Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Valdo Vitunsko, G. V., sekretoriaujant Laimai Grėbliūnienei, dalyvaujant prokurorui Jonui Vitkauskui, nuteistojo A. K. gynėjui advokatui Vytautui Gineikai, nuteistojo G. M. gynėjui advokatui Edgarui Pauliui Staniukaičiui, teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. K. ir G. M. apeliacinius skundus dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2008 m. liepos 21 d. nuosprendžio, kuriuo :

A. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo Kodekso (toliau – LR BK) 178 straipsnio 2 dalį (dėl A. N. turto vagystės) laisvės atėmimo bausme 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., ši bausmė subendrinta su Alytaus rajono apylinkės teismo 2008-03-20 nuosprendžiu skirta bausme jas iš dalies sudedant ir skirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė 4 (ketveriems) metams. Laisvės atėmimo bausmę skirta atlikti pataisos namuose.

LR BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl D. Š. turto vagystės) laisvės atėmimo bausme 1 (vieneriems) metams,

LR BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl E. M. turto vagystės) laisvės atėmimo bausme 1 (vieneriems) metams 2 (dviems) mėnesiams,

LR BK 178 straipsnio 4 dalį (dėl D. L. turto vagystės) areštu 30 (trisdešimt) parų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 d., 2 d., 4 d., 5 d. 2 p., 6 d., bausmės subendrintos jas apimant ir iš dalies sudedant, ir paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė 2 (dvejiems) metams. Laisvės atėmimo bausmę skirta atlikti pataisos namuose.

Nuosprendžiu taip pat nuteistas D. Š., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. K. nuteistas pagal LR BK 178 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2007 m. gruodžio 7 d. apie 13.50 val. (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje, veikdamas bendrai su D. Š., iš nukentėjusiosios A. N. striukės kišenės pagrobė svetimą turtą – A. N. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną Samsung X 500, kurio vertė 400 litų, ir SIM kortelę, kurios vertė 5 litai, tuo padarė nukentėjusiajai A. N. 405 litų turtinę žalą.

G. M. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 178 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2007 m. gruodžio 20 d. apie 19 val. Alytaus mieste prie (duomenys neskelbtini)mokyklos, esančios (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje, veikdamas bendrai su D. Š., t. y. D. Š. atlikdamas vykdytojo veiksmus, o G. M. jam padėdamas –šalindamas kliūtis ir jį pridengdamas, iš L. Š., gimusio 1994 metais, atvirai pagrobė svetimą turtą – nukentėjusiajai D. Š. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną Nokia 5200, kurio vertė 450 litų, ir SIM kortelę 10 litų vertės, tuo padarė nukentėjusiajai D. Š. 460 litų turtinę žalą.

G. M. nuteistas pagal LR BK 178 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2008 m. sausio 19 d. apie 12 val. Alytaus mieste (duomenys neskelbtini)prie namo (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje, iš E. M. rankos atvirai pagrobė svetimą turtą – mobiliojo ryšio telefoną Samsung C 260, kurio vertė 200 litų, tuo padarydamas nukentėjusiajam E. M. 200 litų turtinę žalą.

G. M. nuteistas pagal LR BK 178 straipsnio 4 dalį už tai, kad 2008 m. sausio 21 d. apie 14.30 val. Alytaus m. (duomenys neskelbtini)prie turgavietės pagrobė svetimą turtą – D. L. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną Nokia 6070, tuo padarė nukentėjusiajam D. L. 200 litų turtinę žalą.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo A. K. gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Nuteistojo G. M. gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Prokuroras prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų A. K. ir G. M. apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl A. K. apeliacinio skundo

Nuteistasis neginčija kaltės dėl jo nuteisimo pagal LR BK 178 straipsnio 2 dalį, todėl apeliacinės instancijos teismas vadovaudamasis LR BPK 320 str. 3 d., neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas ir individualizuodamas nuteistajam bausmę, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, nustatytų Baudžiamojo Kodekso 54 straipsnyje, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kaltinamojo asmenybę.

Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas bausmės rūšį nuteistajam atsižvelgė į tai, kad padarytas tyčinis apysunkis nusikaltimas. Nusikalstamą veiką A. K. padarė neišnykus ir nepanaikinus ankstesnių teistumų. Nuteistasis teisiamas devintą kartą, praeityje taip pat buvo teistas už tapačius tyčinius nusikaltimus nuosavybei. Nusikalstamą veiką nuteistasis padarė bendrininkų grupėje, kas vadovaujantis LR BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktu vertinama kaip baudžiamąją atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Šios aplinkybės svarbios vertinant nuteistojo asmenybę. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, nuteistasis A. K. 2007-10-26 paleistas iš pataisos įstaigos ir neparėjus dviems mėnesiams vėl padarė tyčinį nusikaltimą nuosavybei, kas rodo jo susiformavusias antivisuomenines nuostatas. Taigi, šios aplinkybės rodo, kad nuteistasis nelinkęs keistis, išvadų dėl savo elgesio nedaro, yra linkęs nusikalsti ir švelnesnės poveikio priemonės yra nepakankamos nuteistojo elgesiui pakeisti, pasiekti LR BK 41 straipsnyje numatytus tikslus bei įgyvendinti teisingumo principą.

Be to, kaip minėta, naują tyčinį nusikaltimą A. K. padarė neišnykus ir nepanaikinus ankstesnių teistumų, taip pat būdamas teistas už tyčinius nusikaltimus, todėl vadovaujantis LR BK 27 str.1 d. jis yra recidyvistas. LR BK 56 str. 1 d. numatyta, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Esant šioms aplinkybėms, nuteistajam laisvės atėmimo bausmė skirta pagrįstai, nes aukščiau aptarti duomenys duoda pagrindą išvadai, kad tik tokia bausmė gali sulaikyti nuteistąjį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, pasiekti, kad asmuo daugiau nenusikalstų ir laikytųsi įstatymų. Teisinio pagrindo skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, byloje nenustatyta, nes ji būtų nepakankama įgyvendinti bausmės tikslus.

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas paskirtos bausmės trukmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų taip pat nepažeidė. Teismas atsižvelgė į padarytos nuskalstamos veikos padarymo aplinkybes bei nusikaltimu padarytos žalos dydį, vertino kitas ankščiau minėtas aplinkybes. Taip pat, teismas įvertino ir tą aplinkybę, kad nuteistasis prisipažino padaręs nusikaltimą, yra kritiškas padarytos veikos atžvilgiu.

Įvertinus aukščiau aptartų aplinkybių visumą, jų tarpusavio santykį, kiekvienos iš jų lyginamąjį svorį, A. K. paskirta teisinga bausmė.

LR BK 61 straipsnio 4 dalis numato, kad skiriama ne didesnė nei straipsnio sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis, jei kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių. LR BK 178 str. 2 d. straipsnio sankcijoje numatyta, kad gali būti skiriama laisvės atėmimo bausmė iki 6 metų, todėl šios bausmės vidurkis yra daugiau nei 3 metai. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors BK 61 straipsnio 4 dalyje nurodytų kriterijų nuteistasis A. K. neatitinka, nuteistajam paskirtoji bausmė yra žymiai mažesnė nei straipsnio sankcijoje nustatytas bausmės vidurkis. Todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, bendrųjų bausmės skyrimo taisyklių nepažeidė, paskirtoji bausmė nėra aiškiai per griežta.

Teismas pagrįstai paskirtą bausmę subendrino su Alytaus rajono apylinkės teismo 2008-03-20 nuosprendžiu paskirta bausme, jas iš dalies sudedant, ir paskyrė galutinę subendrintą 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausmę. Subendrinant bausmes, BK 63 straipsnio taisyklių teismas nepažeidė.

Atmestinas nuteistojo argumentas dėl jo ligų, nes kaip matyti iš bylos duomenų, liga ar jos pobūdis netrukdė apeliantui daryti nusikalstamą veiką.

Dėl G. M. apeliacinio skundo

Apeliaciniame skunde G. M. teigia, kad jo padaryta nusikalstama veika E. M. epizode neteisingai kvalifikuota pagal LR BK 178 str. 2 d. ir nurodo, kad jo veika atitinka LR BK 178 str. 4 d. sudėtį.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. LR BK 2 str. įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Kolegija konstatuoja, kad šiuos įstatymo reikalavimus teismas taikė tinkamai.

Nusikalstamos veikos, už kurios padarymą nuteistas G. M., sudėties požymiai nustatyti LR BK 178 straipsnio 2 dalyje. Vadovaujantis įstatymu, baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo, kuris atvirai pagrobė svetimą turtą. BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyta kvalifikuota vagystės sudėtis, t. y. vagystė padaroma atvirai, kai kaltininkas veikia viešai savininko, suvokiančio neteisėto turto pagrobimo faktą, akivaizdoje. Kaltininkas suvokia, kad savininkas supranta jo veiksmų pobūdį. Atvirosios vagystės esminis požymis, atribojantis šią nusikalstamą veiką nuo kitos vagystės nusikaltimo sudėties požymių, yra kaltininko veiksmų atvirumas. Pabrėžtina, kad šios vagystės - nusikaltimo sudėtis yra pavojingesnė lyginant ją su nuteistojo G. M. prašoma perkvalifikuoti nusikalstama veika.

