- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-03-19
- Bylos Nr.
- 2A-331-555/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Tamašauskas (pran.), Jolita Cirulienė, Ramūnas Mitkus
- Suinteresuotas asmuo
- Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, M. L., B. L.
- Pareiškėjas
- G. M.
- Kategorijos
- 113.6.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 114.9.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 128.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Egidijaus Tamašausko, kolegijos teisėjų Jolitos Cirulienės ir Ramūno Mitkaus, sekretoriaujant Diletai Liudžiuvienei, dalyvaujant suinteresuoto asmens Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atstovei Olivijai Sukackienei, viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 13 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo G. M. pareiškimą dėl turto valdymo asmeninės nuosavybės teise juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys byloje Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, M. L. ir B. L..
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas G. M. paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimo gavimo tikslu prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad testatoriui K. M., mirusiam 2005 m. gruodžio 4 d., asmeninės nuosavybės teise priklauso 281/562 dalis žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ) ir ½ dalis gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ) su ½ dalimi priklausinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ), esantys (duomenys neskelbtini) , Kaune (b.l.3-6).
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2006 m. gruodžio 13 d. sprendimu pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo patenkino. Teismas nustatė, kad 281/562 dalis žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ) ir ½ dalis gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) su ½ dalimi priklausinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ), esantys (duomenys neskelbtini) , Kaune, yra K. M. asmeninė nuosavybė. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus konstatavo, kad paneigta CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, jog santuokos metu įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė. Tokią išvadą teismas grindė tuo, jog byloje yra 1956-02-21 Žemės sklypo suteikimo netermininiam naudojimuisi individualinio gyvenamojo namo statybai asmeninės nuosavybės teisėmis sutartis, iš kurios matyti, kad Kauno m. Darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomojo komiteto Komunalinio ūkio skyrius suteikė K. M. 562 kv.m. ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) , Kaune, gyvenamojo namo statybai būtent asmeninės nuosavybės teise (b.l. 40-42). Lėšas gyvenamojo namo statybai K. M. padovanojo jo tėvai – J. M. ir R. M.. Tai teismo posėdžio metu patvirtino liudytoja L. M. (b.l. 84-86). Pastaroji nurodė, kad namo statybai reikalinga pinigų suma rubliais buvo padovanota per vardines – 1955 m. Kadangi pinigai buvo dovanojami sūnui, dovanojimo sandoris rašytine forma nebuvo įformintas. Teismas sprendime pažymėjo, kad LR CK 1.93 straipsnio 2 dalis numato, jog įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto remtis liudytojų parodymais įrodinėjant šį faktą. Tačiau minėto straipsnio 6 dalis įtvirtina tam tikras šios taisyklės išimtis, t.y. atvejus, kada ši nuostata gali būti netaikoma. Įvertinęs nustatytas aplinkybes bei vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, teismas darė išvadą, kad šiuo atveju yra pagrindas remtis liudytojos L. M. parodymais, kadangi minimas dovanojimo sandoris buvo sudarytas tarp artimų giminaičių, t.y. tėvų ir sūnaus (LR CK 1.93 straipsnio 6 dalies 3 punktas - 4 punktas). Be to, teismas akcentavo, kad byloje yra 1967-12-20 Valstybinio asmeninio gyvenamojo namo priėmimo aktas, iš kurio matyti, jog minėtame sklype K. M. pasistatė dviejų aukštų, 116 kv.m. bendro ploto gyvenamąjį namą (b.l. 39), kurio ½ dalį 1968-02-09 pardavė T.I. P. (b.l. 37-38). Įvertinęs įrodymų visumą, teismas sprendė, kad ½ dalis gyvenamojo namo su ½ dalimi jo priklausinių testatoriui K. M. priklauso asmeninės nuosavybės teise. Be to, teismas, įvertinęs tai, jog žemės sklypas K. M. buvo suteiktas netermininiam naudojimuisi gyvenamojo namo statybai asmeninės nuosavybės teise, sprendė, kad K. M., 1997-10-07 valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu sumokėjęs jam asmeniškai priklausančiomis vienkartinėmis išmokomis bei tikslinėmis kompensacijomis (investiciniais čekiais) - 23,60 Lt, ½ dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) , Kaune, nusipirko asmeninės, o ne bendrosios jungtinės nuosavybės teise (b.l. 88-91).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu suinteresuotas asmuo Kauno apskrities VMI prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškimo netenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais (b.l. 95-98).
