Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Raimondos Andrulienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Albinos Pupeikienės, Alvydo Žerlausko,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės UAB „Gelvora“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Gelvora“ ieškinį atsakovui V. G. (V. G.) dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovo 204,82 Eur skolos, 79,45 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Atsakovui nepateikus atsiliepimo į ieškinį ar kito parengiamojo procesinio dokumento, ieškovė prašė priimti sprendimą už akių.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2017-02-15 sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovei UAB „Gelvora“ iš atsakovo V. G. 204,82 Eur skolos, 5 (penkis) procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2016-11-30, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 10,80 Eur sumokėto žyminio mokesčio. Kitą ieškinio dalį atmetė.Teismas nustatė, kad 2006-06-24 UAB „Tele2“ ir atsakovas sudarė mobiliojo skaitmeninio korinio ryšio (GSM) paslaugų sutartį Nr. 675083832978, pagal kurią UAB „Tele2“ atsakovui, atsižvelgiant į sutartyje numatytus terminus ir sąlygas, suteikė mobiliojo skaitmeninio korinio ryšio tinklo paslaugas, o atsakovas įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis sumokėti už minėtas paslaugas. Atsakovas su UAB „Tele2“ už suteiktas paslaugas tinkamai neatsiskaitė. 2009-03-31 ieškovė ir UAB „Tele2“ pasirašė Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 09-20-21, pagal kurią UAB „Tele2“ atlygintinai perleido ieškovės naudai visas reikalavimo teises į 707,19 Lt (204,82 Eur) atsakovo skolą. Ieškovė pranešė atsakovui apie reikalavimo perleidimą ir tuo pačiu pareikalavo įvykdyti įsipareigojimus.Teismas netenkino ieškovės prašymo priteisti iš atsakovo 5 procentų palūkanas už laikotarpį nuo reikalavimo perleidimo nuo 2009-03-31 iki 2016-11-22, t. y. už daugiau nei už septynerius metus – 79,45 Eur. Nurodė, jog CK 6.37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad palūkanas pagal pinigines prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalys susitarimu. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovei pirminio kreditoriaus perduotas reikalavimas – 707,19 Lt, tai atitinka 204,82 Eur. Duomenų, kad už sutarties sąlygų nesavalaikį vykdymą pirminis kreditorius skaičiavo atsakovui palūkanas, byloje nėra. Reikalavimo teisė į atsakovo skolą ieškovei perduota 2009-03-31. Ieškovė su atsakovu dėl palūkanų mokėjimo, palūkanų dydžio nesitarė. 2009-05-04 pranešime dėl reikalavimo perleidimo ieškovė nurodė atsakovui sumokėti ne tik skolą, bet ir skolos išieškojimo išlaidas (255,14 Lt) bei delspinigius (127,29 Lt). Reikalavimo dėl palūkanų mokėjimo atsakovui nebuvo pateikta, todėl darytina išvada, kad palūkanos atsakovui nuo 2009-03-31 nebuvo skaičiuojamos. CK 6.210 straipsnyje nustatyta bendroji taisyklė, kad praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti palūkanas. Tačiau kitos CK normos numato tokios taisyklės išimtis. CK Šeštos knygos IV dalies nuostatos (galiojusios iki 2014-06-13 ir taikytinos byloje, nes ieškovo palūkanų skaičiavimo pradžia 2009-03-31), apibrėžiančios vartojimo pirkimo - pardavimo sutarčių ypatumus, numatė, kad pirkėjui (fiziniam asmeniui, sudarančiam pirkimo sutartį savo asmeniniams poreikiams tenkinti) praleidus mokėjimo terminus, palūkanos už laiku nesumokėtą sumą neskaičiuojamos (CK 6.360 str.5 d.). Todėl laikytina, kad ieškovės reikalavimas priteisti palūkanas nuo 2009 metų yra prieštaraujantis įstatymo nuostatoms. Teismas, vadovaudamasis nurodytomis aplinkybėmis, įvertinęs, jog ieškovė, prašydama priteisti palūkanas, nepateikė jokių įrodymų apie patirtus nuostolius dėl atsakovo prievolės nevykdymo, ieškinį dėl šios dalies atmetė.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovė UAB „Gelvora“ apeliaciniame skunde prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017-02-15 sprendimą už akių pakeisti: panaikinti sprendimo už akių dalį, kuria atmestas ieškovės reikalavimas dėl 79,45 Eur kompensacinių palūkanų priteisimo, ir iš atsakovo priteisti 79,45 Eur kompensacinių palūkanų; taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Ieškovė pažymi, kad kompensuojamosios palūkanos laikytinos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, patirtais laiku negrąžinus skolos. