Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės, Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Lauretos Ulbienės,

uždarame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų I. J. ir V. S. bei Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Liutauro Rudzevičiaus (toliau – prokuroras) apeliacinius skundus dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2019 m. balandžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 2 dalį – 4 metų laisvės atėmimo bausme;

pagal BK 150 straipsnio 2 dalį – 3 metų laisvės atėmimo bausme.

Remiantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis bei 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir I. J. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 4 metų laisvės atėmimas, bausmę atliekant pataisos namuose.

pagal BK 149 straipsnio 2 dalį – 5 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme;

pagal BK 150 straipsnio 2 dalį – 4 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Remiantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis bei 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir V. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 5 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimas, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Prokuroro apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o nuteistųjų skundai atmestini.

8. Įvertinus bylos medžiagą, apeliacinių skundų ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuotina, kad šioje byloje kaltinamiesiems pareikštas kaltinimas buvo aiškus ir neribojo nuteistųjų teisės į gynybą, pirmosios instancijos teismo išvados dėl byloje pripažintų įrodytomis nusikalstamų veikų bei nuteistųjų veiksmų kvalifikavimo yra teisingos. Visgi pirmosios instancijos teismas neteisingai nusprendė dėl nuteistųjų atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir nuteistajam V. S. paskyrė aiškiai per švelnią bausmę.

Dėl kaltinamojo akto trūkumų ir teisės į gynybą realizavimo

Dėl įrodymų vertinimo

10. Teismų praktikoje pabrėžiama, jog BPK 20 straipsnio 5 dalis įpareigoja teisėjus įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015, 2K-93-788/2017).

11. Įrodymų vertinimą reglamentuojančios BPK normos reikalauja, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje, teismas aprašomojoje dalyje išdėstytų įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados apie nustatytų faktinių aplinkybių buvimą, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nenustačius, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė minėtus reikalavimus, vien nuteistajam nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. Pažymėtina, kad įstatymas nereglamentuoja, kokiais duomenimis gali būti įrodinėjamos reikšmingos bylai aplinkybės. Svarbu, kad tie duomenys patvirtintų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis; LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-56/2013, 2K-421/2013).

12. Nagrinėjamos bylos kontekste itin svarbi ir LAT pozicija, jog „tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Šiuo aspektu pažymėtina, kad tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais.“ (LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus 2013 m. birželio 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287/2013).

13. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, Vilniaus regiono apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu I. J. ir V. S. pripažindamas kaltais pagal BK 149 straipsnio 2 dalį ir BK 150 straipsnio 2 dalį, rėmėsi visų bylos duomenų (tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai jų kaltę pagrindžiančių) išsamia bei nešališka analize, laikėsi jau minėtų teismų praktikoje akcentuojamų taisyklių ir esminių įrodymų vertinimo klaidų nepadarė.

14. Iš 2017 m. gruodžio 18 d. pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolo matyti, kad pirminės apklausos metu nukentėjusioji be kita ko nurodė, jog jai ir nuteistiesiems geriant, prie jos pradėjo kabinėtis V. S., nes norėjo su ja pasimylėti, o jai atsisakius, jis tapo agresyvus ir dėl to prieš ją buvo atlikti daugybiniai smurtiniai veiksmai (t. 1, b. l. 18-19). Iš tokių nukentėjusiosios parodymų akivaizdu, kad apie vieno iš nuteistųjų siekį atlikti seksualinius veiksmus su ja ir vėliau dėl to sekusį smurtą, ji nurodė jau pirminės apklausos metu. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, ši aplinkybė ne tik atskleidžia nuteistųjų tyčios kryptingumą, tačiau rodo ir tai, kad nuteistojo seksualinio bendravimo siekis, nukentėjusiosios teigimu, buvo viso šio konflikto esmė ir priežastis.

