Klaipėdos apylinkės teismo nutarimas

Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Laimutė Venckuvienė, sekretoriaujant Jurgitai Jakumaitei, dalyvaujant skundą pateikusiam asmeniui R. K., teismo posėdyje išnagrinėjusi R. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pilietės, gyv. (duomenys neskelbtini), skundą dėl Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro 2014-11-06 nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 30N-21200294-14 panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2014-10-06 Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro specialistė V. D. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. 30AN-19479400-14, kuriame nurodė, jog 2014-10-06, 10.02 val., Klaipėdoje, Šermukšnių g. 306, nevykdė transporto priemonės savininko (valdytojo) fizinio asmens) pareigų, nustatytų Saugaus eismo automobilių keliais įstatyme, tai yra nenurodė, kas su jai priklausančiu automobiliu Toyota Rav4, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) viršijo leistiną greitį 2014-05-13, 12.18 val., Klaipėdos raj., kelyje 141, Kaunas-Jurbarkas-Šilutė-Klaipėda, 221,40 km. Tuo R. K. pažeidė Kelių eismo taisyklių 32.1 p. reikalavimus. Tokiu būdu R. K. padarė pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 133¹ straipsnio1 dalyje (b.l. 6).

2014-10-06 Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro specialistė V. D. surašė administracinį nurodymą (priedas prie administracinio teisės pažeidimo protokolo Nr. 30AN-19479400-14), kuriuo R. K. buvo siūloma iki 2014-10-27 sumokėti 150 Lt (43 Eur) baudą, nurodant, kad iki nurodytos dienos nesumokėjus šios baudos, administracinis nurodymas bus laikomas negaliojančiu, o administracinio teisės pažeidimo protokolas bus siunčiamas (perduotas) organui (pareigūnui), įgaliotam nagrinėti administracinio teisės pažeidimo bylą.

2014-11-06 Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro Administracinės veiklos ir eismo įvykių tyrimo skyriaus specialistės V. D. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 30N-21200294-14 R. K. pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 133¹ str. 1 d. paskirta 400 Lt (115 Eur) bauda (b.l. 4).

