Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

gynėjams: Kristinai Sandaraitei, Juozapui Puškoriui, Laimai Balčiūnienei, Birutei Strimaitytei,

nepilnamečių nuteistųjų atstovei pagal įstatymą Vilniaus m. savivaldybės Vaikų teisių apsaugos tarnybos vyriausiajai specialistei Silvai Sandienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. M. , nuteistojo A. J. , nuteistųjų T. L. ir R. U. atstovių pagal įstatymą bei civilinių atsakovių O. K. ir S. U. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gruodžio 11 d. nuosprendžio, kuriuo

A. J. nuteistas pagal BK 178 str. 2 d (dėl A. M. turto vagystės) laisvės atėmimu 1 metams ir 6 mėn., pagal BK 178 str. 2 d. (dėl S. S. turto vagystės) laisvės atėmimu 2 mėnesiams, pagal BK 254 str. 1 d. laisvės atėmimu 2 metams, pagal BK 253 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams, pagal BK 180 str. 2 d. laisvės atėmimu 2 metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., šias bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 2 metams ir 2 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., šią subendrintą bausmę ir Druskininkų m. apylinkės teismo 2006 m. birželio 12 d. nuosprendžiu pagal BK 180 str. 2 d. paskirtą bausmę subendrinus dalinio sudėjimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams ir 3 (trims) mėnesiams, bausmę nustatant atlikti nepilnamečių pataisos namuose.

T. L. nuteistas pagal LR BK 178 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 metams, pagal BK 254 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., šias bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 92 str., 87 str. 2 d. 1 p., 2 p., paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, nuteistajam T. L. paskirtos auklėjamojo poveikio priemonės: įpareigojimai 12 mėnesių būti namuose nuo 21 val. iki 7 val. ir 12 mėnesių tęsti mokslą.

R. U. nuteistas pagal BK 178 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 metams ir 6 mėnesiams, pagal BK 254 str. 1 d. laisvės atėmimu 2 metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., šias bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 2 metams ir 1 mėnesiui.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., šią subendrintą bausmę ir Druskininkų m. apylinkės teismo 2006 m. spalio 4 d. nuosprendžiu pagal BK 178 str. 2 d. paskirtą bausmę subendrinus dalinio sudėjimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams ir 2 (dviems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 92 str., 87 str. 2 d. 1 p., 2 p., paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 3 metams, nuteistajam R. U. paskirtos auklėjamojo poveikio priemonės: įpareigojimai 12 mėnesių tuo metu, kai gyvens ne internatinėje mokykloje, būti namuose nuo 21 val. iki 7 val. ir 12 mėnesių tęsti mokslą.

D. B. pripažintas kaltu padarius baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 189 str. 3 d. Vadovaujantis BK 82 str. 1 d. 5 p., 87 str. 2 d. 1 p., 2 p., jam paskirtos auklėjamojo poveikio priemonės: įpareigojimai 6 mėnesius būti namuose nuo 21 val. iki 7 val. ir 6 mėnesius tęsti mokslą.

Šioje byloje taip pat nuteistas G. A. , jo atžvilgiu nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

- solidariai iš A. J. , T. L. ir R. U. 9441,76 Lt turtinės žalos atlyginimo, 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 2000 Lt išlaidų advokato paslaugoms apmokėti A. M. ;

- solidariai iš A. J. , T. L. ir R. U. 100 Lt žalos atlyginimo UAB „Vestiga“;

- solidariai iš A. J. ir G. A. 222 Lt žalos atlyginimo S. S. .

Nuteistiesiems A. J. , T. L. ir R. U. neturint turto arba pajamų, nuspręsta iš jų priteistas sumas išieškoti iš nuteistųjų atstovių pagal įstatymą D. J. , O. K. ir S. U. .

Aprašomoji dalis

nustatė:

šiuo nuosprendžiu T. L. ir R. U. nuteisti už vagystę ir šaunamojo ginklo bei šaudmenų pagrobimą. A. J. nuteistas už dvi vagystes, šaunamojo ginklo ir šaudmenų pagrobimą, neteisėtą disponavimą šaunamuoju ginklu bei šaudmenimis ir už plėšimą. D. B. pripažintas kaltu dėl nusikalstamu būdu gauto nedidelės vertės turto įgijimo. Šias nusikalstamas veikas jie padarė tokiomis aplinkybėmis:

A. J. , T. L. ir R. U. , veikdami kartu su mažamečiais M. Z. , gim. 1993 m. gegužės 23 d., ir K. B. , gim. 1993 m. liepos 3 d., 2005 m. lapkričio 19 d., laikotarpyje nuo 19 val. iki 19 val. 40 min., išėmę durų lango stiklą įsibrovė į patalpą – Druskininkų m. (duomenys neskelbtini) esantį namą, ir iš kambarių Nr. 3 ir Nr. 9 pagrobė svetimą, A. M. priklausantį turtą: 4500 litų, 7 JAV dolerius, 37050 Baltarusijos rublių, 1500 Lt vertės videokamerą „Panasonic”, 300 Lt vertės sportinius batelius „Adidas”, 250 Lt vertės sportinius futbolo batelius, 50 Lt vertės odines pirštines, 140 Lt vertės 2 dėžutes vitaminų „Tribusteron“, 150 Lt vertės 2 buteliukus amino rūgščių, 180 Lt vertės buteliuką maisto papildų „Kreatinas”, 50 Lt vertės buteliuką gėrimo miltelių „Izoplius”, 60 Lt vertės buteliuką maisto papildų „L-karnityna”, 20 Lt vertės buteliuką vitaminų „Humavit“, 80 Lt vertės elektrinį virdulį, du 200 Lt ir 350 Lt vertės megztinius, 70 Lt vertės šortus, 80 Lt vertės marškinėlius, dvi poras 350 Lt ir 90 Lt vertės batų, dvi poras 200 Lt vertės už kiekvieną sportinių batelių, 550 Lt vertės meškerę su rite, 50 Lt vertės elementų pakrovėją ir beverčius telefono aparatą „Panasonic“, marškinėlius ir rankšluostį, iš viso pagrobdami A. M. turto už 9491,76 Lt. Taip pat pagrobė ir 100 Lt vertės UAB „Vestiga“ priklausantį antspaudą.

Be to, A. J. , T. L. ir R. U. , veikdami kartu su mažamečiais M. Z. ir K. B. , 2005 m. lapkričio 19 d., laikotarpyje nuo 19 val. iki 19 val. 40 min., tos pačios jau aprašytos vagystės metu, išėmę durų lango stiklą ir įsibrovę į patalpą – Druskininkų m. (duomenys neskelbtini) esantį namą, iš kambario Nr. 3 pagrobė A. M. priklausantį 2600 Lt vertės šaunamąjį ginklą - pistoletą „Beretta” ir 54 Lt vertės 54 vnt. šovinių (šaudmenų), padarydami nukentėjusiajam A. M. 2654 Lt dydžio turtinę žalą.

A. J. , veikdamas kartu su mažamečiu K. B. , 2005 m. lapkričio 19 d., neturėdamas leidimo, iš Druskininkų m. (duomenys neskelbtini) esančio namo pagrobtus šaunamąjį ginklą bei šaudmenis - pistoletą „Beretta” ir 54 vnt. šovinių – neteisėtai gabeno iki vietos netoli Druskininkuose, Baravykų g. 1 esančio pastato ir tą patį vakarą, apie 21 val. 35 min., šiuos šaunamąjį ginklą ir šaudmenis realizavo parduodamas juos asmeniui vardu L.

D. B. 2005 m. lapkričio 19 d., laikotarpyje nuo 21 val. iki 21 val. 30 min., A. J. namuose ir apie 21 val. 30 min. prie Druskininkų m. (duomenys neskelbtini) esančio pastato, priėmė iš R. U. ir taip įgijo nedidelės vertės turtą: 70 Lt vertės vitaminų pakuotę ,,Tribusteron 90” ir 160 litų, žinodamas, kad šis turtas gautas nusikalstamu būdu, t.y. A. J. , T. L. ir R. U. bei mažamečių M. Z. ir K. B. pagrobtas iš namo, esančio Druskininkų m. (duomenys neskelbtini).

Be to, A. J. 2006 m. sausio 16 d., apie 20 val., panaudojęs prieš nukentėjusiąją S. B. fizinį smurtą ir atimdamas jai galimybę priešintis, jėga pastūmęs S. B. durimis ir pargriovęs ją ant grindų, įsibrovė į jos butą, esantį Druskininkų m., (duomenys neskelbtini), ir iš ten pagrobė 12 litų, 15 Lt vertės 10 pakelių cigarečių „North Star”, 3 Lt vertės 2 pakelius cigarečių „Saint George” ir 8 Lt vertės 8 pakelius cigarečių „Prima”, padarydamas nukentėjusiajai 38 Lt turtinę žalą.

Be to, A. J. , veikdamas kartu su G. A. , laikotarpyje nuo 2006 kovo mėn., 4 d., 13 val., iki 2006 m. kovo 16 d., 19 val. 30 min., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, įsibrovė į patalpą – Druskininkų m., (duomenys neskelbtini) esantį S. S. sandėliuką ir iš ten pagrobė maišelį su 10 kg svogūnų ir kartoninę bei medinę dėžes su jose buvusiais iš viso 104 įvairios talpos konservuotų daržovių, grybų, uogienių ir kompotų stiklainiais, padarydami nukentėjusiajai S. S. iš viso 222 Lt turtinę žalą.

Pačiame skundžiamame nuosprendyje teismas aiškiai nurodo, kad, vadovaujantis BPK 255 str. 1 d. nuostatomis, šią bylą išnagrinėjo tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Teismas taip pat konstatavo, kad teisminio nagrinėjimo metu nei prokuroras, nei nukentėjusysis BPK 256 str. numatyta galimybe pateikti prašymų pakeisti D. B. kaltinimą sunkesniu nepasinaudojo, tokių prašymų teismas negavo, todėl byla D. B. atžvilgiu buvo išnagrinėta laikantis įstatymo numatytų nagrinėjimo teisme ribų. Po to nuosprendyje išdėstyta motyvuota išvada, kad D. B. padarė būtent baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 189 str. 3 d. Nuosprendžio 8-ame lape kelis kartus nurodyta ne BK 189 str. 3-oji, o 1-oji dalis. Tačiau akivaizdu, kad tai tik techninė klaida, dėl kurios nuosprendį keisti ar kitaip koreguoti, kolegijos nuomone, pagrindo nėra. Tiek iš nuosprendžio įžanginės, tiek ir iš nustatomosios bei rezoliucinės dalių matyti, kad D. B. buvo kaltinamas ir teismas jį pripažino kaltu būtent pagal BK 189 str. 3 d.

