- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-02-06
- Bylos Nr.
- A-438-120-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00865-2012-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Romanas Klišauskas (pran.), Ričardas Piličiauskas
- Pareiškėjas
- L. M., G. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus prašymą dėl papildomo teismo sprendimo administracinėje byloje Nr. A438-120/2013 pagal pareiškėjų L. M. ir G. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai L. M. ir G. M. (toliau – ir pareiškėjai) skunde prašė priteisti pareiškėjų naudai perimto valstybės nuosavybėn pareiškėjams nuosavybės teise priklausiusio turto – 1400/11100 žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) – rinkos vertę – 25 000 Lt, 700 Lt už uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Tikslo siekis“ turto vertintojos I. A. parengtą turto vertės nustatymo pažymą, 5 000 Lt neturtinės žalos ir 2 035,03 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Skunde pareiškėjai paaiškino, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija 1999 m. lapkričio 5 d. sprendimu Nr. 41-8161 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui B. S.“ B. S. neteisėtai atkūrė nuosavybės teises į buvusio savininko P. S. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamojo turto dalį, jau įsigaliojus Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimui Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“, kuriame dalis atkurto sklypo ploto buvo įtraukta į valstybinės reikšmės miškų plotų sąrašą. Pareiškėjai reikalavimus dėl žalos atlyginimo grindžia 2010 m. rugsėjo 28 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1167-855/2010, kuriuo ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai, L. M. ir G. M., tretiesiems asmenims Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarei D. S. tenkino, panaikino Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. lapkričio 5 d. sprendimo Nr. 41-8161 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui B. S.“ dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo, suteikiant neatlygintinai nuosavybėn 0,14 ha valstybinės reikšmės miško plotą, patenkantį į 1,11 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį Vilniaus r., Užubalių k., (duomenys neskelbtini), pripažino negaliojančia 2002 m. rugsėjo 12 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties (reg. Nr. 9133), patvirtintos Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarės D. S., sudarytos tarp B. S. bei L. M. ir G. M. dalį dėl minėto 0,14 ha valstybinės reikšmės miško pardavimo, taikė restituciją natūra ir įpareigojo L. M. ir G. M. šį valstybinės reikšmės miško plotą grąžinti Lietuvos valstybei. Kadangi atsakovės neteisėti veiksmai ir kaltė yra akivaizdūs, todėl šių aplinkybių byloje pareiškėjai įrodinėti neprivalo. Dėl šių veiksmų dėl nuosavybės teisės atkūrimo pareiškėjai patyrė nuostolių, nes Vilniaus apskrities viršininko administracijai nepriėmus sprendimo atkurti nuosavybės teises piliečiui B. S., 2002 m. rugsėjo 12 d. nebūtų tarp B. S. ir L. M. bei G. M. sudaryta žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 9133, kuri Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. sprendimu pripažinta negaliojančia daliai dėl 0,14 ha valstybinės reikšmės ploto, patenkančiai į pareiškėjų 1,11 ha žemės sklypą, pardavimo pritaikyta minėtos sklypo dalies restitucija natūra ir iš pareiškėjų neatlygintinai buvo grąžinta valstybei 0,14 ha ploto valstybinės reikšmės miško. Kadangi sąžiningiems žemės sklypo savininkams priklausiusi 0,14 ha žemės sklypo dalis buvo pripažinta esanti išimtinė valstybės nuosavybė ir grąžinta valstybei, šios nuosavybės savininkams L. M. ir G. M. perduoto valstybei žemės ploto vertė privalo būti atlygintina pinigais pagal perimto turto vertę. Pagal UAB „Tikslo siekis“ turto vertintojos I. A. parengtą turto vertės nustatymo pažymą 1400/11100 žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) rinkos vertė 2012 m. vasario 1 d. – 25 000 Lt. Valstybei grąžintos sklypo dalies kainai nustatyti atliktas turto vertinimas pareiškėjams kainavo 700 Lt. O kadangi dėl atsakovo kaltės pripažinta negaliojančia 2002 m. rugsėjo 12 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis daliai žemės sklypo, pritaikius šiai daliai restituciją, pareiškėjai patyrė ir dvasinius išgyvenimus.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba, NŽT) atsiliepime į skundą su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą paaiškino, kad pareiškėjai reikalavimus dėl žalos atlyginimo grindžia Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1167-855/2010, kuriuo teismas panaikino Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. lapkričio 5 d. sprendimo Nr. 41-8161 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui B. S.“ dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo, suteikiant neatlygintinai nuosavybėn 0,14 ha valstybinės reikšmės miško plotą, patenkantį į 1,11 ha žemės sklypą, esantį Vilniaus r., Užubalių k., (duomenys neskelbtini), pripažino negaliojančia 2002 m. rugsėjo 12 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties (reg. Nr. 9133), patvirtintos Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarės D. S., sudarytos tarp B. S. bei L. M. ir G. M. dalį dėl minėto 0,14 ha valstybinės reikšmės miško pardavimo, taikė restituciją natūra ir įpareigojo L. M. ir G. M. šį valstybinės reikšmės miško plotą grąžinti Lietuvos valstybei. Šiuo atveju pareiškėjai, tiesiogiai kaip jų patirtą žalą prašydami priteisti netekto turto vertę, nepagrįstai restituciją painioja su žala, todėl reikalavimas atlyginti netekto 0,14 valstybinės reikšmės miško vertę kaip jų patirtą žalą yra nepagrįstas ir neatitinka įstatymų reikalavimų. Taip pat pareiškėjai netinkamai taiko teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias piniginio ekvivalento apskaičiavimą. Iš pirkimo–pardavimo sutarties matyti, kad pardavėjas B. S. už visą 1,11 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) gavo 20 000 Lt, todėl 0,14 valstybinės reikšmės miško proporcingai vertintina 2 523 Lt. Pareiškėjai nepagrįstai prašo priteisti 700 Lt už turto vertinimą, nes turto rinkos vertė nustatoma ne surašant pažymą, kuri yra tik rekomendacinio pobūdžio, o ataskaitą, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 21 straipsnio 5 punkte. Kadangi restitucijos pinigais apskaičiavimo taisyklė yra numatyta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.147 straipsnio 1 dalyje, todėl nebuvo jokio reikalo atlikti vertinimą. Taigi nėra pagrindo teigti, kad 700 Lt už žemės sklypo rinkos vertės nustatymo pažymos parengimą turėtų būti pripažintini kaip žala. Pareiškėjai nepagrįstai prie žalos (tiesioginių nuostolių) priskiria atstovavimo išlaidas, kurios buvo patirtos kitoje byloje, nagrinėtoje Vilniaus rajono apylinkės teisme (civilinė byla Nr. 2-1167-855/2010), kadangi pirmosios instancijos teismas 2010 m. rugsėjo 28 d. sprendimu išsprendė ir bylinėjimosi išlaidų klausimą. Be to, bylinėjimosi išlaidos (atstovavimo išlaidos) nelaikytinos žala pagal CK 6.249 straipsnyje. Dėl pareiškėjų patirtų nuostolių ir priežasties, dėl kurios nėra galimybės priteisti pinigų už 0,14 ha valstybinės reikšmės mišką iš pardavėjo B. S., nėra atsakinga valstybė, t. y. ne dėl valstybės institucijų veiksmų pareiškėjai neteko galimybės atgauti pinigus. Priežastis, dėl kurios nėra galimybės taikyti dvišalę restituciją yra ta, kad pardavėjas B. S. mirė, o ne valstybės neteisėti veiksmai. Pareiškėjų nurodyti argumentai neįrodo, kad jie patyrė neturtinę žalą būtent dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos veiksmų, o ne dėl kitų priežasčių. Pareiškėjo nurodyti teiginiai dėl patirtos neturtinės žalos yra abstraktaus pobūdžio ir grindžiami tik prielaidomis. Taip pat nenustatytas priežastinis ryšys tarp valstybės institucijų veiksmų ir galimai kilusios žalos. Pareiškėjai neįrodė jiems atsiradusios neturtinės žalos dydžio.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 18 d. sprendimu pareiškėjų L. M. ir G. M. skundą patenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjams L. M. ir G. M. lygiomis dalimis iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Nacionalinės žemės tarnybos 4 557,55 Lt žalai atlyginti. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas konstatavo, jog nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl atsakovo pareigos atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, kurią, pareiškėjų teigimu, jie patyrė dėl to, kad atsakovas priėmė neteisėtą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę ir savo neatsakingais veiksmais padarė žalą. Dėl šių atsakovo veiksmų patirtą žalą pareiškėjai vertina taip: Lietuvos valstybės nuosavybėn grąžinto 0,14 ha valstybinės reikšmės miško, patenkančio į 1,11 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį Vilniaus r. Avižienių sen., Užubalių k., rinkos vertė 25 000 Lt, UAB „Tikslo siekis“ turto vertintojos parengtos turto vertės nustatymo pažymos kaina – 700 Lt, 5 000 Lt neturtinės žalos ir išlaidos, patirtos už advokatų profesinės bendrijos KSP GROUP teisinę pagalbą – 2 035,03 Lt. Teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, kad neteisėti Vilniaus apskrities viršininko administracijos veiksmai įrodyti 2010 m. rugsėjo 28 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1167-855/2010, dėl neteisėtų Vilniaus apskrities viršininko administracijos veiksmų pareiškėjai patyrė žalą. Reikalavimas atlyginti valstybei grąžinto 0,14 ha miško vertę, kaip jų patirtą žalą, yra pagrįstas ir teisėtas. Pareiškėjai prašė priteisti 25 000 Lt rinkos kainą už perimtą valstybės nuosavybėn turtą ir 700 Lt už turto vertinimą.
