Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Danguolė Šiugždinytė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinėn atsakomybėn patraukto asmens G. Ž. atstovo advokato G. U. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 24 d. nutarimo G. Ž. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. Ž. administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo surašytas už tai, kad jis 2014 m. kovo 22 d., 12.46 val., Kaune, prie Veiverių g. 122 vairuodamas automobilį „Opel Meriva“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitų asmenų turto saugumui, nesuvaldė automobilio, atsitrenkė į sklypo tvorą ir ją apgadino. Padaręs turtinę žalą ir nesant nukentėjusiojo asmens įvykio vietoje, nekvietė policijos į įvykio vietą ir pasišalino iš įvykio vietos. Automobilį vairavo apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų. Tokiais veiksmais jis pažeidė KET 9, 14, 133, 234 p. reikalavimus ir padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – LR ATPK) 127 straipsnio 3 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

G. Ž. atstovo advokato G. U. apeliacinis skundas netenkintinas.

Asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis – įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą administracinį teisės pažeidimą, visuma. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir administracinio teisės pažeidimo sudėties (ATPK 250 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pagal ATPK 248 straipsnį, administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždaviniai yra laiku, visapusiškai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes. Šio straipsnio 1 dalis nustato, kad organas (šiuo atveju teismas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išaiškinti, ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytas pažeidėju asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Šių aplinkybių nustatymui nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą renkami atitinkami įrodymai (ATPK 256 straipsnis). Vadovaujantis ATPK 257 straipsniu, organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Šių procesinės teisės normų reikalavimų nesilaikymas pripažįstamas esminiu procesinių normų pažeidimu, kuriam esant priimtas procesinis sprendimas gali būti pripažintas nepagrįstu ir panaikintas.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei išvadomis dėl G. Ž. kaltės padarius LR ATPK 127 straipsnio 3 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytus pažeidimus. Pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino nepažeisdamas ATPK 257 strapsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, byloje esančius įrodymus vertino atsižvelgdamas į byloje surinktų įrodymų visumą, teismo išvados pagrįstos išsamia bylos duomenų analize ir neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, todėl nutarimas laikytinas pagrįstu ir teisėtu.

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas G. Ž. administracinio teisės pažeidimo bylą, teismo posėdyje betarpiškai ištyrė rašytinius įrodymus, apklausė administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį, liudytoją K. E. N., specialistę D. Z. ir padarė pagrįstą išvadą dėl G. Ž. kaltės padarius jam inkriminuojamus administracinius teisės pažeidimus.

LR ATPK 127 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Kelių eismo taisyklių pažeidimas, nulėmęs kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą, padarytas neblaivaus (girto) arba apsvaigusio nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų asmens, užtraukia administracinę atsakomybę.

G. Ž. atstovas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai jo veiką kvalifikavo pagal LR ATPK 127 straipsnio 3 dalį, kadangi G. Ž. vartoti vaistai neįeina į draudžiamų vartoti medžiagų sąrašą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su šiuo argumentu nesutinka ir konstatuoja, kad minėtame straipsnyje nėra numatyta atsakomybė už apsvaigimą būtent nuo draudžiamų narkotinių ar psichotropinių medžiagų bei kitų psichiką veikiančių medžiagų. Apsvaigimas, tai tokia būsena, kuomet sutrinka asmens elgsena, nuotaika, sąmoningumas, atmintis, dėmesys, mąstymas, kalba, todėl nėra jokio pagrindo manyti, kad vairavimas apsvaigus nuo leidžiamų medikamentų, kas šiuo atveju ir buvo nustatyta, nėra pavojinga veika. Tai, kad asmuo yra apsvaigęs nuo vaistų, kurie jam buvo paskirti gydytojo, nėra aplinkybė, šalinanti administracinę atsakomybę pagal LR ATPK 127 straipsnio 3 dalį. Kaip ir nurodoma apeliaciniame skunde, G. Ž. naudojamų vaistų „Lorazepamum“, „Oksazepamum“, „Mirtazapin“, „Tiapridal“, „Tazepam“ aprašuose yra nurodoma apie jų galimą šalutinį poveikį, kad vartojant šiuos vaistus gali atsirasti drebulys, tonuso padidėjimas, mieguistumas, susijaudinimas, bendras silpnumas, nuovargis, sumišimas, svaigulys, judesių koordinacijos sutrikimas, kalbos sutrikimas, atminties pablogėjimas, net išskiriamas poveikis kaip negalėjimas ilgiau išsėdėti (akatizija), o Kelių eismo taisyklių 14 punkte, be kita, ko yra imperatyviai nurodoma, jog draudžiama vairuoti transporto priemonę asmenims, apsvaigusiems nuo psichiką veikiančių medžiagų ar nepasinaudojusiems teisės aktų nustatytu privalomu kasdieniu poilsiu, taip pat neleidžiama vairuoti susirgus ar pavargus, jeigu dėl to gali kilti pavojus eismo saugumui. Įstatymas netgi išskiria kitas aplinkybes (tokias kaip nuovargis, liga ir pan.), kuomet gali kilti pavojus eismo saugumui, ir joms esant vairuoti draudžia, todėl manyti, kad apsvaigus nuo nedraudžiamų naudoti vaistų yra nepavojinga ir tai neužtraukia atsakomybės, nes tai yra visiškai nelogiška ir prieštarauja elementariems protingumo principams. Apelianto teiginys, kad byloje nėra įrodymų, jog G. Ž. būtų perspėtas gydymo įstaigos administracijos ar jo asmeninio gydytojo, jog jis negali vairuoti transporto priemonių po tam tiktų vaistų pavartojimo, niekaip nepatvirtina, kad G. Ž. realiai suvokė, kad jis jaučiasi gerai ir gali vairuoti transporto priemonę pavartojęs gydytojų jam skirtų vaistų. Nėra jokio pagrindo daryti išvados, kad G. Ž., būdamas apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų, pats to nejautė, o vien tai, kad jo teigimu, jis nebuvo informuotas apie galimą vaistų šalutinį poveikį, niekaip negalėtų turėti įtakos jo suvokimui apie esamą apsvaigimą.