Kolegijos nuomone, teismas privalėjo laikytis ir visiškai pagrįstai laikėsi įstatymu nustatytų bylos nagrinėjimo teisme ribų ir jokių BPK 255 bei 256 straipsnių reikalavimų nepažeidė. Pažymėtina, kad šių ribų nesilaikymas ir kaltinimo pakeitimas sunkesniu arba kaltinamajame akte išdėstytų faktinių aplinkybių pakeitimas iš esmės skirtingomis nesilaikant BPK 255 ir 256 straipsnių reikalavimų bet kuriuo atveju iš esmės pažeistų kaltinamojo teisę į gynybą, jo teisę žinoti, kuo jis kaltinamas ir tai visada būtų laikoma esminiu baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimu. Kita vertus, iš bylos matyti, ir apie tai taip pat teisingai išdėstyta nuosprendyje, kad nukentėjusiojo šioje byloje A. M. ir prokuroro teisės taip pat nebuvo pažeistos. Jie turėjo galimybę BPK 256 str. nustatyta tvarka prašyti pakeisti kaltinimą D. B. sunkesniu, tačiau tokia galimybe nepasinaudojo.

BPK 255 str. 1 d. nurodyta, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Šio BPK straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Tuo tarpu kaltinimo pakeitimo teisme taisyklės, tvarka ir tam būtinos sąlygos griežtai nustatytos BPK 256 str. Šio straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad teismas, bylos nagrinėjimo metu gavęs prokuroro, privataus kaltintojo ar nukentėjusiojo rašytinį prašymą kaltinamojo nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba kaltinamajame akte išdėstytas faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis, apie tai praneša kaltinamajam. To paties straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad prokuroro, privataus kaltintojo ar nukentėjusiojo prašyme pakeisti kaltinamajame akte išdėstytas nusikalstamos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis turi būti suformuluotos šios iš esmės skirtingos faktinės aplinkybės. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų prašymų nuorašai įteikiami kaltinamajam, jo gynėjui ir kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams. Be to, teismas, gavęs prašymą pakeisti kaltinimą, praneša kaltinamajam ir jo gynėjui apie teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai nuo pakeisto kaltinimo. Patenkinęs tokį prašymą, teismas nustato konkretų pertraukos laiką.

Jau buvo nurodyta, kad kaltinamajame akte buvo aprašyta D. B. nusikalstama veika, numatyta BK 189 str. 3 d. Būtent dėl šios nusikalstamos veikos, kaltinant D. B. pagal tą patį baudžiamąjį įstatymą, byla buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Nukentėjusiojo A. M. nurodomas kaltinimas dėl vagystės pagal BK 178 str. 2 d. už kaltinimą pagal BK 189 str. 3 d. yra žymiai sunkesnis. Be to, toks pakeistas kaltinimas dėl dalyvavimo vagystėje dar ir akivaizdžiai skirtųsi iš esmės skirtingomis faktinėmis aplinkybėmis nuo kaltinimo, kuris buvo išdėstytas kaltinamajame akte. Tai reiškia, kad pats teismas, negavęs atitinkamų prašymų, pakeisti D. B. kaltinimą į BK 178 str. 2 d. neturėjo teisės. Svarstyti klausimą apie tokį kaltinimo pakeitimą ir jį pakeisti teismas galėjo tik tuo atveju, jeigu teisminio nagrinėjimo metu jau nurodyta BPK 256 str. nustatyta tvarka nukentėjusysis arba prokuroras būtų pateikę teismui būtinai rašytinį prašymą pakeisti kaltinimą D. B. į BK 178 str. 2 d. ir šiame prašyme jie būtinai būtų suformulavę iš esmės skirtingas tos sunkesnės nusikalstamos veikos faktines aplinkybes. Tokių prašymų nukentėjusysis A. M. , prokuroras ir niekas iš kitų proceso dalyvių teismui nepareiškė. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad nukentėjusysis A. M. apie galimybę kvalifikuoti D. B. nusikalstamą veiką pagal BK 178 str. užsiminė tik savo baigiamojoje kalboje, tačiau jokių rašytinių prašymų dėl kaltinimo pakeitimo BPK 256 str. nustatyta tvarka teismui nepareiškė ir nepateikė. Tuo tarpu šioje byloje pirmosios instancijos teisme dalyvavusi prokurorė ne tik neprašė keisti kaltinimo, bet pati prašė teismo D. B. pripažinti kaltu būtent pagal BK 189 str. 3 d. Apie tai, kad nukentėjusysis A. M. tikrai turėjo galimybę pasinaudoti savo procesinėmis teisėmis, taip pat ir teise pareikšti prašymą dėl kaltinimo pakeitimo D. B. , galima spręsti iš konkrečių šios bylos duomenų. Baigus ikiteisminį tyrimą visa šios bylos medžiaga A. M. buvo pateikta susipažinti. Nukentėjusysis su byla, taip pat ir jau nurodytu prokuroro nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą D. B. pagal BK 178 str. 2 d., susipažino. Bylos pateikimo susipažinti protokole A. M. jokių pastabų ir prašymų nepareiškė. Prašymo panaikinti jau nurodytą prokuroro nutarimą taip pat nepareiškė, jo įstatymų nustatyta tvarka neapskundė ir tas nutarimas tebėra galiojantis. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad teisminio nagrinėjimo pradžioje A. M. buvo išaiškintos jo, kaip nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo teisės, numatytos BPK 28 ir 110 str., taip pat ir teisė pateikti prašymus. Be to, nuo pačios teisminio nagrinėjimo pradžios byloje dalyvavo dar ir nukentėjusiojo atstovas advokatas. Visos išvardintos ir ypač paskutinė aplinkybė patvirtina, kad nukentėjusiojo A. M. procesinės teisės nebuvo suvaržytos, jis turėjo teisę ir galimybę pateikti prašymą dėl kaltinimo pakeitimo ir to nepadarė tik dėl jo paties apsisprendimo ir tuometinės nuomonės apie nagrinėjamą bylą. Tuo tarpu teismas, esant nurodytoms aplinkybėms, bylą išnagrinėjo griežtai laikantis procesinių įstatymų ir pagrįstai pripažino D. B. kaltu būtent pagal BK 189 str. 3 d. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka patenkinti nukentėjusiojo A. M. apeliacinį skundą šioje dalyje ir svarstyti klausimą dėl kaltinimo pakeitimo D. B. taip pat nėra galimybės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 9 p. išaiškinta, kad BPK 320 straipsnyje, kuris reglamentuoja bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrąsias nuostatas, galimybė apeliacinėje instancijoje taikyti BPK 256 straipsnį nenumatyta. Tačiau ir apeliacinėje instancijoje kaltinimo pakeitimas BPK 256 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka yra galimas, nes apeliacinio proceso, kaip vieningo baudžiamojo proceso dalies, paskirtis neapsiriboja vien tik pirmosios instancijos teismo priimtų sprendimų patikrinimu. Vis dėlto šioje byloje apeliacinės instancijos teismas spręsti klausimą dėl kaltinimo pakeitimo D. B. galimybės neturėjo. Nukentėjusiojo A. M. paduotame apeliaciniame skunde prašoma nuosprendį pakeisti pripažįstant D. B. kaltu pagal BK 178 str. 2 d. Formaliai toks skunde suformuluotas prašymas galbūt ir galėtų būti vertinamas BPK 256 str. 1 d. numatytu rašytiniu prašymu kaltinamojo nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą. Tačiau kolegija šiame nuosprendyje jau buvo nurodžiusi, kad kaltinimas D. B. dėl vagystės nuo kaltinimo dėl nusikalstamu būdu gauto turto įgijimo, kuris išdėstytas kaltinamajame akte, iš esmės skirtųsi ir faktinėmis aplinkybėmis. Tuo tarpu tos iš esmės skirtingos faktinės kaltinimo aplinkybės nukentėjusiojo apeliaciniame skunde raštu nebuvo suformuluotos ir neišdėstytos. Baudžiamojo proceso įstatymai nenumato apeliantų teisės paduotus apeliacinius skundus pakeisti ar papildyti, BPK 316 str. numatyta tik apelianto teisė apeliacinį skundą atšaukti. Tuo tarpu jau nagrinėjant šią bylą apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose dalyvaujant nukentėjusiajam A. M. ir jo atstovui advokatui, jokių rašytinių prašymų dėl kaltinimo pakeitimo teismui ir vėl nebuvo pateikta.

Kolegija atkreipia dėmesį dar ir į tai, kad nei apie jokius teismo padarytus BPK 255 ir 256 straipsnių reikalavimų pažeidimus, nei apie jo paties teisės pateikti prašymą dėl kaltinimo pakeitimo suvaržymus nukentėjusysis savo apeliaciniame skunde nieko nenurodo. Skunde apeliantas nurodo tik apie tai, kad išsiaiškinęs naujas bylos aplinkybes ir ištyręs įrodymus, patvirtinančius D. B. dalyvavimą vagystėje, teismas turėjo į tai reaguoti aktyviai ir BPK 257 str. nustatyta tvarka apie tai motyvuota nutartimi pranešti prokurorui. Nukentėjusysis savo skunde nurodo ir apie tai, kad teismas neįvertino D. B. motinos I. B. veiksmų ikiteisminio tyrimo metu bandant įtakoti kitus šioje byloje kaltinamus asmenis. Teisiamajame posėdyje jis pats prašė teismo ištirti, ar dėl poveikio liudytojams K. B. ir M. Z. I. B. nepadarė nusikaltimo, numatyto BK 233 str. Tačiau teismas to nepadarė ir dėl šio klausimo nuosprendyje iš viso nepasisakė.

