- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2009-12-14
- Bylos Nr.
- 1A-491-168-2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Tomas Zdanavičius, Nijolė Sušinskienė (pran.), Evaldas Vanagas
- Nuteistasis
- N. K.
- Advokatai
- Antanas Jarašius
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Nijolės Sušinskienės, teisėjų Tomo Zdanavičiaus ir Evaldo Vanago, sekretoriaujant Ritai Padvilikienei, dalyvaujant prokurorui Ignui Railai, gynėjui advokatui Antanui Jarašiui, nuteistajam N. K., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. K. apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 20 d. nuosprendžio, kuriuo N. K. pripažintas kaltu pagal BK 140 str. 1 d., 135 str. 1 d. ir nuteistas: pagal BK 140 str. 1 d. - laisvės atėmimu šešeriems mėnesiams, pagal BK 135 str. 1 d. - laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 str. 4 d. paskirtos bausmės subendrintos bausmių dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta vienerių metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose. Iš N. K. priteista Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos 1290 litų, ir 38,95 litai pašto išlaidų valstybės naudai.
Aprašomoji dalis
nustatė:
N. K. nuteistas už tai, kad 2008 m. kovo mėn. 16 d., apie 14 val. 55 min., savo namų kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), Tiskūnų kaime, Kėdainių rajone, revolveriu ME 38 Compact tyčia šovė A. J. į veidą, padarydamas nukentėjusiajam šautinę kiauryminę kairės akies -apatinio voko žaizdą, lydimą kiaurinio odenos pažeidimo bei kraujo išsiliejimo į priekinę akies kamerą, dėl ko A. J. neteko 45 procentų bendro darbingumo ir tuo sukėlė A. J. sunkų sveikatos sutrikdymą.
Be to, jis nuteistas ir už tai, kad 2008 m. kovo mėn. 16 d. apie 14 val. 57 min., savo namų kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), Tiskūnų kaime, Kėdainių rajone, revolveriu ME 38 Compact tyčia šovė M. P., atėjusiam išvesti iš kiemo nukentėjusįjį A. J., į nugarą, padarydamas jam paviršutinę nugaros kairės pusės žaizdą ir tuo sukėlė M. P. nežymų sveikatos sutrikdymą.
Nuteistasis N. K. skundžia Kėdainių rajono apylinkės teismo 2009-05-20 nuosprendį ir prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe - žalos atlyginimą, nes Valstybinei ligonių kasai atlygino visą (1290 Lt) turtinę žalą, nuosprendį pakeisti, taikyti BK 28 str. 3 d., 54 str. 3 d., 62 str. 1 d., 2 d. 2, 5 p. ir paskirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu. Skunde nurodo, kad nuosprendis iš dalies neteisėtas ir nepagrįstas, todėl keistinas. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir paskyrė per griežtą bausmę. Nuteistasis teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisme pripažino savo kaltę ir nurodė tikrąsias bylos aplinkybes, t.y. ką matė, kokius veiksmus atliko bei - kaip visą tai tuo metu suvokė. Apeliantas skundžia, kad teismas neteisingai nustatė abiejų nusikalstamų veikų padarymo laiką. Teigia abu šūvius atlikęs vieną po kito. Mano, kad teismas išvadą, jog sąmoningai, tyčia šovė M. P. į nugarą, padarė tik dėl to, jog konstatavo tarp šūvių buvus 2 minučių laiko tarpui. Tačiau objektyvių įrodymų, patvirtinančių tarp šūvių buvus 2 minučių laiko tarpui, nėra, tuo labiau, kad tiek liudytojų, tiek ir nukentėjusiųjų parodymai apie buvusį laiko tarpą tarp šūvių prieštarauja vieni kitiems. Nuteistasis teigia, kad teismo išvada, jog jis tyčia šovė A. J. į veidą nepagrįsta. Apeliantas prisipažįsta šovęs, tačiau nurodo, kad tyčia į veidą nesitaikė, o