Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4163-590/2013 pagal ieškovo V. L. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Teismas pažeidė tiek bylos nagrinėjimo teisme procesą, tiek ir įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas. Byla išnagrinėta nedalyvaujant ieškovui (dėl apysunkio sveikatos sutrikdymo patirtos traumos pagrindu) ir pagrindiniam atsakovo atstovui Policijos departamentui. Todėl dalis ieškovo pateiktų įrodymų nebuvo tiriami arba ištirti netinkamai. Esant apelianto prašymui, teismas turėjo bylos nagrinėjimą atidėti (CPK 246 str.). Be to, apelianto pateikti įrodymai ne tik reikiamai neaptarti, bet ir nepaminėta, dėl ko jie atmesti, tuo iš esmės pažeidžiant CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punkto nuostatą. Su ieškiniu pateiktas tyrėjo A. M. 2009 m. lapkričio 16 d. tarnybinis pranešimas viršininkui S. G. patvirtina aplinkybę, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai žinojo, kad ieškovas serga ir yra gydomas Vilniaus psichikos sveikatos centre. Taip pat jiems buvo žinoma, kad gydytojai nerekomenduoja su apeliantu atlikti jokių veiksmų ikiteisminio tyrimo stadijoje. Todėl ikiteisminio tyrimo pareigūnai nepakankamai rūpestingai ir atsakingai organizavo baudžiamąjį procesą bei esmingai pažeidė baudžiamojo proceso normas, reglamentuojančias asmenų sulaikymo pagrindus ir tvarką. Aplinkybė, kad pareigūnai neaptiko ieškovo namuose, ir faktas, kad ieškovas gydosi Vilniaus miesto psichikos centre, nepagrįstai prilyginta ieškovo slapstymuisi. Teismas, spręsdamas dėl pareigūnų veiksmų neteisėtumo, privalėjo vadovautis teismų praktika, o ne tik remtis atsakovo atstovų argumentais. Nagrinėjant civilinę bylą dėl valstybės deliktinės atsakomybės, būtina įvertinti pareigūnų veiksmus pagal CPK nuostatų prasmę ir priimti galutinį sprendimą dėl jų teisėtumo. Atsižvelgiant į su sulaikymu susijusių faktų ir aplinkybių visetą, apelianto teigimu, pareigūnų veiksmai buvo neproporcingi ir neadekvatūs susidariusiai situacijai, o neteisėtas sulaikymas atliktas siekiant apeliantą įbauginti ir išgauti prisipažinimą. Teismo argumentas, kad apeliantas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių žalą, jos dydį ir priežastinį ryšį, iš dalies yra pagrįstas, nes iš gydymo įstaigų pateiktus išsamius duomenis apeliantas ruošėsi asmeniškai 2013 m. gruodžio 4 d. teismo posėdyje pakomentuoti bei į pateikti teismui kuo išsamesnius paaiškinimus. Tačiau dėl apysunkį sveikatos sutrikimą sukėlusios traumos (kojos kaulo lūžimas) ir lėto jos gijimo, į teismo posėdį apeliantas negalėjo atvykti. Kai buvo organizuojamos ikiteisminio tyrimo apklausos, apeliantas gydėsi dienos stacionare ir neturėjo galimybės dalyvauti apklausose, o medikai su apeliantu atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus nerekomendavo. Apelianto buvimo vieta ikiteisminio tyrimo pareigūnams buvo žinoma, nes apie gydymąsi ikiteisminio tyrimo instituciją informavo tiek apeliantas asmeniškai, tiek Psichikos centras siųstais atsakymais. Apeliantas nurodo, kad jis nuo ikiteisminio tyrimo įstaigos nesislapstė, po gydymo seanso vakarais būdavo namuose, o kitą dieną vėl vykdavo į tęsti gydymo. Be to, iki apeliantui pakliūnant į ligoninę du kartus pareigūnų buvo apklaustas tuo pačiu klausimu. Todėl pareigūnų veiksmai buvo nepagrįsti, o priverstinė kardomoji priemonė – asmens sulaikymas, skirta tam, kad palaužti apelianto valią. Medicininės kortelės duomenimis apelianto sveikatos būklė buvo ypatingai bloga. Po be pagrindo paskirto ir atlikto sulaikymo jis ilgai negalėjo atsigauti, sveikata žymiai pablogėjo. Dvasinės savijautos pablogėjimas lėmė ir tai, kad apeliantas patyrė finansinę nesėkmę, t. y. sužlugo jo verslas. Iš prie skundo pridedamos VSDFV Vilniaus skyriaus pažymos matyti, kad po atsakovo neteisėtų veiksmų apelianto pajamos ženkliai sumažėjo. Tai patvirtina ir 2007, 2008 metų pajamų mokesčio deklaracijos. Apelianto teigimu, per laikotarpį po jo sulaikymo iki skundo padavimo dėl sužlugusio verslo prarado negautų pajamų forma 1 126 098,64 Lt. Dėl neteisėtų atsakovo veiksmų apeliantas patyrė neturtinę žalą, nes buvo sužalota tiek fizinė, tiek psichinė sveikata. Įvykdytas sulaikymas pakenkė reputacijai, diskreditavo jį kaip asmenį ir pilietį, privertė atrodyti ir jaustis nusikaltėliu, pažeidė orumą. Taip pat buvo sužlugdytas socialinis gyvenimas, nes vaiko motina apeliantą paliko, dukros psichinė būsena pablogėjo, sutriko mamos sveikata. Apeliantas iki šiol negali pilnavertiškai dirbti, kenčia jo finansinė padėtis, nes dėl nestabilaus ir mažo uždarbio mažėja būsimos pensijos dydis. Negali mokėti išlaikymo dukrai ir ją tinkamai aprūpinti. Teismas, taikydamas ieškinio senatį, neatsižvelgė į tai, kad iki šiol nebaigta nagrinėti baudžiamoji byla, kurioje, pasak apelianto, jis nepagrįstai kaltinamas. Apelianto teigimu, tik baigus nagrinėti baudžiamąją bylą, turėtų paaiškėti aplinkybės, galinčios esmingai įtakoti ieškinio reikalavimus. Baudžiamajai bylai užsitęsus bei nemažai laiko užtrukus iki Vilniaus valstybinės teisinės pagalbos tarnyba priėmė sprendimą skirti antrinę teisinę pagalbą, ieškinys pateiktas 2013 m. balandžio mėnesį. Todėl jeigu teismas nuspręstų, kad ieškinio senaties terminas praleistas, apeliantas prašo jį atnaujinti kaip praleistą dėl svarbių priežasčių.

