- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-10-04
- Bylos Nr.
- I-6782-402/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01640-2018-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Natalja Zelionkienė
- Pareiškėjas
- R. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, po 50 Eur už parą neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde (b. l. 2-5) nurodė, kad laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 16 d. iki 2018 m. gegužės 31 d. buvo laikomas 3-čio lokalinio sektoriaus gyvenamosiose patalpose pažeidžiant reglamentuotą gyvenamojo ploto normą. Gyvenamojoje patalpoje vienam asmeniui teko mažiau gyvenamojo ploto nei numatyta teisės aktuose, o patalpose esantys baldai dar labiau sumažino gyvenamąjį plotą. Gyvenamosios patalpos buvo avarinės būklės, grindys išpuvusios, sienos ir lubos apipelijusios, nėra ventiliacijos, laikydavosi didelė drėgmė, būdavo šalta, veisėsi tarakonai, netinkamas apšvietimas, tiekiamas vanduo netinkamos kokybės, pats pastatas avarinės būklės. Sanitarinio mazgo patalpoje skersvėjai, nes nebuvo lango. Pareiškėjas pažymėjo, kad su juo kartu gyvenamojoje patalpoje buvo laikomi žmogaus imunodeficito virusu (toliau – ir ŽIV) ir hepatitu sergantys asmenys. Tvirtino, kad pataisos įstaigos stogai dengti sveikatai pavojingu asbestu. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas teigė patyręs sveikatos sutrikimus, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, t. y. neturtinę žalą. Prašo skundą tenkinti ir priteisti iš atsakovo po 50 Eur už parą neturtinės žalos atlyginimą.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, atsiliepimu į skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 17-21). Nurodė, jog minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu buvo užtikrinta. Akcentavo, jog galiojantys teisės aktai nereglamentuoja gyvenamojo ploto pataisos įstaigoje skaičiavimo su baldais ar be jų. Jei pareiškėjo netenkino gyvenimo sąlygos paskirtame būryje, jis galėjo kreiptis į įstaigos administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar jo perkėlimo į kitą būrį, tačiau šia teise nepasinaudojo. Alytaus visuomenės sveikatos centras ne kartą tikrino pataisos namus dėl sveikatos saugos reikalavimų atitikties nustatytiems reikalavimams, tačiau pažeidimų nebuvo nustatyta, šią aplinkybę patvirtina Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai. Pažymėjo, kad pataisos namų gyvenamosios patalpos vėdinamos per atveriamus langus. Pataisos namų atskirame lokaliniame sektoriuje esantis šilumos mazgas yra kompiuterizuotas ir nepertraukiamai visą parą palaiko nustatytą temperatūrą, atitinkančią higienos normos reikalavimus. Alytaus PN stogas padengtas rulonine stogo danga, asbestu dengtų pastatų nėra, pastatų konstrukcijose ar šiluminėse trasose nebuvo naudojamos asbestas. Mano, kad pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs, jis konkrečiai neįvardijo atsakovo kaltės ir priežastinio ryšio. Pareiškėjas nenurodė, kuo yra grindžiamas prašomos priteisti žalos dydis ir kaip jis apskaičiuotas. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Pareiškėjas kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, neturtinę žalą dėl atsakovo neteisėtų veiksmų.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju – Alytaus pataisos namų) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad Alytaus pataisos namų pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Pažymėtina, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, kuri gali būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kt. (CK 6. 250 str. 1 d.). Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis teisės taikymo praktiką, yra konstatavęs, jog siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinius ir fizinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (2009 m. vasario 20 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. A556 - 95/2009).
Netinkamas laikymo sąlygas pareiškėjas grindžia ploto trūkumu gyvenamosiose patalpose.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11.¹1 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m.
Iš bylos duomenų (b. l. 9, 16, 17) matyti, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. 2016 m. gruodžio 16 d. iki 2018 m. gegužės 31 d., buvo kalinamas Alytaus PN 10 būryje, 3 -oje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 44,45 kv. m., įrengta 12 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,70 kv. m., todėl pareiškėjo argumentas dėl jam tekusio per mažo gyvenamojo ploto, atmestinas, kaip nepagrįstas.