Skunde teigiama, kad G. Ž. vairavo automobilį nebūdamas apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų. Šis apeliacinio skundo argumentas nepagrįstas, nes byloje nustatyta priešingai. Byloje nustatyta, kad eismo įvykis įvyko apie 12.45 val. Netrukus į įvykio vietą atvyko policijos darbuotojai ir nustatė eismo įvykio kaltininką G. Ž., kuris pripažino jį įvykdęs. Iš policijos darbuotojo R. Vekterio tarnybinio pranešimo matyti, kad jis patvirtino, jog vairuotojo elgesys kėlė įtarimų, sunkiai orientavosi aplinkoje, nesugebėjo parašyti paaiškinimo, akivaizdžiai matėsi, kad yra apsvaigęs (b. l. 4).

Skunde taip pat nurodoma, kad G. Ž. nesiekė išvengti atsakomybės už apgadintą tvorą, iš karto po automobilio kontakto su tvora nuėjo pas sklypo savininką pranešti apie įvykį, buvo pasiruošęs kompensuoti žalą, tačiau savininko nesurado.

LR ATPK 130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles užtraukia administracinę atsakomybę. Šis administracinis teisės pažeidimas gali būti padaromas tik tyčia, t. y. kai asmuo suvokia sukėlęs eismo įvykį ir iš jo pasišalina sąmoningai, siekdamas išvengti administracinės atsakomybės. Kelių eismo taisyklių 231.1 punktas nustato, kad įvykus eismo įvykiui, kiekvienas su juo susijęs vairuotojas ar kitas eismo dalyvis privalo nedelsdamas sustoti, nesukeldamas papildomo pavojaus eismui, ir pažymėti eismo įvykio vietą šių taisyklių 97.2 ir 98 punktuose nustatyta tvarka; 231.2 punktas nustato, kad įvykus eismo įvykiui, kiekvienas su juo susijęs vairuotojas ar kitas eismo dalyvis privalo pagal galimybes imtis visų reikiamų priemonių saugiam eismui užtikrinti eismo įvykio vietoje, o tais atvejais, kai į eismo įvykio vietą kviečiama policija, neleisti (kiek tai nekelia pavojaus eismui), kad pasikeistų eismo įvykio aplinkybės, taip pat saugoti eismo įvykio pėdsakus; 234 punktas numato, kad jeigu dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusio asmens eismo įvykio vietoje nėra, su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis privalo nedelsdamas pranešti apie eismo įvykį policijai. Taigi po eismo įvykio G. Ž. turėjo nedelsdamas sustoti, nesukeldamas papildomo pavojaus eismui, pažymėti eismo įvykio vietą ir, įvykio vietoje nesant nukentėjusio asmens, kreiptis į policiją. Teismas išnagrinėjęs bylą nustatė, kad vairuotojas G. Ž. suprato, jog padarė eismo įvykį. Iš G. Ž. elgesio galima spręsti, kad jis pasielgė neatsakingai, nesant eismo įvykio vietoje nukentėjusiojo asmens nepranešė apie eismo įvykį policijai, pasišalindamas iš eismo įvykio vietos veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokė, kad pasišalina iš eismo įvykio vietos ir norėjo taip veikti, todėl jo veika pagal LR ATPK 130 straipsnio 1 dalį kvalifikuota teisingai. Atmestinas skundo argumentas, kad G. Ž. nesiekė apsunkinti jo kaip kaltininko nustatymo, eismo įvykio aplinkybių atskleidimo ar išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą, kadangi jis, net ir nepranešęs policijai apie eismo įvykį, nesiėmė jokių veiksmų, kad jo kaip kaltininko nustatymas būtų palengvintas. Priešingai, iš bylos duomenų matyti, kad jis buvo surastas policijos pareigūnų, o ne atvyko į policiją pats.