17. Iš esmės analogiškas aplinkybes parodė ir vakare namo grįžęs šios liudytojos vyras liudytojas M. M. bei vėliau pas nukentėjusiąją atvykusi jos motina, liudytoja M.; byloje taip pat yra pateiktos ir nukentėjusiosios kūno, ant kurio matosi akivaizdūs smurto požymiai – didelės mėlynes, nubrozdinimai, tarp jų ir šlaunų srityje, nuotraukos (t. 3, b. l. 104-110). Teisėjų kolegijos vertinimu, toks stiprus ir intensyvus smurtas prieš O. jai objektyviai galėjo sukelti šoką, dėl ko ji iškart po įvykio galėjo nenurodyti visų aplinkybių ir gėdytis dėl įvykio. Visgi nepaisant šios sunkios būsenos, pastaroji jau pirminės apklausos metu nurodė tam tikras aplinkybes, kurios bylojo apie galimai jos patirtą seksualinę prievartą, ir teismui tai leidžia tikėti jos vėlesnių detalesnių parodymų objektyvumu.

18. Nukentėjusios parodymus visiškai patvirtina ir atitinka ir kiti byloje surinkti objektyvūs duomenys – teismo medicinos specialisto tyrimas. Teismo mediko konstatuotas sužalojimų pobūdis visiškai atitinka nukentėjusiosios parodymus ir tai yra itin svarbi aplinkybė, sudaranti tvirtą pagrindą atmesti apeliantų poziciją apie tariamą nukentėjusiosios parodymų nepatikimumą.

19. Nuteistasis V. S. teigia, kad byloje esanti specialisto išvada apie O. patirtą ne tik fizinį, tačiau ir seksualinį smurtą, yra paremta tik nukentėjusiosios pozicija. Tokia specialisto tyrimo interpretacija atmestina, nes specialisto tyrimas atspindi ne nukentėjusiosios poziciją, o objektyviai nustatytus sužalojimus. Tą atspindi ir teisiamojo posėdžio metu apklaustos suinteresuotumo bylos baigtimi neturinčios liudytojos policijos pareigūnės V. Z. parodymai apie tai, kad po pirminės nukentėjusiosios apklausos bei specialistui apžiūrėjus O., į tyrimą šioje byloje atlikusią tyrėją telefonu kreipėsi specialistas ir pasakė, kad nukentėjusiosios lytinių organų srityje rado sužalojimų (t. 3, b. l. 53). Turint omenyje tai, akivaizdu, kad specialistas teikdamas išvadą rėmėsi ne nukentėjusiosios teiginiais, o atliktos jos kūno apžiūros rezultatais, kurie be kita ko parodė nukentėjusiosios kairės mažosios lytinės lūpos gleivinės įtrūkimą. Teisėjų kolegija pažymi, jog tokio smurto žymės, skirtingai nuo akivaizdžiai matomų mėlynių ar kitokio pobūdžio sužeidimų veido ar kitose kūno srityje, paprastai nėra matomos išoriškai ir joms konstatuoti reikia specialių žinių bei specialios apžiūros. Todėl visiškai suprantama, kodėl byloje nukentėjusioji apie patirtą smurtą detaliau nurodė tik teismo medikui, o ne kitiems asmenims ir kodėl kiti liudytojai tokio pobūdžio sužalojimų neįžvelgė.

22. Apylinkės teismas visiškai pagrįstai konstatavo, jog J. S. parodymai negali būti laikomi patikimais, nes jie neatitinka net pačių nuteistųjų parodymų apie esmines įvykio aplinkybes. J. S. teisiamajame posėdyje nurodė, kad įvykio dieną O. nematė (t. 3, b. l. 56), o I. J. teigė, kad jų išgertuvėse nukentėjusioji dalyvavo (t. 2, b. l. 132). Atitinkamai vien tai, kad J. S. nurodė, jog I. J. iš išgertuvių vietos pasitraukė anksčiau nei jie, niekaip nesumenkina teismo išvados, kad nesutapo brolių S. parodymai dėl išsiskirstymo po išgertuvių aplinkybių. Nors V. S. nurodė, kad po išgertuvių jis su broliais ėjo namo, J. S. nurodė priešingai – jog brolis po to dar kelias valandas negrįžo namo. Nukentėjusiosios nurodytas grįžimo namo po jai taikyto smurto laikas, yra artimas laikui, kuriuo, nuteistųjų teigimu, jie išėjo iš išgertuvių vietos. Tokių argumentų kontekste teisėjų kolegija konstatuoja, kad esminis I. J. apeliacinio skundo argumentas dėl jo alibi yra atmestinas kaip pagrįstas tik subjektyvia jo paties pozicija ir nenuosekliais bei nepatikimais kitų asmenų parodymais, kuriuos paneigia byloje surinkti įrodymai apie abiejų nuteistųjų dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką.

