Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Teisėjas Audrius Sadauskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-358-168/2011

2011 m. birželio 30 d.

1.2.14.5.3;2.4.8.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Nijolės Sušinskienės, teisėjų Arnoldo Šukaičio ir Algirdo Gapučio, sekretoriaujant Onutei Astrauskienei, dalyvaujant prokurorei Daliai Styrienei, nuteistiesiems R. S., V. K., jų gynėjui advokatui Raimundui Kurkliečiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. S. ir V. K. apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 9 d. nuosprendžio, kuriuo R. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 235 str. 1 d. ir nuteistas 20 MGL (2600 Lt) bauda. V. K. pripažintas kaltu pagal LR BK 235 str. 1 d. ir nuteistas dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis LR BK 75 str. 1 d., 2 d. 7 p., V. K. laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę – 10 MGL (1300 Lt) įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją sumokant per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, įpareigojant per laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. S. nuteistas už tai, kad 2009-12-10 Panevėžio miesto apylinkės teisme, esančiame Panevėžyje, Laisvės a. 17, teismo posėdžio metu, kuris prasidėjo 9.30 val., apklausiamas liudytoju baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), prieš tai įspėtas dėl atsakomybės numatytos LR BK 235 str., už žinomai melagingų parodymų davimą, tyčia melagingai parodė, kad 2004-07-11 R. P. paskolino ūkininkui R. G. 13 500 litų.

V. K. nuteistas už tai, kad 2009-05-04 Panevėžio miesto apylinkės teisme, esančiame Panevėžyje, Laisvės a. 17, teismo posėdžio metu, kuris prasidėjo 9.30 val., apklausiamas liudytoju baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), prieš tai įspėtas dėl atsakomybės numatytos LR BK 235 str., už žinomai melagingų parodymų davimą, tyčia melagingai parodė, kad G. A. paskolino pinigus ūkininkui R. G..

Teismo posėdyje, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nuteistieji bei jų gynėjas prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo R. S. apeliacinį skundą atmesti, nuteistojo V. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, pakeisti nuosprendžio dalį, kuria V. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė ir neskirti V. K. baudžiamojo poveikio priemonės.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinių skundų argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, bylos duomenimis pagrįstą sprendimą pripažindamas V. K. ir R. S. kaltais pagal LR BK 235 str. 1 d.

Nuteistieji V. K. ir R. S. apeliaciniais skundais ginčija kaltę, įrodymų vertinimą ir apylinkės teismo padarytų išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms. Abu apeliantai analogiškai tvirtina asmeniškai matę, kaip R. G. buvo skolinami pinigai, todėl teigia teisme davę teisingus parodymus. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų visumos vertinimas priklauso teismo kompetencijai. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju remdamasis įstatymu sprendžia teismas, tačiau visais atvejais gauti duomenys vertintini bendrame bylos kontekste. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas byloje esančius įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 str. 5 d. įtvirtinto reikalavimo įrodymus vertinti vadovaujantis įstatymu pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir padarė visiškai nekeliančias abejonių išvadas, kad nuteistieji V. K. ir R. S. padarė kiekvienam iš jų inkriminuotą nusikaltimą, o tuo tarpu apeliaciniuose skunduose išdėstyti jų samprotavimai apie neva netinkamą įrodymų vertinimą ir teiginiai, kad jie nepadarė nusikalstamų veikų, už kurias yra nuteisti, yra paneigti byloje sutrinktų ir teismo ištirtų įrodymų visetu. Pažymėtina ir tai, kad apeliaciniuose skunduose išdėstyti teiginiai nėra nauji, juos apeliantai išsakė duodami paaiškinimus pirmosios instancijos teisme ir skundžiamame nuosprendyje jau yra aptarti.