Skunde taip pat teigiama, kad G. Ž. nevairavo būdamas apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų, pamatęs pareigūnus prie automobilio geranoriškai atėjo pas juos, pripažino gydymo įstaigos skyriuje ką tik suvartojęs jam gydytojų paskirtus vaistus.

Tačiau su šiuo apeliacinio skundo argumentu taip pat nesutinkama, nes byloje nustatyta priešingai. Byloje nustatyta, kad eismo įvykis įvyko apie 12.45 val. Netrukus į įvykio vietą atvyko policijos darbuotojai ir nustatė eismo įvykio kaltininką G. Ž., kuris pripažino jį įvykdęs. Iš policijos darbuotojo R. Vekterio tarnybinio pranešimo matyti, kad jis patvirtino, jog vairuotojo elgesys kėlė įtarimų, sunkiai orientavosi aplinkoje, nesugebėjo parašyti paaiškinimo, akivaizdžiai matėsi, kad yra apsvaigęs (b. l. 4). G. Ž. paaiškinime dėl eismo įvykio nurodė, kad 2014-03-22 važiavo į Aleksotą, sumaišė bėgius ir kliudė tvorą, prieš tai buvo vartojęs raminamųjų vaistų (b. l. 7). Teismo posėdyje jis nurodė, kad buvo vartojęs raminamųjų vaistų, tačiau nebuvo apsvaigęs. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors G. Ž. ir neigė buvęs apsvaigęs nuo jam paskirtų medikamentų, tačiau ši aplinkybė yra neginčytinai nustatyta medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti akte Nr. 283, kuriame konstatuojama, kad G. Ž. yra apsvaigęs (medikamentinis apsvaigimas) (b. l. 21). Nei rašytiniame paaiškinime dėl eismo įvykio, nei duodamas parodymus teismo posėdžio metu, G. Ž. nenurodė vartojęs raminamųjų vaistų po eismo įvykio, todėl teismui visiškai pagrįstai nekilo jokių abejonių dėl to, kad G. Ž. buvo apsvaigęs nuo medikamentų, kuriuos jis buvo vartojęs prieš eismo įvykį. Šios aplinkybės iš esmės neneigė ir pats administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, nurodydamas, kad tą dieną ryte ligoninėje vartojo raminančius vaistus (b. l. 11). Nustatyta, kad vaistų pėdsakų vėliau ir buvo rasta jo šlapime (b. l. 11). Aplinkybė, kad G. Ž. medikamentus vartojo po eismo įvykio, nurodoma tik apeliaciniame skunde, todėl apeliacinės instancijos teismas laiko šį įvykio aplinkybių aiškinimą gynybine versija, siekiant išvengti G. Ž. administracinės atsakomybės už padarytą pažeidimą. Pažymėtina ir tai, kad pareigūnų abejonės dėl G. Ž. apsvaigimo turėtų būti laikomos pagrįstu įtarimu, jog jis gali būti apsvaigęs, o ne priešingai, kaip nurodoma apeliaciniame skunde. Pareigūnai negavę specialisto išvados nerašė administracinio teisės pažeidimo protokolo, kadangi pagrįstai numanė, jog specialistas nustatys apsvaigimą, o be šios išvados surašyti protokolą dėl eismo įvykio, padaryto apsvaigus, nėra pagrindo. Manytina, kad pareigūnai visiškai pagrįstai įtardami G. Ž. apsvaigimo faktą, sulaukė, kol bus pateikta specialisto išvada, ir tik tuomet surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą pagal LR ATPK 127 straipsnio 3 dalį.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 24 d. nutarimas paliekamas nepakeistas, o G. Ž. atstovo advokato G. U. apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

G. Ž. atstovo advokato G. U. apeliacinio skundo netenkinti. Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 24 d. nutarimą palikti nepakeistą

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.