26. Be to, jau minėtų liudytojo A. V. parodymų kontekste paminėtina ir jo sugyventinės liudytojos J. T. teisiamajame posėdyje nurodyta aplinkybė, kad A. V. vėliau jai pasakojo, jog įvykio dieną O. buvo jo namuose ir su kitais vaikinais išgėrinėjo (t. 2, b. l. 159–160). Galiausiai pažymėtina, kad net ir nuteistasis I. J. viso proceso metu teigė, jog įvykio dieną A. V. namuose nukentėjusioji buvo. Tą patvirtina ir faktinės bylos aplinkybės apie tai, jog nukentėjusioji namo grįžo apsiavusi A. V. namuose rastais batais.

27. Nuteistieji teigia, kad A. V. tik labai abejodamas nurodė, jog nukentėjusiosios pateikti batai yra jo ir šie neaiškumai turėtų būti vertinami jų naudai, t. y. kaip aplinkybė, jog minimi batai nepriklausė A. V.. Visgi teisėjų kolegijai nekyla jokios abejonės, kad batai priklausė A. V..

28. Priešingai nei teigia nuteistieji, apygardos teismas neabejoja, jog liudytojas A. V. objektyviai ir neklysdamas nurodė, kad nukentėjusiosios teismui pateikti batai priklausė būtent jam. Tokią išvadą kolegija daro atsižvelgdama į tai, kad liudytojui teisiamajame posėdyje parodžius įvairius rūbus, pastarasis nedvejodamas nurodė, jog parodytos kelnės ir megztinis yra ne jo, o batai priklauso jam. Pastarasis papildomai nurodė, kad šių batų jau seniai nenešioja, įvykio metu jie stovėjo sekcijoje, kur yra daug batų (t. 2, b. l. 158–159, 2019 m. sausio 10 d. teisiamojo posėdžio protokolas ir garso įrašas nuo 27:00 min. iki 29:25 min.). Taigi šis asmuo sugebėjo minėtus batus išskirti iš kitų 2 jam parodytų objektų, nurodė jų buvimo vietą savo namuose bei paaiškino, kad jie yra seni ir ilgai jo neavėti. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, tokios aplinkybės leidžia konstatuoti pastarąjį neatsitiktinai ir užtikrintai atpažinus nukentėjusiosios po įvykio avėtus batus, kaip savus.

29. Tokios išvados nepaneigia ir A. V. sugyventinės parodymai apie tai, kad minėti batai jos gyvenimo draugui nepriklausė ir jis tokių neturėjo; 2017 m. gruodžio 16 d. jis turėjo tik vienus batus ir juos nešiojo; jokių rūbų jis nepasigedo (t. 2, b. l. 159–160). Tokių skundo argumentų kontekste pastebėtina, jog minėtų vyriškų batų savininku buvo A. V., o ne jo sugyventinė, todėl jo paaiškinimai šiuo klausimu yra patikimesni. Antra vertus, būtina atkreipti dėmesį, kad J. T., pamačiusi minėtus batus nurodė, jog nagrinėjamo įvykio metu jos sugyventinis turėjo vienus nešiojamus batus ir tai nebuvo parodytieji teismo posėdyje. Kitaip tariant, liudytoja paaiškino kokius batus jos sugyventinis nešiojo įvykio metu. Savo ruožtu A. V. nurodė, kad šie batai buvo seni ir gulėjo nenaudojami sekcijoje, o tokių paaiškinimų kontekste visiškai suprantama, kodėl J. T. neatpažino seniai nenaudojamų ir nematytų batų. Kadangi šie batai liudytojo buvo seniai nenaudojami, visiškai suprantama ir tai, kad jis jų nepasigedo. Visa tai leidžia konstatuoti, jog byloje surinktų įrodymų visuma paneigia nuteistųjų gynybinę poziciją ir leidžia daryti tvirtą išvadą, jog įvykio dieną nuteistieji ir nukentėjusioji dalyvavo išgertuvėse A. V. namuose.

30. Teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta ir nuteistųjų argumentus, kad siekiant išsiaiškinti minėtų batų priklausomumą buvo būtina atlikti specialių žinių reikalaujančius tyrimus. Viena vertus, byloje esantys ir šiame nuosprendyje jau aptarti įrodymai nekelia jokių abejonių dėl to, kad minėti batai įvykio dieną priklausė A. V.. Kita vertus, minėti batai A. V. buvo ilgą laiką nenaudoti, po įvykio juos avėjo ne A. V., o nukentėjusioji, taip pat ir į tai, kad nuo veikos padarymo laiko iki tokio prašymo buvo praėjęs ilgas laiko tarpas, todėl tokioje situacijoje, esant ir kitiems byloje surinktiems duomenims, specialisto tyrimas neskirtas visiškai pagrįstai.

31. V. S. gynėjas apeliacinės instancijos teisme nurodė, kad byloje nebuvo rasta jokių sperminių pėdsakų, kas pastarajam kelia abejonių dėl atlikto lytinio akto. Tokių argumentų kontekste teismas atkreipia dėmesį į aplinkybę, jog nukentėjusioji po patirto įvykio ir išgyvenimų į specialistus kreipėsi praėjus dviem dienoms nuo įvykio. Tiek nukentėjusioji, tiek liudytoja D. M. nurodė, jog nukentėjusioji po įvykio prausėsi duše, taigi minėtų pėdsakų galėjo nelikti. Be to, minėti pėdsakai apskritai gali nebūti palikti. Šiuo atveju O. nuosekliai nurodė, kad lytinio akto V. S. neužbaigė. Taigi šiuo konkrečiu atveju teisėjų kolegijos vidiniam įsitikinimui dėl lytinio akto buvimo konstatuoti pakanka nustatytų nukentėjusiosios lytinių organų ir šalia esančių kitų kūno sričių – šlaunų ir sėdmenų – daugybinių sužeidimų, taip pat kitų liudytojų parodymais patvirtintų nukentėjusiosios nurodytų aplinkybių apie netrukus po įvykio buvusią jos būklę – šlapi plaukai žiemos metu (nukentėjusioji teigė, jog ant jos veido nuteistasis V. S. nusišlapino, grįžimas namo pusnuogei, vilkint A. V. priklausančius batus ir kitus svetimus rūbus, nukentėjusiosios būsena po įvykio ir pan.

32. Atsižvelgdamas į visa tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog šioje byloje esančių įrodymų visuma jungiasi į nuoseklią ir loginę grandinę bei patvirtina išvadą, jog I. J. ir V. S. padarė BK 149 straipsnio 2 dalyje ir BK 150 straipsnio 2 dalyje numatytus nusikaltimus tokiomis faktinėmis aplinkybėmis, kokios jos numatytos skundžiamame nuosprendyje.

Dėl nuteistųjų atsakomybę sunkinančių aplinkybių

33. Apeliaciniame skunde prokuroras nurodo, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje turėjo pripažinti nuteistųjų atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis tai, jog nusikaltimus nuteistieji padarė būdami apsvaigę nuo alkoholio ir tyčiojantis iš nukentėjusio asmens.

34. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pripažino faktą, kad nuteistieji vartojo alkoholį ir įvykio metu buvo neblaivūs. Tačiau šios aplinkybės teismas nevertino kaip nuteistųjų atsakomybę sunkinančios aplinkybės, nes, pasak teismo, nuteistieji savo kaltės nepripažino, todėl nebuvo galimybės nustatyti, kiek alkoholis turėjo įtakos jų veiksmams, be to, byloje nėra duomenų koks tiksliai buvo nuteistųjų neblaivumo laipsnis. Teismas neįžvelgė alkoholio įtakos nusikalstamiems veiksmams ir remdamasis nukentėjusiosios parodymais, nes pastaroji posėdžio metu nurodė mananti, jog kaltinamųjų elgesiui alkoholis įtakos neturėjo. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios pirmosios instancijos teismo išvados padarytos pernelyg sureikšminant tik subjektyvius asmenų paaiškinimus ir nepagrįstai sumenkinant ir (ar) nevertinant tokiose situacijose itin svarbių objektyvių duomenų apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes.

