamzdžius tekėdavo nuotekos, vanduo, fekalijos.

Panevėžio PN paaiškinimais, ginčo laikotarpiu pareiškėją laikant Panevėžio PN drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje, sienų, lubų ir grindų paviršius nebuvo avarinės ar antisanitarinės būklės; gyvenamosios ir bendro naudojimo patalpos, kuriomis naudojosi pareiškėja, yra tvarkingos, nuolat atliekamas patalpų valymas ir dezinfekavimas. Įstaiga nuolat atlieka būtiniausius patalpų remonto darbus – remontuoja smulkius santechnikos, elektros, durų, langų gedimus, likviduoja avarijos židinius, keičia langus, remontuoja patalpas ir t. t., taip užtikrindama nuteistųjų laikymo sąlygų atitikimą higienos normų reikalavimams. Atsakovės atstovo paaiškinimais, nuteistųjų gyvenamosios ir bendro naudojimo patalpos yra remontuojamos pagal poreikį; be to, teisės aktuose nesant pareigos fiksuoti ir kaupti duomenis apie pataisos įstaigos vandentiekio ir kanalizacijos sistemų gedimus ir ūkio būdu (t. y. įstaigos darbuotojų atliekamą) jų priežiūrą bei remonto darbus, atsakovės atstovas tokių duomenų neturi. Atsakovės atstovas taip pat patvirtino, kad įstaigoje atsiradę avarijų židiniai yra nedelsiant likviduojami, jų pasekmės šalinamos. Šiuos atsakovės atstovo teiginius patvirtina byloje pateikti ginčui aktualiu ar jam artimu laikotarpiu drausmės grupės patalpose atliktus einamojo remonto darbus patvirtinantys sunaudotų medžiagų nurašymo aktai (b. l. 31-37). Teismo vertinimu, nors šiuose Panevėžio PN drausmės grupės patalpos einamajam remontui 2015 m. gegužės mėn. – 2016 m. gegužės mėn. sunaudotų medžiagų nurašymo aktuose įvardintos medžiagos nesudaro pagrindo išvadai, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Panevėžio PN drausmės grupės patalpoje buvo įvykę avariniai įvykiai, susiję su vamzdynų trūkimais, tačiau net ir tuo atveju, jei tokie avariniai įvykiai ginčo laikotarpiu buvo įvykę, teismas sprendžia, jog byloje nėra duomenų, kad jie buvo susiję su pataisos įstaigos neteisėtais veiksmais ar neveikimu, o pareiškėja nėra nurodžiusi, jog Panevėžio PN nesiėmė priemonių avarijų ir jų pasekmių likvidavimui, todėl jų sukeltos pasekmės buvo trumpalaikio pobūdžio ir negalėjo pareiškėjai sukelti tokio masto pasekmių, dėl kurių pareiškėjai būtų atsiradusi neturtinė žala. Be to byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėja ginčo laikotarpiu kreipėsi į Panevėžio PN administraciją su skundais dėl sugadinto jos turto įvykus vamzdyno avarijai ir pan.

Sprendžiant dėl pareiškėjos argumentų, jog virtuvėlė, įrengta toje pačioje gyvenamojoje patalpoje, dėl to neišsivėdindavo ruošiamo maisto kvapai, nustatyta, jog vadovaujantis Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 7.11 punktu, pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti drausmės grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamos virtuvėlės, tik esant techninėms galimybėms. Atsakovės atstovo paaiškinimais, Panevėžio PN drausmės grupės gyvenamajame korpuse įrengti virtuvėlę techninių galimybių nėra. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad nuteistųjų prašymu ir jų pačių patogumui joms buvo skirta dviejų kaitinimo taškų elektrinė viryklė, kuri pastatyta gyvenamojoje patalpoje ant stalo (b. l. 17). Atsižvelgus į tai, jog byloje nustatyta, kad gyvenamosiose patalpose buvo sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas atidarius langus, sprendžiama, kad pareiškėja, kartu su kitomis nuteistosiomis, gamindamos ar pagaminusios maistą, turėjo galimybę gyvenamąsias patalpas išvėdinti, todėl šiuo aspektu reiškiami pareiškėjos nusiskundimai atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl sąlygų dušinėse

Pareiškėja kaip žalos atsiradimo pagrindą nurodė netinkamą dušų įrengimą, antisanitarines sąlygas, privatumo nebuvimą.