į akį pataikė atsitiktinai. Taip pat nesitaikė į konkretų asmenį ir neturėjo tikslo sužaloti konkretaus asmens, tuo labiau A. J., kurio asmeniškai nepažinojo. Nurodo, kad teismo išvada, kad tyčia šovė į nugarą M. P., atėjusiam iš kiemo išvesti A. J., taip pat nepagrįsta. Tokią aplinkybę patvirtina tik nukentėjusieji ir kartu su jais buvęs liudytojas M. B.. Apeliantas mano, kad tvirtindami šią aplinkybę visi trys asmenys yra suinteresuoti nuslėpti savo neteisėtus veiksmus, kaip nori nuslėpti ir tai, kad su jais nebuvo V. U.. Nurodo, kad teismas nukentėjusiųjų bei liudytojų M. B. ir V. U. parodymų neaptarė ir neįvertino, tuo pažeidė BPK 20 str. 5 d. nuostatą ir LR Aukščiausiojo Teismo Senato 2003-06-20 nutarimo Nr. 40 3.1.8 p. Be to, teismas, darydamas išvadą dėl tyčios, nenustatė konflikte dalyvavusių asmenų buvimo vietos jo ir kitų asmenų atžvilgiu, atstumo, iš kurio šovė, kai tuo tarpu, visų parodymai apie šias aplinkybes yra skirtingi. Teismas nepagrįstai jo atžvilgiu netaikė BK 28 str. 3 d. nuostatų. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad tiek jam, tiek ir kitiems kieme buvusiems asmenims kilo grėsmė būti sužalotiems, tuo labiau, kad M. D. jau buvo užpultas ir spardomas. Apeliantas teigia, kad reikalavimą gynybai nulėmė pats kėsinimosi pobūdis, o kėsinimasis buvo atremtas tik panaudojus ginklą. Be to, šiuo atveju buvo ir viena esminė būtinosios ginties sąlyga - emocinė būsena, t.y. didelis sumišimas ir išgąstis dar kartą būti sumuštam savo namuose. Teismas nepagrįstai atmetė nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 28 str. 3 d. galimybę motyvuodamas tuo, kad pats nebuvo sumuštas ir sužalotas. Teismas neįvertino liudytojos A. K. parodymų ir subjektyvinės nusikaltimo pusės aplinkybių, t. y., kad jis turėjo pagrindo bijoti, jog buvo iškilusi grėsmė ne tik mažamečiui berniukui, bet ir tuo metu mušamam M. D., kad įsibrovę asmenys buvo agresyvūs, girti, kad jų buvo daug (4). Teismas neįvertino to, kad M. D. ir nukentėjusysis A. J. yra klasės draugai ir M. D. nepatogu buvo liudyti prieš A. J. ir jo bendrus. Teismas M. D. parodymais patikėjo, tačiau jis nurodė tą aplinkybę, kad įsibrovę jaunuoliai pirmiausia puolė R. R., nors jo toje vietoje nebuvo. Be to, ir pats R. R. neigia tokias aplinkybes. Teismas neįvertino to, kad A. J., nors ir nepavartojo smurto, tačiau jo veiksmai taip pat buvo neteisėti, nes visų keturių į kiemą įsibrovusių asmenų tikslas buvo kryptingas ir aiškus: agresyvūs, chuliganiški veiksmai, pasireiškiantys įžeidinėjimu, konflikto provokavimu. Apeliantas teigia, kad teismas nekreipė dėmesio į tai, kad ginklo panaudojimo metu pavojingas kėsinimasis dar nebuvo pasibaigęs ir, kad jis panaudodamas ginklą siekė apsiginti pats ir apginti kitus, taip pat pagąsdinti ir nutraukti pavojingą kėsinimąsi. Apeliantas teigia, kad esant tokiai situacijai, jos negalėjo vertinti kaip nors kitaip, apmąstyti galimas pasekmes, gynimosi būdus bei priemones. Teismas taip pat neatsižvelgė į tai, jog jis yra neįgalus - neturi vienos akies, kad brolio ginklu nėra šaudęs, nežino taisyklių ir neturi praktikos. Teigia nesupratęs, kad šaudamas iš dujinio revolverio gali sunkiai sužaloti žmogų. Nurodo, kad gyvena faktinėje santuokoje su L. J., 2009-04-10 yra susilaukę sūnaus, pateikę pareiškimus įregistruoti santuoką, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, anksčiau neteistas, charakterizuojamas gerai, pavojaus aplinkai bei visuomenei nekelia, yra dispanserizuotas dėl lengvo protinio