Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. Ž. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. kovo 3 d. nuosprendžio, kuriuo M. Ž. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 9 p. ir nuteistas laisvės atėmimu 15 (penkiolikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš M. Ž. į valstybės pajamas priteista 172,91 Lt proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. Ž. nuteistas už tai, kad dėl savanaudiškų paskatų tyčia nužudė kitą žmogų. Nusikalstama veika buvo padaryta esant tokioms aplinkybėms: 2009 m. liepos 26 d., apie 21 val. 30 min., UAB (duomenys neskelbtini) darbo kabinete, esančiame (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą išvengti ne mažiau kaip 60000 litų skolos grąžinimo S. J. , kaltinamasis M. Ž. tyčia trylika kartų peiliu smogė S. J. į krūtinę ir pilvą, taip padarė daugybinius pjautinius-durtinius krūtinės ląstos ir pilvo sužalojimus – abiejų plaučių, aortos, širdies, kepenų, žarnų pasaito, klubinės žarnos sužalojimus, kurie sukėlė ūmų nukraujavimą į abiejų pleurų ir širdplėvės ertmes, pilvaplėvės ertmę, tai sukėlė sunkų trauminį hemoraginį šoką. Nuo sužalojimų S. J. mirė įvykio vietoje.

Nuteistasis M. Ž. apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį pakeisti, pašalinti nusikalstamą veiką kvalifikuojančią aplinkybę, kad nužudymas buvo padarytas dėl savanaudiškų paskatų, pripažinti atsakomybę lengvinančias aplinkybes, numatytas Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p., 6 p., bei paskirti jam švelnesnę bausmę; tuo atveju, jei išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, pasitvirtins, jog S. J. nužudymas buvo padarytas didžiai susijaudinus, jo veiką perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 130 str. ir paskirti šio straipsnio sankcijos ribose numatytą bausmę.

Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, dėl ko jam buvo neteisingai paskirta bausmė, taip pat priimant šį nuosprendį, buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino pateiktų medicininių dokumentų, iš kurių matyti, kad jam dėl patirtos sunkios galvos traumos buvo diagnozuota psichinė liga – potrauminis asteninis sindromas, kuriai būdingi trumpi pykčio ir agresijos priepuoliai, kurie galėtų paaiškinti daugelį jo veiksmų nusikalstamos veikos padarymo metu, šių veiksmų priežastis, taip pat jo elgesį viso bylos nagrinėjimo metu. Anot apelianto, jam diagnozuotos ligos simptomai gali paaiškinti tai, kad jis detaliai neprisimena visų įvykio aplinkybių bei savo veiksmų priežasčių, taip pat tai, kad jis pats negali suprasti, kodėl nužudė S. J. , jam diagnozuotai ligai būdingi simptomai taip pat gali paaiškinti nukentėjusiajam suduotų smūgių skaičių bei intensyvumą, nekreipimą dėmesio į galimas pasekmes bei visą šį įvykį filmavusias kameras. Iš šių aplinkybių, anot M. Ž. , seka, kad jis įvykio metu galėjo būti fiziologinio afekto būsenoje. Nuteistojo nuomone, tolimesni jo veiksmai, iš įvykio vietos siekiant paimti visus su juo galinčius būti susietus daiktus, neteko prasmės ir gali būti vertinami kaip smulkmeniškumo ir paranoidinio mąstymo išraiška, tas pats pasakytina ir dėl jo iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus parašyto laiško žmonai, kuriame jis kalba apie ,,draugą X“ ir apie šeimos saugumą, kuriuo jis pasirūpino. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo nesugebėjimą dėl atminties sutrikimų prisiminti kai kurių įvykio aplinkybių įvertino kaip sąmoningą įvykio aplinkybių nutylėjimą. Jis nuo pat tyrimo pradžios visiškai prisipažino įvykdęs nužudymą, padėjo surinkti bylai reikšmingus daiktinius įrodymus.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino tos aplinkybės, ar jam inkriminuota nusikalstama veika nebuvo padaryta labai susijaudinus dėl neteisėto nukentėjusiojo asmens poelgio. Neteisėtus nukentėjusiojo veiksmus, anot M. Ž. , patvirtina byloje surinkti ir bylos nagrinėjimo teisme metu ištirti įrodymai. Nuteistojo teigimu, aplinkybę, kad nukentėjusysis S. J. neteisėtai nuolat iš jo reikalavo mokėti procentus nuo kažkada paskolintos pinigų sumos arba pasirašinėti vis naujus vekselius, patvirtina byloje esančios telefoninių pokalbių išklotinės, iš kurių matyti, jog nukentėjusysis nuolat skambindavo jam reikalaudamas susitikti, taip pat įvykio vietos apžiūros protokolas, filmuota medžiaga, iš kurios matyti, jog įvykio dieną S. J. prieš susitikimą su juo atspausdino vekselį 10000 litų sumai, neturėdamas jokio teisėto pagrindo reikalavo jo pasirašyti minėtą vekselį bei, pasiėmęs atspausdintus lapus, priėjęs prie kalendoriaus, rodė pinigų grąžinimo terminą. Nepagrįstus nukentėjusiojo pinigų reikalavimo faktus, anot apelianto, patvirtina ir S. J. sukurti ir kompiuteryje išlikę vekselių ruošiniai. Nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo skubius veiksmus, siekiant iš įvykio vietos paimti visus su juo susijusius ar jį galinčius išduoti daiktus, įvardino kaip jo skolas liečiančių dokumentų atranką, tokių dokumentų pagrobimą, paslėpimą bei sunaikinimą. Iš vaizdo įrašo matyti, kad jis iš įvykio vietos bei nuo stalo paėmė visus ten buvusius dokumentus, jų nesirinkdamas, taip pat kaip ir mobilųjį telefoną, mineralinio buteliuką bei kitus pirmus pasitaikiusius daiktus, kuriuos visus vėliau sudegino. Todėl, anot nuteistojo, nėra jokio pagrindo išskirti nepasirašytų vekselių paėmimą nuo stalo. Juo labiau, kad teismas bylos nagrinėjimo metu buvo pavedęs prokuratūrai nustatyti šių nukentėjusiojo kompiuteryje rastų vekselių ruošinių sukūrimo datas, o nepavykus to padaryti, šiuos vekselių ruošinius iš nuosprendžio pašalino, palikdamas tik 60000 litų skolą. Apelianto teigimu, pastarojo vekselio egzistavimą jis pripažino nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios bei viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad tik šį vienintelį vekselį jis yra pasirašęs. Be to, šis vekselis nukentėjusiojo S. J. sugyventinės buvo aptiktas namuose kartu su kitais dokumentais bei kitų asmenų pasirašytais vekseliais. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, anot nuteistojo, nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad jis S. J. nužudė siekdamas išvengti šios skolos grąžinimo, nes visų pirma, pagal šį vekselį jis jau buvo atidavęs S. J. nemažą dalį pinigų, antra, nukentėjusysis įvykio metu šio vekselio su savimi net neturėjo. M. Ž. pažymi, kad jo pasirašyto vekselio 60000 litų sumai grąžinimo terminas turėjo baigtis tik po metų, todėl jis dėl šio vekselio neturėjo jokio pagrindo imtis kokių nors drastiškų veiksmų, nes šio vekselio realizuoti S. J. įvykio metu neturėjo jokios galimybės. Nuteistojo teigimu, nukentėjusysis tuo metu siekė, kad jis pasirašytų naujus vekselius už tai apgaule žadėdamas sunaikinti senąjį vekselį. Išdėstytos aplinkybės, anot apelianto, rodo, kad jis nužudyti S. J. nusprendė tik po to, kai šis neteisėtai pradėjo reikalauti pasirašyti naujus vekselius, t. y. nukentėjusiajam atlikus prieštaraujančius tiek moralės normoms, tiek įstatymams veiksmus. Todėl, pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, turėjo svarstyti Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 6 p. numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimą.