Šiuos apelianto argumentus kolegija taip pat atmeta. Pirmiausia pažymima, kad teisminio nagrinėjimo metu jokios naujos nukentėjusiojo nurodomos bylos aplinkybės, patvirtinančios D. B. dalyvavimą vagystėje, nebuvo nustatytos ir tai šiame nuosprendyje jau buvo aptarta. BPK 257 str. nurodyta, kad jeigu nagrinėjimo teisme metu paaiškėja, kad kaltinamasis gali būti padaręs kitą nusikalstamą veiką, kuri nebuvo nurodyta kaltinamajame akte, taip pat kad nusikalstamą veiką gali būti padaręs kitas asmuo, teismas motyvuota nutartimi tai praneša prokurorui. Tačiau tokių aplinkybių šioje byloje nebuvo nustatyta. Jokių duomenų apie kokią nors kitą D. B. padarytą nusikalstamą veiką byloje nėra. Apie tai nenurodė ir pats nukentėjusysis A. M. , kuris tik prašo tą pačią D. B. veiką kvalifikuoti pagal kitą baudžiamąjį įstatymą. Tuo tarpu jokios atskiros motyvuotos nutarties dėl galimybės pakeisti D. B. kaltinimą ir dėl BPK 255 bei 256 straipsnių nuostatų taikymo teismui priiminėti iš viso nebuvo jokio reikalo, nes apie visa tai teismas jau išdėstė išsamius motyvus pačiame nuosprendyje. Apie ką nors papildomai pranešti prokurorui nebuvo jokio reikalo dar ir todėl, kad pats prokuroras dalyvavo šios bylos teisminiame nagrinėjime. Iš byloje esančių teisiamojo posėdžio protokolų matyti, kad teismas kaltinamųjų ir liudytojų apklausų metu jau aiškinosi, ar jiems nedarė kokio nors poveikio vieno iš kaltinamųjų motina I. B. . Tačiau tokios aplinkybės irgi nebuvo nustatytos, todėl aptarinėti nurodytą klausimą nuosprendyje arba priimti dėl to atskirą nutartį to paties BPK 257 str. nustatyta tvarka taip pat nebuvo pagrindo. Tuo tarpu nukentėjusiojo argumentai apie tariamą teismo pareigą ištirti galimai padarytą I. B. nusikalstamą veiką yra nepagrįsti ir atmetami besąlygiškai. Teismas baudžiamojo persekiojimo funkcijos nevykdo, o tik nagrinėja baudžiamąsias bylas, įstatymų nustatyta tvarka jau perduotas nagrinėti teisiamajame posėdyje. BPK 2 str. nurodyta, kad nusikalstamų veikų atskleidimas ir jų ištyrimas yra prokuroro ir ikiteisminio tyrimo įstaigų pareiga. Jeigu nukentėjusysis mano, kad galimai yra padaryta kokia nors nusikalstama veika, kurios teismas nenagrinėjo teisiamajame posėdyje ir dėl kurios nepriimtas teismo sprendimas, apie tokią veiką jis bet kada gali pranešti prokurorui arba ikiteisminio tyrimo įstaigai. Kolegija pažymi dar ir tai, kad kai kurie jau aptarti nukentėjusiojo apeliacinio skundo argumentai, pavyzdžiui, dėl tariamos teismo pareigos ištirti kitas arba kitų asmenų galimai padarytas nusikalstamas veikas, taip pat dėl teismo veiksmų priimant arba nepriimant nutarčių BPK 257 str. nustatyta tvarka, iš viso negali būti nagrinėjami apeliacine tvarka. BPK 312 str. 1 d. nurodyta, kad nukentėjusysis apeliacinį skundą dėl neįsiteisėjusio nuosprendžio turi teisę paduoti bet kokiais pagrindais ir motyvais. Tačiau bet kuriuo atveju tie pagrindai ir motyvai bei apelianto suformuluoti prašymai turi būti susiję su pačiu priimtu nuosprendžiu, turi būti ginčijamas visas nuosprendis arba jo dalis. Tuo tarpu paminėtieji nukentėjusiojo suformuluoti prašymai su šioje byloje priimtu nuosprendžiu nesusiję, todėl ši apeliacinio skundo dalis neatitinka BPK 312 str. reikalavimų.

Paduotuose apeliaciniuose skunduose nuteistasis A. J. prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę, o atstovė pagal įstatymą O. K. prašo sušvelninti bausmę, paskirtą nuteistajam T. L. . Tuo tarpu nukentėjusysis A. M. prašo paskirti D. B. bausmę pagal BK 178 str. 2 d. Nukentėjusiojo dėstomi argumentai yra visiškai nepagrįsti ir kolegija juos atmeta. Nukentėjusysis neprašo paskirti D. B. griežtesnės bausmės pagal BK 189 str. 3 d., o prašo jį nuteisti pagal BK 178 str. 2 d. Šie apelianto argumentai jau buvo aptarti ir atmesti. Nepakeitus D. B. kaltinimo, nėra pagrindo ir skirti bausmės pagal kitą baudžiamąjį įstatymą. Teismas nustatė D. B. atsakomybę lengvinančią ir nenustatė jokių sunkinančių aplinkybių. Anksčiau D. B. neteistas ir būdamas nepilnametis padarė ne nusikaltimą, o baudžiamąjį nusižengimą. BK 82 str. 1 d. nurodoma, kad nepilnamečiui, padariusiam baudžiamąjį nusižengimą, skiriamos auklėjamojo poveikio priemonės. To paties straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad teismas gali paskirti ne daugiau kaip tris tarpusavyje suderintas auklėjamojo poveikio priemones. Tuo tarpu BK 82 str. 3 d. nurodoma, kad jeigu padaryti du ar daugiau baudžiamųjų nusižengimų, teismas nepilnamečiui gali skirti bausmę. Tokiu atveju teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Tai reiškia, kad padariusiam tik vieną baudžiamąjį nusižengimą nepilnamečiui D. B. teismas iš viso negalėjo skirti baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytų bausmių, o privalėjo jam skirti tik auklėjamojo poveikio priemones. Teismas, vadovaudamasis BK 82 ir 87 straipsniais, kaip tik ir paskyrė auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimą bei įpareigojo D. B. būti namuose nustatytu laiku ir tęsti mokslą. Kolegijos nuomone, ši paskirta auklėjamojo poveikio priemonė bei paskirti įpareigojimai yra tinkami ir juos keisti nėra pagrindo.

Tuo tarpu apeliaciniai skundai dėl nuteistiesiems A. J. ir T. L. paskirtų bausmių tenkinami iš dalies. Dėl jau išdėstytų priežasčių panaikinant nuosprendžio dalį dėl A. J. nuteisimo pagal BK 253 str. 1 d. ir šioje dalyje bylą nutraukiant, tuo pačiu panaikinama ir šiam nuteistajam pagal BK 253 str. 1 d. paskirta 1 metų laisvės atėmimo bausmė. Tuo tarpu už visas kitas nusikalstamas veikas atskirai teismas paskyrė teisingas bausmes tiek A. J. ir T. L. , tiek ir kitam nuteistajam R. U. . Tačiau dalį tų paskirtų bausmių subendrinant buvo netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas, pažeistos BK 63 str. nustatytos bausmių skyrimo už kelias nusikalstamas veikas taisyklės, o tuo pačiu paskirtos neteisingos galutinės subendrintos bausmės ir tokiu būdu nepagrįstai pabloginta nuteistųjų padėtis.

Nuteistieji A. J. , T. L. ir R. U. visas pripažintas įrodytomis nusikalstamas veikas padarė būdami nepilnamečiais. Skiriant jiems bausmes už padarytas atskiras nusikalstamas veikas buvo laikomasi visų BK bendrosios dalies normų, reguliuojančių bausmės skyrimą, reikalavimų. Teismas ne tik atsižvelgė į visas BK 54 ir 61 straipsniuose išvardintas aplinkybes, bet ir vadovavosi BK XI skyriaus normomis, nustatančiomis nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus.

Iš nuosprendžio matyti, kad teismas A. J. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino jo prisipažinimą ir gailėjimąsi dėl padarytų nusikaltimų. Jokių atsakomybę sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė. Tačiau esminės reikšmės skiriant A. J. bausmes turėjo kitos aplinkybės. Be jau nurodytos BK 253 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos, už kurią A. J. nuteistas nepagrįstai, šis nuteistasis nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs dar keturis nusikaltimus, iš kurių du yra apysunkiai ir du sunkūs. BK 180 str. 2 d. sankcija numato tik vienos rūšies, t.y. laisvės atėmimo bausmę. Iš bylos taip pat matyti, kad iki šio nuosprendžio priėmimo kitu 2006 m. birželio 12 d. nuosprendžiu A. J. dar buvo nuteistas pagal BK 180 str. 2 d. už plėšimą ir už tai jam paskirta realaus 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Be to, visus išvardintus nusikaltimus nuteistasis padarė jau po to, kai dar 2005 m. gegužės 25 d. nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 178 str. 2 d. laisvės apribojimo bausme. Šią bausmę jis atliko, todėl bendrinti bausmės vadovaujantis BK 64 str. nebuvo pagrindo. Vis dėlto pats padarytų nusikaltimų skaičius ir jų pobūdis teismui leido padaryti išvadą, kad, nepaisant A. J. nepilnametystės, šis nuteistasis nusikalsta jau neatsitiktinai, be to, po pirmos švelnios bausmės paskyrimo nuteistasis nepadarė jokių išvadų ir toliau darė kitus ir vis sunkesnius nusikaltimus. Apeliaciniame skunde A. J. vėl nurodo, kad kuria planus ateičiai ir dėl savo ankstesnio elgesio išvadas padarė. Tačiau jau aptartos kitos aplinkybės tokius jo argumentus paneigia. Į šio apelianto skunde nurodomas kitas aplinkybes apie jo prisipažinimą bei nuoširdų gailėjimąsi teismas jau atsižvelgė, tačiau ši jau nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė nenusveria kitų bausmės skyrimui esminę reikšmę turėjusių bylos duomenų. Mokykloje A. J. buvo charakterizuojamas neigiamai, charakteristikoje nurodoma, kad pamokų nuteistasis faktiškai nelankė, o globos namų „Spengla“ parašytoje charakteristikoje jis taip pat apibūdintas tik išimtinai neigiamai. Charakteristikoje nurodoma apie A. J. konfliktišką būdą, grubumą, nedrausmingumą, netinkamą elgesį su aplinkiniais ir savavališkus pasišalinimus iš globos namų. Tą patį patvirtino teisme apklausta globos namų atstovė B. Zalieckienė. Įvertinęs visas šias aplinkybes teismas padarė pagrįstą išvadą, kad kitokios rūšies bausmių A. J. nusikalstamiems polinkiams pakeisti jau nepakanka ir reikia paskirti būtent terminuoto laisvės atėmimo bausmes. Pagal BK 178 str. 2 d., 254 str. 1 d. ir 180 str. 2 d. A. J. paskirtos bausmės yra žymiai švelnesnės už sankcijose numatytų laisvės atėmimo bausmių vidurkį, todėl laikyti šias bausmes per griežtomis nėra pagrindo. Teismas taip pat pagrįstai šiam nuteistajam paskyrė realaus laisvės atėmimo bausmę ir neatidėjo jos vykdymo. Toks teismo sprendimas irgi pagrįstas dėl visų jau išdėstytų aplinkybių. Taikyti BK 92 straipsnį nebuvo pagrindo dar ir dėl to, kad jau paminėtu įsiteisėjusiu 2006 m. birželio 12 d. nuosprendžiu A. J. irgi nuteistas realia laisvės atėmimo bausme, nustatant ją atlikti nepilnamečių pataisos namuose.