BK 235 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas ikiteisminio tyrimo metu, teisme arba Tarptautiniame baudžiamajame teisme ar kitoje tarptautinėje teisminėje institucijoje būdamas liudytoju ar nukentėjusiu asmeniu davė melagingus parodymus. BK 235 straipsnio prasme melagingais laikomi parodymai, kai jie visiškai ar iš dalies neatitinka tikrovės, ji iškraipoma arba neigiami realūs egzistuojantys faktai ir nurodomi išgalvoti. BK 235 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų objektyvieji požymiai pasireiškia liudytojo ar nukentėjusiojo melagingų parodymų davimu ikiteisminio tyrimo metu arba teisme. Baudžiamajame procese parodymais laikomi faktiniai duomenys apie įrodinėjimo dalyką, t. y. apie nusikalstamos veikos įvykį (nusikalstamos veikos padarymo laiką, vietą, būdą ir kitas aplinkybes); kaltinamojo kaltumą; aplinkybes, turinčias įtakos kaltinamojo atsakomybės pobūdžiui ir laipsniui; kaltinamojo ir nukentėjusiojo asmenybę, jų tarpusavio santykius, santykius su liudytojais; apie byloje esančius kitus duomenis ir kitas bylai svarbias aplinkybes. BK 235 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų subjektyvieji požymiai pasireiškia tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Suprasdamas veikos pavojingumą, kaltininkas nori, kad tikrovės neatitinkanti informacija būtų užfiksuota proceso ar kituose dokumentuose ir panaudota byloje. Kartu pažymėtina, kad kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Vadinasi, kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvūs (vidiniai–psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, vietą, laiką, padėtį, kuri buvo juos padarant, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį ir pagal kitas objektyvias nusikalstamos veikos aplinkybes. Pažymėtina, kad melagingų parodymų teikimo nusikaltimo sudėtis yra formali. Todėl bet kurios alternatyvios veikos, numatytos BK 235 straipsnio 1 dalyje padarymas lemia baigtą nusikaltimą. Baigtumo momentą lemia bylos proceso stadija, kurioje duodami melagingi parodymai, išvados, paaiškinimai.

Dėl nuteistojo R. S. apeliacinio skundo

Nors nuteistasis R. S. ir tvirtina teisme sakęs tiesą, kad matė, kaip R. P. paskolino ūkininkui R. G. 13 500 Lt, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatuodamas apelianto kaltę dėl melagingų parodymų davimo pagrįstai rėmėsi liudytojo R. G. parodymais, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-02-01 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-21-768/2010, Panevėžio apygardos teismo 2010-05-28 nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-248-72/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-14 nutartimi.