Teismas pažymėjo ir tai, kad iš pirkimo-pardavimo sutarties matyti, jog pardavėjas B. S. už visą 1,11 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) gavo 20 000 Lt, todėl 0,14 ha valstybinės reikšmės miško proporcingai vertintina 2 522,52 Lt. Reikalavimas priteisti sklypo rinkos vertę yra nepagrįstas, nes panaikinus pirkimo-pardavimo sandorį ir pritaikius restituciją pareiškėjams priklausė 2 522,52 Lt už 0,14 ha valstybinės reikšmės miško plotą, tačiau Vilniaus rajono apylinkės teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nėra galimybės taikyti dvišalę restituciją ir pareiškėjams priteisti pinigų sumą, sumokėtą už šį valstybinės reikšmės mišką, nes 1,11 ha žemės sklypo pardavėjas B. S. 2005 m. spalio 15 d. mirė, nusprendė, kad pareiškėjai dėl neteisėtų valstybės institucijos veiksmų patirtos žalos (netekto 0,14 ha dalies jiems priklausančio nekilnojamojo turto, patenkančio į 1,11 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) gali kreiptis dėl tokios žalos atlyginimo atskiro proceso tvarka. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog CK 6.249 straipsnio 1 dalis žalą apibrėžia kaip asmens turto netekimą arba sužalojimą, turėtas išlaidas (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautas pajamas, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Todėl tais atvejais, kai sprendžiamas valstybės institucijų ar jų pareigūnų veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimas, turi būti nustatyta, jog asmuo tam tikro turto neteko arba jis buvo sužalotas, turėjo išlaidų, negavo pajamų, kurias jis būtų gavęs, būtent tiesiogiai dėl to, kad viešojo administravimo institucija veikė pažeisdama teisės aktų reikalavimus, arba neatliko veiksmų, kuriuos privalėjo atlikti. Kitaip tariant, turi būti nustatyta konkreti žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir jų pagrindu atsiradusios žalos. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai neteko 2 522,52 Lt, kuriuos būtų gavę pritaikius restituciją civilinėje byloje Nr. 2-1167-855/2010, todėl pareiškėjai nepagrįstai prašo priteisti sklypo rinkos kainą ir 700 Lt už turto vertinimą.
Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjai pagrįstai prie žalos (tiesioginių nuostolių) priskiria atstovavimo išlaidas, kurios buvo patirtos byloje, nagrinėtoje Vilniaus rajono apylinkės teisme (civilinė byla Nr. 2-1167-855/2010), nes šioje byloje taikant restituciją L. M. ir G. M. buvo įpareigoti Lietuvos valstybės nuosavybėn grąžinti 0,14 ha valstybinės reikšmės miško. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog pareiškėjai prašo priteisti 5 000 Lt neturtinės žalos, kurią kildina iš Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 14 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjai, jų teigimu, pripažinti sąžiningais turto įgijėjais. Pareiškėjai nurodo, kad dėl ilgalaikio bylinėjimosi proceso, kuris sukėlė nepatogumus, stresą, patyrė nervinę įtampą, kuri nebuvo vienkartinė ar trumpalaikė. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog tarp šalių kilęs ginčas nagrinėjamoje byloje yra išspręstas pareiškėjų naudai. Taigi pareiškėjų pažeistos teisės yra apgintos teisme. Teismo nuomone, nagrinėjamoje byloje, atsižvelgus į visas anksčiau aptartas nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes (juolab kad pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog dėl neteisėtų atsakovės veiksmų būtų pablogėjusi jų sveikata ir pan.), tai yra pakankama satisfakcija, kompensuojanti pareiškėjų patirtus išgyvenimus, todėl atmestinas pareiškėjų reikalavimas priteisti neturtinę žalą. Remdamasis išdėstytais motyvais, pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą tenkino iš dalies ir pareiškėjams lygiomis dalimis priteisė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos, žalai atlyginti 2 522,52 Lt už 0,14 ha valstybei grąžinto miško ir 2035,03 Lt už teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-1167-855/2010, iš viso priteisė 4557,55 Lt (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 5 p.). Kitą pareiškėjų skundo dalį pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstą. Pirmosios instancijos teismas nesprendė pareiškėjų prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, nes jie nepateikė teismui išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo įrodymų.
III.
Apeliaciniu skundu (b. l. 70–75) pareiškėjai L. M. ir G. M. prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde savo poziciją iš esmės grindė pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašė šį skundą atmesti kaip nepagrįstą, atsiliepimą grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais.
Šalies argumentai
Nacionalinė žemės tarnyba apeliaciniu skundu (b. l. 61–64) prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 18 d. sprendimą dalyje, kurioje teismas pareiškėjui priteisė 4557,55 Lt žalai atlyginti ir priimti naują sprendimą pareiškėjų skundą atmesti.
Remdamasis CK 5.2 straipsnio 3 dalimi teigė, kad valstybė atsako už palikėjo skolas neviršydama jai perėjusio paveldėto turto tikrosios vertės, tačiau šiuo atveju Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. sprendime konstatuota, kad miręs B. S. jokio turto neturėjo. Mano, kad valstybė šiuo atveju neatsako už B. S. skolas, kadangi jokio jo turto nepaveldėjo.
Manė, kad teismas nepagrįstai sutapatina restituciją su žala. Nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas priteistinos patirtos nagrinėjant bylą Vilniaus rajono apylinkės teisme, kadangi teismas 2010 m. rugsėjo 28 d. sprendimu išsprendė ir bylinėjimosi išlaidų klausimą, be to mano, kad jos nelaikytinos žala CK 6.249 straipsnio prasme.
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. vasario 6 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 18 d. sprendimą pakeitė: panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 18 d. sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjų skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo ir šioje dalyje priimti naują sprendimą: pareiškėjų L. M. ir G. M. skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies ir priteisė L. M. ir G. M. lygiomis dalimis iš atsakovo, Lietuvos valstybės, 3000 Lt (tris tūkstančius litų) neturtinei žalai atlyginti. Likusioje dalyje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 18 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Teismas nurodė, kad teisinis reguliavimas (CK 6.145 straipsnio 2 dalis) lemia, kad pareiškėjai turi teisę reikalauti iš valstybės atlyginti prarasto turo vertę, tačiau tai turi būti atliekama pagal restitucijos taisykles – atlyginant patirtas turto įsigijimo išlaidas, kurios neturi viršyti sandorių sudarymo metu parduodamo turto rinkos kainos, t. y., atlyginamos turto įsigijimo išlaidos, jų dydį ribojant parduodamo turto rinkos kaina, kuri buvo sandorio sudarymo metu. Dėl to pirmosios instancijos teismo išvadą, priteisti iš atsakovo – Lietuvos Respublikos valstybės, pareiškėjams patirtas ginčo miško įsigijimo iš B. S. išlaidas, kurios sudaro 2 522,52 Lt sumą, vertino, kaip pagrįstą ir teisingą. Atitinkamai, kaip nepagrįstus įvertino atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kad jis neturi atlyginti pareiškėjams minėto turto įsigijimo išlaidų bei pareiškėjų apeliacinio skundo argumentus, kuriais teigiama, kad jiems turi būti atlyginta šio turto rinkos vertė, buvusi turto praradimo dieną – 25000 Lt.