Kito nepilnamečio nuteistojo T. L. atsakomybę lengvinančia aplinkybe teismas irgi nustatė jo prisipažinimą ir gailėjimąsi dėl padarytų nusikaltimų. Jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. T. L. nuteistas už du nusikaltimus, vienas iš kurių apysunkis, o kitas sunkus. Jo atstovė pagal įstatymą savo apeliaciniame skunde išdėstė įvairius argumentus, liečiančius T. L. vaidmenį nusikaltimų padaryme, tų nusikaltimų motyvus ir tikslus, o taip pat nuteistojo asmenybę apibūdinančius duomenis. Apeliantės nuomone, teismas paskyrė T. L. per griežtą bausmę dar ir todėl, kad nepakankamai atsižvelgė į jo gyvenimo bei auklėjimo sąlygas ir socialinę brandą. Išnagrinėjusi šiuos argumentus, kolegija daro išvadą, kad dalis iš jų yra nepagrįsti, o su kitais argumentais galima sutikti tik iš dalies. Kaip jau buvo paminėta, T. L. padarė apysunkį ir sunkų nusikaltimus, juos padarė veikdamas bendrai su kitais nuteistaisiais. Tie nusikaltimai padaryti tiesiogine tyčia, yra pabaigti ir sukėlė konkrečias pasekmes, nukentėjusiajam buvo padaryta reali turinė žala, kuri iki šiol neatlyginta. Visa tai parodo ne tik nuteistojo kaltės formą ir rūšį, padarytų nusikalstamų veikų stadiją, bet ir tų veikų pavojingumo laipsnį. Nepagrįsti ir apeliantės argumentai, kad T. L. į namą įsibrovė tik iš smalsumo ir neturėdamas tikslo nieko pagrobti. Taip pat atmetami argumentai apie tariamai antraeilį šio nuteistojo vaidmenį nusikaltimų padaryme. Tuos argumentus paneigia netgi paties T. L. parodymai. Teisme jis parodė, kad įsibrauti į namą su kitais nuteistaisiais tarėsi iš anksto. Iš pradžių parodęs, kad norėjo pasižiūrėti namo, po to pripažino, kad ėjo vogti. Su kitais nuteistaisiais jis įsibrovė į namą, pats nešė iš to namo pagrobtus daiktus į parką. Dar po to iš įvykio vietos nešė pagrobtą šovinių apkabą. Vėliau iš bendrininkų gavo dalį pagrobtų pinigų. Šie parodymai ir kiti ištirti įrodymai patvirtina, kad nuteistojo nusikalstamų veikų motyvas buvo būtent savanaudiškos paskatos, o tikslas - svetimo turto pagrobimas. Be to, T. L. vaidmuo nebuvo antraeilis, nes jis pats aktyviai dalyvavo nusikaltimų padaryme ir buvo tų nusikaltimų bendravykdytoju. BK 80 str. 1 d. nurodyta, kad viena iš nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirčių yra užtikrinimas, kad atsakomybė atitiktų šių asmenų amžių ir socialinę brandą. BK 91 str. 2 d. 1 ir 2 punktuose taip pat nurodoma, kad skiriant bausmę nepilnamečiui būtina atsižvelgti į jo socialinę brandą bei gyvenimo ir auklėjimo sąlygas. Apie tai irgi dėstoma O. K. apeliaciniame skunde. Iš bylos matyti, kad T. L. motina mirusi, tėvui teismo sprendimu apribota tėvo valdžia, o apeliantė O. K. paskirta jo globėja, šiuo metu ji yra jo rūpintoja (CK 3.247 str. 2 d.). Galima sutikti, kad motinos netekimas ir nepakankamas tėvo rūpinimasis savo vaiku turėjo neigiamos įtakos nepilnamečio elgesiui ir jo asmenybės formavimuisi. Tačiau jau ilgą laiką gyvendamas su savo močiute T. L. turėjo geras ir gyvenimo, ir auklėjimo sąlygas. Nepaisant to, nepilnametis nusikalto. Didelių abejonių kelia ir apeliacinio skundo argumentai apie T. L. rūpestingumą ir gerą elgesį. Byloje esančioje Druskininkų „Atgimimo“ mokyklos charakteristikoje nurodoma, kad T. L. neatestuotas dėl daugelio mokymo dalykų, nenoriai bendrauja su pedagogais ir vien tik per vieną mokslo metų pusmetį be pateisinamos priežasties praleido daugiau negu 210 pamokų. Nepaisant to, kad O. K. rūpinasi anūko mokslu, mokinio buvimo vietos pamokų metu pedagogams nustatyti nepavyksta. Taigi šie duomenys leidžia padaryti išvadą, kad nei geros gyvenimo bei auklėjimo sąlygos, nei pedagogų ir globėjos (rūpintojos) rūpinimasis T. L. elgesiui apčiuopiamų rezultatų neduoda. Asmens socialinė branda yra fizinio ir psichinio asmenybės brandumo pakopa, kurią skirtingi asmenys pasiekia skirtingo amžiaus. Baudžiamoji atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, kai pasiekiamas tos asmenybės vystymosi lygis, kuriam esant nepilnametis jau gerai įsisąmonina draudimus ir liepimus kaip tam tikrus visuomenės reikalavimus ir tampa pajėgus valdyti savo elgesį. Atsižvelgiant į šias aplinkybes įstatymas kaip tik ir apibrėžia minimalias baudžiamosios atsakomybės amžiaus ribas. BK 13 str. 1 d. nurodyta, kad pagal BK atsako asmuo, kuriam iki nusikalstamos veikos padarymo buvo suėję 16 metų, o to paties straipsnio 2 dalyje nurodytais atvejais – 14 metų. Abu nusikaltimai, už kuriuos nuteistas T. L. , nurodomi būtent BK 13 str. 2 d., t.y. už šiuos nusikaltimus asmuo atsako, jeigu iki jų padarymo tam asmeniui jau yra suėjęs 14 metų amžius. Nuteistasis T. L. tuo metu jau buvo tokio amžiaus. Jokių duomenų apie kokius nors T. L. fizinio vystymosi sutrikimus byloje nėra ir apie tai nieko nenurodoma apeliaciniame skunde. Taip pat nėra ir abejonių dėl šio nuteistojo asmenybės psichinio brandumo. O. K. apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai apie tai, kad T. L. nusikalto tariamai ne dėl savanaudiškų paskatų, o tik dėl paprasto smalsumo, o tuo pačiu dėl savo vaikiškumo, šiame nuosprendyje jau buvo paneigti. T. L. padarė vagystę įsibraunat į patalpą, nusikaltimų padaryme atliko aktyvų bendravykdytojo vaidmenį. Kolegijos nuomone, padarydamas tokio pobūdžio nusikaltimus, nepilnametis gerai suprato savo veiksmų neteisėtą pobūdį, o jo tuometinė socialinė branda jam leido tiek suprasti savo veiksmus, tiek ir juos valdyti. BK XI skyriaus normos, numatančios nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus (BK 80, 82, 90, 91 ir kiti šio skyriaus straipsniai) savo esme iš tikrųjų riboja laisvės atėmimo bausmės skyrimo nepilnamečiams ir didina auklėjamojo poveikio priemonių taikymo šiems asmenims galimybes. Vis dėlto tai nereiškia, kad nepilnamečiams negali būti skiriama ir terminuoto laisvės atėmimo bausmė. BK 91 str. 3 d. nurodyta, kad terminuotą laisvės atėmimo bausmę nepilnamečiui teismas gali skirti, jeigu yra pagrindas manyti, kad kitos rūšies bausmių nepilnamečio nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakanka, arba jeigu nepilnametis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Kai skiriama laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui, jos minimumą sudaro pusė minimalios bausmės, numatytos BK straipsnio, pagal kurį teisiamas nepilnametis, sankcijoje. Duomenys apie nepilnamečio T. L. asmenybę jau buvo aptarti. Tačiau jis padarė nusikaltimus, vienas iš kurių yra sunkus, todėl pagal BK 93 str. 3 d. nuostatas teismas jam tikrai galėjo paskirti būtent laisvės atėmimo bausmę. Kolegijos nuomone, T. L. už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos laisvės atėmimo bausmės savo rūšimi ir dydžiu nėra aiškiai per griežtos dėl kelių priežasčių. Viena iš jų yra ne tik nusikaltimų sunkumas ir pavojingumo laipsnis, tačiau ir jau aptartos faktinės tų nusikaltimų aplinkybės ir nuteistojo T. L. aktyvus vaidmuo jų padaryme. Be to, tiek pagal BK 178 str. 2 d., tiek pagal BK 254 str. 1 d. paskirtos 1 metų laisvės atėmimo bausmės yra beveik minimalios, todėl jos tikrai ne per griežtos savo dydžiu. Tačiau svarbiausia priežastimi laikytina tai, kad nors ir paskyręs T. L. laisvės atėmimo bausmes, teismas nepriėmė sprendimo tas bausmes realiai vykdyti, o jų vykdymą atidėjo taikant BK 92 str. nuostatas. Pačiame nuosprendyje nurodoma, kad teismas nusprendė, jog yra pagrindas manyti, kad bausmės tikslai T. L. bus pasiekti ir be realaus bausmės atlikimo. Atidedant bausmės vykdymą T. L. teismas taip pat vadovavosi būtent nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumais. Skirtingai negu BK 75 str., nenumatančiam galimybės atidėti bausmės už sunkų nusikaltimą vykdymo, BK 92 str. nepilnamečiui tokią galimybę numato ir T. L. buvo atidėta vykdyti bausmė, paskirta už sunkų nusikaltimą. Bausmės vykdymo atidėjimas yra efektyvi nepilnamečių pataisymo ir perauklėjimo priemonė. Juo siekiama pataisyti nepilnametį neizoliuojant jo nuo visuomenės, o paskyrus auklėjamojo poveikio priemones, kontroliuoti jo elgesį, sulaikyti nuo naujų nusikalstamų veikų darymo bei palaipsniui pripratinti prie normalaus gyvenimo būdo. Iš viso to daroma išvada, kad minimalių laisvės atėmimo bausmių paskyrimas T. L. , po to atidedant tų bausmių vykdymą, atitinka šio nuteistojo padarytų nusikaltimų pobūdį ir nepilnamečio kaltininko asmenybę. Toks nuteistojo nubaudimas negali būti laikomas per griežtu.

