Vilniaus apygardos teismo nutartis

Teisėjas Rinaldas Adamonis Teisminio proceso Nr. 1-88-1-00433-2009-9

2011 m. gegužės 24 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Audronės Kartanienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. G. ir jo gynėjo Anatolijaus Burinsko apeliacinį skundą dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 4 d. nuosprendžio, kuriuo V. G. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 22 str. 1 d., 178 str. 2 d. ir nuteistas laisvės apribojimu devyniems mėnesiams.

LR BK 67 str. 2 d. 5 p. pagrindu V. G. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė –V. G. priklausančio automobilio „Ford Transit FT-100“, v/n (duomenys neskelbtini), konfiskavimas.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteisti Ž. B., A. B. ir G. K., tačiau jų atžvilgiu apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. G. nuteistas už tai, kad jis, veikdamas bendrininkų grupėje su Ž. B., A. B., G. K., pasikėsino pagrobti svetimą turtą, įsibraunant į saugomą teritoriją, o būtent: 2009 m. gegužės 27 d., nakties metu, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, kaltinamieji Ž. B. ir G. K., bendrininkaudami grupėje, Ukmergės mieste, kaltinamajam Ž. B. atsuktuvu atsukus L. M. P. priklausančio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), durų įleidžiamos spynos varžtus, abu kaltinamieji įsibrovė į pastato vidų, ir toje pastato dalyje su duryse buvusiais raktais atrakino penkių kabinetų duris, iš kurių, nulaužę prijungimo vamzdžius ir slapta pagrobė 5 vnt. aštuonių sekcijų radiatorius, iš viso 1800,00 Lt vertės, vieną septynių sekcijų radiatorių, 315,00 Lt vertės, vieną dešimties sekcijų radiatorių, 450,00 Lt vertės, vieną keturiolikos sekcijų radiatorių, 630,00 Lt vertės, ir vieną devynių sekcijų radiatorių, 405,00 Lt vertės, kuriuos abu kaltinamieji išnešė į lauką ir paslėpė už pastato,

po to, tęsdami savo nusikalstamus veiksmus, nuėjo prie kito įėjimo, esančio tame pačiame pastate, kur kaltinamasis G. K., atlenkęs nuo lango rėmo vinį, per langą pateko į pastato vidų ir iš vidaus išspyrė lauko duris, jų nesugadindamas, po ko, į pastatą patekus ir kaltinamajam Ž. B., abu kaltinamieji šioje pastato dalyje, pirmame aukšte nuo prijungimo vamzdžių nulaužė dar vieną aštuonių sekcijų radiatorių, 360,00 Lt vertės, o antrame aukšte – vieną trylikos sekcijų radiatorių, 585,00 Lt vertės, kuriuos taip pat išnešė į lauką ir paslėpė už pastato,

ir tęsdami savo nusikalstamus veiksmus, 2009 m. gegužės 28 d., apie 02⁰⁰ val., kaltinamieji Ž. B. ir G. K., veikdami bendrininkų grupėje su kitais dviem kaltinamaisiais A. B. ir V. G., su kuriais buvo iš anksto susitarta, visi turėdami tikslą pagrobti radiatorius, kaltinamajam V. G. priklausančiu mikroautobusiuku „Ford Tranzit FT-100“, valst. (duomenys neskelbtini), atvažiavę į aptvertą L. M. P. priklausančią saugomą teritoriją, kur į mikroautobusiuką pakrovė iš L. M. P. priklausančio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), išneštus ir buvusius paslėptus 11 vnt. skirtingo sekcijų skaičiaus radiatorių (6 vnt. aštuonių sekcijų radiatorių, 1 – septynių sekcijų radiatorių, 1 – dešimties sekcijų radiatorių, 1 – keturiolikos sekcijų radiatorių, 1 – devynių sekcijų radiatorių, 1 – vieną trylikos sekcijų radiatorių), kurių bendra vertė 4545,00 Lt, juos pasikėsino išvežti iš teritorijos, tačiau savo nusikalstamos veikos nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jų valios, nes, išvažiuojant iš teritorijos, buvo sulaikyti Vilniaus apskrities VPK Ukmergės r. PK pareigūnų, t.y. V. G. nuteistas už nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 22 str. 1 d., 178 str. 2 d. padarymą.

Skunde taip pat nurodoma, kad teismas, padaręs išvadą, jog Ž. B. parodymai yra tvirti ir nuoseklūs, todėl netikėti jais nėra pagrindo, remdamasis to paties asmens parodymais, neturėjo pagrindo nuteisti V. G. pagal LR BK 178 str. 2 d. Pabrėžiama, kad nepagrįsta yra ir teismo išvada, jog V. G. įsibrovė į saugomą teritoriją, kadangi teritorija, į kurią jam priklausančia transporto priemone įvažiavo V. G., neatitinka saugomos teritorijos sąvokos.