Skundo nagrinėjimo teisme metu administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo palaikė skundą jame išdėstytais motyvais, prašė Klaipėdos apskrities VPK Kelių policijos biuro 2014-11-06 nutarimą panaikinti, R. K. atžvilgiu bylą nutraukti. R. K. paaiškino, kad pranešimą atvykti į Kelių policijos biurą elektroniniu paštu gavo iš savo kaimyno, iš karto susisiekė su pažeidimą tyrusia pareigūne, jai paaiškino, kad pažeidimo padarymo dieną ji automobilio Toyota RAV4, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nevairavo, automobilį perdavė valdyti ir juo disponuoti broliui G. V., todėl pažeidimą galimai padarė jis. Žinojo, kad Norvegijoje dirbantis brolis G. V. pavasarį buvo grįžęs į Lietuvą. Pati turėjo įsigijusi Audi automobilį. Automobilio Toyota RAV4 nuosavybės teisės perdavimo fakto neįregistravo, nes brolis išvyko į Norvegiją. Automobilio pirkimo-pardavimo sutartį 2013-01-17 pasirašė su brolio sugyventine V. K., nes ji sumokėjo dalį automobilio kainos. Tačiau faktiškai automobilį valdė brolis G. V., būtent su juo tarėsi dėl automobilio pardavimo sąlygų. Jam perdavė automobilio dokumentus ir užvedimo raktelius. Pardavusi automobilį Toyota RAV4, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įsigijo Audi automobilį. Su broliu sutarė, kad automobilį perregistruos jam vasarą grįžus į Lietuvą. Sutartu laiku brolis į Lietuvą neatvyko, be to, jis įsigijo kitą automobilį Norvegijoje. Po automobilio pasirašymo praėjus mėnesiui brolis G. V. į jos, R. K., banko sąskaitą pervedė likusius pinigus už automobilį. Automobilis buvo saugomas Lietuvoje prie jos motinos namų. 2014 m. pavasarį brolis su sugyventine buvo atvykę į Lietuvą, nusprendė Toyota RAV4 automobilį parduoti. Kadangi brolis ruošėsi automobilį parduoti, nusprendė neregistruoti nuosavybės teisės į automobilio perdavimo fakto. G. V. automobilį pardavinėti paliko savo sūnui. Apie tai, kad su jos vardu registruotu automobiliu Toyota RAV4, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) padarytas pažeidimas, tai yra 2014-05-13 viršytas greitis, sužinojo elektroniniu paštu iš asmens, įsigijusio jos kotedžą. Iš karto susisiekė su pareigūne V. D., pranešė, kad pažeidimą galimai padarė brolis grįžęs į Lietuvą, paaiškino, kad automobilį pardavė, tačiau ne visi dokumentai yra sutvarkyti. Ji, R. K., parašė elektroninį laišką broliui, papasakojo apie pažeidimą. Brolis parašė, kad pažeidimo padarymo metu buvo Norvegijoje. Jie su broliu dėl šio įvykio susipyko. Ji, R. K., policijos pareigūnei nurodė brolio duomenis, nurodė jo elektroninio pašto adresą. Informavo pareigūnę, kad į Kelių policijos biurą atvykti negalės. Visą reikalingą informaciją nurodė telefonu. Pareigūnė sakė, kad visą rugpjūčio mėnesį atostogaus, o grįžusi iš atostogų paskambins. Kitas atvykimo laikas į policijos įstaigą su ja derintas nebuvo. Ji nežinojo, ką jos brolis aiškino pareigūnei. Pareigūnė V. D. jai nebuvo pranešusi, kad pažeidėjas nustatytas nebuvo. Apie tai, kad jis neigė vairavęs automobilį, ji sužinojo tik gavusi nutarimą. Iki to laiko buvo įsitikinusi, kad automobilį vairavo būtent G. V., jam buvo perduoti automobilio raktai ir dokumentai. 2014 m. lapkričio mėnesį gavo Kelių policijos biuro nutarimą, kuriuo jai, R. K., paskirta bauda pagal ATPK 133¹ str. 1 d. Vėliau jai gavus nutarimą paaiškėjo, kad automobilį pažeidimo padarymo metu vairavo brolio sūnaus draugas K. P.. 2013 m. vasarą brolis G. V. automobiliu Toyota RAV4, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiavo į Lietuvą ir Šiauliuose viršijo nustatytą greitį, o administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo surašytas jai, R. K., ji pati sumokėjo 50 Lt baudą už brolį, ta bauda galiojo. Todėl antrą kartą mokėti baudos už brolį ji nebenorėjo.

Apklaustas liudytoju G. V. parodė, kad 2014 m. gegužės ar birželio mėnesį gavo sesers R. K. elektroninį laišką, kad jam paskirta bauda už greičio viršijimą. 2014 metais per Velykas buvo grįžęs į Lietuvą, vairavo Norvegijoje įsigytą bei Toyota automobilius. Teigia, kad pažeidimo padarymo metu buvo Norvegijoje. Po minėto pokalbio su seserimi gavo policijos pareigūnės elektroninius laiškus. Jai pranešė, kad 2014-05-13 buvo iš Lietuvos išvykęs, be to atkreipė dėmesį, kad pažeidimo padarymo vietoje – Jurbarke, nėra buvęs. Parodė, kad pažeidimo padarymo dieną, tai yra 2014-05-13, automobilis Toyota RAV4, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausė jam, G. V.. Tuo metu jam reikėjo automobilio, todėl jį pirko iš R. K.. Automobilio pirkimo-pardavimo sutartį pasirašė R. K. ir jo sugyventinė V. K.. V. K. nors ir turi vairuotojo pažymėjimą, tačiau automobilio nevairuoja, nes bijo. Išvažiuodamas iš Lietuvos Toyota automobilio raktelius paliko motinai. Jis parašė policijos pareigūnei, kad nežino kas vairavo automobilį, prašė pareigūnės atsiųsti jam pažeidėjo ir automobilio nuotraukas, tačiau ji to nepadarė. Norėjo pasižiūrėti nuotraukas, ir tada galimai būtų nustatęs, kas iš tikrųjų vairavo automobilį. Tik šiais, 2015 metais, jis sužinojo, kad pažeidimo padarymo metu automobilį vairavo sūnaus draugas K. P.. Išaiškėjo, kad jo, G. V., motina prašė Karolio ją nuvežti ir jie važiavo. Atvykęs į Lietuvą 2014 m liepos mėnesį paskambino pažeidimą tyrusiai pareigūnei ir paklausė, ar nereikia atvykti, tačiau jam buvo pasakyta, kad nebūtina atvykti. Pateikė teismui susirašinėjimus elektroniniu paštu, iš kurių matyti, kad sesuo R. K. prašo jo persirašyti automobilį, nes nebenori problemų.