Apeliaciniuose skunduose nėra skundžiama dar vienam nepilnamečiui R. U. paskirta bausmė, tačiau šis nuteistasis už atskiras nusikalstamas veikas irgi nubaustas ne per griežtai. R. U. padarė du tuos pačius nusikaltimus, kaip ir T. L. , teismas ir jam nustatė vieną atsakomybę lengvinančią ir nenustatė jokių atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Kaip ir T. L. , R. U. taip pat buvo aktyvus nusikaltimų vykdytojas. Iš specialisto išvados matyti, kad R. U. nustatytas abiejų ausų kurtumas ir neprigirdėjimas, šis nuteistasis iš esmės teigiamai charakterizuojamas. Kita vertus, iš bylos matyti, kad R. U. kitu nuosprendžiu jau buvo nuteistas už dar vieną vagystę, be to, šioje byloje jis nuteistas už nusikaltimus, kuriuos, skirtingai negu T. L. , jis padarė būdamas jau 16 metų amžiaus. Teismas paskyrė R. U. pagal BK 178 str. 2 d. ir pagal BK 254 str. 1 d. laisvės atėmimo bausmes, mažesnes už baudžiamųjų įstatymų sankcijų vidurkį, o po to irgi taikė BK 92 str. ir bausmių vykdymą atidėjo. Kolegijos nuomone, šis nuteistasis irgi nubaustas teisingai ir ne per griežtai.

Apibendrinant tai, kas jau buvo išdėstyta, daroma išvada, kad visiems trims nepilnamečiams nuteistiesiems A. J. , T. L. ir R. U. už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės atitinka padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, nuteistųjų asmenybes, jų amžių bei socialinę brandą, todėl negali būti laikomos per griežtomis. Tas bausmes švelninti pagrindo nėra.

Tačiau nuosprendis keičiamas dalyje dėl šiems nuteistiesiems paskirtų už atskiras nusikalstamas veikas bausmių subendrinimo, nes teismas, subendrindamas šias bausmes netinkamai taikė BK 63 str. nuostatas. Iš nuosprendžio matyti, kad nuteistiesiems A. J. , T. L. ir R. U. paskirtas bausmes pagal BK 178 str. 2 d. ir BK 254 str. 1 d. (už A. M. bei UAB „Vestiga“ turto vagystę ir už šaunamojo ginklo bei šaudmenų pagrobimą) subendrino vadovaujantis BK 63 str. 1 ir 4 dalimis, t.y. dalinio bausmių sudėjimo būdu. Pagal BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą, teismas paprastai motyvuoja bausmių subendrinimo būdą. Tuo tarpu šioje byloje priimtame nuosprendyje teismas to ne tik nemotyvavo, tačiau ir pasirinko bausmių subendrinimo būdą, kuris prieštarauja įstatymui.

Pagal BK 63 str. 5 d. 1 p. reikalavimus teismas ne tik gali, bet ir privalo taikyti bausmių apėmimą, kai yra ideali nusikalstamų veikų sutaptis. Baudžiamuosiuose įstatymuose idealios ir realios nusikalstamų veikų sutapčių sąvokos neatskleistos, tačiau teismas turėjo vadovaujantis jau galiojančia teismine praktika ir, konkrečiai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 1 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-92/2005 (Teismų praktika, 2005, Nr. 23) esančiu išaiškinimu. Šios nutarties dalyje dėl BK 63 str. taikymo išaiškinta, kad pagal įstatymo prasmę reali nusikalstamų veikų sutaptis yra tuomet, kai kaltininkas keliomis savarankiškomis veikomis padaro dvi ar daugiau savarankiškų nusikalstamų veikų. Tuo tarpu ideali nusikalstamų veikų sutaptis yra tada, kai kaltininkas viena veika tuo pačiu metu padaro kelias nusikalstamas veikas, numatytas skirtinguose BK specialiosios dalies straipsniuose. Nagrinėjamojoje byloje nustatyta ir šiame nuosprendyje jau buvo aptarta, kad nuteistieji A. J. , T. L. ir R. U. įsibrovė į namą turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą. Pavogę ten buvusius nukentėjusiojo A. M. daiktus ir pinigus, jie tuo pačiu metu pagrobė ir ten pat surastus to paties A. M. pistoletą ir šovinius. Tai reiškia, kad nuteistieji viena veika padarė dvi nusikalstamas veikas, numatytas skirtinguose BK straipsniuose ir tos veikos turi būti vertinamos idealia nusikalstamų veikų sutaptimi. Todėl nuteistiesiems A. J. , T. L. ir R. U. pagal BK 178 str. 2 d. (dėl A. M. turto vagystės) ir pagal BK 254 str. 1 d. paskirtas bausmes teismas neteisingai subendrino dalinio sudėjimo būdu ir šiuo atveju netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p., šios bausmės turi būti subendrintos apėmimo būdu, todėl šioje dalyje nuosprendis keičiamas. Nuteistasis A. J. skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai nuteistas ir dar už dvi nusikalstamas veikas pagal BK 178 str. 2 d. (dėl S. S. turto vagystės) ir pagal BK 180 str. 2 d. Be to, vadovaujantis BK 63 str. 9 d., A. J. ir R. U. teismas subendrino dar ir bausmes, paskirtas ankstesniais nuosprendžiais. Kitos A. J. ir R. U. padarytos nusikalstamos veikos vertinamos jau realia nusikalstamų veikų sutaptimi, be to, tos veikos ir kitos jau aptartos BK 178 str. 2 d. bei BK 254 str. 1 d. nusikalstamos veikos labai nesiskiria pagal pavojingumą ir pagal BK 11 str. priskiriamos gretutinėms nusikaltimų kategorijoms. Todėl šias bausmes teismas jau pagrįstai subendrino dalinio sudėjimo būdu. Keičiant nuosprendžio dalį dėl A. J. ir R. U. paskirtų bausmių subendrinimo, kolegija vadovaujasi dar ir BK 63 str. 6 dalimi, kurioje nurodoma, kad jeigu skiriant galutinę bausmę dalis paskirtų bausmių gali būti apimamos, o kitos – tik visiškai ar iš dalies sudedamos, teismas pirmiau taiko bausmių apėmimą, o po to šiuo būdu paskirtą bausmę visiškai ar iš dalies sudeda su kitomis paskirtomis bausmėmis. Taigi iš naujo subendrinant nuteistiesiems paskirtas bausmes, pirmiausia, vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p., apėmimo būdu subendrinamos A. J. , R. U. ir T. L. paskirtos bausmės pagal BK 178 str. 2 d. (dėl A. M. turto vagystės) ir pagal BK 254 str. 1 d. T. L. tokiu būdu paskiriama galutinė subendrinta bausmė. Tuo tarpu A. J. ir R. U. , vadovaujantis BK 63 str. 4 d., 9 d., prie šių subendrintų bausmių iš dalies pridedamos kitos paskirtos bausmės: A. J. – šioje byloje paskirtos bausmės pagal BK 178 str. 2 d. (dėl S. S. turto vagystės) ir pagal BK 180 str. 2 d. paskirta bausmė, taip pat 2006 m. birželio 12 d. nuosprendžiu pagal BK 180 str. 2 d. paskirta bausmė, o nuteistajam R. U. – 2006 m. spalio 4 d. nuosprendžiu pagal BK 178 str. 2 d. paskirta bausmė. Bendrinant R. U. 2006 m. spalio 4 d. nuosprendžiu paskirtą laisvės apribojimo bausmę, ši bausmė pagal BK 65 str. numatytas taisykles dar ir pakeičiama laisvės atėmimo bausme santykiu 2:1. Iš naujo subendrinant ir skiriant nuteistiesiems galutines subendrintas bausmes, kolegija vadovaujasi dar ir BPK 320 str. 4 d. nuostatomis apie tai, kad nesant atitinkamų apeliacinių skundų, nuteistųjų padėtis negali būti pabloginta. Nuteistiesiems T. L. ir R. U. iš naujo paskirtų galutinių subendrintų bausmių vykdymas atidedamas taikant BK 92 straipsnį.