Higienos normos HN 76:2010 39 punktas nustatė reikalavimus prausimosi patalpoms. Dušinės, prausyklos patalpų sienos, grindys ir kiti paviršiai turi būti lygūs, be plyšių, lengvai valomi, atsparūs naudojamiems valikliams ir dezinfekcijos priemonėms (39.1 punktas). Daugkartinio naudojimo prausimosi reikmenys (dubenys, vonelės) po kiekvieno naudojimosi išplaunami, išvalomi valikliais, turinčiais dezinfekantų; kiekvienas asmuo turi turėti individualias plaušines ar kempines, rankšluosčius ir muilą (39.2 punktas). Dušinės, prausyklos patalpų grindys turi būti neslidžios, turi turėti nuolydį į vandens nutekėjimo kanalus, angas (39.3 punktas). Dušinės, prausyklos patalpos valomos kasdien naudojant valiklius, turinčius dezinfekantų; pagrindinis valymas atliekamas vieną kartą per mėnesį, jo metu valikliais, turinčiais dezinfekantų, nuvalomi langai, sienos, lubos, patalpos išdžiovinamos, išvėdinamos; patalpose ant paviršių neturi būti pelėsių (39.4 punktas).

Panevėžio PN paaiškinimais nustatyta, kad Panevėžio PN dušo patalpų, kuriomis naudojasi drausmės grupės nuteistosios, grindys yra iš plytelių, sienos – mūro su plastikinių dailylenčių apdaila, pertvaros tarp prausimosi vietų pagamintos iš medžio karkaso su plastikinių dailylenčių apdaila. Dušo patalpose įrengta priverstinė ventiliacija. Kaip ir reikalauja Higienos normos HN 76:2010 39 punkto nuostatos, visi paviršiai yra lygūs ir lengvai valomi, atsparūs naudojamiems valikliams ir dezinfekcijos priemonėms. Dušą, kuriuo naudojasi drausmės grupės nuteistosios, valo ūkio darbus dirbti įdarbinta nuteistoji – valytoja – tvarkdarė, tam ji aprūpinta valymo priemonėmis. Panevėžio PN direktoriaus 2016 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. V-197 yra patvirtintos valymo ir dezinfekavimo priemonių naudojimo normos mėnesiui (b. l. 46-48). Panevėžio PN patalpų kasdieninei dezinfekcijai yra naudojamas Chlorinex-60 tirpalas (2017 m. rugsėjo 8 d. pažyma Nr. 08/2-478, b. l. 55). Ne rečiau kaip kartą per mėnesį įstaigos bendro naudojimo patalpose atliekamas pagrindinis valymas (Panevėžio PN direktoriaus 2015 m. gruodžio 31 d. įsakymas Nr. V-121“Dėl gyvenamųjų patalpų ir bendro naudojimo vietų pagrindinio valymo tvarkos aprašo patvirtinimo, b. l. 50-51). Nustatyta, kad ginčo laikotarpiu Panevėžio visuomenės sveikatos centras jokių higienos normų pažeidimų drausmės grupės dušo patalpose nenustatė. Atsižvelgus į nurodytą, sprendžiama, kad Panevėžio PN ginčo laikotarpiu buvo tinkamai įgyvendinamos Higienos normos HN 76:2010 39 punkto nuostatos.