Liudytoja V. D., Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro specialistė, parodė kad R. K. du kartus siuntė šaukimus atvykti į Kelių policijos biurą, tačiau R. K. neatvyko, telefonu pranešė, kad atvykti negali, tačiau gali pranešti kas yra pažeidėjas. Ji, V. D., nustatė, kad pažeidimą padariusio automobilio Toyota RAV4, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkė yra R. K.. Šaukimas R. K. buvo siunčiami jos deklaruotos gyvenamosios vietos adresu – (duomenys neskelbtini). R. K. nesakė, kad automobilis jai nebepriklauso. Kalbant telefonu su R. K. jai minėjo, kad pažeidimą padariusį automobilį vairavo vyras. Vėliau nustačius G. V. elektroninio pašto adresą susirašinėjo su juo. G. V. elektroninio pašto adresas buvo prikabintas prie radarų duomenų, atėjusių iš Vilniaus. Teigia, kad G. V. elektroninio pašto adresą sužinojo ne iš R. K., jį rado užrašytą prie pažeidimo duomenų protokolo. G. V. nurodė, kad pažeidimo padarymo metu jis buvo išvykęs iš Lietuvos. R. K. buvo atvykusi į Kelių policijos biurą su draugu K. po skundžiamo nutarimo priėmimo. G. V. prašė atsiųsti užfiksuoto pažeidimo nuotraukas, tačiau ji to nedarė, nes tai nėra privaloma. Ji neatsimena, kad R. K. būtų sakiusi, kad pažeidimo padarymo metu automobilį vairavo G. V.. Gal R. K. ir skambino į policiją, bet galėjo kalbėti su kita pareigūne, sėdinčia tame pačiam kabinete. Neprisimena, ar skambino telefonu G. V., jis galėjo kalbėti su kita pareigūne. Ji, liudytoja, buvo vasarą atostogose.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas.

LR ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

R. K. administracinė nuobauda paskirta už ATPK 133¹ straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymą. Pagal ATPK 133¹ straipsnio 1 dalį administracinė atsakomybė kyla už transporto priemonės savininko (valdytojo) pareigų, nustatytų Saugaus eismo automobilių keliais įstatyme, neatlikimą. Ši ATPK norma yra blanketinė, nukreipianti į Saugaus eismo automobilių keliais įstatymą. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 20 str. 2 d. nurodyta, kad policijos pareigūnui pareikalavus teisės pažeidimo išaiškinimo tikslu transporto priemonės savininkas (valdytojas) turi nurodyti šiam pareigūnui duomenis apie asmenį (vardą, pavardę ir gyvenamąją vietą), kuris tam tikru metu valdė ar naudojosi savininkui (valdytojui) priklausančia transporto priemone. Ta pati nuostata įtvirtinta ir KET 32.1 punkte. Pažymėtina, kad asmuo turi pareigą žinoti, kas ir kada naudojasi jam priklausančiu automobiliu. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 str. 57 p. nustatyta, kad transporto priemonės savininkas – asmuo, kuriam nuosavybės teise priklauso transporto priemonė. Minėto straipsnio 61 p. nustatyta, kad transporto priemonės valdytojas – asmuo, nuosavybės, patikėjimo, nuomos, panaudos ar kitokiu teisėtu pagrindu valdantis ir naudojantis transporto priemonę.