atsilikimo psichikos sveikatos skyriuje. Nuteistasis teigia, kad nors yra neįgalus, tačiau dirba ir yra vienintelis šeimą išlaikantis asmuo, todėl trumpalaikė nuosprendžiu skirta laisvės atėmimo bausmė labai neigiamai atsilieptų jo šeimai. Apeliantas teigia, kad iš karto Valstybinei ligonių kasai atlygino jam priteistą civilinį ieškinį, todėl žalos atlyginimą prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Apeliantas mano, kad jam atlyginus žalą, neliko kliūčių taikyti BK 28 str. 3 d. ir BK 62 str. 1 d., 2 d. 2 ar (ir) 5 p. Nurodo, kad teismas, paskyręs bausmę už BK 140 str. 1 d., parinko griežčiausią sankcijoje numatytos bausmės rūšį ir nesvarstė galimybės taikyti vieną iš trijų alternatyvių švelnesnių bausmių. Be to, teismas nepasisakė dėl BK 62 str. 2 p. taikymo, kai tuo tarpu taikyti šią normą teismo prašė ir apie šeimą pateikė visus duomenis. Apeliantas mano, kad bausmės tikslai ilgo proceso metu savo tikslus jau pasiekė. Todėl bausmės skyrimas prieštarautų ir įstatyme įtvirtintam teisingumo principui.
Nuteistasis ir jo gynėjas teismo posėdyje prašo skundą tenkinti.
Prokuroras prašo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, žalos atlyginimą pripažinti N. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, sušvelninti bausmę.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies, nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 str. 1, 2 punktai).
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 str. 3 d.).
Nuteistasis N. K. iš esmės ginčija įrodymų vertinimą ir apylinkės teismo padarytų išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad ar bylos duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. LR BPK 20 str. 4 d. numatyta, kad įrodymai gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, o to paties straipsnio 5 d. numatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjo vidinis įsitikinimas susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją, palyginus ją su informacija, gaunama iš kitų šaltinių. Reikalavimas vadovautis įstatymu reiškia, kad vidinis įsitikinimas turi formuotis neignoruojant procesinių taisyklių bei materialiųjų teisės normų. Šio reikalavimo laikymasis turi užtikrinti, kad sprendimą baudžiamojoje byloje nulemtų tik neabejotinai patikima, teisėtais būdais gauta informacija. Teisėjų kolegija, įvertinusi įrodymų, kuriais buvo grindžiamas apkaltinamas nuosprendis, teisėtumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai apelianto tvirtinimui, vertindamas byloje surinktus duomenis ir juos pripažindamas įrodymais, BPK 20 str. bei Lietuvos Aukščiausiojo teismo senato 2003-06-20 nutarimo Nr. 40, 3.1.8 p. reikalavimų nepažeidė. Tuo tarpu nuteistojo apeliaciniame skunde pateikiami samprotavimai apie įrodymų vertinimą yra tik subjektyvūs ir nepaneigia teismo išvadų šiuo klausimu. Bylą nagrinėjęs apylinkės teismas patikrino kiekvieno įrodymo liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir visus įrodymus įvertino bendrajame bylos duomenų kontekste. Apie visus surinktus bei įvertintus įrodymus teismas išsamiai pasisakė nuosprendyje. Patikrinęs pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo teisingumą ir nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitikimą faktinėms aplinkybėms bei atlikęs papildomą įrodymų tyrimą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistajam N. K. inkriminuotų nusikaltimų padarymo aplinkybes ir tinkamai jas įvertino. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu visiškai sutinka.