Teismas, vertindamas pareiškėjos argumentus, jog pataisos namų dušo patalpų įrengimas neužtikrino jos privatumo, nes leido kitoms nuteistosioms ją stebėti prausiantis duše, atsižvelgė į tai, kad Higienos normos HN 76:2010 39 punktas ir kiti teisės aktai neįtvirtino reikalavimo duše įrengti pertvaras, sienelės ir pan.Atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, dušo, kuriuo naudojasi drausmės grupės nuteistosios, prausimosi vietos viena nuo kitos yra atskirtos lubas siekiančiomis šoninėmis pertvaromis, tačiau nėra uždaros iš priekio (b. l. 21). Teismas atsižvelgęs į pareiškėjos nurodytus argumentus dėl privatumo dušuose neužtikrinimo, nustatė, kad Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijų šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ (priimta 952-ame Ministrų Komiteto ministrų pavaduotojų posėdyje 2006 m. sausio 11 d.) 19.3 punktas numato, kad „kaliniai turi turėti greitą priėjimą prie sanitarinių įrenginių, kurie atitinka higienos ir privatumo reikalavimus“, 19.4 punkte numatyta, kad atitinkamais įrenginiais turi būti taip aprūpinta, jog kiekvienas kalintis asmuo galėtų pasinaudoti vonia ar dušu klimatui tinkamoje temperatūroje. Daroma išvada, jog privatumo aspektas akcentuojamas dėl naudojimosi sanitariniu įrenginiu, o ne dušais. Pareiškėja skunde nenurodė, kad kitos nuteistosios turėjo tikslą stebėti ir stebėjo pareiškėją, besinaudojančią dušu. Pareiškėja skundų dėl šių aplinkybių Panevėžio PN administracijai taip pat neteikė. Teismas atsižvelgęs į tai, kad Panevėžio PN drausmės grupės dušo patalpų prausimosi vietos viena nuo kitos yra atskirtos lubas siekiančiomis šoninėmis pertvaromis, bei į tai, kad teisės aktai neįtvirtino reikalavimo įrengti uždaras dušo kabinas, sprendžia, kad nagrinėjant bylą, aplinkybių, patvirtinančių, jog Panevėžio PN būtų pažeidęs Higienos normos HN 76:2010 39 punkto reikalavimus, nenustatyta, o pareiškėjos teiginiai apie netinkamą dušo patalpų įrengimą pripažįstami nepagrįstais.

Dėl sveikatos sutrikimų

Pareiškėja prašomą priteisti neturtinės žalos atlyginimą papildomai grindė argumentais, kad dėl netinkamų sanitarinių sąlygų duše, ji užsikrėtė nagų ir pėdų grybeliu.

Iš atsakovės atstovo pateiktų rašytinių įrodymų teismas nustatė (b. l. 54-55), kad pareiškėja į Panevėžio PN Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojus pirmą kartą kreipėsi dėl kojų nagų grybelio 2012 m. rugpjūčio 1 d., prašydama, kad jai chirurginiu būdu būtų pašalinti nagai. Ji buvo užregistruota vykti į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, tačiau atėjus planinės konsultacijos laikui, pareiškėja dėl asmeninių priežasčių atsisakė vykti į šią ligoninę. Kitas kreipimasis dėl kojų nagų grybelio pareiškėjos sveikatos istorijoje užregistruotas 2015 m. vasario 2 d. pareiškėjai buvo paskirtas gydymas, kuris truko tris mėnesius. Dėl įtariamo kojų odos čiurnos srityje grybelio pareiškėja į gydytojus pirmą kartą kreipėsi 2014 m. spalio 13 d., jai buvo paskirtas gydymas. Remiantis nurodytu, sprendžiama, kad pareiškėjos sveikatos problemos dėl grybelinio susirgimo (nagų grybelio) ir dėl padų odos grybelinio susirgimo atsirado laikotarpiu, kai pareiškėja nebuvo patalpinta į drausmės grupės patalpas, todėl daroma išvada, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėja susirgo būtent dėl jos laikymo sąlygų Panevėžio PN drausmės grupėje. Be to, jau minėta, byloje surinkti įrodymai nepatvirtino neteisėtų Panevėžio PN veiksmų, susijusių su tinkamų laikymo sąlygų neužtikrinimu drausmės grupėsdušo patalpose.