Ištaisant pirmosios instancijos teismo padarytas klaidas ir dalį nuteistiesiems paskirtų bausmių subendrinant ne dalinio sudėjimo, o apėmimo būdu, keičiasi ir jiems paskirtų galutinių subendrintų bausmių dydis, ypač ženkliai ši bausmė sumažėja nuteistajam T. L. . Todėl šiuo atveju nuteistojo A. J. apeliacinis skundas ir nuteistojo T. L. atstovės pagal įstatymą apeliacinis skundas dėl bausmės T. L. iš dalies patenkinami net ir nesumažinant tiems nuteistiesiems už atskiras nusikalstamas veikas paskirtų bausmių. Dėl R. U. paskirtos bausmės apeliaciniai skundai nepaduoti. Tačiau, kaip jau buvo minėta, kolegija vadovaujasi BPK 320 str. 5 d. nuostatomis ir švelnina nuosprendį ir R. U. , nes jam keisti nuosprendį yra tas pats pagrindas, kuris taikomas ir kitiems nuteistiesiems A. J. bei T. L. .

Patikrinus šią bylą ir joje priimtą nuosprendį, kolegija nustatė ir daugiau teismo padarytų klaidų, susijusių su bausmių skyrimu tiems patiems nuteistiesiems. Šios klaidos irgi ištaisomos nuosprendį atitinkamai pakeičiant.

Nuosprendyje nurodoma, kad atidėdamas bausmių vykdymą T. L. ir R. U. , teismas paskiria šiems nuteistiesiems po dvi auklėjamojo pobūdžio priemones – įpareigojimus būti namuose nustatytu laiku ir tęsti mokslą. Pirmiausia atkreipiamas dėmesys į tai, kad taikant BK 82 ir 92 straipsnius, nepilnamečiams yra skiriamos ne auklėjamojo pobūdžio, o auklėjamojo poveikio priemonės. Be to, iš nuosprendžio matyti, kad teismas T. L. ir R. U. paskyrė ne po dvi, o iš tikrųjų tik po vieną tokią priemonę. Iš to, kas išdėstyta nuosprendyje, ir jame paminėtų BK straipsnių matyti, kad T. L. ir R. U. paskirta viena iš BK 82 str. 1 d. 5 p. ir BK 87 str. numatytų auklėjamojo poveikio priemonių – elgesio apribojimas. Tuo tarpu taikydamas šią vieną auklėjamojo poveikio priemonę, teismas paskyrė nuteistiesiems tik po du BK 87 str. 2 d. 1 ir 2 punktuose numatytus įpareigojimus. Atidedant T. L. ir R. U. iš naujo paskirtą galutinių subendrintų bausmių vykdymą, kolegija jiems kaip tik ir paskiria po tą pačią vieną auklėjamojo poveikio priemonę ir paskiria tuos pačius elgesio apribojimus, išskyrus R. U. skundžiamu nuosprendžiu paskirtą įpareigojimą tęsti mokslą. Šiuo metu nuteistasis R. U. jau yra pilnametis, todėl įpareigoti jį toliau mokytis, kolegijos nuomone, jau nėra pagrindo ir reikalo.

Iš nuosprendžio matyti, kad į nuteistajam A. J. paskirtą bausmę teismas įskaitė jo suėmimo laiką nuo 2006 m. kovo 17 d. iki nuosprendžio priėmimo dienos. Šioje dalyje pažymėtina, kad didesnioji nurodyto suėmime išbūto laiko dalis iš tikrųjų yra A. J. pagal 2006 m. birželio 12 d. nuosprendį jau atlikta laisvės atėmimo bausmė, kuri į galutinę subendrintą bausmę turėjo būti įskaityta vadovaujantis BK 63 str. 9 d. Be to, teismas pažeidė ir BK 66 str. reikalavimus, nes į bausmę A. J. įskaitė ne visą jo kardomojo kalinimo (suėmimo) laiką. Nebuvo įskaitytas laikinas sulaikymas nuo 2006 m. sausio 17 iki 2006 m. sausio 19 d. (t. 5, b.l. 122, 123), kai jis buvo sulaikytas po S. B. turto plėšimo. Keičiant nuosprendį šis sulaikymo laikas irgi įskaitomas į A. J. paskirtą bausmę.

Kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad suėmimo arba ankstesniu nuosprendžiu paskirtos ir pagal tą nuosprendį jau atliktos bausmės laikas į galutinę subendrintą bausmę visada įskaitomas ir tais atvejais, kai subendrintos bausmės vykdymas atidedamas taikant BK 75 arba 92 straipsnius. Tuo tarpu šioje byloje teismas pažeidė BK 63 str. 9 d. reikalavimus ir į galutinę subendrintą bausmę nuteistajam R. U. iš viso neįskaitė bausmės, iš dalies atliktos pagal 2006 m. spalio 4 d. nuosprendį. Iš bylos matyti, kad šiuo nuosprendžiu R. U. buvo nuteistas pagal BK 178 str. 2 d. ir jam buvo paskirta bausmė laisvės apribojimas 10 mėnesių, įpareigojant nuteistąjį be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir tęsti mokslą. Šis nuosprendis apeliacine ir kasacine tvarka nebuvo apskųstas, įsiteisėjo 2006 m. spalio 25 d. ir nuo to momento buvo realiai vykdomas. Apie tai galima spręsti jau vien iš to, kad ankstesniame ir skundžiamame teismų nuosprendžiuose nurodoma ta pati R. U. gyvenamoji vieta, be to, abiejuose nuosprendžiuose pažymėta, kad nuteistasis mokėsi ir mokosi tame pačiame kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centre. Tai reiškia, kad R. U. vykdė jam nustatytus įpareigojimus nekeisti gyvenamosios vietos ir tęsti mokslą, o tuo pačiu ir atliko jam paskirtą laisvės apribojimo bausmę. BK 63 str. 9 d. nurodyta, kad skiriant bausmę pagal šio straipsnio taisykles, į galutinės subendrintos bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį. Šiame įstatyme neišskirta kokia nors konkreti pagal ankstesnį nuosprendį įskaitomos bausmės rūšis, o tai reiškia, kad turi būti įskaitomos visų rūšių bausmės, kurių sudėjimo ir keitimo taisyklės yra numatytos BK 65 straipsnyje. Šio straipsnio 1 d. 1 p. „b“ p.p nurodyta, kad paskirtas bausmes sudedant ir vienas bausmes keičiant kitomis viena laisvės atėmimo diena prilyginama dviem laisvės apribojimo dienoms (1:2). Taigi ištaisant šią teismo padarytą klaidą ir keičiant nuosprendį, į galutinę subendrintą R. U. paskirtą bausmę įskaitoma pagal ankstesnį nuosprendį iš dalies jau atlikta laisvės apribojimo bausmė. Iš bylos matyti, kad joje R. U. iš viso nebuvo taikyta jokia kardomoji priemonė, pirmosios instancijos teismas 2006 m. spalio 4 d. nuosprendžiu R. U. paskirtos bausmės pagal BK 65 str. taisykles nepakeitė, taigi ir nepridėjo šios bausmės dalies bausmes subendrinant dalinio sudėjimo būdu. Į subendrintą bausmę šios bausmės irgi neįskaitė. Todėl ši laisvės apribojimo bausmė buvo ir tebėra vienintelė bausmė, kurią R. U. iki šiol atlieka pagal vienintelį įsiteisėjusį nuosprendį. Tai reiškia, kad keičiant nuosprendį, į R. U. paskirtą bausmę turi būti įskaitytas jo pagal ankstesnį nuosprendį atliktos laisvės apribojimo bausmės laikas nuo ankstesnio nuosprendžio įsiteisėjimo momento, t.y. nuo 2006 m. spalio 25 d., iki apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio priėmimo, t.y. 2007 m. gegužės 25 d. Per šį laiką R. U. jau atliko lygiai 7 mėnesius laisvės apribojimo bausmės. Vadovaujantis BK 65 str. taisyklėmis, šie 7 mėnesiai laisvės apribojimo santykiu 2:1 pakeičiami 3 mėnesiais ir 15 dienų laisvės atėmimo, kuris įskaitomas į R. U. paskirtą galutinę subendrintą laisvės atėmimo bausmę.

Iš nuosprendžio matyti, kad teismas iš nuteistųjų A. J. , T. L. ir R. U. solidariai priteisė 9441,76 Lt turtinės žalos atlyginimo, 2000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam A. M. . Teismas taip pat nusprendė, nuteistiesiems neturint turto ar pajamų, nurodytas priteistas sumas išieškoti iš nuteistųjų atstovių pagal įstatymą D. J. , O. K. ir S. U. . Dėl šios nuosprendžio dalies paduotus apeliacinius skundus kolegija atmeta.

Nuteistasis A. J. savo apeliaciniame skunde nurodo, kad dalis kaltinime išvardinto A. M. turto iš viso nebuvo pagrobta, be to, apelianto nuomone, turtinė žala buvo priteista ir už turtą, kuris nukentėjusiajam A. M. buvo sugrąžintas. Šie nuteistojo argumentai yra nepagrįsti, neatitinka tikrovės ir yra atmetami. Kad A. J. su kitais nuteistaisiais ir dar dviem mažamečiais asmenimis tikrai pagrobė visą A. M. turtą, kuris nurodomas kaltinime bei išvardintas nuosprendžio nustatomojoje dalyje, patvirtina teisme ištirti įrodymai. Apie tai dėstomus nuteistojo A. J. argumentus kolegija jau yra aptarusi šiame nuosprendyje, tie argumentai jau atmesti ir dar kartą kartoti jų atmetimo motyvų nėra reikalo. Iš bylos taip pat matyti, koks pagrobtas turtas iki nuosprendžio priėmimo jau buvo sugrąžintas nukentėjusiajam. Teismas teisingai apskaičiavo būtent likusio nesugrąžinto turto vertę ir priteisė A. M. būtent iki šiol neatlygintos turtinės žalos atlyginimo sumą. Šioje dalyje atkreiptinas dėmesys į tai, kad A. M. priklausančių šaunamojo ginklo bei šaudmenų pagrobimas kaltinime buvo nurodytas atskirai, todėl pistoleto ir šovinių sugrąžinimas nukentėjusiajam negalėjo būti pagrindu mažinti jo ieškinio sumą dėl kito pagrobto turto. Tai reiškia, kad pagrobto ir iki šiol nesugrąžinto turto vertę teismas nustatė teisingai ir nukentėjusiojo A. M. civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo pilnai patenkino pagrįstai. Iš bylos taip pat matyti, kad teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusiajam atstovavo advokatas D. K. . Prie bylos pridėtas pinigų priėmimo kvitas patvirtina, kad už atstovavimą advokatui A. M. tikrai sumokėjo 2000 Lt. Todėl, vadovaujantis BPK 106 str. 2 d., priėmęs nuosprendį teismas iš nuteistųjų pagrįstai nusprendė išieškoti ir šias nukentėjusiojo A. M. turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti.