Nuteistojo kaltė įvykdžius LR BK 178 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką, tai yra atvirai pagrobus turtą, įrodyta ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ištirtais bei patikrintais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, grįsdamas apelianto kaltumą, pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo E. M. parodymais, iš kurių matyti, jog iš nukentėjusiojo turtą nuteistasis pagrobė atvirai. Nukentėjusiojo parodymais patvirtinama, kad nuteistasis pagrobė, o ne gera valia ar nukentėjusiojo sutikimu gavo E. M. turtą. Nukentėjusiojo turtas pagrobtas prieš jo valią ir nukentėjusiajam nesutinkant su nuteistojo veiksmais. Gi, pats apeliantas neneigia, kad gavęs iš nukentėjusiojo telefoną, jo negrąžino E. M. net ir tuomet kai šis prašė jį atiduoti. Nepaisant nukentėjusiojo prašymo grąžinti telefoną, nuteistasis su nukentėjusiojo turtu pasišalino. Taigi, nustatyta, kad apeliantas tyčia, neteisėtai ir neatlygintinai užvaldė svetimą turtą. Jis atėmė galimybę iš nukentėjusiojo valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu. Nuteistasis suvokė, kad veikia prieš nukentėjusiojo valią ir grobia svetimą turtą. Todėl jis pagrįstai nuteistas už svetimo turto grobimą, padarytą atvirai.

Nuteistojo teiginiai, nurodyti apeliaciniame skunde apie tai, kad nukentėjusiajam E. M. ikiteisminio tyrimo pareigūnai darė spaudimą apklausos metu, atmestini kaip nepagrįsti. Tokių duomenų byloje nenustatyta.

Nuteistojo prašymas perkvalifikuoti veiką iš BK 178 str. 2 d. į BK 178 str. 4 d. nepagrįstas. Remiantis pagrobto turto verte, veika atitiktų baudžiamojo nusižengimo sudėtį, tačiau, atsižvelgiant į kvalifikuojantį požymį(svetimo turto pagrobimas atvirai), veika kvalifikuota pagal BK 178 str. 2 d. teisingai. Nedidelės vertės požymis yra ne veiką privilegijuojantis, o svarbus požymis atsakomybei pagal turto vertę nustatyti. Remiantis teisės normų konkurencijos taisyklėmis, esant bent vienam atsakomybę kvalifikuojančiam požymiui, taikoma ta norma, kurioje numatyta atsakomybė už kvalifikuojančių požymių turinčios veikos padarymą.

Be to, nuteistasis G. M. ginčija savo kaltę dėl D. Š. turto vagystės, teigdamas, kad jis nedalyvavo šioje nusikalstamoje veikoje. Pažymėtina, kad BK 178 str. 2 d. numatyti tik bendrieji būtini vagystės nusikaltimo sudėties požymiai. Baudžiamasis įstatymas nereikalauja, kad tais atvejais, kai keli asmenys padaro nusikaltimą bendrininkaudami, visi bendrininkai padarytų visus veiksmus, aprašytus BK 178 str. 2 d. dispozicijoje. Nusikaltimo bendrininku – vykdytoju yra ir tas asmuo, kuris pilnai realizavo atvirosios vagystės objektyviuosius požymius, ir tas, kuris bent iš dalies realizavo kai kuriuos objektyviuosius atvirosios vagystės požymius. Bendrininkavimas yra tyčinis, bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 str. nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkai turi suvokti visus bendrininkavimo ir bendrai daromos nusikalstamos veikos sudėties požymius. Pripažįstant asmenį bendrininku, turi būti nustatyta, kad jo veiksmai ar neveikimas yra reikšmingi bendrai nusikalstamai veikai, nes jis sudaro sąlygas kitų bendrininkų veiksmams ar papildo juos, jei bendrininkas neatliktų savo veiksmų, bendros nusikalstamos veikos neįmanoma padaryti ar jos padarymas iš esmės pasunkėtų.

