- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-02-13
- Bylos Nr.
- 2S-194-492/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Volskienė, Tatjana Žukauskienė, Alma Urbanavičienė
- Pareiškėjas
- L. N.
- Suinteresuotas asmuo
- V. N.
- Kategorijos
- 124.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėja Virginija Volskienė Civilinė byla Nr. 2S-194-40/2007
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2007 m. vasario 13 d.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės (pranešėjos) Virginijos Volskienės, teisėjų Tatjanos Žukauskienės, Almos Urbanavičienės teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos L. N. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-4124-156/2006 pagal pareiškėjos L. N. pareiškimą suinteresuotam asmeniui V. N. dėl proceso atnaujinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
L. N. pateikė teismui ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-1805/2006, kuriuo prašė 2000-05-20 paskolos sutartį, sudarytą tarp ieškovės L. N. ir atsakovo V. N. , pripažinti negaliojančia. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2006 m. gegužės 24 d. sprendimu ieškinį atmetė. Nurodė, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2003-11-04 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-283-02/2003 iš L. N. buvo priteista 60 000 Lt skolos V. N. naudai pagal rašytinę 2000-05-20 paskolos sutartį, sudarytą tarp šalių. Šioje byloje nustatyti faktai turi prejudicinę galią, todėl ieškovės ieškinys dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia atmestinas. L. N. pateikė teismui apeliacinį skundą, kurį 2006 m. rugsėjo 1 d. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo nutartimi nuspręsta laikyti nepaduotu, nes atsakovė nesumokėjo nustatyto dydžio žyminio mokesčio.
L. N. 2006-07-26 pateikė teismui prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-1805-614/2006, atleisti pareiškėją nuo prievolės vykdymo kreditoriui V. N. pagal 2000-05-20 paskolos sutartį; pakeisti Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2006-05-24 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1805-614/2006; sustabdyti išieškojimo procesą pagal vykdomąjį raštą 2-283-02/03 vykdomojoje byloje Nr. 33-927/04. Nurodė, kad Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2006 m. gegužės 24 d. sprendimas, kuriuo ieškinys dėl 2000-05-20 paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia buvo atmestas, nebuvo skųstas apeliacine tvarka. Civilinio proceso kodekso 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu procesas turėtų būti atnaujintas, nes sprendime yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida - neteisingai nurodytas civilinės bylos numeris, pažeistos proceso kalbos taisyklės (CPK 329 straipsnio 3 dalies 2 punktas). L. N. nebuvo leista kalbėti gimtąja kalba, todėl ji galėjo būti neteisingai suprasta teismo. Teismas neteisingai taikė CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, nes ieškinio dalykas yra sutarties pripažinimas negaliojančia dėl to, kad pareiškėja pinigų iš atsakovo neėmė. Tuo tarpu Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-283-02/03 nesprendė klausimo, ar L. N. neėmė pinigų iš V. N. . Tai yra ne ta pati aplinkybė, kuri buvo nagrinėjama civilinėje byloje Nr. 2-283-02/03, todėl negali būti taikoma minėta teisės norma. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus reikalavimus – nepagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą užklausti Lietuvos Respublikos pasienio tarnybą apie V. N. sienos kirtimą 2000 m. lapkričio mėn., nes kreditorius pateikė suklastotą pažymą, norėdamas išvengti atsakomybės už prievolės neįvykdymą dėl kreditoriaus kaltės. Teismas nepagrįstai atsisakė priimti Nekilnojamojo turto registro išrašų kopijas, patvirtinančias, kad kreditorius Vilniaus apygardos teisme civilinėje byloje Nr. 2-1629-39/2004 pateikė suklastotą išrašą iš Nekilnojamojo turto registro. Teismas nepagrįstai pripažino faktą, jog ieškovė bylos nagrinėjimo metu patvirtino faktą, kad ji pinigus gavo. Tokia teismo išvada nepagrįsta, neatitinka tikrovės.
Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2006 m. gruodžio 12 d. nutartimi atmetė pareiškėjos prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-1805-614/2006. Nurodė, kad neteisingas bylos numerio nurodymas yra rašymo apsirikimo, o ne teisės normos taikymo klaida, kuri gali būti ištaisyta CPK 276 straipsnio pagrindu. Nagrinėjant bylą dalyvavo vertėjas, todėl pareiškėjai buvo užtikrinta galimybė kalbėti gimtąja savo kalba. Duomenų, kad teismas galėjo neteisingai suprasti pareiškėją dėl netinkamai jos vartotų sąvokų nėra. Prašomoje atnaujinti byloje teismas pagrįstai, siekdamas visapusiško bylos išnagrinėjimo, rėmėsi ankstesniu teismo sprendimu. Tai, kad ieškinys pareikštas kitu pagrindu, nedaro priimtą teismo sprendimą ydingu. Iš bylos medžiagos matyti, kad visi pareiškėjos reikalavimai buvo išspręsti. Tai, kad tam tikras procesinis prašymas nebuvo patenkintas, nesudaro pagrindo atnaujinti procesą. Pareiškėjai buvo išaiškinta teisė į ekspertizę, kurios ji atsisakė. Be to, byloje nėra duomenų, kad V. N. pateikė teismui suklastotą pažymą. Atkreiptinas dėmesys, jog priimdamas sprendimą teismas vadovavosi ne vienu įrodymu, o jų visuma. Teismas nurodė, kad nėra nustatyta aiški esminė materialinės ar proceso teisės normos taikymo klaida, todėl nėra CPK 366 str. 1 d. 9 p. numatyto pagrindo atnaujinti civilinį procesą, pareiškėjos prašymą atmetė.
Šalies argumentai
Pareiškėja L. N. pateikė teismui atskirąjį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 12 d. nutartį ir jos prašymą nagrinėti iš naujo; kreiptis į Konstitucinį teismą su prašymu pateikti išvadą dėl neteisingai pritaikytos teisės normos dėl žyminio mokesčio apmokėjimo civilinėje byloje Nr. 2-1805-614/2006. Nurodė, kad vertėjas buvo pakviestas tik po pareiškėjos kalbos, suteikiant galimybę tik atsakovui turėti vertėją. Civilinėje byloje Nr. 2-1805-614/2006 buvo pareikštas apeliacinis skundas, bet jis nebuvo priimtas, nes teismas netinkamai taikė CPK 80 straipsnio nuostatas. Tokiu būdu vietoj 100 Lt žyminio mokesčio, buvo nurodyta sumokėti 1 800 Lt, dėl to pareiškėjai buvo užkirstas kelias ginčyti teismo sprendimą. Pareiškėja reiškė prašymus paskirti ekspertizę dėl parašo tikrumo nustatymo, tačiau teismas atsisakė juos tenkinti ir tokiu būdu paneigė ieškovės konstitucinę teisę siekti teisingumo lygiomis su atsakovu teisėmis, buvo užkirsta teisė į teisingą teismą, teismas nesivadovavo Konstitucijos 109 straipsniu. Atkreiptinas dėmesys, jog teismas priėmė sprendimą, turintį įtaką S. N. teisėms, tačiau pastarasis byloje nebuvo įtrauktas trečiuoju asmeniu. Byla buvo išnagrinėta neišklausius pareiškėjos nuomonės dėl bylos skyrimo nagrinėti iš esmės. Be to, priėmus tokį sprendimą, buvo pateisintas atsakovo piktnaudžiavimas teise.
Pareiškėjos L. N. prašymą dėl proceso atnaujinimo atsisakytina tenkinti.