Vietoje prašomų priteisti 5000 Lt, teismas priteisė nukentėjusiajam A. M. tik 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Nuosprendyje nurodoma, kad toks sprendimas priimtas atsižvelgiant į žalos pasekmes, šią žalą padariusių asmenų kaltę, jų turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį ir į kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 str.). Nukentėjusysis ir civilinis ieškovas A. M. apeliaciniame skunde nesutinka ir su šia nuosprendžio dalimi, prašo jo civilinį ieškinį patenkinti pilnai ir jam priteisti 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Šioje dalyje nukentėjusiojo apeliacinis skundas taip pat atmetamas, nes skunde dėstomi apelianto argumentai yra nepagrįsti.

Apeliantas skunde atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 4 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-576/2005 (Teismų praktika, 2005, Nr. 24), kurioje išaiškinta, kad įvertindamas neturtinę žalą pinigais, teismas turi vadovautis ne tik CK 6.250 straipsnyje, bet ir 6.282 bei 6.283 straipsniuose nurodytais kriterijais. Pagal CK 6.282 str. 3 d. teismas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas į žalą padariusio asmens sunkią turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaryta tyčia. CK 6.283 str. 1 d. nurodyta, kad jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiajam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą.

Kolegijos nuomone, vadovautis apelianto nurodoma kasacinės instancijos teismo nutartimi, o juo labiau taikyti analogiją su šiuo metu nagrinėjama byla nėra pagrindo. Pirmiausia pažymėtina, kad nurodomoje kasacinėje nutartyje buvo aptariami ne paties neturtinės žalos dydžio nustatymo, o atlygintinos žalos dydžio sumažinimo klausimai. Be to, toje byloje buvo sprendžiama dėl neturtinės žalos, padarytos nusikaltimu žmogaus sveikatai ir padarius nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą (BK 135 str. 2 d. 9 p.). CK 6.282 str. 3 d. iš tikrųjų nurodoma, kad teismas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas į žalą padariusio asmens sunkią turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaryta tyčia. Tuo tarpu CK 6.283 str. 1 d. nurodyta, kad jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiajam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. Nukentėjusiajam A. M. sveikata iš viso nebuvo sutrikdyta, prieš jį nebuvo pavartotas joks smurtas, o žala padaryta tik dėl jo turto pagrobimo vagystės būdu. Taigi CK 6.283 str. nuostatos šioje byloje iš viso negali būti taikomos. Be to, nors nuosprendyje ir buvo paminėta, kad teismas atsižvelgė į žalą padariusių asmenų turtinę padėtį, teismas, kaip jau minėta, šiuo atveju ne sumažino atlygintinos žalos dydį (dėl turtinės žalos atlyginimo A. M. ieškinys patenkintas pilnai), o tiesiog nustatė A. M. padarytą neturtinę žalą įvertinant ją mažesne suma, negu ją įvertino pats nukentėjusysis. Todėl teigti, kad A. M. padaryta neturtinė žala buvo sumažinta vadovaujantis CK 6.282 straipsniu, irgi nėra pagrindo.

Bet koks nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, kuris daro įtaką žmogui (ne tik sveikatos sutrikdymas, bet ir vagystė ir kt.) sukelia jam didesnius ar mažesnius moralinius išgyvenimus. Tačiau ne visais atvejais tie išgyvenimai gali būti pripažinti neturtine žala ir įvertinti pinigais. Natūralu, kad nuo vagystės nukentėjęs asmuo patiria moralinius išgyvenimus. Vis dėlto teisminėje praktikoje vyrauja nuomonė, kad tokiais atvejais nukentėjusysis negali pareikšti ir civilinio ieškinio dėl turtinės žalos, ir tame pačiame ieškinyje dar papildomai reikalauti neturtinės žalos atlyginimo dėl už ta pačia vagyste patirtų moralinių išgyvenimų. Laikoma, kad tokiu atveju būtų reikalaujama dvigubo tos pačios žalos atlyginimo. Būtent tokia situacija yra ir šioje nagrinėjamoje byloje. Vis dėlto teismas, nors ir iš dalies patenkinęs A. M. civilinį ieškinį šioje dalyje, padarė išvadą, kad šiam nukentėjusiajam neturtinė žala buvo padaryta. Tuo tarpu nustatant šios žalos dydį ir jos įvertinimą pinigais, teismas, kolegijos nuomone, visiškai pagrįstai vadovavosi būtent CK 6.250 straipsniu. Jo pirmoje dalyje nurodoma, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. To paties straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Išspręsdamas A. M. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo teismas kaip tik ir atsižvelgė į išvardintas aplinkybes. Dar kartą pažymima, kad šioje byloje buvo tik pagrobtas A. M. turtas, todėl joks fizinis skausmas, pažeminimas ir daugelis kitų CK 6.250 str. 1 d. išvardintų pasekmių nukentėjusiajam nekilo. Galima sutikti su apelianto argumentu, kad didesnius dvasinius išgyvenimus jam sukėlė videokameros su joje esančiais vaikų vaizdo įrašais pagrobimas. Tačiau į šias pasekmes ir į kitas CK 6.250 str. 2 d. išvardintas aplinkybes teismas taip pat atsižvelgė. Tuo tarpu dalis apelianto nurodomų argumentų dėl priteisto neturtinės žalos atlyginimo padidinimo yra iš viso nepagrįsti. Apeliantas nurodo, kad budėjo tame pačiame name ir nusikaltimas buvo išaiškintas jo pastangomis. Tačiau iš bylos matyti, kad tai daryti nukentėjusiajam nebuvo jokių priežasčių. Atvirkščiai, apie padarytą nusikaltimą jis pats iš karto nepranešė policijai ir pareiškimą parašė tik po kelių dienų, policija tokį pareiškimą gavo tik 2005 m. lapkričio 21 d. Apeliantas dar nurodo, kad patyrė nepatogumų gaišdamas laiką dalyvaujant tyrime ir teisminiame nagrinėjime, turėjo samdytis advokatą, jam iki šiol neatlyginta turtinė žala. Tačiau iš bylos matyti, kad šios bylos tyrime ir teisminiame nagrinėjime nukentėjusysis dažnai aktyviai dalyvavo būtent savo iniciatyva, o jo turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti teismas jam jau priteisė iš kaltų asmenų. Nukentėjusiajam priteistas ir visos jam padarytos turtinės žalos atlyginimas. Įvertinus visas aptartas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad teismas atsižvelgė į visas CK 6.250 str. išvardintas aplinkybes, nukentėjusiajam padarytą neturtinę žalą nustatė ir įvertino pinigais (1000 Lt) teisingai ir didinti šio atlyginimo sumą pagrindo nėra.

Nukentėjusysis A. M. apeliaciniame skunde dar nurodo, kad nuosprendyje nepasisakyta apie žalos atlyginimo priteisimą iš kitų nusikaltime dalyvavusių asmenų. Jis prašo jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą priteisti ne tik iš A. J. , T. L. ir R. U. , bet ir iš D. B. . Apie žalos atlyginimo priteisimą iš D. B. savo apeliaciniuose skunduose nurodo ir nuteistųjų T. L. bei R. U. atstovės pagal įstatymą O. K. bei S. U. . Kolegija šiuos apeliacinių skundų taip pat atmeta, nes nurodomus klausimus teismas irgi išsprendė teisingai.

CK 6.263 str. 2 d. nurodyta, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. CK 6.279 str. 1 d. nurodyta, kad bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiajam asmeniui atsako solidariai. Tuo tarpu BPK 109 str. nurodyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo nusikalstamas veikas atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. BPK 115 str. 1 d. nurodyta, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina civilinį ieškinį arba jį atmeta. Visa tai reiškia, kad baudžiamojoje byloje ieškinys gali būti pareikštas tik įtariamajam, kaltinamajam arba tik už jų veikas atsakingiems asmenims, patenkinti civilinį ieškinį teismas gali tik priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį, o turtinės ar neturtinės žalos atlyginimas tokiu nuosprendžiu gali būti priteistas tik iš už kaltais pripažintų žalą padariusių ar už jų veikas materialiai atsakingų asmenų. Tarp kaltinamojo veikos ir padarytos žalos turi būti nustatytas priežastinis ryšys. Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad A. M. turto vagystę ir jo šaunamojo ginklo bei šaudmenų pagrobimą padarė nuteistieji A. J. , T. L. bei R. U. , veikdami kartu dar ir su mažamečiais M. Z. ir K. B. . Dėl šių mažamečių asmenų apkaltinamasis nuosprendis nepriimtas, jie nepripažinti kaltais, jie šioje byloje nebuvo įtariamaisiais ir kaltinamaisiais ir buvo apklausti tik liudytojais. Todėl baudžiamojoje byloje jiems civilinis ieškinys negalėjo būti pareikštas, o teismas nuosprendžiu negalėjo priteisti žalos atlyginimo nei iš šių mažamečių, nei už jų veikas materialiai atsakingų kitų asmenų. Šioje dalyje kolegija taip pat pažymi, kad CK 6.275 str. numatyta tėvų ar globėjų atsakomybė ir už nepilnamečių iki 14 metų padarytą žalą. CK 6.280 str. taip pat numato regreso teisę į žalos padariusį asmenį. Tačiau šie klausimai gali būti nagrinėjami ne baudžiamojoje byloje, o civilinio proceso metu.