Nuteistasis skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo rėmėsi jo parodymų patikrinimo vietoje protokolo pabaigoje padarytu prierašu, iš kurio metyti, kad jis, atlikus parodymų patikrinimą vietoje, neva, patikslino, jog Šauklių tvenkinyje esančioje laužavietėje sudegino skolos S. J. vekselius bei kitus dokumentus, susijusius su skola nukentėjusiajam, kiekvieną dokumentą prieš tai atidžiai perskaitęs pasišviečiant žiebtuvėlyje esančiu prožektoriumi. Apelianto teigimu, tokių aplinkybių, t. y., kad jis degino skolos S. J. dokumentus prieš tai atidžiai juos perskaitęs, jis nenurodė nei vienos apklausos metu. Tuo tarpu, jei įtariamasis (kaltinamasis) parodymų patikrinimo vietoje metu nurodo naujas tyrimui reikšmingas aplinkybes, tai pabaigus šį tyrimo veiksmą, jis turėtų būti apklausiamas apie naujai paaiškėjusias aplinkybes. Tačiau tokios apklausos apie parodymų patikrinimo vietoje protokole nurodytas aplinkybes šiuo atveju nebuvo nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme. Nuteistojo nuomone, teismas nuosprendyje pasiremdamas tokiomis parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuotomis aplinkybėmis, pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 276 str. 4 d., kurioje nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo ar liudytojo parodymai gali būti teisiamajame posėdyje perskaitomi įrodymams patikrinti, tačiau jie neturi įrodomosios reikšmės priimant nuosprendį. Pirmosios instancijos teismas, apkaltinamajame nuosprendyje remdamasis byloje neištirtais įrodymais, pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 241 str. ir 242 str. nuostatas bei nesilaikė Lietuvos Respublikos BPK 301 str. 1 d. 1 – 3 punktų reikalavimų, kas nulėmė esminį Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų padarymą.