Pareiškėja atskirajame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Civilinio proceso kodekso 11 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes neužtikrino vertėjo dalyvavimo teismo posėdyje. Toks apeliantės argumentas yra nepagrįstas, todėl atmestinas. Iš Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2006 m. gegužės 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1805-614/2006 matyti, kad nagrinėjant bylą dalyvavo vertėjas, pareiškėjai buvo užtikrinta galimybė kalbėti savo gimtąja kalba. Tai patvirtina ir 2006-05-10 teismo posėdžio protokolas (1 t. l. 30-39), kuriame nurodyta, jog vertėja dalyvavo nuo teismo posėdžio pradžios, prisiekė įstatymų nustatyta tvarka. Pastabų dėl teismo posėdžio protokolo pareikšta nebuvo. Duomenų, kad teismas galėjo neteisingai dėl pareiškėjos vartotų sąvokų ją suprasti, nėra. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėja nenurodo, kurioje dalyje teismas neteisingai ją suprato bei nepateikia jokių tai patvirtinančių įrodymų, todėl šis argumentas yra nepakankamas tam, kad būtų atnaujintas procesas civilinėje byloje. Atmestinas kaip nepagrįstas apeliantės argumentas, jog jai buvo užkirstas kelias apskųsti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2006 m. gegužės 24 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1805-614/2006, nes teismas neteisingai taikė Civilinio proceso normas, reglamentuojančias žyminio mokesčio dydį. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2006-09-01 nutartimi pareiškėjos apeliacinį skundą laikė nepaduotu, nes apeliantė nesumokėjo nustatyto dydžio žyminio mokesčio. Minėta teismo nutartis apskųsta nebuvo, pareiškėja neprašė atnaujinti apskundimo terminą. Nutartis yra įsiteisėjusi ir galiojanti, nėra pagrindo abejoti jos teisėtumu. Apeliantė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė teisės normas, t.y. rėmėsi CPK 182 str. 1 d. 2 p., numatančiu, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, pripažino galiojančią sutartį, ant kurios yra suklastotas parašas, priimdamas sprendimą vadovavosi suklastota pažyma. Šie apeliantės argumentai yra nepagrįsti, todėl atmesti. Civilinėje byloje Nr. 2-283-02/03 pagal V. N. ieškinį dėl paskolos priteisimo iš L. N. įsiteisėjusiu 2003-11-04 sprendimu buvo nustatyti faktai, kad paskolos sutartis buvo sudaryta, pinigus L. N. gavo, todėl kitoje civilinėje byloje Nr. 2-196-614/06 tokios aplinkybės iš naujo neturėjo būti įrodinėjamos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nėra nustatyta aiški esminė materialinės ar proceso teisės normos taikymo klaida, todėl nėra CPK 366 str. 1 d. 9 p. numatyto pagrindo atnaujinti civilinį procesą, pareiškėjos prašymą atmetė.
Žemesnės instancijos teismas
Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas priimdamas 2006 m. gegužės 24 d. sprendimą išsprendė visus ieškinio reikalavimus. Pažymėtina, kad teismas turi teisę spręsti dėl procesinių prašymų pagrįstumo ir juos patenkinti arba atsisakyti tenkinti. Objektyvių įrodymų, keliančių abejonių, kad byloje pažyma yra suklastota nėra. Pareiškėjai buvo išaiškinta teisė į ekspertizę, tačiau šia teise ji nepasinaudojo. Pažymėtina, kad priimdamas sprendimą teismas vadovaujasi ne konkrečiu įrodymu ar liudytojų parodymais, bet vertina visus byloje esančius įrodymus. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas ar jo dalis, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį prašydamas spręsti, ar tas įstatymas ar teisės aktas atitinka Konstituciją ar įstatymus. Atkreiptinas dėmesys, jog minimame straipsnyje nustatyta teisė kreiptis į Konstitucinį teismą tada, kai teismas pagrįstai abejoja įstatymo ar kito teisės akto konstitucingumu. Vienos iš šalies prašymas ar abejonė dėl teisės normos konstitucingumo neįpareigoja teismo atlikti įstatyme nustatytus veiksmus. Be to, atsakovė ginčija ne konkrečios teisės normos prieštaravimą Konstitucijai, tačiau tai, jog ši norma taikyta neteisėtai ir toks taikymas pažeidžia jos konstitucines teises. Tokių ginčų nagrinėjimas priskiriamas bendrosios kompetencijos teismams, šiuo atveju apeliacinės instancijos teismui – Vilniaus apygardos teismui. Todėl apeliantės prašymas kreiptis į Konstitucinį teismą yra nepagrįstas, atmestinas.
Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta aukščiau, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjos L. N. atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos nutarčiai naikinti ar keisti (CPK 337 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 336 str., 337 str. 1 p., 339 str., teisėjų kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.