Gydytojų nurodytu laikotarpiu, kuomet nerekomenduojama atlikti su apeliantu ikiteisminio tyrimo veiksmų, pastarieji ir nebuvo atliekami. Apeliantas nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad visomis dienomis, kai jis buvo kviečiamas apklausai, gydytojai nerekomendavo su juo atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmų. Todėl pareigūnų veiksmai buvo proporcingi ir adekvatūs, o apeliantas, daug kartų vengdamas nuvykti apklausai, davė pagrindą manyti, kad bėga (slepiasi) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų. Apelianto veiksmuose yra piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis požymių, nes dar 2013 m. rugpjūčio 27 d. parengiamojo teismo posėdžio metu jis prašė posėdį atidėti ieškiniui patikslinti. Teismui nustačius terminą iki 2013 m. rugsėjo 19 d., vėliau iki 2013 m. spalio 10 d., patikslintas ieškinys nepateiktas. Prieš 2013 m. spalio 22 d. ir 2013 m. gruodžio 4 d. posėdžius apeliantas faksu atsiuntė prašymus bylos nagrinėjimą atidėti, patikslintas ieškinys nepateiktas. Todėl 2013 m. gruodžio 3 d. patikslinto ieškinio bei jo priedų pateikimas kartu su apeliaciniu skundu yra akivaizdžiai nesavalaikis. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantui apie teismo posėdžio datą ir laiką buvo žinoma, prašymo pripažinti Policijos departamento atstovo dalyvavimą teismo posėdyje būtinu neprašė, be to, pastarasis prašė bylą dalyvauti jam nedalyvaujant, teismas teisingai nusprendė bylą nagrinėti apeliantui ir Policijos departamento atstovui nedalyvaujant. Baudžiamosios bylos nagrinėjimas teisme užsitęsė apeliantui prašant teismo posėdžius atidėti, o Vilniaus valstybinės teisinės pagalbos tarnyba sprendimą dėl antrinės pagalbos teikimo priėmė dar 2012 m. gegužės 11 d. Todėl ne dėl kitų asmenų kaltės, o paties apelianto buvo praleistas ieškinio senaties terminas, kurį, atsakovui prašant, teismas taikė. Apeliantas nepateikė dokumentų, patvirtinančių jo sveikatos pablogėjimą po sulaikymo, jo verslo žlugimą dėl ypatingai pablogėjusios apelianto sveikatos.

