Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Žironas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 16 d. nutarties, kuria netenkintas prašymas dėl nuostolių, atlyginimo užtikrinimo civilinėje byloje Nr. e2-1085-881/2016 pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Grangeras“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Nekilnojamojo turto valdymas“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismas nepagrįstai nenustatė grėsmės, kad dėl atsakovės atžvilgiu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovė gali patirti labai didelius nuostolius, kurie ateityje tik didės ir, kurių atlyginimas neabejotinai gali būti apsunkintas net ir ieškovei turint bankrutuojančios įmonės statusą.Atsakovė ir „Swedbank“, AB 2006 m. sausio 28 d. ir 2009 m. spalio 2 d. sudarė kredito sutartis, pagal kurias bankas suteikė 3 180 644,19 Eur kreditą. Prašymo dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo pateikimo metu negražinta kredito suma buvo lygi 1 431 627,73 Eur. 2016 m. sausio 20 d. atsakovė gavo banko raštą Nr. SR/16-1590 dėl kredito sutarčių vienašalio nutraukimo prieš terminą, jei paaiškės aplinkybės, kad kredito mokėjimai nebus vykdomi laiku. Be to, bankas pareikalavo, kad atsakovė pateiktų visą turimą informaciją apie bylą bei išreikštų poziciją dėl banko dalyvavimo. Taigi dėl atsakovės atžvilgiu taikomų laikinųjų apsaugos priemonių yra susidariusiu ypač nepalanki situacija, kurios teismas tinkamai neįvertino.Kredito sutarčių nutraukimo atveju atsakovės veikla sutriktų, kadangi panaudojusi turimus aktyvus įsipareigojimų bankui vykdymui, atsakovė nebegalėtų vykdyti įsipareigojimų kitiems kreditoriams, kas galėtų sąlygoti atsakovės nemokumą. Be to, atsakovė neturėtų net objektyvių galimybių tinkamai užtikrinti savo interesų derantis su nauju kredito davėju, todėl būtų priversta prisiimti nepalankesnes sąlygas, nei kad galėtų susiderėti įprastomis sąlygomis. Aplinkybė, kad ieškovė yra bankrutuojanti įmonė, tik patvirtina tai, kad ji negalės atlyginti atsakovės dėl jos atžvilgiu taikomų laikinųjų apsaugos priemonių patiriamus nuostolius. Atsakovės galimų patirti nuostolių suma (1 431 627,73 Eur) yra ypač didele.Šiuo metu susidarė akivaizdus ieškovės ir atsakovės interesų balansas. Ieškovė turėtų prisiimti savo veiksmų - prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pasekmes ir pateikti atsakovės nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą.

Atsakovė, ginčydama nutartį netenkinti jos prašymo dėl nuostolių, patiriamų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo ir teigdama, kad egzistuoja reali nuostolių atsiradimo ateityje tikimybė, rėmėsi tik 2016 m. sausio 18 d. AB „Swedbank“ raštu Nr. SR/161590 dėl informacijos pateikimo. Šis raštas tik patvirtina, kad AB „Swedbank“, vadovaudamasis sudarytomis kredito sutartimis, kreipėsi į atsakovę su prašymu pateikti duomenis apie jos finansinę būklę, bei nurodė, jog bankui nutraukus minėtas kredito sutartis, atsakovė būtų priversta grąžinti bankui nesumokėto kredito dalį. Tačiau iš kredito sutarčių kylanti pareiga grąžinti gautą kreditą, nėra ir negali būti laikoma atsakovės patiriamais nuostoliais.Atsakovė nepagrindė nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimo užtikrinimo instituto taikymo pagrindų, nenurodė jokių pagrįstų aplinkybių, kurios leistų suabejoti pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumu. Teismas tinkamai ištyrė ir įvertino aplinkybės, jog dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių šalių interesų pusiausvyra nėra pažeista bei ieškovei nesuteiktas nepagrįstas pranašumas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkinamas.

Apeliacinės instancijos teisme vertinamas nuostolių, galimų dėl apeliantės atžvilgiu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimo užtikrinimo netaikymo pirmosios instancijos teisme pagrįstumas (CPK 320 straipsnis, 338 straipsnis).