1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti suinteresuoto asmens Kauno apskrities VMI prašymą dėl bylos sustabdymo CPK 163 straipsnio 1 dalies pagrindu. Pareiškėjo G. M. testatorius K. M. mirė 2005 m. gruodžio 4 d., o testatoriaus sutuoktinė T. M. mirė 2005 m. gruodžio 16 d. Notaro rašte nurodyta, kad po T. M. mirties niekas dėl paveldėjimo į notarą nesikreipė (b.l.80). Tai leidžia numanyti, jog T. M. turtas gali pereiti valstybei, bet ji įgis teisę kreiptis į notarą dėl paveldėjimo tik po 18 mėnesių nuo palikėjos mirties, t.y. 2007 m. birželio 18 d. Šioje ypatingąja teisena nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas dėl teisės, tačiau suinteresuotas asmuo Kauno apskrities VMI, dar nebūdamas T. M. paveldėtoju, negali pareikšti savarankiškų reikalavimų, todėl byla sustabdytina CPK 163 straipsnio 1 dalies pagrindu.
2. 1997 m. spalio 7 d. Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta K. M. gyvenant santuokoje su T. M., todėl laikytina, kad šis turtas yra bendroji jungtinė nuosavybė. Nors K. M. žemės sklypą įsigijo už asmenines lėšas – investicinius čekius, tačiau kaip nurodyta LAT 1998-12-22 apžvalgoje „Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje, nagrinėjant civilines bylas dėl privatizuotų butų padalijimo“ ir LAT 2002-05-02 nutartyje Nr. 3K-7-311/2002, nepriklausomai nuo to, ar butai įsigyti abiejų, ar tik vieno iš sutuoktinų vardu, ir nuo to, kieno lėšomis buvo apmokėta įsigyjamo buto kaina, šis turtas pripažįstamas bendrąja jungtine nuosavybe. Be to, CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodyta, kad asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, sutuoktinio įgytas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. 1997 m. spalio 7 d. Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartyje nėra aiškiai išreikštos K. M. valios, kad jis siekia žemės sklypą įsigyti asmeninėn nuosavybėn, todėl žemės sklypas laikytinas bendrąja jungtine nuosavybe.
3. Teismas, nustatydamas, kad namo statybai K. M. pinigus 1955 m. dovanojo tėvai, nepagrįstai rėmėsi liudytojos L. M. parodymais. CK 3.89 straipsnio 2 dalis numato, kad faktas, jog tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba turto prigimtis ir pobūdis pats savaime įrodo, kad jis yra asmeninė vieno sutuoktinio nuosavybė. Teismas nenurodė nei vienos aplinkybės, leidžiančios remtis liudytojų parodymais, todėl nepagrįstai pripažino, kad pinigų dovanojimo sandoris buvo sudarytas.
4. Teismas nepagrįstai sprendime nurodė, kad suinteresuotas asmuo Kauno apskrities VMI nepateikė jokių įrodymų apie žemės sklypo ir gyvenamojo namo įsigijimą iš sutuoktinių bendrų lėšų, taip pat įrodymų, paneigiančių pareiškėjo pateiktus rašytinius įrodymus. CPK 182 straipsnio 1 dalies 4 punktas numato ir LAT 2004-12-30 Nutarimo Nr.51 6 punkte nurodyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, preziumuojamų pagal įstatymus ir nepaneigtų bendra tvarka. Kadangi preziumuojama, kad sutuoktinių turtas, įgytas po sutarties sudarymo, yra bendroji jungtinė nuosavybė, tai suinteresuotas asmuo Kauno apskrities VMI neturėjo įrodinėti preziumuojamo fakto.