Apelianto su skundu pateiktus rašytinius įrodymus atsisakytina priimti, nes jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Atsakovas neprieštarauja, kad apeliacinis skundas būtų nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliantas, be kita ko, nurodo, kad teismas pažeidė CPK 246 straipsnio 1 dalies reikalavimus – jam pateikus prašymą dėl jo ligos atidėti bylos nagrinėjimą, teismas šio prašymo nepagrįstai netenkino ir bylą išnagrinėjo iš esmės. Iš dalies su šiais apelianto argumentais teisėjų kolegija sutinka.

CPK 246 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai į teismo posėdį neatvyksta ieškovas, kuriam apie teismo posėdį pranešta tinkamai, teismo posėdis gali būti atidėtas ieškovo prašymu, jeigu teismui pateikiami dokumentai, pateisinantys neatvykimą, ir teismas neatvykimo priežastis pripažįsta svarbiomis. Šiame kontekste pastebėtina, kad įstatymo nustatyta, jog neatvykimas dėl ligos, atostogų, komandiruotės, kitokio užimtumo ir kitais panašiais atvejais paprastai nelaikoma svarbiomis priežastimis (CPK 246 str. 1 d.). Kita vertus, tai nereiškia, kad liga visais atvejais nelaikytina svarbia neatvykimo į teismo posėdį priežastimi – įstatyme nustatyta, kad ji paprastai nelaikoma tokia priežastimi. Akivaizdu, kad tam tikrais atvejais tokia priežastis teismo gali būti pripažinta ir svarbia, pavyzdžiui, asmuo gydomas ligoninės stacionare, dėl ligos pobūdžio negali judėti ar judėjimo laisvė yra reikšmingai suvaržyta ir pan. Tam tikrais atvejais ir ligą pateisinančių dokumentų nepateikimas gali būti sąlygotas svarbių priežasčių, pavyzdžiui, ūmaus susirgimo, asmens negalėjimo gauti neatvykimą patvirtinančius dokumentus dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios atvejais ir pan. Taigi, iš esmės neatvykimo priežasčių svarbumą įvertina, remdamasis turima informacija, teismas. Tuo atveju, jei teismas nepripažįsta ieškovo neatvykimo priežasties svarbia, pagal CPK 246 straipsnio 1 dalies ar kitas CPK nuostatas bylos atidėjimui pagrindo nėra. Ši norma numato, kad kitais atvejais, t.y. kai atidėti bylą nėra pagrindo, priimamas sprendimas už akių, o kai tokio sprendimo atsakovas neprašo – teismas ieškinį palieka nenagrinėtą (CPK 246 str. 1 d., 296 str. 1 d. 5 p.). Įstatymas įpareigoja proceso dalyvius sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems suteiktomis procesinėmis teisėmis (CPK 7 str. 2 d.), bendradarbiauti tarpusavyje ir su teismu (CPK 8 str.), kad teismas kuo greičiau išspręstų ginčą ir priimtų teisingą sprendimą. Neigiamų procesinių padarinių taikymas šalims už neatvykimą į teismo posėdį – tai įstatymo leidėjo nustatyta priemonė, skatinanti šalis padėti teismui įgyvendinti civilinio proceso tikslus, ieškinio palikimo nenagrinėtu instituto paskirtis – užkirsti kelią nepagrįstai užtęsti (vilkinti) procesą (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2633/2011).