Apelianto teigimu, tai, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo atliekamas tendencingai be nurodytų aplinkybių, t. y. prierašų protokolo pabaigoje padarymo, taip pat visų ikiteisminio tyrimo metu pareikštų prašymų atmetimo patvirtina ir tai, kad 2009 m. rugsėjo 8 d. atliktos apklausos metu jam nebuvo sudarytos galimybės paaiškinti nužudymo priežastis bei kitas su tuo susijusias aplinkybes, todėl tyrėjos iniciatyva nutraukus apklausą, jis buvo priverstas padaryti prierašą protokole, kad pageidauja duoti parodymus apie įvykdyto nusikaltimo priežastis. Tačiau ši apklausa buvo tęsiama tik po mėnesio. Šios aplinkybės, anot nuteistojo, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje buvo traktuojamos jo nenaudai, kaip vengimas 2009 m. rugsėjo 8 d. apklausos metu papasakoti apie jam bei jo šeimai išsakytus grasinimus, taip pat iš jo reikalaujamas grąžinti pinigų sumas, visiškai neatsižvelgiant į tai, jog jam realiai tokia galimybė minėtos apklausos metu nebuvo sudaryta.

M. Ž. skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai jo veiką kvalifikavo kaip nužudymą dėl savanaudiškų paskatų. Nužudymas kvalifikuojamas pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 9 p., kai nužudoma siekiant turėti iš to kokią nors turtinę naudą sau ar kitiems asmenims. Pagal šį punktą veika kvalifikuojama, kai tokias paskatas kaltininkas turėjo iki nužudymo pradžios arba jos kilo kėsinimosi į gyvybę metu. Nuteistojo teigimu, byloje nėra jokių įrodymų, kad jis nukentėjusįjį S. J. nužudė iš savanaudiškų paskatų, t. y. siekdamas išvengti vekselyje nurodytos 60000 litų skolos grąžinimo, todėl teismo nuosprendyje nurodyta aplinkybė, kad jis, sudeginęs skolos dokumentus, sąmoningai pasiliko tik nepasirašytą 10000 litų vekselį yra tik niekuo neparemta teismo prielaida. Anot apelianto, jis net ir teoriškai po įvykdyto nužudymo neturėjo jokių galimybių išvengti turtinės prievolės pagal jo pasirašytą vekselį, todėl tokį nužudymą kvalifikuoti kaip įvykdytą dėl savanaudiškų paskatų nėra jokio įstatyminio pagrindo.

Nuteistojo nuomone, pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam bausmę, nesilaikė Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. 5 p. įtvirtinto reikalavimo, kad vertindamas kaltininko asmenybę teismas turi atsižvelgti į visas teigiamas ir neigiamas kaltininką apibūdinančias aplinkybes ir vertinti jas kaip visumą. Tuo tarpu, pirmosios instancijos teismas, anot M. Ž. , jį teigiamai apibūdinančias aplinkybes nuosprendyje tik išvardino, tačiau visiškai jų nevertino, kaip nevertino ir jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, t. y., kad jis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios visiškai prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą, bei padėdamas nustatyti ir surinkti daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti bei nagrinėti, tokiu būdu padėjo ją išaiškinti, visose tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme vykusiose apklausose yra užfiksuotas jo nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo. Nuteistojo teigimu, esant tokioms nustatytoms aplinkybėms ir nesant atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos BK 61 str. 4 d. nuostatomis, turėjo jam paskirti bausmę, ne didesnę kaip įstatymo sankcijoje numatytas bausmės vidurkis.

Nukentėjusioji I.J. atsikirtimuose į nuteistojo M. Ž. apeliacinį skundą prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti ir Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. kovo 3 d. nuosprendį palikti nepakeistą.

Nukentėjusioji nurodo, kad nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, jog sunkų nusikaltimą jis padarė psichinės ligos poveikyje, didžiai susijaudinęs, kai nukentėjusysis kažką negražaus pasakė apie jo šeimą, yra aiškiai išgalvoti. M. Ž. ikiteisminio tyrimo metu bandė simuliuoti psichinę ligą, skundėsi galvos skausmais, atminties sutrikimais vien todėl, kad suvokė, jog už padarytą sunkų nusikaltimą jam gresia griežta laisvės atėmimo bausmė. Todėl, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė M. Ž. gynėjo prašymą skirti psichiatrinę ekspertizę, kadangi tam nebuvo jokio pagrindo. Pagal M. Ž. elgesį po nusikaltimo padarymo galima daryti priešingą išvadą – jis labai gerai apmąstė savo veiksmus, jų pasekmes ir išradingai slėpė nusikaltimo pėdsakus.

Nukentėjusiosios teigimu, jos sūnaus materialinė padėtis buvo gera, po jo mirties ji paveldėjo vertybinių popierių, pinigų, todėl reikalauti iš M. Ž. kažkokių pinigų jis tikrai negalėjo. Tuo tarpu, M. Ž. turėjo finansinių problemų, buvo prasiskolinęs, todėl, siekdamas išvengti skolos grąžinimo, tyčia nužudė S. J. . Šią aplinkybę teisme patvirtino liudytojai, taip pat nuteistojo M. Ž. žmona, kuri nurodė, jog jos vyras turėjo finansinių problemų, daug skolų , krosnyje buvo paslėpęs rankinę su dokumentais ir nepasirašytu vekseliu 10000 Lt sumai. Todėl apeliaciniame skunde nurodyti M. Ž. motyvai, kad S. J. pastoviai reikalavo grąžinti pinigus ir mokėti didelius procentus ir dėl to jis buvo priverstas nužudyti S. J. , yra išgalvoti, siekiant palengvinti savo padėtį. Nužudymo motyvas šiuo atveju buvo savanaudiškas, M. Ž. veiksmai apgalvoti ir šaltakraujiški, į susitikimą su S. J. jis atsinešė nužudymo įrankį – medžioklinį peilį, todėl akivaizdu, kad mintis nužudyti S. J. M. Ž. kilo ne staiga, supykus, o iš anksto tam pasiruošus.