Dėl sanitarinio mazgo ir kitų sąlygų

Pareiškėja neturtinę žalą kildino ir iš to, kad sanitariniame mazge nebuvo unitazo, o tik įrengta atvira ertmė grindyse. Kriauklės įrengtos gyvenamojoje patalpoje neatitvertos jokia sienele, todėl praustis reikėdavo matant visoms nuteistosioms. Taip pat reiškė nusiskundimus dėl veidrodžio, kurio nebuvo, ir lentynėlės, kuri buvo per maža.

Higienos normos HN 76:2010 21 punktas nustatė, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.

Rašytiniais bylos duomenimis nustatyta, kad drausmės grupės nuteistosioms skirtas sanitarinis mazgas įrengtas kitoje patalpoje. Jame yra atviro tipo (tupiamasis) klozetas, spintelė tualeto reikmenims susidėti, šiukšlių dėžė.Pačiose drausmės grupės patalpose (ne sanitariniame mazge) yra įrengta kriauklė, į kurią tiekiamas šaltas vanduo. Virš kriauklės įrengta lentyna higienos reikmenims pasidėti. Gyvenamasis kambarys aprūpintas veidrodžiu (b. l. 19, 30). Teismas sprendžia, kad toks sanitarinių mazgų įrengimas Panevėžio PN drausmės grupės patalpose nepažeidžia Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų. Įvertinus byloje nustatytus duomenis ir atsižvelgus į tai, kad nesant medicinos mokslo duomenų apie turkiško (kituose šaltiniuose – rytietiško, japoniško) tipo tualeto žalingą poveikį žmogaus fiziologijai, nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjos teisė pasinaudoti sanitariniame mazge įrengtu tualetu bei teisė į tinkamas sanitarinio mazgo sąlygas buvo pažeista. Pareiškėjos minima lentynėlė, kaip ir tualeto reikmenų spintelė, nėra susijusi su tik vieno asmens poreikių patenkinimu, šis inventorius taikytinas vienkartiniam kiekvieno asmens pasinaudojimui, o ne tęstinio pobūdžio vieno asmens naudojimui, todėl pareiškėja, nurodydama, jog buvo įrengta lentynėlė, iš esmės patvirtino, jog nuteistosioms buvo sudaryta galimybė ant lentynėlės pasidėti reikalingus tualeto reikmenis.

Spręsdamas dėl pareiškėjos nusiskundimų, susijusių su netinkamu praustuvės įrengimu, teismas atsižvelgė į tai, jog Higienos normoje HN 76:2010 įtvirtinti reikalavimai taikomi projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms; veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (Higienos normos HN 76:2010). Tačiau kaip matyti iš pareiškėjos skunde pateiktų paaiškinimų, minėtąjį reikalavimą dėl netinkamo praustuvės įrengimo, pareiškėja iš esmės kelia abejones dėl teisės nusiprausti tinkamo įgyvendinimo. Iš atsakovo atstovo pateikiamų paaiškinimų ir juos patvirtinančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad ginčo laikotarpiu Panevėžio PN nuteistosioms, laikomoms drausmės grupės patalpose, prausti kūną šiltu vandeniu buvo sudaromos nuteistųjų dušuose. Pagal ginčui aktualiu laikotarpiu teisės aktuose nustatytą teisinį reglamentavimą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę (Higienos normos HN 76:2010 68 punktas). Tai, jog minėtame teisės akte įtvirtintas reikalavimas Panevėžio PN ginčo laikotarpiu buvo įgyvendintas, sudarant sąlygas nuteistosioms, priskirtoms drausmės grupei, nusiprausti po šiltu dušu du kartus į savaitę, patvirtina Panevėžio PN direktoriaus įsakymais (2009 m. liepos 2 d. įsakymas Nr. N-139, 2015 m. liepos 22 d. įsakymas Nr. V-69) patvirtinti nuteistųjų naudojimosi dušu grafikai (b. l. 44, 45). Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad byloje nesant įrodymų dėl pažeistos pareiškėjos teisės tinkamai nusiprausti, konstatuoti Panevėžio AVPK neteisėtus veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme nėra pagrindo.