Apeliantas tvirtina, kad jo padaryta veika teisiškai privalo būti vertinama kaip būtinosios ginties ribų peržengimas, kuri yra viena iš švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo sąlygų. Apeliantas teigia, kad į kiemą įbėgus girtiems A. J., V. U., M. P. bei M. B. ir pradėjus mušti M. D., iškilo reali grėsmė tiek jam, tiek ir kitiems kieme buvusiems asmenims būti sužalotiems. Šią situaciją apeliantas vertina kaip tokį pavojingą smurtinį kėsinimąsi, kurį jis, atsižvelgiant į visas įvykio aplinkybes, turėjo teisę nedelsdamas atremti panaudodamas ginklą – revolverį.
BK 28 str. 1 d. nustatyta asmens teisė į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Pagal BK 28 str. 2 d. būtinoji gintis yra tada, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, t. y. egzistuoti objektyviai, būti prasidėjęs ar tiesiogiai grėsti besiginančiojo teisėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 4 „Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo“ 5 ir 6 punktai).Tai reiškia, kad objektyvus, prasidėjęs kėsinimasis turi kelti akivaizdų pavojų įstatymo saugomoms vertybėms. BK 28 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Būtinosios ginties ribų peržengimu nelaikoma dėl didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, arba ginantis nuo įsibrovimo į būstą padaryta veika. Būtinosios ginties ribų peržengimo klausimas gali iškilti ir privalo būti sprendžiamas tik tada, kai nustatoma, kad egzistavo būtinosios ginties situacija.
Išnagrinėjus baudžiamąją bylą bei skundžiamą nuosprendį pagal apeliacinio skundo argumentus, kuriuos išdėstė nuteistasis N. K., matyti, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė bylos aplinkybes ir nuosprendyje nurodė, kuo grindžia išvadą, kurioje konstatuota nuteistojo kaltė dėl padaryto A. J. sunkaus sveikatos sutrikdymo ir M. P. padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo. Teismas ištyrė ir įvertino nuteistojo N. K., nukentėjusiųjų A. J., M. P., liudytojų M. D., L. J., Ž. A., R. R., A. K., B. B. parodymus, teismo medicinos specialistų išvadas, įvykio vietos apžiūros, daiktų apžiūros protokolus bei kitą rašytinę bylos medžiagą ir padarė pagrįstą išvadą dėl būtinosios ginties sąlygų nebuvimo. Iš bylos duomenų matyti, kad nei nuteistajam N. K., nei M. D. ar kokiam kitam N. K. namo kieme buvusiam asmeniui nebuvo tokio pavojingo kėsinimosi, nuo kurio būtų reikėję gintis panaudojant ginklą - revolverį, užtaisytą guminėmis kulkomis. Nors N. K. teisme ir nurodė, jog šovė gindamas M. D. nuo tuo metu jį spardžiusių M. P., A. J., M. B. ir V. U. (T. 2, b. l. 15), tačiau tokie jo parodymai prieštarauja paties M. D. parodymams. M. D. teisme parodė, kad į N. K. namo kiemą pirmi įbėgo A. J. su V. U., po to M. B., o po jų – M. P.. Iš jo parodymų matyti, kad M. P. stovėjo nuošaliau, nieko nedarė ir nesakė, o A. J., V. U. ir M. B. apstojo R. R. ir bandė jį stumdyti. Jam ėmus ginti R. R., M. B. ir V. U. puolė prie jo, stumdė, spardė per kojas, bandė pargriauti. Jis gynėsi nuo jų, traukėsi atsikirtinėdamas smūgiais. Gavo kelis smūgius į kojas, tačiau sužalojimų nebuvo, dėl to jiems pretenzijų neturi. A. J. jo nepuolė, nespardė, stovėjo jam už nugaros maždaug 2 – 3 metrų atstumu. Kuomet išgirdo šūvį, atsisukęs pamatė A. J. gulintį ant nugaros, jam iš kairės akies bėgo kraujas. Prie A. J. pribėgo M. P.. M. P. buvo nusisukęs nuo N. K. ir ėjo iš kiemo, kai N. K. šovė antrą kartą (T. 2, b. l. 