Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Kukalio (kolegijos pirmininkas), Virginijos Lozoraitytės ir Rūtos Palubinskaitės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Virgera“ administratoriaus UŽDAROSIOS AKCINĖS BENDROVĖS VERSLO ADMINISTRAVIMO IR TEISĖS PASLAUGŲ BIURAS įgalioto asmens E. J. apeliacinį skundą dėl Druskininkų miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-581-297/2012 pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Virgera“ administratoriaus UŽDAROSIOS AKCINĖS BENDROVĖS VERSLO ADMINISTRAVIMO IR TEISĖS PASLAUGŲ BIURAS įgalioto asmens E. J. ieškinį atsakovei Valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“, trečiajam asmeniui bankrutuojančiai akcinei bendrovei bankas SNORAS dėl draudimo išmokos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustat ė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaudamasi CPK 320 straipsnio 1 dalimi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija bylą išnagrinėjo neperžengdama apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrino ir nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai ištyrė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, įsipareigojimų pagal prievoles, prisiimtas iki bankroto bylos įmonei iškėlimo, tolimesnį vykdymą, teisinį bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių statusą, jų tarpusavio teisinių santykių pobūdį po bankroto bylos įmonei iškėlimo, taip pat bankrutuojančios kredito įstaigos paskolos gavėjų galimybes gauti draudimo išmoką tuo atveju, kai jų turimi indėliai ar įsipareigojimai investuotojui yra mažesni nei jų įsipareigojimai pagal paskolos sutartis. Teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Iš esmės ginčas civilinėje byloje yra kilęs dėl tinkamo Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (Valstybės Žinios, 2002, Nr. 65-2635) 12 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo. Pažymėtina, jog minėtas įstatymas reglamentuoja indėlių, laikomų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka įsteigtuose bankuose, Lietuvos Respublikoje įsteigtuose užsienio bankų filialuose bei Centrinėje kredito unijoje ir kredito unijose, draudimo tvarką ir šių indėlių draudimo išmokų dydį bei bankų, finansų maklerio įmonių ir valdymo įmonių, turinčių teisę teikti investicines paslaugas, taip pat bankų filialuose, užsienio finansų maklerio įmonių ir valdymo įmonių filialuose prisiimtų įsipareigojimų investuotojams draudimo tvarką ir draudimo išmokų dydį (1 straipsnio 1 dalis). Todėl teisėjų kolegija sutinka tiek su pirmosios instancijos teismo sprendimo, tiek ir su atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentu, jog šios bylos ginčo dalykas yra ne banko sąskaitoje laikomų piniginių lėšų priteisimas, o draudimo išmokos pagal minėtą įstatymą priteisimas, dėl ko spręstina, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai identifikavo ginčo objektą tinkamai pritaikydamas ginčo santykiams taikytinas teisės normas.