35. Šioje byloje nėra ginčo dėl to, kad visi konflikto dalyviai įvykio dieną vartojo alkoholį ir buvo neblaivūs. Pavyzdžiui, V. S. teisiamajame posėdyje nurodė net ir tai, kad ne viską gerai atsimena, nes įvykio dieną buvo neblaivus; taip pat, jog iki įvykio kelis mėnesius jis be perstojo vartojo alkoholį. Taigi teismas, konstatuodamas, kad nėra įrodyta, jog neblaivumas turėjo įtakos nuteistųjų veiksmams, iš esmės rėmėsi tik subjektyviu nukentėjusiosios manymu, kad ši būklė galėjo neturėti įtakos nuteistųjų veiksmams. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su prokuroro argumentais, jog nukentėjusiojo nuomonė tokiu klausimu nėra ir negali būti sureikšminama darant tokio pobūdžio teismo išvadas. Šiuo atveju, nukentėjusioji ir pati įvykio metu buvo neblaivi, prieš ją buvo intensyviai smurtaujama, tad ji kito asmens neblaivumo laipsnio ir alkoholio įtakos negalėjo tinkamai vertinti.

36. Apie neblaivumo įtaką nusikalstamam elgesiui teismas gali objektyviai spręsti iš faktinių nusikalstamų veiksmų aplinkybių. Nagrinėjamu atveju konfliktas kilo išgertuvių metu ir asmenims vis labiau veikiamiems alkoholio, t. y. smurtinio pobūdžio ir seksualinės prievartos veiksmai buvo atlikti ne iš karto, o sekė išgėrinėjant ir stiprėjant alkoholio poveikiui. Tiek nuteistųjų naudotos smurto priemonės – malka, butelis, tiek suduotų smūgių skaičius ir plati sužeidimų lokalizacija, tiek neabejotinai ciniški veiksmai – veido ir plaukų apšlapinimas, butelio kišimas į lytinius organus, pusnuogės moters tampymas žiemos metu ant sniego, neleidžia abejoti tuo, kad nuteistieji, be kita ko, veikė ir dėl alkoholio poveikio.

37. Tokią kolegijos išvadą patvirtinta ir duomenys apie tai, kad abu nuteistieji piktnaudžiaudami alkoholiu yra padarę ir kitus pažeidimus. V. S. ne kartą baustas už pažeidimus, padarytus esant neblaiviam – baustumai už alkoholio vartojimą viešoje vietoje, transporto priemonių vairavimą neblaiviam, taip pat neblaiviam konfliktuojant su policijos pareigūnais (t. 2, b. l. 2-10), taip pat jis teistas ir už tai, kad būdamas neblaivus naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, o vėliau pastarąjį vaikėsi rankoje laikydamas sudaužyto butelio dalį bei grasino jį papjauti (t. 2, b. l. 34–39). Pastebėtina, kad V. S. sulaikymo metu, patikrinus jo neblaivumą, jam taip pat nustatytas itin didelis neblaivumo laipsnis – 3,47 promilės (t. 2, b. l. 21). Atitinkamai nors I. J. iki šiol neteistas, jis taipogi ne kartą baustas už pažeidimus, kuriuos padarė būdamas neblaivus. Nuteistasis ne tik baustas už automobilio vairavimą neblaiviam, bet ir už nepaklusimą pareigūnų reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, kai jo neblaivumo laipsnis siekė 2,05 promilės (t. 1, b. l. 139–144). Taigi būdamas neblaivus ir I. J. praeityje atliko veiksmus, už kuriuos šiuo metu būtų taikoma net ir baudžiamoji atsakomybė. Visa tai teisėjų kolegijai leidžia konstatuoti, jog alkoholio įtaka nuteistųjų veikimui buvo akivaizdi (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

38. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, prokurorės baigiamojoje kalboje buvo išreikštas prašymas teismui nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinti ir tyčiojimąsi iš nukentėjusio asmens (t. 3, b. l. 132). Skundžiamame nuosprendyje teismas dėl to apskritai nepasisakė, nors ši prokurorų prašoma pripažinti aplinkybė yra pagrįsta byloje ištirtais įrodymais ir iš esmės grindžiama faktinėmis įvykio aplinkybėmis, kurias pirmosios instancijos teismas pripažino įrodytomis.