Nors pareiškėjas nurodė, jog buvo įrengta nuo 11 iki 14 miegamųjų vietų, tačiau nepateikė jokių įrodymų. Atsakovo pateikti oficialūs duomenys kitais objektyviais duomenimis nėra paneigti, todėl teismas vadovaujasi jais, spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo. Taigi, pareiškėjui atliekant bausmę Alytaus PN 10 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje buvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje.
Teismas pažymi, jog nei iki 2010 m. balandžio 30 d. galiojusi Higienos norma, nei po to įsigaliojusios Taisyklės nenumatė, kad į šiuose teisės aktuose įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014). Tačiau pridurtina, jog į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, atsižvelgiama tada, kai nustatomas teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimas ir sprendžiama dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.).
Pareiškėjas nurodė, jog gyvenamosios patalpos buvo avarinės būklės, grindys išpuvusios, sienos ir lubos apipelijusios, nėra ventiliacijos, laikydavosi didelė drėgmė, būdavo šalta, veisėsi tarakonai, netinkamas apšvietimas, duše bėga netinkamos kokybės, pats pastatas avarinės būklės.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (įsigaliojusioje nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) numatyta, jog ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 punktas). Higienos normoje įtvirtinta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas).
Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Alytaus PN gyvenamųjų patalpų, kuriose buvo apgyvendintas ginčo laikotarpiu, netinkamos ventiliacijos, buvusio pelėsio, atsilupusių dažų, parazitų ir graužikų buvimo, netinkamos vandens kokybės.
Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu buvo sudarytos sutartys dėl deratizacijos ir dezinsekcijos darbų teikimo Alytaus PN gyvenamosiose bei buitinėse patalpose (b. l. 27-31). Byloje nėra duomenų, jog sutartiniai įsipareigojimai nebūtų vykdomi. Taigi, pareiškėjo argumentai dėl patalpose esančių parazitų atmesti kaip nepagrįsti.
Byloje nepateikta įrodymų, t. y. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų (ginčo laikotarpiu tikrintų gyvenamųjų patalpų, kuriose bausmę atliko pareiškėjas), kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu reglamentu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl netinkamos gyvenamųjų patalpų ventiliacijos, buvusio pelėsio, atsilupusių dažų, parazitų ir graužikų buvimo galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų bausmės atlikimo sąlygų (ventiliacijos, buvusio pelėsio, atsilupusių dažų, parazitų ir graužikų buvimo, vandens kokybės) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl ventiliacijos, buvusio pelėsio, atsilupusių dažų, parazitų ir graužikų buvimo, vandens kokybės ir jų neatitikimo teisės aktuose nustatytų reikalavimų laikytini nepagrįstais.
Higienos normos HN 136:2015 14 punkte nurodyta, jog gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, o natūralaus apšvietimo koeficientas nėra numatytas. Pareiškėjas duomenų apie tai, jog dėl netinkamo apšvietimo kreipėsi į administraciją ar kitas institucijas, teismui nepateikė. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjo skundų dėl netinkamo apšvietimo nebuvo gauta. Nors pareiškėjas teigia, kad prastas apšvietimas kenkė regėjimui, tačiau į bylą nepateikė šią aplinkybę patvirtinančių duomenų.
Higienos normos HN 136:2015 16 punkte numatyta, jog gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C.
Atsakovas tvirtino, jog Pataisos įstaigoje patalpų šildymo sistema yra kompiuterizuota ir šilumos temperatūrą visą parą palaiko atitinkančią higienos normos reikalavimus (b. l. 11). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl netinkamos temperatūros būtų teikęs skundus pataisos namų administracijai ar pareigūnams reiškęs prašymus dėl šildytuvo išdavimo, o tokie prašymai nebuvo patenkinti. Teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015). Remiantis išdėstytais argumentais, pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl aukščiau minimų pažeidimų, yra nepagrįstos.