Nukentėjusioji nurodo, kad jos sūnui buvo suduota 13 smūgių peiliu, todėl jis prieš mirtį patyrė dideles kančias ir jokių lengvinančių aplinkybių nuteistojo veiksmuose nėra. Nukentėjusiosios teigimu, apeliaciniame skunde M. Ž. tvirtina, jog teismas turėjo įvertinti jo asmenybę ir tą aplinkybę, kad jis gailisi dėl padaryto nusikaltimo, tačiau jokio gailėjimosi nuteistojo veiksmuose nebuvo ir nėra, jis nuoširdžiai jos niekada neatsiprašė, jokios žalos jai neatlygino. Nukentėjusiosios nuomone, M. Ž. paskirta bausmė yra teisinga, atitinkanti jo padaryto nusikaltimo sunkumą ir įstatymo reikalavimus.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokuroras ir nukentėjusioji prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Nuteistojo M. Ž. apeliacinis skundas atmetamas.

Nuteistasis M. Ž. apeliaciniame skunde neneigia nužudęs S. J. , tačiau nuteistasis nesutinka su jo veikos kvalifikavimu, nurodo, jog įvykio metu jis galėjo būti fiziologinio afekto būsenoje, todėl jo nusikalstama veika turėjo būti kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 130 str., taip pat nuteistasis savo apeliaciniame skunde ginčija nužudymą kvalifikuojančio požymio – savanaudiškų paskatų buvimą jo veikoje bei prašo pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis jo prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi bei padėjimą išaiškinti nusikalstamą veiką, taip pat aplinkybę, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo S. J. elgesys.

Lietuvos Respublikos BK 130 str. nustatyta privilegijuota nužudymo sudėtis, kai nusikalstamos veikos subjektyvioji pusė pasireiškia specifine tiesioginės tyčios forma – afektine tyčia, tai yra kai veika padaroma staiga labai susijaudinus. Nužudymas kvalifikuojamas pagal Lietuvos Respublikos BK 130 str. tada, kai nukentėjusiajam gyvybės atimama kaltininkui esant fiziologinio afekto būsenos, kurią sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo poelgis. Ši būsena nustatoma pagal faktines bylos aplinkybes, prireikus gaunama specialisto išvada arba skiriama teismo psichologinė, teismo psichologinė – psichiatrinė ar kitokia ekspertizė. Nužudymas laikomas padarytu fiziologinio afekto būsenoje ir kvalifikuojamas pagal Lietuvos Respublikos BK 130 str. tik nustačius aplinkybių, nurodytų minėtame straipsnyje, visumą: 1) nukentėjusiojo asmens neteisėtas ar itin įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį poelgis, 2) staiga kilęs kaltininko didelis susijaudinimas dėl tokių nukentėjusiojo veiksmų, 3) kaltininko veiksmai yra greitas atsakas į nukentėjusiojo asmens neteisėtą ar įžeidžiantį poelgį. Neteisėtais asmens veiksmais laikomas bet koks prieš kaltininką ar jo artimą asmenį nukreiptas priešingas teisei nukentėjusiojo elgesys, kuris gali pasireikšti kėsinimusi į asmens gyvybę, sveikatą, turtą, smūgių sudavimu, kankinimu, laisvės atėmimu ir pan., taip pat psichiniu poveikiu – grasinimu panaudoti smurtą, tyčiojimusi, šantažu ir kitaip. Spręsdamas, ar nukentėjusiojo poelgis yra itin įžeidžiantis, teismas atsižvelgia į tai, kiek nukentėjusiojo tyčiniai veiksmai esmingai prieštarauja moralės bei dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę bei orumą ir kaip tai paveikia kaltininką, atsižvelgiant į jo individualias asmenines savybes. Baudžiamasis įstatymas nenurodo konkretaus laiko, per kurį kaltininkas turi padaryti savo veiksmus, tačiau kaltininko atsakas į neteisėtą ar įžeidžiantį poelgį turi sekti iš karto po nukentėjusiojo veiksmų, nes fiziologinio afekto būsena, kai asmuo jaučia didelį susijaudinimą, tęsiasi labai trumpą laiką.