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad kreditorius turi teisę į palūkanas kaip kompensaciją, jeigu skolininkas ne laiku įvykdo prievolę. Praktikoje kompensuojamųjų palūkanų ir netesybų santykis pasireiškia tuo, jog kreditoriui iš skolininko reikalaujant atlyginti ir netesybas, ir palūkanas atlyginama tik didesnioji suma, apimanti mažąją. Kadangi ieškovė nereikalauja priteisti ir palūkanų, ir delspinigių, laikytina, kad delspinigių suma įskaitytina į reikalaujamų priteisti palūkanų dydį, todėl ieškovės reikalavimas priteisti palūkanas visiškai pagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Apeliacinis skundas atmestinas

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str., 338 str.).CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, ieškovės procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo už akių teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.Iš bylos medžiagos nustatyta, kad 2006-06-24 UAB „Tele2“ ir atsakovas sudarė mobiliojo skaitmeninio korinio ryšio (GSM) paslaugų sutartį Nr. 675083832978, pagal kurią UAB „Tele2“ atsakovui, atsižvelgiant į sutartyje numatytus terminus ir sąlygas, suteikė mobiliojo skaitmeninio korinio ryšio tinklo paslaugas, o atsakovas įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis sumokėti už minėtas paslaugas. Atsakovas su UAB „Tele2“ už suteiktas paslaugas tinkamai neatsiskaitė. 2009-03-31 ieškovė ir UAB „Tele2“ pasirašė Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 09-20-21, pagal kurią UAB „Tele2“ atlygintinai perleido ieškovės naudai visas reikalavimo teises į 707,19 Lt (204,82 Eur) atsakovo skolą. Ieškovė pranešė atsakovui apie reikalavimo perleidimą ir tuo pačiu pareikalavo įvykdyti įsipareigojimus. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas ieškovės reikalavimus būtų įvykdęs.Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde ieškovė skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalį, kuria atmestas ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo 79,45 Eur kompensacinių palūkanų. Kita pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalis apeliacine tvarka neapskųsta, dėl to teisėjų kolegija pasisako tik dėl apeliaciniu skundu apskųstos sprendimo už akių dalies teisėtumo bei pagrįstumo.Šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas laikosi nuostatos, kad šalių pasiektas susitarimas, įformintas teisės aktų pripažįstama tvarka, tampa teisiškai įpareigojančiu aktu ir reikšmingu visuomeninės savireguliacijos instrumentu. Sprendžiant ginčus, kylančius iš sutartinių santykių, nevalia ignoruoti sutarties šalių valios ir vadovautis vien įstatymo nuostatomis; teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartis Nr. 3K-7-262/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2014).Kiekviena sandorio šalis privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles ir už sutartinių prievolių nevykdymą ar netinkamą vykdymą pažeidusiai šaliai gali būti taikoma civilinė atsakomybė ir ji gali būti įpareigojama atlyginti nuostolius ar sumokėti netesybas (CK 6.73, 6.245, 6.258 straipsniai). Įstatyme nustatyta, kad piniginių prievolių pažeidimo atveju galimas papildomas kreditoriaus interesų gynimo būdas – teisė į kompensuojamąsias įstatymo numatytas palūkanas, kurios pripažįstamos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, ir tokia teisė įstatymo garantuojama kreditoriui tuo atveju, kai šalys sutartyje nenumatė kitokių prievolės neįvykdymo padarinių (netesybų ir (ar) kompensuojamųjų palūkanų). Šalys yra laisvos pasirinkti savo pažeistos subjektinės teisės gynimo būdus ir formas, t. y. šalys gali susitarti ir sutartimi numatyti atsakomybės formą ir dydį (nustatyti netesybas, kompensuojamąsias palūkanas ir (ar) teisę reikalauti nuostolių atlyginimo arba nustatyti tik netesybas ir atsisakyti teisės reikalauti nuostolių), sutartimi šalys gali iš viso neaptarti atsakomybės už piniginės prievolės pažeidimą, bet tokiu atveju taikomos