Dėl rūkymo gyvenamosiose patalpose ir pasivaikščiojimo kiemelių

Pareiškėjos teigimu, drausmės grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamoje patalpoje buvo rūkoma, nes nuteistosioms nebuvo įrengtos rūkymui skirtos patalpos, be to drausmės grupės pasivaikščiojimams skirtas kiemas neužtikrino tinkamų, atsižvelgiant į metų laiką, pasivaikščiojimo, buvimo gryname ore sąlygų; nuo pasivaikščiojimo kiemelyje įrengto kanalizacijos šulinio buvo juntama smarvė.

Higienos normos HN 76:2010 14 punktas nustatė, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Atsakovo atstovo paaiškinimais, Panevėžio PN gyvenamosiose patalpose rūkyti neleidžiama, galimybė rūkyti nuteistosioms sudaryta pasivaikščiojimų kiemelyje pasivaikščiojimų metu (b. l. 18-19). Ginčo laikotarpiu galiojusios BVK nuostatos, reglamentuojančios nuteistųjų teises, pasivaikščiojimų laiko trukmės neribojo. Tačiau, Panevėžio PN paaiškinimais, Panevėžio PN drausmės grupės kiemelis įrengtas taip, kad į drausmės grupės pasivaikščiojimo kiemelį galima patekti tik per kitą kiemelį, kuriame ginčo laikotarpiu pasivaikščioti buvo išvedamos kamerų tipo patalpose nuobaudą atliekančios nuteistosios. Drausmės grupės nuteistosioms galėjo būti neleidžiama išeiti į lauką daugiausiai 4 val. per dieną – ir tai tik tuo atveju, jei visos baudos izoliatoriaus kameros buvo užimtos (nuteistųjų, atliekančių nuobaudas kamerų tipo patalpose, skaičius nuolat kinta ir šios patalpos ne visada būna užpildytos). Atsakovės atstovo teigimu, nuteistosios turėjo galimybę pasivaikščioti dienotvarkėje nustatyti laiku nuo signalo „Keltis“ (7 val.) iki signalo „Miegoti“(22 val.). Iš šio laiko tarpo eliminavus laiką, kai drausmės grupės nuteistosioms buvo neleidžiama išeiti į lauką, nes tuo metu savo teisę pasivaikščioti įgyvendino kamerų tipo patalpose laikomos nuteistosios (iki 4 val.), drausmės grupės nuteistosioms kasdien ginčo laikotarpiu buvo užtikrinama mažiausiai 11 val. teisė pasivaikščioti (o tuo pačiu ir parūkyti). Nagrinėdamas bylą, teismas nenustatė atsakovės atstovo paaiškinimus paneigiančių duomenų, todėl daroma išvada, jog nėra pagrindo pareiškėjos teiginius dėl rūkymo gyvenamojoje patalpoje ir nesudarytos galimybės parūkyti lauke, pripažinti pagrįstais.

Spręsdamas dėl pareiškėjos teiginių, jog drausmės grupės pasivaikščiojimams skirtas kiemas neužtikrino tinkamų, atsižvelgiant į metų laiką, pasivaikščiojimo, buvimo gryname ore sąlygų, be to, pasivaikščiojimo kiemelyje buvo juntama smarvė, teismas atsižvelgė į Panevėžio PN pateiktus paaiškinimus (b. l. 19), jog pasivaikščiojimo kiemelio, kuriuo naudojasi drausmės grupei priskirtos nuteistosios, plotas yra 84 kv. m, jo viršus yra atviras, oras jame cirkuliuoja pakankamai. Kiemelio šiaurės vakariniame kampe yra kanalizacijos šulinėlis. Atsakovės atstovo teigimu, kvapas iš šulinėlio nesklinda, jis gali atsirasti tik kanalizacijos sistemos gedimų atvejais (pavyzdžiui, šulinėliui užsikišus). Panevėžio PN dirbantis santechnikas nuolat prižiūri įstaigoje esančius kanalizacijos šulinius, atsiradę kanalizacijos sistemos gedimai nedelsiant šalinami, tačiau teisės aktuose nesant įtvirtinto reikalavimo, duomenys apie įstaigos vandentiekio ir kanalizacijos sistemų gedimus ir ūkio būdu (t. y. įstaigos darbuotojų atliekamą) jų priežiūrą bei remonto darbus nėra kaupiami, todėl nustatyti, kiek kartu per ginčo laikotarpį iš kanalizacijos šulinėlio galėjo sklisti kvapas ir kokio stiprumo, atsakovės atstovas objektyviai negali. Panevėžio PN tvirtinimu, net ir kanalizacijos sistemos gedimų (šulinėlio užsikimšimo ir k.) atvejais kvapas nėra toks stiprus, kad kenktų žmonių sveikatai ar užskirstų kelią nuteistosioms įgyvendinti teisę pasivaikščioti gryname ore.