Liudytojas R. G. viso bylos tyrimo metu nuosekliai tvirtino, kad iš R. P. jis pinigų nesiskolino. Jo teigimu, prieš 5-6 metus jo ūkio buhalteriją neoficialiai tvarkė R. P., su kuria jis susitarė pagerinti ūkio finansinę situaciją. Atgaline data sudarinėjo pinigų skolinimosi sutartis, kurias jam pateikdavo R. P.. Sutartys buvo reikalingos pateisinti tariamai pirktas prekes skolintais pinigais. Tačiau jokių prekių jis nepirko ir pinigų pagal minėtas sutartis nesiskolino. Tokiais neteisėtais veiksmais tik siekė užvaldyti PVM, taip pagerindamas ūkio finansinę situaciją. Už tai jis kitoje byloje yra pripažintas kaltu. Kad R. G. nesiskolino pinigų iš R. P. yra konstatuota ir įsiteisėjusiais teismų sprendimais - Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-02-01 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-21-768/2010, Panevėžio apygardos teismo 2010-05-28 nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-248-72/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-14 nutartimi. Taigi netikėti nuosekliais liudytojo R. G. parodymais, kuriuos patvirtina ir kiti objektyvūs bylos įrodymai, apylinkės teismas neturėjo jokio pagrindo, todėl pagrįstai jais vadovavosi nustatydamas faktines bylos aplinkybes. Nuteistasis R. S., apklaustas kaip liudytojas 2009-12-10 Panevėžio miesto apylinkės teisme baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), pinigų skolinimosi faktą ir datą – 2004-07-11, kurią tvirtino gerai įsiminęs, siejo su tam tikra data, t.y. metais, kuomet jis sugrįžo iš Anglijos. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad suklastota paskolos sutartis, kurioje nurodyta, kad R. P. skolina R. G. 13 500 Lt, buvo sudaryta 2005-07-11. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuosprendyje konstatavo, kad liudytojo R. S. parodymai, kad jis matęs pinigų – 13 500 Lt skolinimo R. G. faktą ir gerai įsiminęs datą – 2004-07-11, nes tais metais grįžo iš Anglijos, kaip tik patvirtina, kad 2005-07-11, kai tariamai buvo sudaryta paskolos sutartis, jis pinigų skolinimosi fakto matyti negalėjo, t. y. teisme dėl šio fakto melavo. Iš 2009-12-10 teisiamojo posėdžio protokolo baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad prieš apklausą teisme liudytojas R. S. buvo įspėtas dėl atsakomybės pagal LR baudžiamojo kodekso 235 str. už melagingų parodymų davimą. Šios aplinkybės R. S. neginčija, todėl pirmosios instancijos teismas aukščiau paminėtais įrodymais padarė pagrįstą išvadą, kad R. S. apklausiamas kaip liudytojas baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), prieš tai įspėtas dėl atsakomybės, numatytos LR BK 235 str., už melagingų parodymų davimą, tyčia melagingai parodė, kad 2004-07-11 R. P. paskolino ūkininkui R. G. 13 500 Lt. Apylinkės teismas tinkamai atskleidė nuteistojo R. S. padarytos veikos subjektyviuosius požymius – suvokimą, kad jis teisme pateikia tikrovės neatitinkančią informaciją apie bylai reikšmingas aplinkybes, ir norėjimą, kad tokia informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose bei panaudota byloje. Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir apeliantą pagrįstai pripažino kaltu už žinomai melagingų parodymų davimą pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, todėl išteisinti R. S. dėl šios veikos nėra pagrindo.

Tačiau teisėjų kolegija sutinka su nuteistojo R. S. apeliacinio skundo argumentais dėl skundžiamu nuosprendžiu jam neteisingai paskirtos bausmės rūšies.

Lietuvos Respublikos BK 54 str. 1 d. nurodyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Be to, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, jo atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 str. 2 d.). Visos paminėtos aplinkybės turi vienodą reikšmę skiriant bausmę. Įvertinęs visas šias aplinkybes teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Baudžiamasis įstatymas už žinomai melagingų parodymų davimą (BK 235 straipsnio 1 dalį) numato kelias alternatyvias bausmės rūšis: viešuosius darbus arba baudą, arba laisvės apribojimą, arba areštą, arba laisvės atėmimą iki dvejų metų.

Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam R. S. bausmę, nepakankamai atidžiai įvertino visas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes ir dėl to, pažeisdamas teisingumo principą, jam paskyrė savo rūšimi per griežtą bausmę. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatęs, kad R. S. niekur nedirba, praeityje neteistas, padarė tyčinį, nesunkų nusikaltimą, neregistruotas psichikos sveikatos centro apskaitoje, pas psichiatrą ir priklausomybės ligų specialistą nesilankė, administracine tvarka nebaustas, jo nusikalstama veika padaryta atsitiktinai, nėra jo atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių, iš LR BK 235 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytų kelių alternatyvių bausmių apeliantui paskyrė baudos bausmę. Apylinkės teismas visai nemotyvavo savo sprendimo skirti nuteistajam, pirmą kartą teisiamam ir niekur nedirbančiam, bausmę - baudą, nors akivaizdu, kad jam tokios bausmės įvykdymas būtų apsunkintas. Minėtos aplinkybės duoda pagrindą pakeisti šią pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį (LR BPK 328 str. 2 p.) ir atsižvelgus į pirmosios instancijos teismo nustatytas, aukščiau paminėtas aplinkybes, apeliantui paskirti straipsnio sankcijoje numatytą švelniausią bausmės rūšį – viešuosius darbus, jų trukmę nustatant mažesnę nei įstatymo numatytas vidurkis (BK 46 str.). Kolegijos nuomone, tokia apeliantui paskirtos bausmės rūšis bus efektyvi, įgyvendinant bausmės paskirtį.