Nuteistasis M. Ž. apeliaciniame skunde nurodo, kad nužudyti S. J. nusprendė po to, kai šis neteisėtai pradėjo reikalauti pasirašyti naujus vekselius bei negražiai atsiliepė apie jo šeimą, t. y. nukentėjusiajam atlikus prieštaraujančius tiek moralės normoms, tiek įstatymams veiksmus, taip pat nuteistasis pažymi, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino pateiktų medicininių dokumentų, iš kurių matyti, kad jam dėl patirtos sunkios galvos traumos buvo diagnozuota psichinė liga – potrauminis asteninis sindromas, kuriai būdingi trumpi pykčio ir agresijos priepuoliai, kurie galėtų paaiškinti daugelį jo veiksmų nusikalstamos veikos padarymo metu, šių veiksmų priežastis, taip pat jo elgesį viso bylos nagrinėjimo metu. Vertinant nukentėjusiojo S. J. veiksmus įvykio metu nuteistojo M. Ž. atžvilgiu bei sprendžiant, ar nukentėjusiojo atlikti veiksmai buvo neteisėti arba itin įžeidžiantys nuteistąjį, labai svarbūs yra nuteistojo M. Ž. parodymai, kadangi kitų asmenų, mačiusių S. J. ir M. Ž. konfliktą 2009 m. liepos 26 d., byloje nenustatyta. Tačiau apie kaltininko tyčios turinį, staigumą (afektinė tyčia), veikos motyvus, tikslus sprendžiama ne vien iš kaltininko parodymų. Kaltininko parodymai gretinami su bylos įrodymų visetu. Kaltininko tyčios turinį, staigumą, kitus subjektyviuosius požymius įrodo ne tik faktiniai duomenys, esantys nusikaltimo subjekto parodymuose, bet ir kiti faktiniai duomenys apie kaltininko elgesį iki nusikaltimo padarymo, nusikaltimo darymo metu, po nusikaltimo padarymo momento, apie nusikaltimo padarymo metu naudotus įrankius, priemones ir pan.