Remdamasis išdėstytu bei atsižvelgdamas į byloje pateiktuose Panevėžio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nustatytus patikrinimo rezultatais, teismas neturi pagrindo pripažinti Panevėžio PN neteisėtų veiksmų ar neveikimo, susijusio su drausmės grupės kiemelio įrengimu ir eksploatavimu.

Dėl kenkėjų kamerose

Pareiškėja taip pat teigė, kad drausmės grupės patalpose buvo žiurkių, kurių niekas nenaikindavo.

Higienos normos HN 76:2010 60 punkto nuostatos įtvirtino reikalavimą, jog laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų; esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka.

Panevėžio PN paaiškinimais, įstaigos patalpų dezinsekcija ir deratizacija yra atliekama periodiškai ir esant poreikiui. Byloje nustatyta, kad ginčo laikotarpiu dezinsekciją ir deratizaciją pagal 2013 m. sausio 11 d. sutartį Nr. PPN2013/3 su įstaiga atliko UAB „Utenos deratizacija“ (b. l. 38-41). Pagal 2013 m. sausio 11 d. sutarties Nr. PPN2013/3 3.3. punktą, kenkėjų naikinimus atlikusi įmonė Panevėžio PN lankėsi ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį ir atliko inspekciją bei monitoringą užkrėstumo kenkėjais atžvilgiu, o ne rečiau kaip vieną kartą per kalendorinį ketvirtį, taip pat ir atsiradus poreikiui, vykdė kenkėjų naikinimus. Įvertinus Panevėžio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų duomenis, pažeidimų, susijusių su graužikų buvimu Panevėžio PN gyvenamosiose patalpose nenustatyta.

Apibendrinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, daroma išvada, kad byloje nebuvo surinkta įrodymų, patvirtinančių, jog Panevėžio PN ir jos pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė arba netinkamai vykdė teisės aktų reikalavimus ir neužtikrino tinkamų pareiškėjos kalinimo Panevėžio PN sąlygų. Teismas sprendžia, kad byloje nėra nustatyta neteisėtų Panevėžio PN ir jos pareigūnų veiksmų ar neveikimo. Nenustačius CK 6.246 straipsnyje nurodytos vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pareiga atlyginti neturtinę žalą nekyla.Teismas, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis ir įvertinęs jas patvirtinančių įrodymų visumą, daro išvadą, kad pareiškėjos reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra nepagrįstas ir atmetamas.

Panevėžio PN prašė priteisti iš pareiškėjos 40 Eur atstovavimo išlaidas. Nustatyta, kad atsiliepimą į skundą parengė atsakovo atstovo Panevėžio PN darbuotoja, o 40 Eur suma šiai darbuotojai buvo išmokėta kaip darbo užmokestis. Atsakovo atstovo išlaidos, susijusios su darbo užmokesčio mokėjimu, nelaikytinos proceso šalies išlaidomis, kurias kaip atlygintinas apibrėžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 39-40 straipsnių nuostatos. Esant šioms aplinkybėms atsakovo atstovo prašymas dėl 40 Eur atstovavimo išlaidų priteisimo netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu,132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.

Teisėja Dalia Pranckienė