Nepagrįstu šiuo atveju laikė ir pareiškėjų reikalavimą priteisti jiems 700 Lt už UAB „Tikslo siekis“ turto vertintojos I. A. parengtą turto vertės nustatymo pažymą, t. y., ginčo miško atliktą rinkos vertės nustatymą, šio turto praradimo dienai. Kaip minėta, pareiškėjų reikalavimas atlyginti turto rinkos vertę, kuri buvo turto praradimo dieną, yra neatitinkantis teisės aktų reikalavimų, todėl nepagrįstas. Tai savo ruožtu lemia, kad šių išlaidų atsiradimas nėra susijęs su pareiškėjams priteistinomis turto įsigijimo išlaidomis – 2 522,52 Lt, todėl jos negali būti ir atlygintos (CK 6.247 str.).
Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjams, kaip žalos atlyginimas priteistinos jų turėtos bylos vedimo išlaidos – 2035,03 Lt, civilinėje byloje Nr. 2-1167-855/2010, nes tai išlaidos susijusios su jiems dėl atsakovo neteisėtų veiksmų kilusia civiline atsakomybe, todėl atsakovas yra atsakingas už šių išlaidų atsiradimą (CK 6.246 str.; 6.247 str.;6.271 str.). Šiuo atveju pažymėjo, kad civilinėje byloje Nr. 2-1167-855/2010, kurioje buvo sprendžiamas administracinių aktų ir sandorių negaliojimo klausimas, pareiškėjams, kurie minėtoje civilinėje byloje buvo atsakovais, remiantis CPK taisyklėmis, jų turėtos bylos vedimo išlaidos negalėjo būti patenkintos. Tačiau žalos atlyginimo instituto taikymo prasme, šios išlaidos pripažintinos žala, kurią turi atlyginti atsakovas, nes šios žalos atsiradimas yra priežastiniame ryšyje su atsakovo neteisėtais veiksmais, pastarajam priėmus neteisėtą administracinį aktą.
Teisėjų kolegija, įvertinusi laikotarpį, kurį pareiškėjai naudojosi ginčo turtu tenkindami savo gerbūvio interesus – nuo 2002 m. iki 2012 m., ir pareiškėjams tiek šios bylos, tiek minėtos civilinės bylos nagrinėjimu sukeltus nepatogumus (stresas, įprastinio gyvenimo ritmo sutrikimas, nulemtas poreikio ginti savo pažeistas teises) sprendė, kad yra pagrindas konstatuoti buvus neturtinę žalą. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes teisėjų kolegija sprendė, kad pareiškėjams iš atsakovo priteistinas 3000 litų neturtinės žalos atlyginimas (CK 6.250 str.).
V.
Nacionalinės žemės tarnyba pateikė prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo administracinėje byloje Nr. A438-120/2013, kuriame nurodė, jog prašo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėti Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, apeliacinį skundą ir priimti papildomą sprendimą dėl Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinio skundo. Prašyme dėl papildomo sprendimo priėmimo taip pat nurodė, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 6 d. nutartimi nebuvo išnagrinėtas Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, 2012 m. rugpjūčio 3 d. apeliacinis skundas, tik nutarties motyvuojamojoje dalyje buvo nurodyta, kad nepagrįsti yra atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad jie neturi atlyginti pareiškėjams minėto turto įsigijimo išlaidų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstat uoja
VI.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 94 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad kol sprendimas neįvykdytas, bylos šalių prašymu teismas turi teisę išaiškinti savo priimtą sprendimą, tačiau nekeisdamas jo turinio.
Kaip ne kartą yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pagal šios procesinės teisės normos prasmę, sprendimo išaiškinimas (nekeičiant jo turinio) yra būtinas, kai teismo priimtas ir įsiteisėjęs sprendimas tiesioginių teisinių pasekmių atsiradimo aspektu gali būti traktuojamas nevienareikšmiškai. Todėl sprendžiant šalių (šalies) prašymo išaiškinti teismo sprendimą pagrįstumo klausimą, būtina atskirti atvejus, kai prašoma išaiškinti (papildyti ar patikslinti) teismo priimto sprendimo motyvaciją (ABTĮ 87 straipsnio taikymo požiūriu, motyvuojamąją sprendimo dalį), ir kai kilus abejonėms dėl sprendimo (ABTĮ 87 straipsnio taikymo požiūriu, rezoliucinės jo dalies aiškumo) prašoma išaiškinti, kaip jis turi būti vykdomas. Toks atskyrimas yra būtinas, nes pirmuoju atveju kalbama apie sprendimo turinio pakeitimą, o tai ABTĮ 94 straipsnio 3 dalies taikymo prasme yra neleistina; antruoju – apie priimto sprendimo neaiškumų jo vykdymo stadijoje pašalinimą, o tam ir yra skirta ABTĮ 94 straipsnio 3 dalis. Priimto sprendimo išaiškinimo būtinumas yra suponuojamas šio sprendimo rezoliucinės dalies nepakankamo aiškumo, kalbant apie tiesioginį prašomo išaiškinti sprendimo taikymą, t. y. tokio išaiškinimo tikslas negali būti tolimesnės situacijos aiškinimas teismo sprendimo galimų pasekmių atsiradimo aspektu (2009 m. rugsėjo 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N444-2663/2009, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 18, 2009 m., 315 – 318 p.).
Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 6 d. nutarties konstatuojamoje dalyje iš esmės yra pasisakyta dėl pagrindinių atsakovo apeliaciniame skunde nurodytų pirmosios instancijos teismo sprendimo aspektų. Teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą ir nutarties turinį negalima konstatuoti, kad vien ta aplinkybė, jog nutarties įžanginėje dalyje nėra nurodyta, jog nagrinėjamas ir Nacionalinės žemės tarnybos apeliacinis skundas, šiuo atveju leidžia daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis yra be motyvų. Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad iš teismo nutarties rezoliucinės dalies matyti, jog teismo išvada dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo yra aiški ir nedviprasmiška.
Atsižvelgus į minėtas aplinkybes, nėra pakankamo pagrindo teigti, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja teisinis pagrindas taikyti papildomo sprendimo priėmimo institutą ir priimti papildomą sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-120/2013, todėl atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos prašymas dėl papildomo teismo sprendimo priėmimo yra atmetamas kaip nepagrįstas.
Kita vertus, ABTĮ 94 straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad kol sprendimas neįvykdytas, teismas gali savo iniciatyva ar bylos šalių prašymu ištaisyti sprendime aptiktus rašymo apsirikimus ar aiškias aritmetines klaidas. Šis teismo sprendimo trūkumų šalinimo institutas gali būti taikomas iki kol sprendimas neįvykdytas ir tik tokių teismo sprendimo netikslumų ištaisymui, kurie pagal bylos medžiagą yra akivaizdus rašymo apsirikimas ar aiški aritmetinė klaida, ir kurių ištaisymas nekeičia sprendimo turinio ir esmės. Taisant rašymo apsirikimus, aritmetines klaidas, negalima pakeisti sprendime nustatytų faktų, šalių teisių ir pareigų, jų turinio bei realizavimo sąlygų.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog, kaip jau ir buvo minėta, nagrinėjamu atveju nutarties įžanginėje bei aprašomojoje dalyje nebuvo nurodyta, jog administracinėje byloje Nr. A438-120/2013 buvo nagrinėjamas ir atsakovo apeliacinis skundas. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti rašymo apsirikimo ištaisymo procedūrą ir ištaisyti rašymo apsirikimo klaidas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 6 d. nutarties įžanginėje bei aprašomojoje dalyje bei juose nurodyti, kad administracinėje byloje Nr. A438-120/2013 buvo nagrinėjamas atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinis skundas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 94 straipsnio 2 bei 3 dalimi, teisėjų kolegija
nutari a:
atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos prašymą dėl papildomo teismo sprendimo priėmimo administracinėje byloje Nr. A438-120/2013 atmesti kaip nepagrįstą.
Ištaisyti rašymo apsirikimo klaidas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 6 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A438-120/2013 įžanginėje bei aprašomojoje dalyje.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 6 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A438-120/2013 įžanginę dalį išdėstyti taip:
„Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų L. M. ir G. M. ir atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų L. M. ir G. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, dėl žalos atlyginimo“.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 6 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A438-120/2013 aprašomosios dalies penktojo puslapio pirmąją pastraipą išdėstyti taip:
„Apeliaciniu skundu pareiškėjai L. M. ir G. M. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde savo poziciją iš esmės grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais. Apeliaciniu skundu atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos taip pat prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kurioje teismas priteisė pareiškėjams lygiomis dalimis iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, 4 557,55 Lt žalai atlyginti, ir priimti naują sprendimą apeliacinį skundą patenkinti ir pareiškėjų skundą atmesti“.