16). Šias aplinkybes iš esmės analogiškai M. D. parodė ir parodymų patikrinimo vietoje metu (T. 2, b.l. 125-130). Liudytojas Ž. A. teisme parodė, kad į N. K. namo kiemą įbėgo A. J., V. U., M. B. ir M. P.. Jie buvo girti. Kadangi jis nuo jų atsitraukė atokiau, daugiau nieko nematė, tik girdėjo du šūvius. ( T. 2, b. l. 17). Liudytojas A. K. teisme parodė, kad matė mušamą M. D., tačiau nenurodė, kas konkrečiai jį mušė. Akivaizdžių sužalojimų pas M. D. nematė (T. 2, b. l. 17). Liudytoja L. J. teisme parodė, kad A. K. išėjo į gatvę nuraminti tuo metu pro šalį ėjusių ir necenzūrinius žodžius vartojusių jaunuolių (kaip nustatyta, gatve ėjo A. J. su V. U.). Tuo metu į kiemą įbėgę kiti du jaunuoliai puolė prie M. D., jį stumdė, spardė. Buvę gatvėje vaikinai taip pat įėjo į namo kiemą. Ji išsigando, nusisuko ir atsisuko tik po šūvio (T. 2, b. l. 28). Nors nukentėjusysis M. P. teisme parodė, kad į N. K. namo kiemą atėjo tik po šūvio, po kurio rado sužalotą A. J., tačiau tai prieštarauja kitiems jau aptartiems įrodymams. Iš M. P. parodymų matyti, kad keliant sužeistą A. J., išgirdo šūvį ir pajuto smūgį į nugarą (T. 2, b. l. 16). Nukentėjusysis A. J. teisme parodė, kad į kiemą pas K. atėjo pamanęs, jog jį kviečia. Kieme tarp jo ir R. R. kilo žodinis konfliktas, abu keikėsi. Jis buvo puolamas, traukėsi. Tuomet N. K., nieko nesakęs iš namų atsinešė ginklą ir, iš maždaug 40 cm. atstumo, šovė vieną kartą jam į veidą. Jam nugriuvus ant žemės, atbėgo M. P. su M. B.. Pajuto, kaip jį kažkas kelia nuo žemės ir tuo metu išgirdo dar vieną šūvį (T. 2, b. l. 16). Tokias nukentėjusiųjų nurodytas aplinkybes patvirtino ir liudytojas M. B. (T. 2, b. l. 50).
Gynybos požiūriu būtinajai ginčiai reikia, kad dėl atkirčio pavojingam kėsinimuisi žala grėstų ar būtų padaroma tik besikėsinančiajam, o ne tretiesiems asmenims, ir tik neperžengiant būtinosios ginties ribų. Iš nuosprendyje ir šioje nutartyje aptartų įrodymų matyti, kad išskyrus paties nuteistojo parodymus, byloje nėra patikimų įrodymų, kad A. J. mušė M. D. ar kurį kitą asmenį. Neginčijamai nustatyta tik tai, kad jis, būdamas neblaivus, kartu su M. B., V. U. ir M. P. buvo K. kieme, šūkavo, keikėsi, buvo netoli besistumdančių M. B., V. U. ir M. D.. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tik tuomet, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančioje vaizduotėje. Kaip matyti iš M. D. parodymų, dėl M. B. ir V. U. jo atžvilgiu atliktų veiksmų, jam realios grėsmės nebuvo, jis jiems pretenzijų neturi, sužalotas nebuvo, A. J. ir M. P. jo nemušė. Nuteistasis N. K. teisme parodė, kad jo paties nukentėjusieji nepuolė. N. K. įbėgęs į gyvenamąjį namą ir iš ten atsinešęs ginklą, neįspėjo apie tai, kad šaus, nepaleido jokio įspėjamojo šūvio. N. K. paaiškino, kad buvo išsigandęs, šaudamas nieko negalvojo. Nurodo manęs, kad buvo reali grėsmė M. D., bet jis pagalbos nesišaukė. Šovė, kad apsigintų ir save, nes manė, jog po M. D. galėjo būti puolamas ir jis pats (T. 2, b. l. 15). Kaip matyti iš surinktų ir ištirtų įrodymų, N. K. reali grėsmė iškilusi nebuvo, o jo paties manymas dėl galimumo būti užpultam po M. D., negali būti vertinamas, kaip būtinybė veikti esant būtinosios ginties situacijai, numatytai BK 28 str. Būtinosios ginties ribų peržengimo klausimas gali iškilti ir privalo būti sprendžiamas tik tada, kai nustatoma, kad egzistavo būtinosios ginties situacija. Todėl apelianto prašymas taikyti BK 28 str. 3 d. atmetamas.