Dėl nuteistojo V. K. apeliacinio skundo

Nors nuteistasis V. K. ir tvirtina teisme sakęs tiesą, kad matė, kaip G. A. skolino pinigus R. G., pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje konstatuodamas apelianto kaltę dėl melagingų parodymų davimo pagrįstai rėmėsi liudytojo R. G. parodymais, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-02-01 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-21-768/2010, Panevėžio apygardos teismo 2010-05-28 nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-248-72/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-14 nutartimi.

Liudytojas R. G. viso bylos tyrimo metu nuosekliai tvirtino, kad su G. A. sausio mėnesį pasirašė sutartį, bet iš jo pinigų nesiskolino. Tarp jo ir G. A. sudaryta sutartis yra fiktyvi. Liudytojo teigimu, sutartys, kurias jam pasirašyti pateikdavo jo ūkio buhalteriją neoficialiai tvarkiusi R. P., buvo reikalingos pateisinti tariamai pirktas prekes skolintais pinigais. Tačiau jokių prekių jis nepirko, todėl ir pinigų pagal minėtas sutartis jam skolintis nereikėjo. Tokiais neteisėtais veiksmais tik siekė užvaldyti PVM, taip pagerindamas ūkio finansinę situaciją. Už tokius veiksmus jis kitoje byloje yra pripažintas kaltu. Kad R. G. nesiskolino pinigų iš G. A. yra konstatuota ir įsiteisėjusiais teismų sprendimais - Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-02-01 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-21-768/2010, Panevėžio apygardos teismo 2010-05-28 nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-248-72/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-14 nutartimi. Netikėti nuosekliais liudytojo R. G. parodymais, kuriuos patvirtina ir kiti objektyvūs bylos įrodymai, apylinkės teismas neturėjo jokio pagrindo, todėl pagrįstai jais vadovavosi, nustatydamas faktines bylos aplinkybes. Iš 2009-05-04 teisiamojo posėdžio protokolo baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad prieš apklausą teisme liudytojas V. K. buvo įspėtas dėl atsakomybės pagal LR baudžiamojo kodekso 235 str. už melagingų parodymų davimą. Šios aplinkybės V. K. neginčija, todėl pirmosios instancijos teismas aukščiau paminėtais įrodymais padarė pagrįstą išvadą, kad V. K. 2009-05-04 Panevėžio miesto apylinkės teisme, esančiame Panevėžyje, Laisvės a. 17, teismo posėdžio metu, kuris prasidėjo 9.30 val., apklausiamas kaip liudytojas baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), prieš tai įspėtas dėl atsakomybės, numatytos LR BK 235 str., už melagingų parodymų davimą, tyčia melagingai parodė, kad G. A. paskolino pinigus ūkininkui R. G.. Apylinkės teismas tinkamai atskleidė nuteistojo V. K. padarytos veikos subjektyviuosius požymius – suvokimą, kad jis teisme pateikia tikrovės neatitinkančią informaciją apie bylai reikšmingas aplinkybes, ir norėjimą, kad tokia informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose bei panaudota byloje. Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir apeliantą pagrįstai pripažino kaltu už melagingų parodymų davimą pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, todėl išteisinti V. K. dėl šios veikos nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, paskirdamas nuteistajam V. K. bausmę, atsižvelgė į visas LR BK 54 str. numatytas bendrąsias bausmių skyrimo aplinkybes, LR BK 56 str. nuostatas, reglamentuojančias bausmės skyrimą recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą, ir nuosprendyje išsamiai pasisakė dėl V. K. skiriamos bausmės rūšies bei dydžio. Teismas teisingai įvertino tiek V. K. padaryto nusikaltimo, tiek jo asmenybės pavojingumą ir atsižvelgęs į tai, kad apeliantas tyčinį, nesunkų nusikaltimą padarė būdamas anksčiau du kartus teistas ir turėdamas neišnykusį teistumą už tyčinių nusikalstamų veikų padarymą, todėl LR BK 27 straipsnio prasme jis laikytinas recidyvistu, pagrįstai jam parinko griežčiausią BK 235 str. 1 d. sankcijoje numatytos bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytas V. K. paskirtos bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes, sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, jog bausmės tikslai apeliantui gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo, jam atidedant paskirtos bausmės vykdymą bei paskiriant LR BK 75 str. 2 d. 7 p. numatytą įpareigojimą ir baudžiamojo poveikio priemonę. Nuteistasis V. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad jam draudimas išvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms riboja jo galimybę dirbti. Tačiau teisėjų kolegija su tokiu apelianto skundo argumentu nesutinka ir pažymi, kad išvykimas iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms negalimas tik be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo. Taigi LR BK 75 str. 2 d. 7 p. numatytas įpareigojimas, priešingai apelianto teiginiui, galimybės dirbti neapriboja. Be to, apeliantas nepateikė jokių duomenų, kad jis turi susiradęs darbą ir kad minėtas teismo nuosprendžiu skirtas įpareigojimas gali riboti jo galimybę tame darbe dirbti. Nuteistasis V. K., nesutikdamas su teismo sprendimu jam, kaip bedarbiui, skirti baudžiomojo poveikio priemonę - 10 MGL (1300 Lt) įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, nurodo, kad toks teismo sprendimas prieštarauja paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės įgyvendinimui. Teisėjų kolegija su tokiu apelianto skundo argumentu visiškai sutinka. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorės išdėstytais argumentais, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką V. K. teismo nuosprendžiu galėjo būti skiriamos tik LR BK 67 str. 3 d. numatytos baudžiamojo poveikio priemonės.