Remiantis byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad ieškovę Uždarąją akcinę bendrovę „Virgera“ ir trečiąjį asmenį Akcinę bendrovę banką SNORAS siejo paskolos teisiniai santykiai. Nustatyta, kad kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią Uždarajai akcinei bendrovei „Virgera“ buvo suteiktas 2 757 000 Lt dydžio kreditas, kurį paskolos gavėja įsipareigojo grąžinti iki 2014 m. balandžio 17 d., buvo sudaryta 2007 m. liepos 17 d. (b.l. 13-14, 36-46). Ieškovei nevykdant savo įsipareigojimų, 2008 m. lapkričio 25 d. trečiasis asmuo vienašališkai nutraukė tarp šalių sudarytą kredito sutartį prieš terminą (b.l. 35). Taip pat nustatyta, kad 2010 m. sausio 14 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-71-578/2010 Uždarajai akcinei bendrovei „Virgera“ buvo iškelta bankroto byla (b.l. 7), o 2010 m. kovo 24 d. nutartimi patvirtintas bankrutuojančios įmonės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, tarp kurių ir hipoteka užtikrintas Akcinės bendrovės bankas SNORAS 3 199 927,89 Lt dydžio finansinis reikalavimas (b.l. 8, 13-14). Taigi, iškėlus ieškovei bankroto bylą, trečiasis asmuo buvo pripažintas ieškovės kreditoriumi. Byloje esanti informacija apie sąskaitas (b.l. 10-11) patvirtina, kad trečiojo asmens administruojamoje apeliantės sąskaitoje likutis 2012 m. vasario 7 d. atitinkamai buvo 6 997,60 Lt ir 342,53 Lt. Apeliantės administratoriaus įgaliotas asmuo 2012 m. sausio 12 d. pateikė pretenziją Valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“, nurodydamas sąskaitų numerius, o taip pat pažymėdamas, kad apeliantė turi paskolą banke, tačiau, iškėlus bankroto bylą, paskola nėra grąžinama. Taigi apeliantės administratoriaus įgaliotas asmuo kreipėsi į atsakovą dėl draudimo išmokos lygios 7 340,13 Lt, t. y. sumai buvusiai apeliantės banko sąskaitoje trečiojo asmens bankroto bylos iškėlimo momentu, išmokėjimo, tačiau atsakovė atsisakė tą padaryti remdamasi Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punktu. Apeliantė ginčija tokį atsakovės sprendimą, teigdama, kad toks atsakovės sprendimas yra neteisėtas, kadangi minėta įstatymo norma netaikytina apeliantės atžvilgiu, nes trečiojo asmens bankroto bylos iškėlimo dieną ji buvo bankrutavusi įmonė, paskolos santykiai tarp trečiojo asmens ir apeliantės jau buvo pasibaigę.

Dėl bankrutuojančios įmonės kaip paskolos gavėjos teisinio statuso Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo kontekste