Teismo posėdyje nuteistojo V. G. gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. G. ir jo gynėjo adv. A. Burinsko apeliacinis skundas, jo ribose, atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstą išvadą dėl V. G. kaltės, padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 22 str. 1 d., 178 str. 2 d. Priešingai nei skunde teigia apeliantai, įrodymai byloje surinkti, ištirti ir įvertinti nepažeidžiant LR BPK 20 str. 5 d. nuostatų. O tai, kad įrodymai įvertinti ne taip, kaip jie to norėtų, nėra pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė LR BPK 20 str. 5 d. įtvirtintas nuostatas ar buvo šališkas.

Nuteistojo V. G. kaltė be jokių abejonių įrodyta byloje surinktais duomenimis –liudytojų J. Nazimovo, V. Rastausko, M. Aleknavičiaus, M. Miliaus, kaltinamųjų Ž. B., iš dalies A. B. bei paties nuteistojo parodymais, kita medžiaga, kuriuos teismas pripažino įrodymais ir kurių visetas objektyviai pagrindžia nuteistojo kaltę bei leidžia atmesti pastarojo pasirinktą gynybos versiją.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2009-05-28 naktį, policijos pareigūnų organizuotos pasalos metu buvo sustabdytas iš religinei bendruomenei „L. M. P.“ priklausančios teritorijos išvažiuojantis baltas krovininis automobilis „Ford Transit FT-100“, nuosavybės teise priklausantis V. G. Jį vairavęs V. G. bei kartu su juo važiavę A. B. ir Ž. B., sulaikyti policijos pareigūnų, buvo sutrikę ir negalėjo paaiškinti, ką vežantys. Apžiūrėjus sulaikytą automobilį, jame rasta 11 vnt. įvairių sekcijų radiatorių, kurie, kaip nustatyta byloje surinktais įrodymais, buvo nuteistųjų Ž. B. ir G. K. dieną prieš tai pagrobti iš religinei bendruomenei „L. M. P.“ priklausančio pastato.

Nuteistasis V. G. savo kaltės nepripažįsta, tvirtindamas, kad apie tai, jog radiatoriai yra vogti nieko nežinojęs, su A. B. sutaręs pervežti jo prašomą krovinį, pastarajam paskambinus jam telefonu, kurio numerį jis yra nurodęs laikraščio skelbime, kadangi teikia krovinių pervežimo paslaugas. Krovinį sutikęs pervežti tokį vėlų metą, kadangi dienos metu buvo labai užimtas. Tokį nuteistojo V. G. aiškinimą, pirmosios instancijos teismas, pagrįstai įvertino kritiškai kaip gynybinę poziciją ir atmetė, kadangi, priešingai nei teigiama skunde, byloje yra surinkta pakankamai V. G. kaltės įrodymų, patvirtinančių, jog pastarasis padarė jam inkriminuojamą veiką.

Iš liudytojų J. Nazimovo, V. Rastausko, M. Aleknavičiaus bei M. Miliaus parodymų analizės matyti, kad nuteistojo V. G. bei kartu su juo buvusių A. B. ir Ž. B. sulaikymo dieną, pagal gautą informaciją apie numatomą pavogtų radiatorių išvežimą buvo organizuota pasala. Pasaloje buvę pareigūnai J. Nazimovas ir V. Rastauskas nurodė metaline tinklo tvora apjuostoje teritorijoje matę po šakomis sukrautus radiatorius, kuriuos vėliau į atvažiavusį mikroautobusą sukrovė trys-keturi žmonės. Minėtus asmenis padėję sulaikyti pareigūnai M. Aleknavičius bei M. Milius parodė, kad gavę pranešimą dėl pagalbos, iš netoliese stovinčio jų patrulinio automobilio pamatė, kaip iš buvusio Ukmergės rajono policijos komisariato be šviesų išvažiavo mikroautobusas, kuriame buvo trys asmenys, t.y. automobilį vairavęs V. G. bei su juo važiavę A. B. ir Ž. B., kurie netrukus buvo sulaikyti.

Nuteistieji Ž. B., A. B. ir G. K. apklausti byloje parodė, jog norėdami, išvežti iš L. M. P. teritorijos, kaip nustatyta bylos medžiaga, vogtus radiatorius ir juos priduoti į metalo laužo supirktuvę, dėl pervežimo kreipėsi į V. G. Pastarojo telefoną G. K. nurodė Ž. B., o šis numerį perdavė broliui A. B., kuris ir susitarė su V. G. dėl minėto pervežimo.