Byloje nustatyta, kad apeliantei UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ galioja laikinosios apsaugos priemonės, pritaikytos Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 8 d. nutartimi, kurią Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. vasario 18 d. nutartimi paliko nepakeistą, t. y. ieškovės prašymu areštuotas apeliantės nekilnojamasis ir (ar) kilnojamasis turtas, neviršijant ieškinio sumos (182 696,65 Eur), o turto neužtenkant ir (ar) esant nepakankamai apeliantės piniginės lėšos, leidžiant apeliantei iš areštuotų lėšų mokėti darbuotojams darbo užmokestį, mokėti mokesčius valstybei ir privalomąsias socialinio draudimo įmokas bei atsiskaityti su ieškove.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimo užtikrinimo būtinumo. Apeliantės teigimu, jos taikytos laikinosios apsaugos priemonės ieškovės BUAB „Grangeras“ ieškinio reikalavimų užtikrinimui kelia grėsmę jos įsipareigojimų kredito įstaigai vykdymui, t. y. tvirtina, kad dėl įmonės turto arešto kreditą suteikusi įstaiga („Swedbank“, AB) gali prieš terminą nutraukti 2006 m. sausio 28 d. ir 2009 m. spalio 2 d. sudarytas kredito sutartis. Tokius teiginius, pasak apeliantės, pagrindžia dar 2016 m. sausio 18 d. atsiųstas „Swedbank“, AB raštas Nr. SR/16-1590.

CPK 146 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalies prašymu teismas nutartimi gali pareikalauti, kad ieškovas ar kitas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo padavęs asmuo per teismo nustatytą terminą pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. Šių nuostolių atlyginimas gali būti užtikrinamas ir banko garantija.

Sprendžiant klausimą dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo instituto taikymo būtina nustatyti dvi aplinkybes: pirma, teismas turi pripažinti, kad yra reali nuostolių atsiradimo ateityje tikimybė arba, jog nuostoliai jau yra atsiradę, ir, antra, teismas turi nustatyti, kad dėl kokių nors ieškovo veiksmų ar kitų aplinkybių, atsakovo nuostolių atlyginimas ateityje (priėmus galutinį galbūt ieškovui nepalankų teismo sprendimą) gali būti apsunkintas arba pasidarys nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2401/2011; 2014 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-541/2014; 2015 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-765-241/2015 ir kt.). Be to, kaip pagrįstai atkreipė dėmesį ir pirmosios instancijos teismas, tikėtinų nuostolių susidarymo mechanizmas turi būti a priori aiškus ir pagrįstas bei priežastiniu ryšiu susijęs su pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-765-241/2015).

Šiuo atveju apeliantė nuostolių tikėtiną atsiradimą (t. y. pirmąją šio instituto taikymo sąlygą) grindžia tuo, kad dėl jos turtui taikyto arešto bankas gali nutraukti kredito sutartis, dėl ko apeliantei tektų pareiga iš karo grąžinti visą likusią kredito sumą bei palūkanas (1 431 627,73 Eur. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Vilniaus apygardos teismas 2015 m. spalio 8 d. nutartimi, nutartimi taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, visų pirma nustatė areštuoti apeliantei UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, turtines teises, ir tik materialaus turto nesant ar esant nepakankamai, teismas nurodė areštuoti trūkstamai sumai ieškovės pinigines lėšas. Turto arešto aktų registro duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis), ieškovės BUAB „Grangeras“ ieškinio reikalavimų užtikrinimui buvo areštuotas tik nekilnojamasis turtas. Todėl, atsižvelgiant į šiuos duomenis bei į Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 8 d. nutartimi nustatytą laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tvarką (t. y. areštas visų pirma taikomas materialiam turtui, o lėšoms tik tuo atveju, jei materialaus turto nepakaktų), konstatuotina, kad apeliantės piniginių lėšų areštas, siekiant užtikrinti šioje byloje ieškovės BUAB „Grangeras“ pareikštų reikalavimų įvykdymą, realiai neturėtų būti taikomas. Priešingų įrodymų, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones yra areštuotos apeliantei priklausančios piniginės lėšos, dėl ko pastarajai negalint vykdyti kreditavimo sutartimis prisiimtų įsipareigojimų kyla šių sutarčių nutraukimo grėsmė, apeliantė taip pat nepateikė (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Todėl nėra pagrindo konstatuoti apeliantės atskirajame skunde nurodytos nuostolių atsiradimo grėsmės, kuria apeliantė grindė savo reikalavimą taikyti nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutą. Taigi byloje nėra įrodyta pirmoji būtina šio instituto taikymo sąlyga, o nesant bent vienos iš pirmiau nurodytų sąlygų, nuostolių atlygimo užtikrinimas negalimas.

Nesant nuostolių atsiradimo dėl šioje konkrečioje byloje pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių realios tikimybės, nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutas negali būti taikomas. Šalių argumentai dėl ieškovės teisinio statuso ir jos finansinės padėties bei galimybės vėliau atlyginti nuostolius, nebeturi teisinės reikšmės sprendžiamo klausimo išnagrinėjimo rezultatui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl šių argumentų plačiau nepasisako.

Tokiu atveju pripažintina, kad apeliantės UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ nuostolių atsiradimo galimybė dėl nagrinėjamoje byloje jai pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių neįrodyta (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis), ir pirmosios instancijos teismas šį klausimą išsprendė teisingai. Atskirojo skundo motyvai pagrindo kitokiai, nei pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, neteikia, todėl nutartis paliktina nepakeista.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartį palikti nepakeistą.