39. Teismų praktikoje ši, BK 60 straipsnyje 1 dalies 4 punkte, numatyta aplinkybė konstatuojama retai, tačiau pasityčiojimu iš nukentėjusiojo paprastai laikomi tokie atvejai, kai kaltininkas nusikaltimo padarymo metu atlieka nukentėjusiojo garbę ir orumą žeminančius veiksmus arba verčia jį patį atlikti tokius veiksmus prieš save. Šiuo konkrečiu atveju dalis bendrininkų V. S. ir I. J. atliktų neteisėtų veiksmų prieš O. negali būti vertinami niekaip kitaip, o tik kaip žeminantys jos orumą. Pirmiausia po to, kai nukentėjusiosios kūnas buvo apdaužytas malka ir V. S. nepavyko atlikti natūralaus lytinio akto, į jos lytinius organus buvo įvestas butelis. Toliau sekė kiti itin ciniški ir įžeidžiantys veiksmai, kurie niekaip nesusiję nei su seksualinės prievartos metu paprastai esamu tikslu patenkinti lytinę aistrą, nei su siekiu palaužti nukentėjusiosios valią prievarta ar net smurtauti prieš nukentėjusį asmenį – I. J. nukentėjusiąją laikant ir užspaudus jai nosį, V. S. ant jos veido ir plaukų pradėjo šlapintis. Galiausiai po visumos atliktų fizinio smurto ir kitų žeminančių veiksmų, pusnuogė ir negalinti pasipriešinti užpuolikams O. buvo ištempta į lauką ir tampoma ant suledėjusio sniego, taip padarant jai itin žymius kūno sužalojimus, kurie matyti ne tik iš byloje pateiktų nuotraukų, tačiau ir iš specialisto išvados. Tokie ciniški ir įžeidžiantys veiksmai buvo atlikti po to, kai moteris savo noru nesutiko lytiškai santykiauti su vienu iš nuteistųjų, o tai rodo ne tiek nuteistųjų norą patenkinti savo lytinę aistrą, kiek siekį ją pažeminti, todėl BK 60 straipsnyje 1 dalies 4 punkte numatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė šioje byloje yra įrodyta ir sunkina abiejų, kartu veikusių asmenų atsakomybę.

Dėl nuteistiesiems skirtinų bausmių

40. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai, tai yra bausmė turi atitikti padarytos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį bei kaltininko asmenybę. Taigi teismas yra įpareigotas nusikaltusiam asmeniui skirti individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones.

41. Pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegijos vertinimu, šių reikalavimų nepažeidė skirdamas bausmę nuteistajam I. J.: tiek už kiekvieną nusikaltimą atskirai paskirtoji, tiek subendrinta bausmės yra teisingos ir proporcingos. Visiškai kitaip pasisakytina dėl V. S. paskirtos bausmės, nes pastarajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydis, siekiant užtikrinti BK 41 straipsnio paskirtį bei atsižvelgiant į pastarojo asmenybę, veikų pavojingumą bei jo vaidmenį padarant nusikalstamus veiksmus, turėjo būti griežtesnis.

42. I. J. apeliaciniame skunde nepasisakė dėl jam paskirtos bausmės dydžio ir rūšies, tačiau teismo posėdyje nuteistojo gynėjas išreiškė ir prašymą I. J. neskirti su laisvės atėmimu susijusios bausmės, jei apkaltinamasis teismo nuosprendis nebūtų keičiamas. Tokį prašymą gynėjas grindė ir tuo, jog I. J. vienintelis išlaiko savo nepilnamečius vaikus.