Atsiliepimas
Pareiškėjas G. M. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais (b.l. 102-103).
1. Suinteresuotas asmuo Kauno apskrities VMI nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo sustabdyti civilinę bylą CPK 163 straipsnio 1 punkto pagrindu. Byloje dalyvaujančiais asmenimis yra pareiškėjas G. M., suinteresuoti asmenys Kauno apskrities VMI, M. L. ir B. L.. Nuo civilinės bylos iškėlimo 2006 m. spalio 4 d., kai teisėjas rezoliucija priėmė pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo (b.l.3), nei vienas iš fizinių asmenų, dalyvaujančių byloje, nemirė, taip pat nepasibaigė dalyvaujantis byloje juridinis asmuo Kauno apskrities VMI, todėl taikyti CPK 163 straipsnio 1 punktą nėra pagrindo.
Šalies argumentai
2. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad byloje nėra paneigta CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, jog po 1947 m. balandžio 19 d. santuokos tarp K. M. ir T. M. sudarymo sutuoktinių įgytas turtas yra bendroji jungtinė nuosavybė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad K. M. gyvenamąjį namą pasistatė asmeninės nuosavybės teise. Tai patvirtina 1956 m. vasario 21 d. sutartis, kuria K. M. žemės sklypas buvo suteiktas neterminuotam naudojimuisi individualinio gyvenamojo namo statybai asmeninės nuosavybės teisėmis (b.l. 40), 1967 m. gruodžio 20 Valstybinio asmeninio gyvenamojo namo priėmimo aktas (b.l. 39), 1968 m. vasario 9 d. ½ dalies gyvenamojo namo pardavimo sutartis (b.l. 37-38). Be to, kad po pastatymo gyvenamasis namas K. M. priklausė asmeninės nuosavybės teisėmis patvirtina ir ta aplinkybė, jog 1955 m. pinigus namo statybai jam padovanojo tėvai. Nors sutartis nebuvo sudaryta rašytine forma, tačiau atsižvelgiant į tai, jog sutarties šalys buvo artimi giminaičiai (tėvai ir sūnus), teismas pagrįstai pripažino, kad šiuo atveju galima remtis liudytojų parodymais, pripažįstant sandorio sudarymo faktą (CK 1.93 straipsnio 6 dalies 4 punktas).
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje suinteresuoto asmens Kauno apskrities VMI atstovė apeliacinį skundą palaikė, prašė jį tenkinti.
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis).
Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Motyvuojamoji dalis
Patikrinęs apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą, teismas daro išvadą, kad jis atmestinas.
Dėl privalomo bylos sustabdymo CPK 163 straipsnio 1 punkto pagrindu
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad šioje ypatingąja teisena nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas dėl teisės, tačiau suinteresuotas asmuo Kauno apskrities VMI, kaip valstybės atstovas, dar nebūdamas T. M. turto paveldėtoju, negali pareikšti savarankiškų reikalavimų byloje (CPK 443 straipsnio 7 dalis), todėl byla sustabdytina CPK 163 straipsnio 1 dalies pagrindu.
Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra kilęs ginčas dėl civilinės teisės. CPK 442 straipsnio 1 punktas numato, kad bylos dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo nagrinėjamos ypatingąja teisena. Šios teisenos ypatumai pasireiškia tuo, kad CPK nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis siekiama įrodyti egzistavus praeityje tam tikrą faktą, kurio nustatymas pareiškėjui sukeltų teisines pasekmes. Nagrinėjamoje byloje susidarė procesinė situacija, kai byloje dalyvaujantis suinteresuotas asmuo, naudodamasis savo procesinėmis teisėmis, nesutinka, kad būtų nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas. Toks suinteresuoto asmens procesinės pozicijos išreiškimas dėl pareiškėjo prašymo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą negali būti traktuojamas kaip ginčo dėl civilinės teisės kilimas, nes tokiu atveju kyla ginčas tik dėl juridinio fakto nustatymo. Būtent tokia procesinė situacija ir yra kilusi nagrinėjamoje byloje, kada suinteresuotas asmuo Kauno apskrities VMI prašo atmesti pareiškėjo G. M. pareiškimą dėl turto valdymo asmeninės nuosavybės teise fakto nustatymo tik todėl, kad pastarasis, suinteresuoto asmens teigimu, neįrodė egzistavus prašomą nustatyti faktą. Taigi, tarp byloje dalyvaujančių asmenų nekyla ginčo dėl paveldėjimo teisės, t. y. kas yra K. M. ar T. M. turto paveldėtojai, tačiau kilo ginčas tik dėl turto valdymo asmeninės nuosavybės teise fakto nustatymo - tik dėl tam tikro turto, kuris gali būti paveldėtas, teisinio statuso: ar tai asmeninė ar bendroji jungtinė nuosavybė. Todėl teisėjų kolegija negali sutikti su suinteresuoto asmens apeliacinio skundo argumentais, kad byloje kilo ginčas dėl teisės.
Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaudamasis CPK 163 straipsnio 1 punktu teismas privalo sustabdyti bylą, kai miršta asmuo, jei ginčo teisiniame santykyje leidžiamas teisių perėmimas arba pasibaigia juridinis asmuo, kurie buvo bylos šalys. Tokio bylos sustabdymo tikslas užtikrinti, kad bylos šalių teisių perėmėjai galėtų tinkamai įgyvendinti savo procesines teises. Remdamasi aukščiau pateiktais argumentais bei atsižvelgdama į ypatingosios teisenos bylų dėl juridinių faktų nustatymo specifiką, teisėjų kolegija sprendžia, kad nors suinteresuotas asmuo Kauno apskrities VMI, atstovaujantis valstybę, šiuo metu dar yra tik tikėtinas T. M. turto paveldėtojas, tačiau dalyvaudamas byloje suinteresuotu asmeniu gali pilnai įgyvendinti savo procesines teises. Kaip matyti iš bylos medžiagos, suinteresuotas asmuo Kauno apskrities VMI naudojasi visomis procesinėmis teisėmis (pateikė atsiliepimą į pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (b.l. 53-54), dalyvavo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose, apeliaciniu skundu apskundė pirmosios instancijos teismo sprendimą (b.l. 95-98). Taigi akivaizdu, kad savo poziciją, kodėl prašomas nustatyti juridinis faktas negali būti nustatytas, suinteresuotas asmuo turi galimybę išdėstyti ir šia galimybe aktyviai naudojasi CPK nustatyta tvarka.
Remdamasi, tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo stabdyti civilinę bylą, todėl apeliacinio skundo argumentai, susiję su bylos sustabdymu, atmestini.
Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymu
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pareiškėjas G. M. neįrodė, jog yra paneigta K. M. ir T. M. bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija (CK 3.88 straipsnio 2 dalis), todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad K. M. turtą valdė asmeninės nuosavybės teise.
Su šiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažinta, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu (tikimybių balansu). Tai reiškia, jog nėra reikalaujama šimtaprocentinio teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Kartu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į bylos kategoriją, jos pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Muaro krautuvė“ v. Vilniaus m. valstybinė mokesčių inspekcija, Nr. 3K-3-31/1999; 1999 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje A. Blažienės personalinė įmonė „Albina“ v. Vilniaus m. valstybinė mokesčių inspekcija, Nr. 3K-3-945/1999; 2004 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje A. Beinorienė, R. Žižiūnaitė v. AB „Panevėžio duona“ , Nr. 3K-3-513/2004).
Bylose dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę, nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Jeigu pareiškėjas turėtų tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jam nereikėtų kreiptis į teismą (CPK 445 straipsnis). Į aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Apeliantas teigdamas, kad byloje nėra paneigta bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, į šią aplinkybę neatsižvelgė. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, faktų buvimo šimtaprocentinio įrodymo pasiekti iš principo neįmanoma. Svarbu, kad viena ar kita teismo išvada būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais ir, atitinkamai, būtų pagrįsta, kad priešingos prielaidos tikimybė yra mažesnė.