Skundą pateikusi ir administracinėn atsakomybėn patraukta R. K. neigia padariusi pažeidimą. R. K. paaiškino, kad faktinis automobilio Toyota RAV4, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojas ir savininkas yra jos brolis G. V.. Automobilio pirkimo-pardavimo sutartį pasirašė su brolio sugyventine V. K., kad nelaimės atveju automobilis liktų jai. V. K. minėto automobilio net nevairavo, nes bijojo tai daryti, automobiliu faktiškai disponavo G. V., jis turėjo automobilio dokumentus ir užvedimo raktelius. Nuosavybės teisės į automobilio perdavimo fakto tinkamai neįregistravo, kadangi brolis su sugyventine V. K. skubiai išvyko į Norvegiją. Vėliau to nedarė, nes brolis nusprendė automobilį parduoti. Manė, kad pažeidimo padarymo metu automobilį vairavo brolis G. V., apie tai pranešė telefonu pažeidimą tyrusi policijos pareigūnei. Apie tai, kas iš tikrųjų vairavo automobilį protokole nurodytu laiku ir vietoje, sužinojo tik gavusi skundžiamą nutarimą. Apklaustas teismo posėdyje G. V. parodė, kad automobilį Toyota RAV4, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2013-01-17 nusipirko iš sesers R. K., tačiau sutartį dėl automobilio pirkimo-pardavimo pasirašė jo sugyventinė V. K.. V. K. minėtu automobiliu nesinaudojo, jį vairavo ir faktiškai automobiliu disponavo jis, G. V.. Apie 2014-05-13 padarytą pažeidimą sužinojo iš sesers, rašė elektroninius laiškus V. D., prašė jos atsiųsti pažeidėjo nuotrauką. Jai atsisakius tai padaryti, parašė, kad pažeidimo padarymo metu buvo išvykęs iš Lietuvos, nežino kas vairavo automobilį. Daugiau su V. D. apie pažeidimą nesiaiškino, 2014 m. liepos mėnesį jam atvykus į Lietuvą net nebuvo paprašytas atvykti į Kelių policijos biurą. Su seserimi apie pažeidimą taip pat nekalbėjo, nes dėl minėto įvyko jie susipyko. Apklausta teismo posėdyje policijos pareigūnė V. D. patvirtino, kad pažeidimo padarymo metu automobilį vairavo vyras, tai gerai matosi greičio matuoklio padarytose fotonuotraukose, nustatė automobilio savininkę R. K., su kuria bendravo telefonu. R. K. atvykti į Kelių policijos biurą atsisakė, tačiau pasakė, kad išsiaiškins kas padarė pažeidimą. Vėliau R. K. vengė bendradarbiauti, neatsiliepė telefonu. V. D. teismo posėdyje teigė, kad ne R. K. nurodė, kad 2014-05-13 automobilį vairavo G. V.. Tačiau netrukus po pažeidimo padarymo pareigūnės 2014-11-06 surašytame tarnybiniame pranešime nurodyta, kad R. K. nurodė, kad automobilį vairavo būtent G. V. ( b.l.18) . Teismas daro išvada, kad apklausta teisme policijos pareigūnė galimai nepamena visų pažeidimo tyrimo aplinkybių dėl praėjusio ilgo laiko tarpo, todėl gali klysti nurodydama, kad R. K. nenurodė galimo pažeidėjo.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad R. K. pažeidimo padarymo metu nebuvo automobilio Toyota RAV4, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su kuriuo buvo padarytas pažeidimas, savininkė ir valdytoja. Bylos duomenimis nustatyta, kad faktinis automobilio valdytojas 2014-05-13 buvo G. V.. Ta aplinkybė, kad pažeidimo padarymo metu R. K. automobiliu nedisponavo, patvirtina byloje esanti automobilio pirkimo-pardavimo sutartis (b.l. 31), transporto priemonės draudimo liudijimas (b.l. 32), pačios R. K. ir liudytojo G. V. parodymai bei kita bylos medžiaga. Faktiškai automobilio nevaldanti R. K. negalėjo nurodyti pažeidimą padariusio asmens, manė, kad automobilį vairavo jį įsigijęs brolis G. V., todėl jį nurodė kaip galimą pažeidėją. Iš byloje esančių elektroninių laiškų turinio matyti, kad faktinis automobilio savininkas G. V. bendravo su pažeidimą tyrusia pareigūne, tačiau jam nurodžius, kad jo pažeidimo padarymo metu Lietuvoje nebuvo, ši aplinkybė tiriama nebuvo ir G. V. atvykus į Lietuvos Respubliką jis į policijos įstaigą kviečiamas nebuvo.