Skundo argumentas, jog remdamasis Ž. B. parodymais pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nuteisti V. G. pagal LR BK 178 str. 2 d., atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi iš bylos duomenų matyti, jog kaltu dėl jam inkriminuojamos veikos V. G. pripažintas, teismui įvertinus ne tik nuteistojo Ž. B. jo atžvilgiu duotus parodymus, o kruopščiai išanalizavus ir įvertinus byloje surinktų, vienas kitą papildančių, įrodymų visumą, atkreipiant dėmesį į tai, kad, pasak Ž. B., jis vairuotojui tiesiai pasakė, kad radiatoriai, kuriuos reikia išvežti, yra vogti (1 t. b. l. 67 ).

Kita vertus, tai, kad V. G. su kitais bendranuteistaisiais daro nusikaltimą, pastarajam leido suprasti ir šios veikos padarymo aplinkybės: veika buvo daroma naktį, radiatoriai paslėpti, t. y. sudėti tarp pastato ir tvoros, uždengti šakomis, sukrauti į jo transporto priemonę ir, laikantis atsargumo priemonių, t. y. važiuojant be šviesų, išvežti iš juridiniam asmeniui priklausančios teritorijos. Be to, reikia pažymėti ir tai, kad ir pats apeliantas ikiteisminio tyrimo metu buvo pripažinęs, jog suprato, kad yra daromas nusikaltimas, tačiau nežiūrint to, jis kartu su bendrininkais radiatorius sukrovė į savo transporto priemonę ir neįjungęs automobilio šviesų, bandė juos išvežti (1 t. b. l. 175, 177). Apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai religinei bendruomenei „L. M. P.“ priklausančią teritoriją, į kurią V. G. įvažiavo jam priklausančia transporto priemone, vertino kaip saugomą teritoriją, taipogi atmetamas. Atsižvelgiant į byloje esančius duomenis, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad nurodyta teritorija atitinka saugomos teritorijos apibūdinimą, pažymėdamas, jog minėta teritorija yra privati valda ir į ją pašaliniams asmenims bet kuriuo paros metu, juo labiau naktį, patekti ar joje judėti draudžiama. Tai, kad į aptvertą teritoriją buvo patekta pro atidarytus, neužrakintus vartus, nurodyto teritorijos statuso nekeičia.

Aukščiau nurodytas aplinkybes pagrindžia ir kiti bylos įrodymai: 2009-05-29 įvykio vietos apžiūros protokolas, iš kurio matyti, kad religinei bendruomenei „L. M. P.“ priklausantys radiatoriai buvo rasti V. G. priklausančiame automobilyje „Ford Transit FT-100“ (1 t. b.l. 4-5, 23-28). Iš įtariamųjų parodymų patikrinimo vietoje protokolų matyti, kad teritorija, iš kurios buvo išvežti vogti radiatoriai, yra aptverta tvora, taip pat matyti vieta, kurioje po šakomis buvo paslėpti radiatoriai (1 tomas b.l. 77, 79, 82, 114-118). Pagal V. G. išduotą verslo liudijimo kopiją matyti, kad pastarajam yra suteikta teisė vykdyti su transporto priemonių technine priežiūra ir remontu susijusią veiklą, o ne užsiimti krovinių pervežimu, kaip nurodo nuteistasis (1 t. b.l. 202).

Taigi aukščiau nustatytos aplinkybės objektyviai paneigia ir leidžia atmesti V. G. versiją, neva tai jis apie radiatorių vagystę nežinojo ir nesuprato kad daro nusikaltimą. Radiatorius vežė kaip įprastą krovinį kitų asmenų prašymu, kadangi užsiima krovinių pervežimo veikla.

Reikia pažymėti ir tai, kad pagal baudžiamojo įstatymo nuostatas, galiojusias nusikalstamos veikos padarymo metu, nusikaltimo įrankiu buvusį turtą teismas privalo konfiskuoti (LR BK 72 str. 2 d., 2 d. 2 p.). Taigi, pirmosios instancijos teismas, pagrįstai pripažinęs V. G. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 22 str. 1 d., 178 str. 2 d., tinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo nuostatas ir V. G. paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – turto konfiskavimą (LR BK 67 str. 2 d. 5 p.).

Dėl pasakyto tenkinti nuteistojo V. G. ir jo gynėjo apeliacinį skundą, jame nurodytais argumentais, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo V. G. ir jo gynėjo adv. A. Burinsko apeliacinį skundą atmesti.