įstatymuose įtvirtintos civilinės atsakomybės formos (įstatyme nustatytos (kompensuojamosios) palūkanos kaip kreditoriaus minimalūs nuostoliai). Kreditorius turi teisę į nuostolių atlyginimą, kurių nepadengia įstatyme nustatytos (kompensuojamosios) palūkanos, kai sutartyje gali būti pasirenkamas ir mišrus būdas, kada šalys sutartyje numato netesybas, bet nuostolių atlyginimo klausimo nereglamentuoja ir jų atlyginimas sprendžiamas įstatymo nustatytu būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal kreditorės AB banko ,,Hansa–LTB“ prašymą, bylos Nr. 3K-7-751/2003; 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. UAB „Chemopakas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-509/2010; 2011 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. V. v. T. K., bylos Nr. 3K-3-400/2011, 2013 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Kauno energija“ v. N. D. ir D. Č., bylos Nr. 3K-3-387/2013). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad kompensuojamąsias palūkanas turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenustatė kitokių tokio prievolės nevykdymo padarinių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. UAB „Chemopakas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-509/2010; 2011 m. lapkričio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje E. V. v. T. K., bylos Nr. 3K-3-400/2011; kt.).Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pradinis kreditorius ir skolininkas 2006-06-24 sudarydami sutartį jos 7.5 punkte susitarė dėl prievolės neįvykdymo padarinių, t. y. klientui laiku nesumokėjus už suteiktas paslaugas skaičiuoti netesybas, t. y. delspinigius. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2010 yra išaiškinta, kad reikalavimo perleidimu (cesija) (CK 6.101 straipsnis) pradinis kreditorius (cedentas) perduoda kitam asmeniui (cesionarijui) turimą galiojantį reikalavimą sutarties arba įstatymo pagrindu. Perleidus reikalavimą pasikeičia kreditorius prievolėje, o pati prievolė išlieka nepakitusi. Naujasis kreditorius negali įgyti daugiau teisių, nei jų turėjo pradinis kreditorius, pradinis ir naujasis kreditorius negali keisti prievolės įvykdymo sąlygų. Kadangi iš bylos medžiagos nustatyta, jog pradinis kreditorius su skolininku sutartyje aptarė prievolės neįvykdymo padarinius, naujasis kreditorius negali šio susitarimo pakeisti ir prašyti teismo taikyti įstatyme, o ne sutartyje numatytą kreditoriaus teisių gynimo būdą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, įvertinus sutarties nuostatas, taip pat formuojamą kasacinio teismo praktiką, darytina išvada, jog šioje byloje ieškovė neturėjo faktinio ir teisinio pagrindo prašyti teismo priteisti 5 proc. dydžio metines kompensuojamąsias palūkanas.Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo nurodytais motyvais, jog CK Šeštos knygos IV dalies nuostatos (galiojusios nuo 2001-07-01 iki 2014-06-13), apibrėžiančios vartojimo pirkimo – pardavimo sutarčių ypatumus, numatė, kad pirkėjui (fiziniam asmeniui, sudarančiam pirkimo sutartį savo asmeniniams poreikiams tenkinti) praleidus mokėjimo terminus, palūkanos už laiku nesumokėtą sumą neskaičiuojamos (CK 6.360 str. 5 d.). Iš bylos medžiagos nustatyta, jog Mobiliojo skaitmeninio korinio ryšio (GSM) paslaugų sutartis buvo sudaryta 2006-06-24, Reikalavimo perleidimo sutartis buvo sudaryta 2009-03-31, ieškovė prašė priteisti palūkanas už laikotarpį nuo 2009-03-31 iki 2016-11-22, tai yra sudarant sutartį ir didžiąją dalį laikotarpio galiojo įstatymo nuostata, draudžianti fiziniam asmeniui, sudarančiam pirkimo sutartį savo asmeniniams poreikiams tenkinti, skaičiuoti palūkanas, todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, jog ieškovė, prašydama priteisti palūkanas, nepateikė jokių įrodymų apie patirtus nuostolius dėl atsakovo prievolės nevykdymo, pagrįstai šią ieškinio dalį atmetė.Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos rašytinių įrodymų visumą, ieškovės procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Dėl to ieškovės apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas už akių paliktinas nepakeistas (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.