Skundu nuteistasis N. K. prašo jam taikyti BK 62 str. 1 d., 2 d. 2, 5 p. p. ir skirti švelnesnę bausmę nei numatyta įstatyme. BK 62 str. 1 d. nustatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą, o to paties straipsnio 2 d. nurodoma, jog švelnesnę, nei įstatymo numatyta, bausmę už kiekvienos nusikalstamos veikos padarymą teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes gali paskirti ir tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir nustatyta bent viena iš 1 – 6 punktuose numatytų aplinkybių. Akivaizdu, kad šios įstatymo nuostatas suponuoja išvadą, jog teismas, vadovaudamasis BK 62 str. 1 d. ir 2 d. nuostatomis, kaltininkui paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę gali tik atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes bei konstatavęs nurodytų sąlygų visumą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nėra duomenų, kad N. K. pats savo noru būtų atvykęs ar pranešęs apie padarytą nusikalstamą veiką. Nors teismas ir nustatė dvi N. K. atsakomybę lengvinančias aplinkybes – nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir dėl jos padarymo nuoširdžiai galisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.) ir kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo asmens elgesys (A. J. sužalojimo epizode) (BK 59 str. 1 d. 6 p.), tačiau nėra nustatyta nei vienos iš BK 62 str. 2 d. 1 – 6 punktuose numatytų būtinųjų sąlygų. Pirmosios instancijos teismas gana išsamiai išanalizavo priežastis, dėl kurių N. K. atžvilgiu BK BK 62 str. 1 d., 2 d. 2, 5 p. p. taikymas nėra galimas. Nors N. K. ir atlygino Valstybinei ligonių kasai dėl A. J. gydymo turėtas išlaidas, tačiau tai nėra turtinės žalos (CK 6.249 str. 1 d.) atlyginimas, todėl tai nepripažintina jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.
Skundu nuteistasis N. K. prašo jam taikyti BK 54 str. 3 d. ir skirti švelnesnę bausmę nei numatyta įstatymo. Kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje yra aplinkybių, laikytinų išimtinėmis, kurios suponuoja išvadą, kad laisvės atėmimo bausmės paskyrimas nuteistajam prieštarautų teisingumo principui, todėl nuteistojo prašymas jam taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatas tenkintinas.
BK 54 straipsnio 3 dalyje nurodytas vienas fundamentalių bausmės skyrimo principų, nustatytų Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse - bausmės teisingumo principas. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Kaip nustatyta BK 54 straipsnio 1 dalyje, teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Tačiau tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas turi teisę paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatytą bausmę. Teisingumo ir teisinės valstybės siekis įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje. Vadinasi, teisingumo principas neatsiejamas nuo teisinės valstybės imperatyvo ir yra vienas svarbiausių moralinių vertybių bei teisinės valstybės pagrindų. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją teisingumas gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos. Taigi teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo būdo, tikslų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. kovo 8 d., 1998 m. spalio 27 d., 2003 m. kovo 4 d. ir kiti nutarimai). Baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Šie iš konstitucinio teisingumo principo kylantys reikalavimai įtvirtinti BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 54 straipsnio 3 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-7-45/2007). Taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas galima, kai nėra BK 62 straipsnyje nurodytų pagrindų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.13 punktas). BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu.
Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, teismas svarstė šio straipsnio nuostatų taikymą, tačiau neanalizavo visų jo taikymui svarbių aplinkybių ir nenustatė kokių nors išimtinių aplinkybių, kad straipsnių sankcijose numatytų bausmių paskyrimas N. K. aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad išimtinės aplinkybės yra. Neginčijamai nustatyta, kad į N. K. nuosavo namo kiemą, kuriame jis ir A. K., L. J., M. D., Ž. A. buvo užsiėmę darbu – dėjo namo langus, be jokio aiškaus preteksto įsibrovė neblaivūs, agresyviai ir konfliktiškai nusiteikę M. P., A. J., M. B. ir V. U.. Iš liudytojų L. J. ir Ž. A. parodymų ir parodymų patikrinimo vietoje protokolų matyti, kad jie, išsigandę atėjusių į kiemą M. P., A. J., M. B. ir V. U. sukelto triukšmo ir stumdymosi bei jų brutalaus elgesio (gatvėje ir įėję į kiemą šaukė „gaidžiai, pidarai, mentai“), buvo pasislėpę už namo prieangio kampo, esančio kiemo vidinėje dalyje. Liudytojas A. K. parodė, kad įėjęs į kiemą M. B. pastūmė ten buvusį jo mažametį (5 metų) sūnų M., kas taip pat sukėlė jo (liudytojo) ir kitų neigiamą reakciją. Nuteistasis N. K. teisme parodė, kad girdėjo M. verkiant, o liudytoja L. J. teigia po įvykio pamačiusi vaiką purvina kakta. Liudytojas M. D. parodymų patikrinimo vietoje metu taip pat patvirtino, kad matė prie gyvatvorės nugriuvusį ir besikeliantį nuo žemės M. K.. M. P., A. J., M. B. ir V. U. į K. namo kiemą įsibrovė praktiškai vienu metu. Vieno iš jų – M. B. grubus elgesys mažamečio vaiko atžvilgiu K. nuosavame kieme, taip pat ir M. B. bei V. U. smurtiniai veiksmai, nukreipti prieš M. D., N. K. sąmonėje buvo susieti su visais įsibrovusiais į kiemą asmenimis, tuo pačiu ir su A. J. bei M. P.. Visos šios aplinkybės rodo, kad N. K. nusikalstami veiksmai, t.y. šūviai į A. J. bei M. P., vyko esant jam (N. K.)stresinėmis aplinkybėmis. Pasekmes, t. y. A. J. sunkų sveikatos sutrikdymą ir M. P. nežymų sveikatos sutrikdymą sąlygojo ne tik N. K. nepatyrimas šaudant, bet ir visiškas atsitiktinumas. Iš paties nuteistojo parodymų bei A. J. parodymų patikrinimo vietoje protokolo (T. 2, b. l. 118-124) matyti, kad N. K. ginklą laikė dešinėje rankoje. Iš VŠĮ Kėdainių ligoninės 2009-04-21 rašto N. D5 – 109 ( T. 2, b. l. 43) matyti, kad N. K. viena akimi aklas -neturi dešinės akies, todėl abejotina, ar šaudydamas, kad ir iš nedidelio atstumo, jis galėjo gerai matyti ir tiksliai nusitaikyti. Apeliacinės instancijos teismas negali neįvertinti tos aplinkybės, kad liudytojai M. B., V. U. ir nukentėjusieji A. J. bei M. P., agresyviai nusiteikę, savavališkai įsibrovę į svetimą kiemą bei sukėlę sumaištį ir susistumdymus, aiškiai ignoravo ne tik įstatymus, bet visuomenėje nusistovėjusias visuotinai pripažintas moralės normas ir padoraus elgesio taisykles. Apeliacinės instancijos teisme apklausta liudytoja A. K. parodė, kad jai ir sūnums jau ne kartą buvo grasinta grupuotės, kuriai priklauso A. J., M. P. ir V. U., sūnūs ne kartą buvo sumušti, buvo išdaužyti langai, dėl ko A. K. ir įsigijo revolverį. Šias aplinkybes patvirtino ir N. K. bei A. K.. Pažymėtina ir tai, kad nukentėjusieji dėl jiems padarytų sužalojimų N. K. nepareiškė jokių pretenzijų. N. K. anksčiau nėra nusikaltęs, jam diagnozuotas lengvo laipsnio protinis atsilikimas (T. 1, b.l. 141), turi šeimą, registruotas darbo biržos įskaitoje, charakterizuojamas teigiamai. N. K., Valstybinei ligonių kasai atlygindamas A. J. gydymo išlaidas, parodė savo siekį kuo greičiau pašalinti atsiradusius neigiamus savo nusikalstamos veikos padarinius.