Šiuo metu galiojantis BK teismui leidžia pilnamečiui asmeniui skirti baudžiamojo poveikio priemones: atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės arba nuo bausmės atitinkamais pagrindais (BK 67 str. 2 d.), kartu su bausme (BK 67 str. 3 d. ) ir atidedant laisvės atėmimo bausmės vykdymą (BK 75 str. 2 d.). Visos baudžiamojo poveikio priemonių rūšys yra išvardytos BK 67 str. 2 d. Kartu su bausme galimų skirti baudžiamojo poveikio priemonių rūšys išvardytos BK 67 str. 3 d.

Įstatymų leidėjas BK 75 straipsnio 2 dalyje neišskyrė jokių baudžiamojo poveikio priemonių, netaikytinų asmeniui, kurio atžvilgiu yra atidėtas laisvės atėmimo bausmės vykdymas. Pagal BK 75 str. 1 d. laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidedamas, kai teismas nusprendžia, kad bausmės tikslai nuteistojo atžvilgiu bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tai reiškia, kad bausmės vykdymo atidėjimas galimas nustačius, kad ši priemonė, paskyrus baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) teismo įpareigojimus bus pakankamai efektyvi, siekiant BK 41 str. išvardytų bausmės tikslų: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pažymėtina, kad iš BK 75 str. 2 d. įstatymo leidėjo naudojamos formuluotės akivaizdu, jog bausmės vykdymo atidėjimo atveju nuteistajam galima skirti tik vieną baudžiamojo poveikio priemonę, o kitais galimo baudžiamojo poveikio priemonių skyrimo atvejais – ir kelias (BK 67 str. 6 d.). Iš to darytina išvada, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimo bausme, BK 67 str. 3 d. pagrindu kartu su bausme gali būti paskirta viena ar kelios baudžiamojo poveikio priemonės, o po to, padarius išvadą apie bausmės tikslų pasiekimo galimumą be realaus bausmės atlikimo, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidedamas ir paskiriama dar viena baudžiamojo poveikio priemonė, t.y. pastaroji baudžiamojo poveikio priemonė skiriama jau visiškai kitu pagrindu - ne su bausme, o atidedant bausmės vykdymą.