Minėta, ieškovo (šiuo atveju - apelianto) prašymu teismas turėjo teisę atidėti bylos nagrinėjimą, jei, pirma, iki teismo posėdžio pradžios pateiktas prašymas atidėti bylos nagrinėjimą ir pridėti dokumentai, pateisinantys neatvykimą; antra, teismas pripažįsta nurodytas neatvykimo priežastis svarbiomis.

Apeliantas, pateikdamas prašymą atidėti 2013 m. gruodžio 4 d. teismo posėdį, nurodė, kad šiame posėdyje negalės dalyvauti dėl sveikatos būklės, nes yra susilaužęs koją, uždėtas gipsas, jam sunku judėti, jaučia skausmą. Taip pat nurodė, kad teismui anksčiau yra pateikęs medicininę pažymą dėl savo sveikatos būklės, kuri nuo to laiko tik pablogėjo, o nedarbingumas tęsiamas iki šiol (b.l. 132). Pastebėtina, kad dėl tų pačių aplinkybių apeliantas prašė atidėti ir 2013 m. spalio 22 d. teismo posėdį (protokoline teismo nutartimi prašymas patenkintas), tačiau tuomet jis pateikė ir medicininę pažymą (b.l. 118, 119). Šiuo atveju, nors tarp posėdžių praėjo pusantro mėnesio laiko tarpas, jokių medicininių dokumentų apeliantas nepateikė. Akivaizdu, kad per tokį netrumpą laikotarpį asmens sveikatos būklė gali būti ne tik pagerėjusi, bet ir apskritai atsistačiusi. Apeliantas nenurodė nei prašyme, nei apeliaciniame skunde, kokios priežastys jam kliudė 2013 m. gruodžio 4 d. posėdžiui pateikti medicininius dokumentus, patvirtinančius jo sveikatos būklę. Todėl teismas, esant tokioms faktinėms aplinkybėms, konstatuoti apelianto ligos faktą apskritai ir sveikatos būklę, kaip leidžiančią ją pripažinti svarbia neatvykimo į posėdį priežastimi, konkrečiai neturėjo pakankamo pagrindo. Juo labiau, kad klausimą dėl prašymo (ne)tenkinimo pirmosios instancijos teismas sprendė atsižvelgdamas ir į atvykusios šalies atstovės paaiškinimus apie apelianto lankymąsi 2013 m. lapkričio 21 d. prokuratūroje (b.l. 133). Todėl, nesant įstatyme nustatyto pagrindo atidėti bylos nagrinėjimą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo 2013 m. gruodžio 4 d. protokoline nutartimi ta apimtimi, kuria neatvykimo priežastis nepripažinta svarbia.

Konstatavus, jog teismas, netenkindamas apelianto prašymo atidėti bylos nagrinėjimą, procesinių teisės normų nepažeidė, spręstina dėl tolesnės bylos nagrinėjimo eigos, turint galvoje, kad apelianto prašymas atidėti bylos nagrinėjimą savo esme reiškia jo nesutikimą su ginčo sprendimu jam nedalyvaujant. Minėta, CPK 246 straipsnio 1 dalis, nesant pagrindo bylos atidėjimui, nustato, kad priimamas sprendimas už akių, o atsakovui to neprašant – teismas ieškinį palieka nenagrinėtą. T.y. ši norma, skirtingai negu CPK 246 straipsnio 2 dalis, reglamentuojanti atsakovo neatvykimo pasekmes, nenumato, kad byla gali būti išnagrinėta iš esmės ieškovui nedalyvaujant (suprantama, jei jis pats nėra išreiškęs tokios valios). Nagrinėjamu atveju teismo posėdyje atsakovas (jo atstovas) neprašė priimti sprendimo už akių. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtą teisinį reglamentavimą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nedalyvaujant apeliantui, nepagrįstai išnagrinėjo bylą iš esmės. Byloje esant nustatytoms teisiškai reikšmingoms aplinkybėms, kad apeliantas neatvyko į teismo posėdį ir nepateikė teismui duomenų apie svarbias neatvykimo priežastis, o atsakovui neprašant priimti sprendimo už akių, pirmosios instancijos teismas turėjo ieškinį palikti nenagrinėtu, o ne bylą išnagrinėti iš esmės (CPK 246 str. 1 d., 296 str. 1 d. 5 p.).

Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias šalių neatvykimo į teismo posėdį pasekmes.

Apeliacinis skundas negrindžiamas aplinkybėmis, susijusiomis su apelianto atstovavimu teisme. Tačiau teisėjų kolegija bylos faktinių aplinkybių kontekste mano esant tikslingu pasisakyti ir šiuo klausimu.

Vilniaus valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau- VGTPT) 2012 m. gegužės 11 d. sprendimu, kuris galiojo iki 2013 m. gegužės 11 d., nuspręsta nagrinėjamoje byloje apeliantui teikti antrinę teisinę pagalbą ir jos teikimui paskirti advokatą P. V. (b.l. 6-8). Procesiniuose dokumentuose apeliantas taip pat nurodė ir nurodo, kad byla bus vedama per šį advokatą. Tačiau nei apeliantas, nei advokatas nepateikė teismui VGTPT sprendimo apie tai, kad apeliantui ir po 2013 m. gegužės 11 d. turėtų būti teikiama antrinė teisinė pagalba ar kitų įrodymų (atstovavimo sutarties), kad teisme jis bus atstovaujamas advokato P. V. (CPK 57 str. 3 d.). Šiame kontekste pažymėtina, kad VGTPT 2012 m. gegužės 11 d. sprendimo galiojimo trukmės pasibaigimas daugiau kaip prieš tris mėnesius iki 2013 m. gruodžio 4 d. teismo posėdžio buvo žinomas tiek apeliantui, tiek advokatui, kuris dar 2013 m. rugpjūčio 27 d. posėdyje nurodė, jog antrinės pagalbos teikimas yra pratęstas ir teismui patvirtinančius įrodymus jis pateiks (b.l. 111), tačiau jų nepateikė pirmosios instancijos teisme, nėra pateikta tokių duomenų ir su apeliaciniu skundu. Advokatas neatvyko laiku ir į 2013 m. gruodžio 4 d. teismo posėdį, atvyko pavėlavęs jau tik tuomet, kai klausimas dėl bylos nagrinėjimo iš esmės buvo išspręstas, tačiau ir šiuo atveju jokių įrodymų, patvirtinančių jo atstovavimo santykius pateikti negalėjo. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutarė, kad jis nėra tinkamas atstovas, ir neleido dalyvauti jam byloje (b.l. 134). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo laikyti, jog apeliantas turėjo atstovą ar bent būtų turėjęs pagrįstą lūkestį jį turėti (minėta, šiais aspektais negrindžiamas ir apeliacinis skundas) ir į teismo posėdį, tegul ir pavėluotai, būtų atvykęs tinkamas apelianto atstovas (CPK 51 str. 2 d.). Dėl to ir aplinkybės, susijusios su advokato atvykimu į teismo posėdį, neturi esminės reikšmės aukščiau jau išspręstam klausimui, juo labiau, kad advokatui ir nebuvo leista byloje, t.y. bet kuriuo atveju byla išnagrinėta nedalyvaujant nei apeliantui, nei jo (potencialiam) atstovui.

Remiantis išdėstytu Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimas naikintinas ir ieškinys paliktinas nenagrinėtu (CPK 326 str. 1 d. 5 p., 329 str. 1 d.). Teisėjų kolegija pastebi, kad apeliantas, ieškinį palikus nenagrinėtą, nepraranda teisės kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo bendra tvarka (CPK 297 str. 2 d.).

Ieškinį palikus nenagrinėtu, iš apelianto į valstybės biudžetą priteistina 20 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, pirmosios instancijos teisme (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 94 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimą panaikinti ir ieškovo V. L. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros, dėl žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą.

Priteisti iš ieškovo V. L. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 20 Lt (dvidešimt litų) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.