Susipažinus su baudžiamosios bylos medžiaga, matyti, kad nuteistojo M. Ž. parodymai apie S. J. elgesį įvykio metu viso proceso metu nebuvo nuoseklūs. Pirmosios instancijos teisme nuteistasis M. Ž. nurodė, kad 2009 m. liepos 26 d. vykdamas susitikti su S. J. , jis suprato, kad pokalbis su nukentėjusiuoju bus dėl pinigų, t. y. dėl jo skolų S. J. . Kadangi pinigų tuo metu jis neturėjo, prieš vykdamas į susitikimą, pasidarė pinigų – 15000 Lt – ,,lėlę“ tam, kad apgautų S. J. . Atvykus į įmonę, jis sėdėjo su S. J. jo kabinete, jie abu kalbėjosi, S. J. vaišino kava ir mineraliniu vandeniu. Tada S. J. jo pareikalavo pasirašyti 10000 Lt vekselį, žadėdamas, kad tik tada sunaikins 60000 Lt vekselį, kurį, pasak nuteistojo, jis S. J. jau buvo apmokėjęs. Nuteistojo M. Ž. teigimu, su tokiu S. J. pasiūlymu jis nesutiko ir pareikalavo, kad S. J. pirmiausiai sunaikintų 60000 Lt vekselį. S. J. pagrasino dėl skolų kreiptis pas notarus. Tada jis išėjo į lauką ir iš savo automobilio pasiėmė ir atsinešė pasą bei pinigų ,,lėlę“. Grįžęs į kabinetą, jis padavė S. J. pinigų ,,lėlę“, S. J. kažką pasakė apie jo vaikus, S. J. žodžiai jį labai suerzino, tada jis ir smogė S. J. peiliu į krūtinę. Išeidamas iš S. J. kabineto, jis paėmė nuo nukentėjusiojo stalo kažkokius popierius, nepasirašytus vekselius, taip pat paėmė S. J. mobiliojo ryšio telefoną, nukentėjusiojo rankinę, pasiėmė mineralinio vandens buteliuką, puodelį, iš kurių gėrė. Ikiteisminio tyrimo metu atliekant M. Ž. parodymų patikrinimą vietoje, nuteistasis apie jokius nukentėjusiojo grasinimus jo šeimai, vaikams nenurodė. M. Ž. parodymų patikrinimo vietoje metu parodė, jog susitikimo su S. J. metu, jie gėrė kavą, abu draugiškai šnekučiavosi, kalbėjo apie jo 10000 Lt skolos S. J. grąžinimą, S. J. reikalavo grąžinti pinigus, o jis teisinosi, kad pinigų neturi ir, kad juos grąžins vėliau. S. J. rodė jam skolos vekselius, abu išėjo parūkyti, sugrįžę derino skolos grąžinimo datas. Nukentėjusysis S. J. pasakė, kad kreipsis į notarus ir teismą, jeigu jis nesugrąžins skolos. Tada jis, pasakęs S. J. , kad pinigų turi, taip pat pasakęs, jog vekselyje neteisingai įrašyti jo asmens duomenys, nuėjo į automobilį atnešti pasą ir pinigus. Paėmęs iš automobilio pinigų muliažą, ant kurio buvo užrašęs 15 T, būdamas įsitikinęs, kad S. J. pamanys, jog popieriuje suvyniota 15000 Lt, sugrįžo į kabinetą ir padavė pinigų muliažą S. J. . Nukentėjusiajam S. J. pradėjus vynioti pinigų muliažą, jis iš savo lagamino išsitraukė peilį ir juo dūrė sėdinčiam S. J. į krūtinę, nukentėjusiajam nugriuvus ant grindų, jis peiliu badė nukentėjusiajam į krūtinę, pilvą. Po to nuo S. J. stalo jis susirinko su skolomis susijusius dokumentus, paėmė mineralinio vandens buteliuką, puodelį, iš kurių gėrė. S. J. lagaminus, mobiliojo ryšio telefoną, išeidamas iš kabineto, švarko rankove nuvalė durų rankeną ir išvažiavo. Važiuodamas pakelėje išmetė S. J. telefoną, taip pat mineralinio vandens buteliuką ir puodelį. Šauklių kaime laužavietėje jis susikūrė laužą, kuriame sudegino iš S. J. kabineto paimtus dokumentus, taip pat nuteistasis patikslino, kad degino skolos vekselius ir kitus su skolomis S. J. susijusius dokumentus prieš tai juos atidžiai perskaitydamas. Nuplautą medžioklinį peilį jis paslėpė savo namo gyvenamojo namo rūsyje, tarp malkų (t. 3, b. l. 77 – 114). Priešingai nei nurodoma nuteistojo apeliaciniame skunde, jo parodymų patikrinimas vietoje buvo atliktas nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, asmens parodymai, duoti parodymų patikrinimo vietoje metu, yra tinkami įrodymai Lietuvos Respublikos BPK 20 str. prasme, pirmosios instancijos teismas nuteistojo M. Ž. parodymus, duotus parodymų patikrinimo vietoje metu, patikrino baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, t. y. juos teisiamajame posėdyje ištyrė. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, buvo peržiūrėtas vaizdo įrašas, kuriame užfiksuotas S. J. nužudymas 2009 m. liepos 26 d. Minėtame vaizdo įraše jokių konflikto užuomazgų, pykčio, agresijos požymių nuo pat S. J. ir M. Ž. susitikimo pradžios iki smūgių peiliu sudavimo nepastebėta, vaizdo įraše matyti, kad S. J. su M. Ž. susitikę pasisveikino, bendravo ramiai, gėrė kavą, kalbėjosi, apžiūrinėjo dokumentus, M. Ž. išėjus iš kabineto, S. J. gėrė kavą, tvarkė ant stalo gulinčius dokumentus, dirbo su kompiuteriu. Vaizdo įraše užfiksuota, kad sugrįžęs į kabinetą, M. Ž. priėjo prie S. J. stalo, iš rankinės išėmė du daiktus ir padavė juos nukentėjusiajam, kai S. J. paėmė tuos daiktus ir sutelkė dėmesį į juos, M. Ž. staiga iš rankinės išsitraukė peilį ir dūrė juo sėdinčiam prie stalo S. J. į kairiąją krūtinės pusę. 2009 m. spalio 12 d. apžiūros protokole užfiksuota, kad apžiūrėjus S. J. darbinį kompiuteryje, jame buvo rasti atspausdinti penki paprastieji vekseliai, iš kurių turinio matyti, jog M. Ž. skolinasi iš S. J. įvairias pinigų sumas: 2009 m. liepos 27 d. vekselyje nurodyta 10000 Lt suma, 2007 m. rugsėjo 12 d. vekselyje – 33000 Lt suma, 2008 m. gegužės 14 d. vekselyje - 1500 Lt suma, 2008 m. birželio 6 d. vekselyje – 60000 Lt suma, 2008 m. liepos 25 d. vekselyje – 45000 Lt suma (t. 2, b. l. 51 – 59). Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiojo S. J. sugyventinė V. R. pateikė M. Ž. pasirašytą paprastąjį 60000 Lt vekselį, kuriuo nuteistasis įsipareigojo S. J. sumokėti vekselyje nurodytą pinigų sumą ir kurį, liudytojos V. R. teigimu, ji rado namuose tvarkydama S. J. daiktus (t. 1, b. l. 78 – 80). Nuteistojo M. Ž. parodymų bei byloje surinktų ir aptartų įrodymų analizė leidžia daryti išvadą, kad nuteistąjį M. Ž. ir nukentėjusįjį S. J. siejo turtiniai santykiai, t. y. M. Ž. buvo skolingas S. J. pinigų, M. Ž. , vykdamas į susitikimą su S. J. 2009 m. liepos 26 d., žinojo, kad S. J. jį kvietė susitikti dėl skolos grąžinimo, taip pat nuteistasis suvokė, kad skolos grąžinti negalės, nes tuo metu pinigų neturėjo. M. Ž. , žindomas, kad S. J. susitikimo metu reikalaus skolos grąžinimo ir suprasdamas, kad skolos grąžinti nepajėgs, nukentėjusiajam apgauti pasigamino pinigų – 15000 Lt muliažą, pasiėmė medžioklinį peilį. Tokie M. Ž. paruošiamieji darbai patvirtina išankstinį jo ketinimą nužudyti S. J. . Susitikimo metu nukentėjusiajam S. J. pareikalavus grąžinti skolą, nuteistasis M. Ž. išėjo iš kabineto, nuėjo į savo automobilį, iš jo pasiėmė iš anksto padarytą pinigų muliažą, sugrįžęs į kabinetą iš karto nuėjo prie stalo, kur sėdėjo S. J. , padavė nukentėjusiajam pinigų muliažą taip nukreipdamas S. J. dėmesį nuo savęs, bei, pasinaudojęs tuo, kad S. J. sutelkė dėmesį į jam paduotą pinigų muliažą, iš rankinės išsitraukė peilį ir juo dūrė nukentėjusiajam S. J. į krūtinę kairėje pusėje. Nuteistojo M. Ž. išankstinis pasiruošimas nusikaltimui, jo elgesys susitikimo su S. J. metu paneigia nuteistojo teiginius apie staiga kilusį didelį susijaudinimą dėl neteisėtų S. J. veiksmų jo atžvilgiu, taip pat dėl nukentėjusiojo veiksmų kilusią fiziologinio afekto būseną bei leidžia daryti išvadą, kad M. Ž. nužudė S. J. veikdamas tiesiogine apibrėžta iš anksto apgalvota tyčia. Fiziologinio afekto būsenos buvimą paneigia ir nuteistojo M. Ž. elgesys iš karto po nusikaltimo padarymo. Smogęs nukentėjusiajam S. J. peiliu trylika kartų į krūtinę ir pilvą, nuteistasis M. Ž. savitvardos neprarado, nepasimetė, skubiai nuo S. J. stalo surinko ir paėmė su skolomis susijusius dokumentus, naikindamas savo pėdsakus, paėmė nužudytojo mobiliojo ryšio telefoną, mineralinio vandens buteliuką bei puodelį, iš kurių gėrė, išeidamas iš patalpos rankove nuvalė durų rankeną. Važiuodamas į namus, pakeliui išmetė nukentėjusiojo S. J. mobiliojo ryšio telefoną, mineralinio vandens buteliuką, laužavietėje sukūręs laužą, sudegino dalį iš S. J. kabineto paimtų dokumentų, kaip pats nuteistasis parodymų patikrinimo vietoje metu nurodė, prieš tai juos perskaitęs. Aplinkybę, kad M. Ž. tiek nusikaltimo padarymo metu, tiek po nusikaltimo padarymo dėl psichikos būklės galėjo visiškai suvokti pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir valdyti savo veiksmus, patvirtino ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, atliktos teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės išvados. 2011 m. kovo 23 d. – balandžio 26 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte konstatuota, kad M. Ž. nei nusikalstamos veikos padarymo metu, nei po nusikalstamos veikos padarymo lėtiniu psichikos sutrikimu nesirgo ir nebuvo laikino psichikos veiklos sutrikimo būsenoje, dėl psichikos būklės jis galėjo visiškai suvokti pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį (savo veiksmų esmę) ir valdyti savo veiksmus, šiuo metu M. Ž. lėtiniu psichikos sutrikimu taip pat neserga ir nėra laikino psichikos veiklos sutrikimo būsenoje, dėl psichikos būklės jis gali suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, gali teisingai suvokti reikšmingas bylai aplinkybes ir duoti apie tai parodymus (paaiškinimus) (t. 5, b. l. 98 – 105). Byloje surinktų ir aptartų įrodymų visetas leidžia daryti išvadą, kad smūgius peiliu nukentėjusiajam S. J. nuteistasis M. Ž. sudavė ne dėl staigaus didelio susijaudinimo būsenos, kurią sukėlė nukentėjusiojo elgesys, bet, priešingai - nužudė S. J. iš anksto apgalvojęs ir pasirengiąs, veikdamas sąmoningai ir valingai, siekdamas išvengti skolos grąžinimo. Nuteistasis M. Ž. apeliaciniame skunde neigia jo veikoje buvus savanaudiškas paskatas, tvirtindamas, kad įvykio dieną nukentėjusiajam skolingas nebuvo, 60000 Lt S. J. buvo grąžinęs, tačiau šiuos nuteistojo teiginius paneigia byloje surinkti įrodymai. Liudytoja V. R. ikiteisminio tyrimo metu pateikė M. Ž. pasirašytą Lietuvos Respublikos CK 1.105 str., 6.878 str. numatytą vertybinį popierių – paprastąjį 60000 Lt vertės vekselį, kuriuo M. Ž. įsipareigojo sumokėti vekselyje nurodytą pinigų sumą sumokėti iki 2010 m. birželio 6 d. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad minėtą vekselį nuteistasis M. Ž. būtų apmokėjęs. Nuteistojo M. Ž. elgesys iki nusikaltimo padarymo (pinigų muliažo pasigaminimas, siekiant suklaidinti ir apgauti nukentėjusįjį, nukreipti nukentėjusiojo dėmesį) bei po nusikaltimo padarymo (dokumentų, susijusių su skolomis S. J. , paėmimas, vėliau tų dokumentų sudeginimas) rodo, kad nuteistasis M. Ž. paskatos buvo savanaudiškos, t. y. nuteistasis nužudė nukentėjusįjį siekdamas išvengti ne mažesnės kaip 60000 Lt skolos grąžinimo bei sunaikinti visus dokumentus, patvirtinančius skolų S. J. egzistavimą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei teisingai nuteistojo M. Ž. veiką kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 9 p.