Todėl kolegija konstatuoja, kad nustatyti faktai liudija esant išimtines aplinkybes, kurių pagrindu darytina išvada, jog BK 135 str. 1 d. ir BK 140 str. 1 d. sankcijose numatytos ir pirmosios instancijos teismo N. K. paskirtos bausmės aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Nėra nustatyta ir tai, kad N. K. būtų linkęs nusikalsti. Taigi, esant nustatytoms išimtinėms aplinkybėms bei įvertinus nuteistojo asmenybę, darytina išvada, kad N. K. nusikalstama veika yra mažiau pavojinga visuomenei ir siekiant, kad būtų įgyvendintas teisingumo principas, jo atžvilgiu taikytinos BK 54 str. 3 d. nuostatos.
Konstatavus, jog BK 135 str. 1 d. sankcijoje vienintelė numatyta ir N. K. paskirta laisvės atėmimo bausmė, o pagal BK 140 str. 1 d. jam paskirta griežčiausia sankcijoje numatyta bausmė - laisvės atėmimas neatitinka BK 41 str. 2 d. 5 p. reikalavimo, kad bausmė turi užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, nuosprendis toje dalyje keistinas ir nuteistajam skirtina švelnesnė nei BK 135 str. 1 d. sankcijoje numatyta bausmė, taip pat skirtina švelnesnė nei laisvės atėmimo bausmė, numatyta BK 140 str. 1 d. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes – t.y. nustatytas išimtines aplinkybes, nuteistojo asmenybę, atsakomybę lengvinančias aplinkybes bei į tai, kad nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, N. K. pagal BK 135 str. 1 d. skirtina laisvės apribojimo bausmė, nustatant jos dydį artimą šios bausmės rūšies vidurkiui, o pagal BK 140 str. 1 d. skirtina laisvės apribojimo bausmė, nustatant jos dydį artimą šios bausmės rūšies minimumui, paskiriant BK 48 str. numatytą įpareigojimą.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Kėdainių rajono apylinkės teismo 2009-05-20 nuosprendį pakeisti:
Nuteistajam N. K. pagal BK 140 str. 1 d. paskirti keturių mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant N. K. nuo 23.00 val. iki 6.00 val. būti namuose.
Nuteistajam N. K., pritaikyti BK 54 str. 3 d. ir pagal BK 135 str. 1 d. paskirti vienerių metų laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant N. K. nuo 23.00 val. iki 6.00 val. būti namuose.
Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 2 p. paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę ir paskirti galutinę subendrintą vienerių metų laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant N. K. nuo 23.00 val. iki 6.00 val. būti namuose – (duomenys neskelbtini), Vilniaus m.
Išaiškinti, kad N. K. per bausmės atlikimo laiką privalo be teismo ar bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus ir nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo įpareigojimus.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.