Po 2001 m. liepos 1 d. nustatant juridinę reikšmę turinti faktą, kad santuokos metu įgytas turtas sutuoktiniui priklauso asmeninės nuosavybės teise, pagal 2000 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnį būtina taikyti naujojo CK Trečiosios knygos antrajame skirsnyje esančias nuostatas. CK 3.87 straipsnio 1 dalyje nurodytas bendras principas, pagal kurį turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, o CK 3.88 straipsnio 2 dalyje preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Taigi, sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpciją galima paneigti, jeigu leistinomis įrodinėjimo priemonėmis įrodoma, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.88 straipsnis, 89 straipsnis). CK 3.89 straipsnyje nurodyta koks turtas pripažįstamas asmenine sutuoktinių nuosavybe. Pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktą asmenine vieno sutuoktinio nuosavybe pripažįstamas turtas, kurį jis įgijo už asmenines arba realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą gautas lėšas, jeigu jį įgyjant buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn.
Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad K. M. tėvai 1955 m. dovanojo pinigų gyvenamojo namo statybai. Tai patvirtino pirmosios instancijos teisme dalyvavusi liudytoja L. M., gimusi 1929 m., kuriai 1955 m. buvo dvidešimt šešeri metai (b.l. 86). Abejoti liudytojos parodymais pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad nors pinigų dovanojimo sutartis paprasta rašytine forma sudaryta nebuvo, tačiau pirmosios instancijos teismas, įvertinęs dovanojimo sutarties šalių tarpusavio santykius (tėvų ir sūnaus), pagrįstai pripažino, kad draudimas remtis liudytojų parodymais įrodinėjant sandorio sudarymo faktą prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams (CK 1.93 straipsnio 6 dalies 4 punktas). K. M. dovanoti pinigai gyvenamojo namo statybai pripažintini jo asmenine nuosavybe (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Teisėjų kolegija, spręsdama ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad K. M., statydamas gyvenamąjį namą už asmenines lėšas, buvo aiškiai išreiškęs valią statybos būdu įgyti gyvenamąjį namą asmeninėn nuosavybėn, remiasi byloje esančių rašytinių įrodymų visuma. Iš 1956 m. vasario 21 d. Žemės sklypo suteikimo netermininiam naudojimuisi individualinio gyvenamojo namo statybai asmeninės nuosavybės teisėmis sutarties, kurią patvirtino notaras, matyti, kad K. M. 1956 m. žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) , Kaune, buvo suteiktas gyvenamojo namo statybai asmeninės nuosavybės teisėmis (b.l. 40-42). 1967 m. gruodžio 20 d. Akto valstybiniam asmeninio gyvenamojo namo priėmimui V punkte nurodyta, kad valstybinė komisija nutaria priimti piliečio K. M. asmeninį gyvenamąjį namą eksploatacijon (b.l.39). 1968 m. vasario 9 d. pirkimo-pardavimo sutarties, kuria K. M. ½ dalį gyvenamojo namo ir kiemo įrenginių pardavė P.I. P., 1 punkte nurodyta, kad namas su kiemo įrengimais asmeninės nuosavybės teisėmis priklauso pardavėjui K. M. pagal Kauno II valstybinės notarinės kontoros 1956 m. vasario 21 d. patvirtintą individualinės statybos sutartį, registro Nr. (duomenys neskelbtini) , ir Kauno tarpmiestinio techninės inventorizacijos biuro 1968 m. sausio 10 d. pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) . (b.l. 37). Byloje taip pat yra Kauno tarpmiestinio techninės inventorizacijos biuro 1987 m. rugpjūčio 4 d. Pažymėjimas, kuriame nurodoma, kad namų valda asmens nuosavybės teisėmis priklauso I. V. ½ dalis ir K. M. ½ dalis. Nurodyti oficialūs rašytiniai įrodymai, išduoti valstybės institucijų, patvirtinti valstybės įgaliotų asmenų (notaro) neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Įvertinusi oficialius įrodymus, kuriuose nurodoma, kad K. M. gyvenamąjį namą statė, o