Į bylą pateikti Alytaus visuomenė sveikatos centro akto (b. l. 23-36) duomenys patvirtina, kad 2016 m. gruodžio mėnesį buvo atlikta patalpų kompleksinė patikra ir jokių neatitikimų teisės aktų reikalavimams nebuvo nustatyta. Taip pat teismas mano, kad tinkamos aplinkos, gyvenimo sąlygų gyvenamosiose patalpose sukūrimas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei paties pareiškėjo valios.
Pareiškėjas skunde nurodo, jog Alytaus PN pastatų konstrukcijose yra panaudota kenksminga medžiaga asbestas. Atsakovas atsiliepime nurodė, jog Alytaus PN stogas padengtas rulonine stogo danga, asbestu dengtų pastatų nėra, pastatų konstrukcijose ar šiluminėse trasose nebuvo naudojamos asbestas. Byloje nėra pateikta įrodymų apie asbesto sukeltą žalą pareiškėjo sveikatai. Pareiškėjas savo pateiktų argumentų apie asbestą Alytaus PN pastatų konstrukcijose nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis, todėl, nesant tokių duomenų, pareiškėjo deklaratyvūs argumentai dėl asbesto buvimo atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad Alytaus PN jis buvo kalinamas higienos normų reikalavimų neatitinkančiomis, nežmoniškomis sąlygomis, Alytaus PN patalpos pripažintos avarinėmis.
Byloje nėra duomenų, kad Alytaus PN patalpos būtų pripažintos avarinėmis. 2008 m. vasario 27 d. aktu (b. l. 36-37) Alytaus PN bendrabutis Nr. 2 pripažintas ne avariniu, bet blogos būklės. Byloje pateiktame Alytaus visuomenės sveikatos centro 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akte Nr. PA.1-309 (b. l. 23-26) nurodyti duomenys yra apie visas Alytaus PN patalpas ir nė viename iš jų higienos normų pažeidimai nekonstatuoti. Pats pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Alytaus PN administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė, neprašė būti perkeliamas į kitas gyvenamąsias patalpas.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad su juo kartu gyvenamojoje patalpoje buvo laikomi žmogaus imunodeficito virusu (toliau – ir ŽIV) ir hepatitu sergantys asmenys.
Teismas pažymi, jog teisės aktai nenumato atsakovui pareigos izoliuoti ŽIV infekuotus asmenis, išskyrus, jei jie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio. Nors byloje ir nėra pateikta įrodymų, jog kartu su pareiškėju buvo kalinami ŽIV infekuoti ar hepatitu C, tuberkulioze sergantys asmenys, ar kad tokie asmenys būtų pareiškę norą būti izoliuotais ar linkę elgtis nesaugiai ir neatsargiai, tačiau atsižvelgiant į aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą, net ir pasitvirtinus pareiškėjo nurodytai aplinkybei, jog kartu su juo vienoje gyvenamojoje patalpoje buvo kalinami asmenys, infekuoti ŽIV ar hepatitu C, tuberkulioze, nesant atsakovo pareigos izoliuoti tokius asmenis, nėra pagrindo teigti, jog nurodytais veiksmais buvo pažeidžiamos pareiškėjo teisės ir teisėti interesai.
Pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai nurodė, jog sanitarinio mazgo patalpoje pastoviai pūsdavo vėjas, nes nebuvo langų, tualetų sienelės per žemos, kad apsaugotų nuo skersvėjų, tačiau nepateikė įrodymų patvirtinančių jo teiginius. Pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Visuomenės sveikatos centrui, tačiau duomenų apie patikrinimus, pagal pareiškėjo skundus, ar pareiškėjo kreipimąsi į pataisos namų administraciją dėl minėtų aplinkybių, byloje nėra, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje laikomi deklaratyviais ir atmetami.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Byloje nustačius, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę užtikrinant jam teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą bei laikantis higienos reikalavimų, teismas sprendžia, kad pareiškėjas neįrodė Alytaus PN pareigūnų neteisėtų veiksmų, iš kurių gali būti kildinama neturtinė žala. Nenustačius Alytaus PN pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nebelieka būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes kilusias pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Kadangi nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovo atstovo viešoji atsakomybė negalima, todėl pareiškėjo skundas netenkinamas (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84- 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.