43. Pažymėtina, kad apylinkės teismas sprendimą I. J. už BK 149 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą paskirti 4 metų laisvės atėmimo bausmę, o už BK 150 straipsnio 2 dalyje numatytą – 3 metų laisves atėmimą, t. y. mažesnius nei sankcijoje numatytas vidurkis, priėmė nepagrįstai neįžvelgęs net dviejų jau konstatuotų jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, numatytų BK 60 straipsnio 1 dalies 4 ir 9 punktuose. Pažymėtina, kad abiejų nuteistųjų įvykdyti nusikaltimai nebuvo tipiniai nusikaltimai seksualinio apsisprendimo laisvei: nuteistieji prieš nukentėjusiąją naudojo ne tik intensyvų smurtą ir žalojančius įrankius, tačiau atliko ir žeminančius veiksmus. Apygardos teismo išvados nekeičia ir tai, kad I. J. sąlyginai buvo ne toks pavojingas bendrininkas, kaip V. S., ją daužęs malka, sukišęs butelį į nukentėjusiosios lytinius organus bei apšlapinęs jos veidą. Būtent I. J. sudarė sąlygas V. S. atlikti tokius veiksmus – naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją, laikė ją, kol kitas nuteistasis atlikinėjo minėtus veiksmus, tad jo indėlis atimant galimybę merginai priešintis ir sudarant sąlygas kitam nuteistajam atlikti seksualinio ir kito pobūdžio veiksmus, buvo itin reikšmingas. Teismas, aptardamas I. J. asmenybę apibūdinančius duomenis, taip pat ir duomenis apie daromus pažeidimus, susijusius su alkoholio vartojimu, vien dėl šeimos išlaikymo, I. J. savo kaltę padarius inkriminuotus nusikaltimus nuosekliai neigiant, neturi jokio pagrindo mažinti jam paskirtų ir subendrintos bausmės ar juolab svarstyti paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo klausimą. Pažymėtina, jog pagal galiojančią BK 75 straipsnio redakciją, I. J. padarius du sunkius tyčinius nusikaltimus, BK 75 straipsnio nuostatų taikymas netgi negalimas, todėl teismui pateiktas gynėjo prašymas yra nepagrįstas ir atmestinas.

44. Nuteistojo V. S. gynėja apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodė, kad griežtinti bausmę V. S. būtų neteisinga ir neobjektyvu, nes abu nuteistieji darė tą patį, tačiau bausmę griežtinti siūloma tik jos ginamajam. Visgi apygardos teismas sutinka su prokuroru, kad V. S. apylinkės teismo paskirta bausmė yra aiškiai per švelni ir tą lemia būtinybė individualizuoti skiriamą bausmę.