Kaip minėta, nuteistasis M. Ž. apeliaciniame skunde prašo pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis jo prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi bei padėjimą išaiškinti nusikalstamą veiką, taip pat aplinkybę, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo S. J. elgesys.

Remiantis Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p., kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar ją darant dalyvavusius asmenis pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato: 1) kad kaltininkas prisipažįsta padaręs baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir 2) kaltininkas nuoširdžiai gailisi arba padeda išaiškinti šią veiką arba nustatyti ją darant dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kai jis savanoriškai, o ne dėl surinktų byloje įrodymų pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes atliekant ikiteisminį tyrimą ar bylą nagrinėjant teisme. Kaltininkas nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo, kai laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį, stengiasi sušvelninti nusikaltimo padarinius. Ši aplinkybė nėra nustatoma vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo, prisipažinimas įvykdžius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą, pagal pranešimo apie padarytą nusikalstamą veiką aplinkybes, duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti ar kaltininko parodymai padeda tinkamai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Šioje baudžiamojoje byloje nukentėjusiojo S. J. nužudymas buvo užfiksuotas nukentėjusiojo darbo kabinete įrengta vaizdo kamera, tačiau, net ir esant akivaizdiems ir neginčytiniems įrodymams, nuteistasis M. Ž. viso proceso metu tik iš dalies pripažino esmines jam inkriminuoto nusikaltimo aplinkybes. Iš bylos duomenų matyti, jog byloje paaiškėjus naujoms aplinkybėms (nuteistojo žmonai J. Ž. pateikus krosnyje rastą S. J. dokumentų rankinę, liudytojai V. R. pateikus S. J. namuose rastą vekselį dėl 60000 Lt paskolos M. Ž. suteikimo), nuteistasis pateikdavo naujas įvykio versijas, taip stengdamasis sušvelninti savo atsakomybę. Po nusikaltimo padarymo M. Ž. paslėpti nusikaltimo pėdsakus, sunaikino dalį dokumentų, tuo apsunkindamas ikiteisminį tyrimą. Esant tokioms nustatytoms bylos aplinkybėms, M. Ž. prisipažinimas nužudžius S. J. negali būti pripažintas atsakomybę lengvinančia aplinkybe Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p. prasme.

Negali būti tenkinamas ir nuteistojo M. Ž. prašymas pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo S. J. elgesys. Provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali pasireikšti įžeidimu, smurtu arba kitokiais tyčiniais veiksmais, nukreiptais tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis. Tokiu atveju kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius nukentėjusiojo veiksmus. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad nuteistasis M. Ž. į susitikimą su S. J. atvyko iš anksto turėdamas tikslą nužudyti nukentėjusįjį, nuteistasis buvo iš anksto pasirengęs padaryti šį nusikaltimą, pasiruošęs pinigų muliažą ir nužudymo įrankį – peilį, nukentėjusiojo S. J. elgesys neįtakojo nusikalstamų M. Ž. veiksmų.

Nuteistasis M. Ž. savo apeliaciniame skunde nesutinka ir su jam paskirtos bausmės dydžiu. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime, konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį Lietuvos Respublikos BK 41 str. 2 d. nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti BK 41 str. 2 d. numatytus bausmės tikslus. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 54 str. Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.

Nusikalstama veika, už kurios padarymą M. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas, priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai, M. Ž. nužudė nukentėjusįjį S. J. dėl savanaudiškų paskatų, veikdamas iš anksto pasiruošęs, tiesiogine apibrėžta tyčia. Byloje nenustatyta nei M. Ž. atsakomybę lengvinančių, nei nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Iš bylos duomenų matyti, kad M. Ž. praeityje neteistas, iki nusikaltimo padarymo dirbo individualioje įmonėje (duomenys neskelbtini), nuteistasis turi šeimą, su mažamečius vaikus, (duomenys neskelbtini) kaimų bendruomenės pirmininkė nuteistąjį charakterizuoja teigiamai. Tačiau kaltininko asmenybę charakterizuojantys duomenys yra tik viena iš Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. nurodytų aplinkybių, į kurias teismas, skirdamas bausmę, privalo atsižvelgti, ši aplinkybė negali būti vertinama atsietai nuo kitų minėtame straipsnyje nurodytų aplinkybių. Įvertinus M. Ž. padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, tyčios formą ir rūšį, nukentėjusiajam S. J. peiliu suduotų smūgių skaičių, padarytų sužalojimų pobūdį, taip pat atsižvelgiant į nuteistojo elgesį po nusikaltimo padarymo (esant akivaizdiems ir neginčytiniems nužudymo įrodymams, M. Ž. bandė paslėpti nusikaltimo pėdsakus, sunaikino dalį dokumentų, tuo apsunkindamas ikiteisminį tyrimą), nuteistajam M. Ž. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirta bausmė, nežymiai didesnė nei straipsnio, numatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje nustatytos bausmės mediana, nelaikytina aiškiai per griežta, jos švelninti nėra teisinio pagrindo.

Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, apeliacinio skundo ribose nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo M. Ž. apeliacinį skundą atmesti.