BK 75 str. 4 d. nurodyta, kad jei bausmės vykdymo atidėjimo metu nuteistas asmuo tinkamai vykdo jam skirtą baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) įpareigojimą (įpareigojimus), pasibaigus bausmės vykdymo atidėjimo terminui jis atleidžiamas nuo bausmės, o jei jų nevykdo - bausmės vykdymo atidėjimas panaikinamas ir toks asmuo siunčiamas atlikti laisvės atėmimo bausmę. Šio įstatymo analizė leidžia daryti išvadą, kad panaikinus bausmės vykdymo atidėjimą (nuteistąjį pasiuntus atlikti laisvės atėmimo bausmės), kartu panaikinama ir dėl bausmės vykdymo atidėjimo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė ir (ar) įpareigojimas (įpareigojimai), t.y. tokiu atveju toliau nebegali būti vykdoma ir šiuo pagrindu paskirta baudžiamojo poveikio priemonė. Tuo tarpu kitais pagrindais (tarp jų ir kartu su bausme) paskirtų baudžiamojo poveikio priemonių nevykdymas, pagal BK 74 str. 2 d. nuostatą traktuotinas kaip nauja nusikalstama veika, už kurią atsakomybė numatyta BK 243 straipsnyje ir nubaudimas už tai nuteistojo neatleidžia nuo pareigos įvykdyti paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę.

Taigi įstatymo leidėjas yra numatęs visiškai skirtingas pasekmes už skirtingais pagrindais paskirtų baudžiamojo poveikio priemonių nevykdymą. Pažymėtina ir tai, kad laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo nepilnamečiams asmenimis tvarką ir sąlygas reglamentuoja BK 92 straipsnis, kurio 2 dalyje aiškiai nurodyta, kad atidėdamas bausmės vykdymą, teismas nepilnamečiui paskiria vieną ar kelias auklėjamojo poveikio priemones, išskyrus atidavimą į specialią auklėjimo įstaigą. Nepilnamečiui skirtinos auklėjimo poveikio priemonės yra išvardytos BK 82 str. 1 d., o jos 3 punkte numatyta priemonė - nemokami auklėjamojo pobūdžio darbai, kuri savo esme (pagal skyrimo pagrindus, terminus, tvarką ir kt.- BK 70 str., 85 str.) yra analogiška BK 67 str. 2 d. 3 p. nustatytai baudžiamojo poveikio priemonei - nemokamiems darbams (ši baudžiamojo poveikio priemonė, pagal BK 67 str. 3 d. kartu su bausme neskirtina). Taigi, akivaizdu, kad nepilnamečiui nuteistajam nemokamus auklėjamojo pobūdžio darbus skirti atidedant bausmės vykdymą galima, todėl nelogiška būtų manyti, kad analogiška priemonė negali būti skiriama pilnamečiui nuteistajam. Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas V. K. pagrįstai skyrė baudžiamojo poveikio priemonę, tačiau parinko netinkamą jos rūšį.

Atsižvelgusi į tai, kad nuteistasis niekur nedirba bei nėra duomenų apie kitus jo turimus pragyvenimo šaltinius, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo nuteistajam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė - 10 MGL (1300 Lt) įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą keistina taip pat efektyvia padėti įgyvendinti bausmės paskirtį baudžiamojo poveikio priemone – nemokamais darbais, kurių dydis skirtinas mažesnis nei vidurkis (BK 70 str. ). Ši nuosprendžio dalis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (LR BPK 328 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 9 d. nuosprendį pakeisti:

R. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 str. 1 d. nubausti penkių mėnesių viešųjų darbų bausme, įpareigojant jį per mėnesį neatlygintinai dirbti 15 valandų visuomenės labui.

Vadovaujantis LR BK 67 str. 2 d. 3 p., 70 str., 75 str. 1 d., 2 d. V. K., kuriam pagal LR BK 235 str. 1 d. paskirtos dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – 40 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, juos atliekant per keturis mėnesius nuo šio nuosprendžio priėmimo.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.