Tuo tarpu D. B. jokiame A. M. turto pagrobime iš viso nedalyvavo. Tiek nukentėjusysis A. M. , tiek ir kitos apeliantės O. K. bei S. U. reikalavimus priteisti žalos atlyginimą ir iš D. B. grindžia kaip tik savo nuomone, jog vagystėje dalyvavo ir šis kaltinamasis. Tačiau tai aiškiai neatitinka nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų, be to, dėl D. B. dalyvavimo vagystėje jau buvo išsamiai pasisakyta ir šiame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, todėl tų pačių motyvų kartoti nėra reikalo. Akivaizdu, kad teismui nenustačius D. B. dalyvavimo nei vagystėje, nei šaunamojo ginklo bei šaudmenų pagrobime, iš jo negalėjo būti priteistas ir joks šiais nusikaltimais padarytos žalos atlyginimas. Iš nuosprendžio matyti, kad teismas vis dėlto pripažino D. B. kaltu pagal BK 189 str. 3 d. padarius baudžiamąjį nusižengimą, t.y. nedidelė vertės nusikalstamu būdu gauto turto įgijimą. Tačiau tarp šios D. B. padarytos nusikalstamos veikos ir nukentėjusiajam A. M. padarytos žalos nėra jokio priežastinio ryšio. Akivaizdu, kad nepagrobęs nukentėjusiojo turto D. B. nepadarė ir jokios turtinės žalos. Tokia pati išvada daroma ir dėl nukentėjusiajam padarytos neturtinės žalos. D. B. padarytas baudžiamasis nusižengimas nėra susijęs su tomis pasekmėmis ir tais dvasiniais nukentėjusiojo išgyvenimais, dėl kurių jis pareiškė ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ir pats nukentėjusysis A. M. civilinį ieškinį pareiškė tik dėl žalos, kuri jam buvo padaryta būtent vagyste, o tą žalą priteisti dar ir iš D. B. nukentėjusysis prašo kaltindamas šį asmenį dalyvavimu būtent vagystėje, o ne kokių nors kitų nusikalstamų veikų padaryme. Taigi priteisti iš D. B. kokį nors žalos atlyginimą nebuvo jokio pagrindo ir teismas to nepadarė visiškai pagrįstai.

Nuosprendyje teisingai nurodyta, kad nukentėjusiajam A. M. žalą padarė bendrais veiksmais A. J. , T. L. ir R. U. , todėl turtinės bei neturtinės žalos atlyginimai ir išlaidos advokato paslaugų apmokėjimui pagrįstai teismo solidariai priteisti iš nurodytų trijų nuteistųjų.

Iš bylos matyti, kad nusikalstamų veikų padarymo ir nuosprendžio priėmimo metu nuteistieji A. J. , T. L. ir R. U. buvo nepilnamečiai. CK 6.276 str. 1 ir 2 dalyse nurodyta, kad nepilnametis nuo 14 iki 18 metų už padarytą žalą atsako bendrais pagrindais. Tačiau tais atvejais, kai nepilnametis nuo 14 iki 18 metų neturi turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti, atitinkamą žalos dalį turi atlyginti jo tėvai ar rūpintojas, jeigu neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jų kaltės. Kaip tik todėl šioje byloje civilinėmis atsakovėmis buvo pripažintos nuteistųjų motinos D. J. , S. U. ir nepilnamečio T. L. rūpintoja O. K. . Pagrįstai priteisęs turtinės bei neturtinės žalos atlyginimus solidariai iš nepilnamečių A. J. , T. L. ir R. U. , teismas dar nusprendė, šiems nuteistiesiems neturint turto ar pajamų, priteistas sumas išieškoti iš jų atstovių pagal įstatymą D. J. , O. K. ir S. U. . Ši nuosprendžio dalis išdėstyta nepakankamai aiškiai, be to, jau po nuosprendžio priėmimo vienas iš nuteistųjų R. U. tapo pilnamečiu. Tačiau jokių esminių klaidų šioje nuosprendžio dalyje teismas nepadarė, be to, apeliaciniuose skunduose ši nuosprendžio dalis nėra ginčijama. Todėl keisti nuosprendį šioje dalyje, kolegijos nuomone, nėra pagrindo, o pakanka tik papildomai aptarti kai kurias aplinkybes šiame nuosprendyje. Akivaizdu, kad solidariai žalos atlyginimo sumas teismas priteisė tik iš pačių nuteistųjų. Tuo tarpu nuteistųjų motinos ir rūpintoja pagal CK 6.276 str. nuostatas privalo atlyginti ne visą nustatytą, o tik jiems tenkančią atitinkamą žalos dalį, t.y. iš jų atitinkamos sumos buvo priteistos ne solidariai, o subsidiariai. Jau buvo minėta, kad tokiu būdu nuosprendžiu pagrįstai buvo priteistas žalos atlyginimas ir iš R. U. motinos S. U. . Tačiau jau nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nuteistajam R. U. suėjo 18 metų. CK 6.276 str. 3 d. nurodyta, kad šio įstatymo 2 dalyje nurodytų asmenų pareiga atlyginti žalą pasibaigia, kai padaręs žalą asmuo sulaukia pilnametystės, taip pat kai jis prieš pilnametystę įgyja turtą arba uždarbį, kurio pakanka žalai atlyginti. Tai reiškia, kad nors teismas pagrįstai subsidiariai priteisė žalos atlyginimą ir iš R. U. motinos, šiam nuteistajam tapus pilnamečiu, iš buvusios civilinės atsakovės S. U. nuosprendžiu priteistos sumos jau negalės būti išieškomos. Bet kuriuo atveju, visi su nuosprendžio vykdymu susiję klausimai, kylančios abejonės ir neaiškumai išsprendžiami ir pašalinami BPK VII dalies normų ir, konkrečiai, BPK 361 str. nustatyta tvarka.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p., 2 p., 2 d. 2 p., 327 str. 1 p., 328 str. 1 p., 4 p., teisėjų kolegija

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gruodžio 11 d. nuosprendžio dalį, kuria A. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 253 str. 1 d. 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme, panaikinti ir šioje dalyje baudžiamąją bylą nutraukti A. J. nusikalstamos veikos padarymo metu dar nebuvus tokio amžiaus, nuo kurio jis atsako pagal šį baudžiamąjį įstatymą.

Nuosprendžio dalį dėl nuteistiesiems A. J. , T. L. ir R. U. už atskiras nusikalstamas veikas paskirtų bausmių subendrinimo pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl nuteistajam A. J. pagal BK 253 str. 1 d. paskirtos bausmės subendrinimo.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 1 p., nuteistajam A. J. paskirtas bausmes pagal BK 178 str. 2 d. (dėl A. M. turto vagystės) ir pagal BK 254 str. 1 d. subendrinti apėmimo būdu ir paskirti subendrintą bausmę laisvės atėmimą 2 metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., šią subendrintą bausmę, taip pat bausmes, paskirtas pagal BK 178 str. 2 d. (Dėl S. S. turto vagystės), BK 180 str. 2 d. ir Druskininkų miesto apylinkės teismo 2006 m. birželio 12 d. nuosprendžiu pagal BK 180 str. 2 d. paskirtą bausmę subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir paskirti nuteistajam A. J. galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams ir 2 (dviems) mėnesiams, bausmę nustatant atlikti nepilnamečių pataisos namuose.

Bausmės atlikimo pradžią nuteistajam A. J. pradėti skaičiuoti nuo 2007 m. gegužės 25 d. Į paskirtos galutinės subendrintos bausmės laiką įskaityti laikino sulaikymo, kardomojo kalinimo (suėmimo) ir visiškai atliktos pagal Druskininkų miesto apylinkės teismo 2006 m. birželio 12 d. nuosprendį laisvės atėmimo bausmės laiką nuo 2006 m. sausio 17 d. iki 2006 m. sausio 19 d ir nuo 2006 m. kovo 17 d. iki 2007 m. gegužės 25 d.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 1 p., nuteistajam T. L. paskirtas bausmes pagal BK 178 str. 2 d. ir pagal BK 254 str. 1 d. subendrinti apėmimo būdu ir paskirti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 92 str. 1 d., 2 d., 82 str. 1 d. 5 p., 87 str. 2 d. 1 p., 2 p., nuteistajam T. L. paskirtos bausmės vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams. Paskirti T. L. auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimą ir įpareigoti jį 12 mėnesių būti namuose nuo 21 val. iki 7 val. ir 12 mėnesių tęsti mokslą.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 1 p., nuteistajam R. U. paskirtas bausmes pagal BK 178 str. 2 d. ir pagal BK 254 str. 1 d. subendrinti apėmimo būdu ir paskirti subendrintą bausmę laisvės atėmimą 2 metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., 65 str., šią subendrintą bausmę ir Druskininkų miesto apylinkės teismo 2006 m. spalio 4 d. nuosprendžiu pagal BK 178 str. 2 d. paskirtą 10 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, šią švelnesnę bausmę pakeičiant griežtesne ir kiekvienas dvi laisvės apribojimo bausmės dienas prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai (2:1), subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir paskirti nuteistajam R. U. galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams ir 1 (vienam) mėnesiui.

Į paskirtos galutinės subendrintos bausmės laiką įskaityti iš dalies atliktos pagal Druskininkų miesto apylinkės teismo 2006 m. spalio 4 d. nuosprendį laisvės apribojimo bausmės laiką nuo 2006 m. spalio 25 d. iki 2007 m. gegužės 25 d., 7 mėnesius atliktos laisvės apribojimo bausmės prilyginant 3 mėnesiams ir 15 dienų laisvės atėmimo bausmei.

Vadovaujantis BK 92 str. 1 d., 2 d., 82 str. 1 d. 5 p., 87 str. 2 d. 1 p., nuteistajam R. U. paskirtos bausmės vykdymą atidėti 3 (trejiems) metams. Paskirti R. U. auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimą ir įpareigoti jį 12 mėnesių tuo metu, kai gyvena ne internatinėje mokykloje, būti namuose nuo 21 val. Iki 7 val.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. M. ir nuteistojo R. U. atstovės pagal įstatymą ir civilinės atsakovės S. U. apeliacinius skundus atmesti.