Teismo nuomone, R. K. nepagrįstai ir neteisėtai yra nubausta už pažeidimo, numatyto LR ATPK 133¹ str. 1 d. padarymą, nes jos veikoje nėra administracinio teisės pažeidimo sudėties. Kaip patvirtina byloje esanti medžiaga, pažeidimo padarymo metu faktiniu automobilio savininku ir valdytoju buvo G. V.. Nors automobilis Toyota RAV4, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) G. V. vardu registruotas nebuvo, darytina išvada, kad automobilis pažeidimo padarymo metu nuosavybės teise priklausė šiam asmeniui. Lietuvos A. T. yra išaiškinęs, kad nuosavybės teisės atsiradimo ar pasibaigimo pagrindas yra ne teisinės registracijos faktas, o įstatyme numatyta aplinkybė (sandoris, įvykis, aktas ar kt.), su kuria siejama civilinių teisių ir pareigų atsiradimas ar pasibaigimas. Teisinė registracija yra atsiradusios subjektinės nuosavybės teisės įregistravimo ar pasibaigusios tokios teisės išregistravimo pagrindas (Lietuvos A. T. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003-12-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1158/2003). Automobilio registravimas ir jo pirkimo–pardavimo sutartis yra skirtingi dalykai. Būtent automobilio pirkimo–pardavimo sutartis yra nuosavybės teisės įgijimo pagrindas (CK 4.47 straipsnio 1 punktas, 6.305 straipsnio 1 dalis). O automobilio įregistravimas nėra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas (Lietuvos A. T. Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010-11-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-309/2010). Nagrinėjamoje byloje automobilio savininku laikytinas G. V.. Policijos pareigūnai tinkamai neištyrė šios aplinkybės, nors administracinėn atsakomybėn patraukta R. K. nurodė, kad automobilį galimai vairavo G. V., tačiau jam nepripažinus, kad vairavo automobilį, jis papildomai apklaustas nebuvo.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, daro išvadą, kad administracinio teisės pažeidimo bylą išnagrinėjęs pareigūnas netinkamai nustatė ir įvertino byloje esančius įrodymus, neišsiaiškino, ar R. K. padarė minėtą administracinės teisės pažeidimą, ar trauktina administracinėn atsakomybėn bei nenustatė kitų reikšmingų aplinkybių. Iš byloje surinktų duomenų darytina išvada, kad R. K. neturėjo vykdyti LR Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 20 str. 2 d. numatytos pareigos informuoti policijos pareigūną apie asmenį, padariusį 2014-05-13 administracinį pažeidimą. Tai patvirtina byloje esanti medžiaga. Dėl to jai negali kilti administracinė atsakomybė už transporto priemonės savininko (valdytojo) pareigų, nustatytų Saugaus eismo automobilių keliais įstatyme, neatlikimo, kadangi ji neteko nuosavybės teisių į automobilį Toyota RAV4, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Įvertinusi šių aplinkybių visumą, teismas taip pat pažymi, kad skundą pateikusi R. K., sudariusi automobilio pardavimo sandorį ir neišregistruodama automobilį savo vardu, elgėsi aplaidžiai ir neatsakingai, tačiau ši aplinkybė pati savaime neįrodo, jog toks sandoris realiai neįvyko, R. K. nuo šio sandorio sudarymo momento jau nebebuvo minėto automobilio savininke ir realiai jo nevaldė.

Jokių objektyvių ir neginčijamų duomenų, patvirtinančių, jog R. K. padarė ATPK 133¹ straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą, nesurinkta. Teismas pažymi, kad asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N444-216/2011; 2011 m. vasario 18 d. nutartis Nr. N444-619/2011). Teismas konstatuoja, kad, byloje nesant pakankamų ir patikimų duomenų, pagrindžiančių R. K. kaltę dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 133¹ straipsnio 1 dalyje, padarymo, skundžiamas nutarimas naikintinas Lietuvos Respublikos ATPK 302 str. 1 d. 2 p. numatytu pagrindu, o administracinio teisės pažeidimo bylos teisena R. K. atžvilgiu nutrauktina.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 302 str. 1 d. 2 p., 4 d., 302² str., 302⁴ str., teismas,

nutaria:

R. K. skundą tenkinti.

Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro 2014-11-06 nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 30N-21200294-14 panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti.

Nutarimas gali būti apskųstas Klaipėdos apygardos teismui per 20 dienų nuo nutarimo paskelbimo dienos, skundą paduodant Klaipėdos apygardos teismui arba per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.