Pagal BK 24 str. 6 d. padėjėjas yra asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus. Būtent, teismas įvertinęs visas aplinkybes, pagrįstai padarė išvadą, kad apeliantas padėjo padaryti nusikaltimą, tai yra pagrobti turtą, šalindamas kliūtis ir pridengdamas kitą bendrininką. Byloje nustatyta, kad G. M. žinojo, jog D. Š. pavogs iš vaikų, stovinčių prie Šv. Benedikto mokyklos, mobiliojo ryšio telefoną, nes apie tai D. Š. pasakė G. M. prieš pat nusikaltimo padarymą. Šią aplinkybę teisme patvirtino D. Š.. Kad tarp bendrininkų G. M. ir D. Š. buvo susiformavusi išankstinė tyčia atlikti nusikalstamą veiką(pagrobti turtą) ir kad jie pasidalino vaidmenimis ikiteisminio tyrimo metu patvirtino pats apeliantas G. M.. Jis nurodė, kad abu nusprendė vaikus užkalbinti, turėdami tikslą ką nors iš jų paimti ar pavogti(t. 3. b. l. 22-23, 31-32). Iš bylos duomenų matyti, kad pagal bendrininkų susitarimą ir buvo atlikti veiksmai. Nuteistieji G. M., D. Š. vaikus užkalbino, G. M. pasivedė vieną vaiką į šalį ir su juo kalbėjosi – pašalino kliūtis ir sudarė lengvesnes sąlygas įvykdyti nusikaltimą kitam bendrininkui– tuo tarpu vykdytojas D. Š., paprašęs mobilaus ryšio telefono SMS žinutei išsiųsti, pagrobė telefoną iš nukentėjusiosios D. Š. sūnaus L. Š.. Tai patvirtinama tiek pačių nuteistųjų parodymais, tiek ir nukentėjusiojo L. Š., liudytojo R. M. parodymais. Nors tiesiogiai atviros vagystės sudėties objektyviuosius požymius realizavo D. Š., kuris pagrobė mobiliojo ryšio telefoną, G. M. savo veiksmais palengvino nusikaltimo įvykdymą, pašalindamas kliūtis jį vykdyti, tai yra pasivesdamas į šoną kitą asmenį, kad šis netrukdytų bendrininkui vykdyti nusikaltimą. Jei G. M. nebūtų pasivedęs į šoną R. M., nusikaltimo padarymas būtų iš esmės pasunkėjęs. Todėl nuteistojo G. M. apeliaciniame skunde nurodytas argumentas, kad nebuvo tarpusavio išankstinio susitarimo daryti šį nusikaltimą, kad jis nežinojo D. Š. ketinimo pagrobti turtą, prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir yra atmestinas. Pažymėtina, kad asmenų susitarimas bendrai atlikti nusikalstamą veiką galimas ne tik žodžiu, raštu, bet ir konkliudentiniais veiksmais, išreiškiant sutikimą, pritarimą kito bendrininko vykdomiems veiksmams. Susitarimą veikti bendrai parodo darnus nuteistųjų veikimas – prisiartinimas prie L. Š. ir R. M., jų užkalbinimas, G. M. pasivedimas R. M. į šalį, sudarymas lengvesnių sąlygų įvykdyti vagystę. Apeliantas R. M. buvo informuotas, kad jo bendrininkas pagrobė L. Š. telefoną. Apeliantas su bendrininku pasišalino iš nusikaltimo vietos, būtent tuomet, kai buvo užvaldytas nukentėjusiojo turtas ir apeliantas apie tai žinojo.

Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes, išanalizavo byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu padarė pagrįstas bei teisingas išvadas dėl G. M. kaltumo šiame epizode. Nepagrįstas apelianto tvirtinimas, kad teismas buvo šališkas. Nuteistasis tvirtina, kad šališkumas pasireiškė tuo, kad teismas patikėjo tik nukentėjusiojo parodymais, o į jų-kaltinamųjų parodymus neatsižvelgė. Šis nuteistojo argumentas nepagrįstas, kadangi kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo ir nuosprendžio, tiek kaltinamieji, tiek nukentėjusysis teisme buvo apklausti ir jų parodymams duotas teisinis įvertinimas nuosprendyje. Nuteistojo kaltumas padarius nusikaltimą pagrįstas ne tik nukentėjusiojo parodymais, bet ir kitais nuosprendyje paminėtais įrodymais. Esant šioms aplinkybėms, nuteistųjų apeliaciniai skundai nepagrįsti, todėl atmetami. Nuosprendis paliekamas galioti ir nekeičiamas, kadangi teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Baudžiamojo Proceso Kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu.,

nutarė:

nuteistųjų A. K. ir G. M. apeliacinius skundus atmesti.