pasistatęs jo dalį pardavė, kaip asmeninį turtą, kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog K. M., statydamas gyvenamąjį namą už asmenines lėšas, buvo aiškiai išreiškęs valią statybos būdu įgyti gyvenamąjį namą asmeninėn nuosavybėn. Be to, teisėjų kolegija akcentuoja, kad K. M. sutuoktinė T. M. nuo 1968 m., kai K. M. pardavė ½ dalį gyvenamojo namo kitam asmeniui, turėjo ir galėjo žinoti, jog sutuoktinis disponuoja gyvenamuoju namu ir jo priklausiniais kaip asmeniniu turtu, nes dalis namo buvo parduota be jos sutikimo, tačiau dėl to iki savo mirties 2005 m. gruodžio 16 d., t.y. daugiau kaip trisdešimt penkerius metus, jokių pretenzijų sutuoktiniui nereiškė. Ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad K. M. sutuoktinė T. M. pripažino, jog gyvenamasis namas ir jo priklausiniai yra ne bendroji jungtinė, o K. M. asmeninė nuosavybė.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog gyvenamojo namo ½ dalies valdymo bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija paneigta, todėl sprendimo dalies, kuria nustatytas juridinis faktas, jog ½ dalis gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ) su ½ dalimi priklausinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ), esantys (duomenys neskelbtini) , Kaune, yra K. M. asmeninė nuosavybė, naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Pasisakydama dėl apeliacinio skundo dalies, kurioje nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, jog 281/562 dalis žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ), esančio (duomenys neskelbtini) , Kaune, yra K. M. asmeninė nuosavybė, teisėjų kolegija pažymi, kad žemės sklypas yra po K. M. asmeninės nuosavybės teise priklausiančiais pastatais. Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) sudaryta 1997 m. spalio 7 d. (b.l. 35). Pagal tuo metu galiojusius teisės aktus esantis mieste sklypas ne žemės ūkio veiklai buvo parduotas tik dėl to, kad jame buvo privačios nuosavybės teise valdomi namai (1997 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. VIII-370 redakcijos Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 8 ir 9 straipsniai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimas Nr. 987 “Dėl Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos”). Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 987, 7.1.1.1 punktas numatė, kad individualaus gyvenamojo namo, kurio dalys yra parduotos, kiekvienos dalies savininkas (bendrasavininkis) gali pirkti šiai namų valdai priklausančią žemės sklypo dalį. Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis sudarymo metu gyvenamojo namo ½ dalis priklausė J.V., o kita ½ dalis asmeninės nuosavybės teise priklausė K. M.. Todėl darytina išvada, kad K. M. žemės sklypo dalį, proporcingą jo asmeninės nuosavybės teise valdomai gyvenamojo namo daliai, įsigijo asmeninės, o ne bendrosios jungtinės nuosavybės su T. M. teise. Jeigu ½ dalį žemės sklypo K. M., kuriam ½ dalis gyvenamojo namo priklausė asmeninės nuosavybės teise, būtų įsigijęs bendrosios jungtinės nuosavybės teise, tai prieštarautų teisės aktuose nustatytai valstybinės žemės sklypų pardavimo ne žemės ūkio veiklai tvarkai. Be to, kaip galima spręsti iš T. M. elgesio, kuri niekada nereiškė pretenzijų dėl to, kad sutuoktinis gyvenamuoju namu disponuoja kaip asmeniniu turtu, ji pati netiesiogiai išreiškė valią, kad žemės sklypas taip pat būtų įsigytas K. M. asmeninėn nuosavybėn.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria nustatytas juridinis faktas, jog 281/562 dalis žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ), esančio (duomenys neskelbtini) , Kaune, yra K. M. asmeninė nuosavybė, naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Esant nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
nutaria:
Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.