Remiantis Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo nuostatomis tuo atveju, kai įvyksta draudžiamasis įvykis minėto įstatymo 2 straipsnio 2 dalies prasme (bankui iškeliama bankroto byla), atsakovė – valstybės įmonė, apdraudusi įstatyme nustatytus indėlius ir įsipareigojimus investuotojams minėto įstatymo nustatyta tvarka, išmoka indėlininkams draudimo išmokas remiantis pirmiau nurodyto įstatymo ir atsakovės tarybos 2001 m. kovo 26 d. nutarimu Nr. 4 patvirtinta „Draudimo išmokų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarka“. Tačiau minėto įstatymo 12 straipsnyje yra įtvirtintos išimtys, kurioms esant draudimo išmokos nėra mokamos, dėl vienos iš kurių ir yra kilęs ginčas nagrinėjamoje byloje. Remiantis minėto įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punktu draudimo išmokos nemokamos banko, kredito unijos ar įmonės paskolos gavėjams, jeigu indėliai ar įsipareigojimai investuotojui ne didesni už jų įsipareigojimus (negrąžintas paskolas su palūkanomis). Tai reiškia, kad draudimo išmoka indėlininkui nėra mokama, jeigu banko bankroto bylos iškėlimo dieną indėlio suma yra mažesnė nei bankui indėlininko negrąžinta paskola su palūkanomis. Analizuojant minėto įstatymo nuostatą paminėtina, kad šiuo atveju reikšminga aplinkybe, kuri nulemia draudimo išmokos nemokėjimą įvykus draudiminiam įvykiui, laikytina banko suteiktos indėlininkui paskolos su palūkanomis negrąžinimas banko bankroto bylos iškėlimo dieną. Akivaizdu, kad šiuo atveju yra reikšmingas tik paskolos su palūkanomis negrąžinimo faktas, bet ne banko ir indėlininko paskolos teisinių santykių faktinė padėtis, t. y. ar paskolos sutartis yra pasibaigusi suėjus jos terminui, ar sutartis vienašališkai nutraukta vienos iš šalių ir pan. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl pareikšto reikalavimo pagrįstumo kredito sutarties nutraukimo prieš terminą fakto nelaikė lemiančiu apeliantės ir trečiojo asmens tarpusavio santykių pagal kredito sutartį pasibaigimo ir pagrįstai sprendė, kad net trečiajam asmeniui vienašališkai nutraukus tarp šalių sudaryta sutartį, o po to apeliantei iškėlus bankroto bylą, apeliantės įsipareigojimai pagal minėtą kredito sutartį nepasibaigė, dėl ko ji ir toliau laikytina paskolos gavėja trečiojo asmens atžvilgiu, dėl ko atsakovė pagrįstai esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms atsisakė išmokėti apeliantei draudimo išmoką. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentais dėl to, kad apeliantei iškėlus bankroto bylą neva pasikeitė jos ir trečiojo asmens teisinis santykis (iš paskolos davėjo ir gavėjo į skolininką ir kreditorių), dėl ko Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (Valstybės Žinios, 2002, Nr. 65-2635) 12 straipsnio 1 dalies 4 punktas apeliantės atžvilgiu negalėjo būti taikomas. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė nepagrįstai ir nesant jokio teisinio pagrindo nurodo, jog nutraukus kredito sutartį jos ir trečiojo asmens kaip paskolos davėjo ir paskolos gavėjo teisiniai santykiai pasibaigė, kad jos įsipareigojimai pagal minėtą sutartį yra pasibaigę, kadangi trečiojo asmens kreditorinis reikalavimas yra patvirtintas apeliantės bankroto byloje. Tokia apeliantės pozicija yra nepagrįsta ir vertintina kritiškai. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog iškėlus bankroto bylą tam tikru aspektu pasikeičia bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių teisinė padėtis, tačiau tai, kad bankroto byloje šiuo konkrečiu atveju apeliantė tapo bankrutuojančia įmone (skolininke), o paskolos davėjas, trečiasis asmuo – kreditoriumi, negali lemti apeliantės prievolių pasibaigimo paskolos davėjui. Atsižvelgiant į tai, negalima sutikti ir su apeliacinio skundo argumentu, jog, iškėlus įmonei bankroto bylą, santykiai, susiklostę tarp kreditoriaus ir bankrutuojančios įmonės iki bankroto bylos iškėlimo, pasibaigia, pasikeičia minėtų subjektų statusas ir jie tampa nepriklausomi nuo iki bankroto bylos iškėlimo įmones siejusių santykių. Kaip jau buvo nurodyta, vien bankroto bylos įmonei iškėlimas negali sąlygoti bankrutuojančios įmonės ir jos kreditoriaus santykių pasibaigimo, manymo, jog tokiu atveju minėti subjektai tampa nepriklausomi nuo juos iki bankroto bylos iškėlimo siejusių santykių. Priešingai, sutiktina su atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytu motyvu, jog CK 6.870 straipsnyje nėra numatyta, kad paskolos gavėju nelaikomas bankrutavęs asmuo. Taigi, būtent tuo pagrindu, kad apeliantę ir trečiąjį asmenį siejo sutartiniai paskolos teisiniai santykiai, net ir trečiajam asmeniui nutraukus kredito sutartį prieš terminą vienašališkai, apeliantei išliko pareiga grąžinti suteiktą paskolą ir tinkami įvykdyti savo įsipareigojimus, dėl ko jos bankroto byloje buvo patvirtintas trečiojo asmens kreditorinis reikalavimas.

Dėl atsisakymo išmokėti draudimo išmoką Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu ir vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymo

Apeliaciniame skunde teigiama, kad atsakovė, atsisakius išmokėti draudimo išmoką apeliantei Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu atliko vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, kas yra draudžiama remiantis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo nuostatomis. Remiantis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktu įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą yra draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas yra galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad nesant įstatyme numatytų sąlygų iškėlus įmonei bankroto bylą yra draudžiamas vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymas, tačiau negalima sutikti su tuo, kad atsakovė vienašališkai taiko įskaitymą, kaip vieną iš prievolių pasibaigimo būdų. Pažymėtina, kad remiantis CK 6.130 straipsnio 1 dalimi prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal reikalavimo momentą. Taigi, norint taikyti įskaitymą, kaip vieną iš prievolių pasibaigimo būdų, įskaitymą taikantis subjektas turi turėti priešpriešinį vienarūšį reikalavimą asmeniui, kurio atžvilgiu taikomas įskaitymas. Pažymėtina, kad šiuo atveju ginčas tarp šalių yra kilęs iš draudimo teisinių santykių, dėl ko atsakovė apeliantės atžvilgiu jokio reikalavimo neturėjo ir negalėjo turėti, nes apeliantės ir atsakovės jokie teisiniai santykiai, reikšmingi draudimo išmokos mokėjimui, kaip galima spręsti iš bylos duomenų, iki tol neturėjo, jų nesiejo jokie prievoliniai teisiniai santykiai, kurių pagrindu atsakovė galėtų taikyti prievolių įskaitymą. Teisėjų kolegijos manymu, teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovė jokių tarpusavio reikalavimų įskaitymo nėra padariusi ir motyvavo, kad atsakovė nėra apeliantės bankroto bylos dalyvė, dėl ko ji neturėjo net galimybės atlikti įskaitymą. Teisėjų kolegijos manymu, apeliantė šiuo atveju maišo du tarpusavyje nesusijusius dalykus: apeliantės ir trečiojo asmens santykius apeliantės bankroto byloje, ir valstybės nustatytą indėlių, laikomų bankų sąskaitose, draudimo apimtį. Aptariamu atveju draudimo išmokos nemokėjimo negalima traktuoti kaip trečiojo asmens reikalavimo įskaitymo patenkinant savo kreditorinį reikalavimą pažeidžiant Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo nuostatas, nes paprasčiausiai esant tokioms situacijoms, kaip nagrinėjamo ginčo, įstatymų leidėjas yra nustatęs išimtį, kai draudimo išmoka nėra mokama.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo jas atlyginant iš administravimo išlaidoms skirtų lėšų

Apeliaciniu skundu skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl bylinėjimosi išlaidų, kurios priteistos atsakovei iš apeliantės, jas atlyginant iš administravimo išlaidoms skirtų lėšų. Nurodoma, kad teismas tokį sprendimą priėmė nepateikęs jokių motyvų ar pasvarstymų. Apeliaciniame skunde teigiama, kad apeliantės kreditorių susirinkimas administravimo išlaidų sąmatoje nėra patvirtinęs jokių papildomų išlaidų bylinėjimosi išlaidoms atlyginti, o remiantis kasacinio teismo praktika tuo atveju, jei įmonė patiria išlaidų po bankroto bylos iškėlimo, yra tik svarstytina, ar jos neturėtų būti priskirtos prie administravimo išlaidų. Su šiuo apeliacinio skundo argumentu teisėjų kolegija taip pat nesutinka, kadangi pirmosios instancijos teismas savo sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo iš administravimo išlaidoms skirtų lėšų pagrindė ne tik Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 36 straipsniu, bet ir konkrečia aukštesnės instancijos teismo praktika, kurioje aiškiai ir konkrečiai nurodyta, kad įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, piniginė prievolė, atsiradusi išsprendus procesinį bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, priskirtina prie šios bankrutavusios įmonės administravimo išlaidų, dėl ko kreditorių reikalavimai dėl tokių lėšų grąžinimo tenkintini Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka kartu su kitomis administravimo išlaidomis (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2097/2012). Taigi esant tokiai formuojamai teismų praktikai teismas pagrįstai ir tinkamai išsprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą, teisėjų kolegijos manymu, nurodydamas teismų praktiką, bei pakankamai motyvavo tokį savo sprendimą, todėl reikalavimas papildomai nurodyti motyvus ar pasvarstymus yra nepagrįstas.

Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nenukrypo nuo aukštesnės instancijos teismų formuojamos praktikos analogiškose bylose, todėl tenkinti apeliacinio skundo jame nurodytais argumentais nėra teisinio ir faktinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kaip neturinčių reikšmės priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, išsamiai teisėjų kolegija nepasisako.

Rezoliucinė dalis

n utaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Druskininkų miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.