45. Bylos duomenys rodo, kad nuteistojo V. S. neteisėtas veikimas nėra atsitiktinis, priešingai jis yra sistemingas ir rodo didesnį jo asmenybės pavojingumą. Nuteistasis praeityje 8 kartus baustas už administracinių nusižengimų padarymą, kurių dauguma susiję su alkoholio vartojimu – už alkoholio vartojimą viešoje vietoje, už automobilio vairavimą neblaiviam, už langų išdaužymą esant neblaiviam. Taip pat minėtas asmuo baustas ir už melagingą policijos pareigūnų iškvietimą, automobilio vairavimą neturint teisės, įvykio metu nulaužiant elektros stulpą, kuris krito ant šalia buvusio ūkinio pastato stogo (t. 2, b. l. 2–10). Iki šioje byloje konstatuotų nusikaltimų padarymo V. S. taip pat buvo net penkis kartus teistas – triskart už svetimo turto pagrobimą įsibraunant į patalpą, vienąkart už automobilio vagystę ir jo vairavimą esant neblaiviam, o taip pat už fizinio skausmo sukėlimą ir grasinimą sunkiai sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą, V. S. įvykio metu buvus neblaiviam (t. 2, b. l. 27-43). Pažymėtina, jog už minėtų nusikalstamų veikų padarymą V. S. kas kartą buvo skiriamos vis griežtesnės laisvės apribojimo bausmės, tačiau tai nepakeitė nuteistojo elgesio ir nepaskatino atsisakyti tolesnio neteisėto veikimo bei piktnaudžiavimo alkoholiu. Nagrinėjamu atveju, jo neteisėti smurtiniai ir seksualinės prievartos veiksmai buvo itin pavojingi ir ciniški. Nuteistasis, nukentėjusiajai atsisakius tenkinti jo lytinę aistrą, ne tik bandė atlikti lytinį aktą prievartiniu būdu, bet ir vartojo intensyvius bei itin pavojingus smurtinius veiksmus, ją žemindamas ir niekindamas (mušė naudodamas malką, lytiškai su ja santykiavo, į jos makštį kišo butelį, o vėliau šlapinosi ant nekentėjusiosios veido. Visa tai, turint omenyje, kad nuteistasis niekur nedirba, rodo, jog siekdamas pragyventi V. S. daro turtines nusikalstamas veikas, o būdamas neblaivus tampa agresyvus ir pavojingas. Apie didelį V. S. asmenybės pavojingumą rodo ir faktai, jog netgi po to, kai prasidėjo baudžiamasis procesas nagrinėjamoje byloje, nuteistasis ir toliau darė turtines nusikalstamas veikas (apie tai liudija šiuo metu jau įsiteisėję teismo procesiniai sprendimai). Taigi net ir baudžiamasis persekiojimas bei galima itin žymi laisvės atėmimo bausmė nuteistojo neatgrasė nuo tolesnio nusikalstamo elgesio, todėl tokio asmens griežtesnis ir ilgesnis izoliavimas nuo visuomenės yra būtinas, siekiant ją apsaugoti nuo tolesnio šio asmens nusikalstamo elgesio.

46. Visos minėtos aplinkybės ir argumentai, teisėjų kolegijai leidžia konstatuoti, jog bausmės tikslus šiuo atveju galima pasiekti tik paskyrus griežtesnę, nei baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis, bausmę, todėl už BK 149 straipsnio 2 dalyje numatyto pavojingesnio nusikaltimo padarymą V. S. skirtina pakankamai griežta ir ilgalaikė – 7 metų laisvės atėmimo bausmė, o už BK 150 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą kiek švelnesnė – 6 metų laisvės atėmimo bausmė. Šios bausmės, esant idealiajai nusikaltimų sutapčiai, subendrintinos apėmimo būdu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nesprendė paskirtos bausmės subendrinimo klausimo su įsiteisėjusiais Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 30 d. baudžiamasis įsakymu ir 2019 m. kovo 5 d. nuosprendžiu, nors prokurorė baigiamojoje kalboje apylinkės teismui apie minėtus procesus užsiminė. Šis klausimas nebuvo keliamas ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, todėl apygardos teismas, proceso dalyviams nepasisakius dėl galimo bausmių subendrinimo, negali peržengti apeliacinių skundų ribų ir spręsti klausimo, kuris gali pasunkinti nuteistųjų teisinę padėtį labiau nei to prašoma apeliaciniu skundu. Baudžiamojo proceso kodekso nuostatos numato galimybę išspręsti paskirtų bausmių bendrinimo klausimą bausmės vykdymo stadijoje, todėl šis klausimas apeliacinės instancijos teismo nesprendžiamas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

nuteistųjų V. S. ir I. J. apeliacinius skundus atmesti, o Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Liutauro Rudzevičiaus apeliacinį skundą tenkinti iš dalies ir Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rajono rūmų 2019 m. balandžio 19 d. nuosprendį pakeisti:

pripažinti, kad V. S. ir I. J. teismo nuosprendžiu nustatytas veikas padarė jų atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis: tyčiodamiesi iš nukentėjusiosios (BK 60 straipsnyje 1 dalies 4 punktas) ir būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnyje 1 dalies 9 punktas);

V. S. už BK 149 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskirti 7 metų laisvės atėmimo bausmę, o už BK 150 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą – 6 metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 – 2 dalimis bei 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinti bausmių apėmimo būdu ir V. S. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 7 metams, bausmę atliekant pataisos namuose

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.