Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Bieliauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Albino Bielskio ir Lino Šiukštos,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2017 m. kovo 16 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų.

A. S. G. naudai iš V. V., priteista 10 000 eurų neturtinei, R. G. naudai – 821 eurų turtinei ir 5000 eurų neturtinei, D. G. naudai – 3000 eurų neturtiniai žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

jis 2016 m. gegužės 31 d. apie 17.40 val. UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančiame alaus bare, esančiame (duomenys neskelbtini), dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio peiliu dūrė R. G. 3 kartus į kairę ranką ir 1 kartą į krūtinę, padarydamas kiauryminę durtinę – pjautinę krūtinės ląstos kairės pusės žaizdą su kairiojo plaučio, širdiplėvės ir širdies pažeidimais, durtinę – pjautinę žaizdą kairiame žaste su paviršiniu raumenų pažeidimu ir dvi paviršines pjautines žaizdas kairiame dilbyje, bei peiliu padarė paviršinį odos įdrėskimą kairiame dilbyje, dėl ko nuo kiauryminio durtinio – pjautinio krūtinės ląstos kairės pusės sužalojimo, įvykus ūmiam vidiniam nukraujavimui į krūtinės ląstos ertmę, nukentėjusysis mirė.

3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvavęs nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti ir paskirti švelnesnę bausmę, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti ir Panevėžio apygardos teismo 2017 m. kovo 16 d. nuosprendžio nekeisti.

Motyvuojamoji dalis

4. Nuteistojo V. V. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Nuteistasis V. V., prašydamas apeliaciniu skundu švelninti nuosprendžiu jam paskirtą bausmę, neneigia nužudęs R. G., tačiau mano, kad jo atžvilgiu turėtų būti taikomos BK 28 straipsnio nuostatos, t. y., jo veika iš BK 129 straipsnio 1 dalies turėtų būti perkvalifikuota į BK 28 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas šios bylos faktines aplinkybes, netinkamai vertino paties nužudytojo elgesį ir veiksmus, jo (V. V.) atžvilgiu, pažymint, kad jis tik gynėsi nuo nukentėjusiojo smurto.

5.1. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl to asmens, kuris padavė apeliacinį skundą ar dėl kurio toks skundas buvo paduotas. Taigi, remiantis minėta norma, teismas yra saistomas apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, išreikštų prašymų konkretumo, aiškumo, apibrėžtumo, todėl tikrinamos tik tos faktinės aplinkybės, dėl kurių yra paduotas apeliacinis skundas. Tokiu būdu, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nuteistojo V. V. apeliaciniame skunde suformuluotą prašymą, neperžengdama skundo ribų, baudžiamąją bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apelianto.

5.2. Šioje byloje surinktais ir ištirtais įrodymais nustatyta, kad V. V. 2016 m. gegužės 31 d. apie 17.40 val., bare, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio su R. G., pastarajam dūrė peiliu keturis kartus, t. y. tris kartus į kairę ranką – padarydamas durtinę – pjautinę žaizdą kairiame žaste su paviršiniu raumenų pažeidimu ir dvi paviršines pjautines žaizdas kairiame dilbyje, bei paviršinį odos įdrėskimą kairiame dilbyje, ir vieną kartą į krūtinės sritį, padarydamas durtinę – pjautinę krūtinės ląstos kairės pusės žaizdą su kairiojo plaučio, širdiplėvės ir širdies pažeidimais, dėl ko, nuo patirto kiauryminio durtinio – pjautinio krūtinės ląstos kairės pusės sužalojimo, įvykus ūmiam vidiniam nukraujavimui į krūtinės ląstos ertmę, nukentėjusysis mirė. Kaip matyti, ginčo, kokiu būdu ir kas nužudė ir R. G., byloje nėra. V. V. pripažįsta peiliu sužalojęs R. G., tačiau mano, kad tai jis padarė peržengęs būtinosios ginties ribas.

5.3. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia nuteistojo gynybos versija yra nepagrįsta ir ją objektyviai paneigia bylos medžiaga.

5.4. Visų pirma, būtina pažymėti, kad pagal baudžiamojoje teisėje nusistovėjusią būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo sampratą bei susiformavusią teismų praktiką būtinosios ginties ribų peržengimo klausimas gali iškilti ir privalo būti sprendžiamas tik tada, kai nustatoma, jog egzistavo būtinosios ginties situacija. Tai reiškia, kad nesant šios situacijos, negali būti ir būtinosios ginties peržengimo.

5.5. Nagrinėjamo skundo kontekste, būtinoji gintis – tai tokia situacija, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tuo neperžengiamos būtinosios ginties ribos (BK 28 straipsnio 1 ir 2 dalys). BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatytas reguliavimas numato šias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos. Be to, būtinosios ginties teisėtumo sąlygos neapsiriboja vien tik kėsinimosi pavojingumu, realumu ir akivaizdumu. Ne mažiau svarbi sąlyga yra ir būtinosios ginties ribų laikymasis (neperžengimas). BK 28 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Taigi įstatymas numato tris sąlygas, kurioms esant padaryta veika vertinama kaip būtinosios ginties ribų peržengimas: 1) gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo; 2) užpuolikas nužudytas arba jam sunkiai sutrikdyta sveikata; 3) tai padaryta tiesiogine tyčia. Be to, BK 28 straipsnio 3 dalyje numatytos dvi išimtys, kai, net ir nustačius aiškų gynybos neatitikimą kėsinimosi pobūdžiui ir pavojingumui, nepripažįstama, jog peržengtos būtinosios ginties ribos: a) kai tai padaryta dėl didelio sumišimo ar didelio išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis; b) kai buvo ginamasi nuo įsibrovimo į būstą. Ir vis dėlto, jeigu asmuo savo veiksmais padaro žalą kitam asmeniui, nesant pakankamo pagrindo manyti, jog prasidėjo arba tiesiogiai gresia pavojingas kėsinimasis (dėl nepagrįsto įtarumo, baimės ir pan.) nėra laikoma būtinąja gintimi ir jos ribų peržengimu. Tokiu atveju BK 28 straipsnio numatytos nuostatos netaikomos. Šioje dalyje pastebėtina, kad teismų praktika orientuojama į tai, jog itin kruopščiai būtų tiriamos pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nuo kurių priklauso kėsinimosi akivaizdumo traktuotė. Be to, kaip jau minėta, laikomasi nuomonės, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Taip paprastai būna, kai nukentėjusieji patiria smūgius, sužalojimus, jie patys ar kiti asmenys mato užpuoliko išsitrauktą ginklą, girdi aiškiai išsakomus grasinimus ir pan.

5.6. Šiuo atveju, analizuojant byloje esančius duomenis – nuteistojo, liudytojų parodymus, matyti, kad tarp nuteistojo ir nužudytojo kilęs konfliktas, kurio metu R. G. patyrė jo mirtį sukėlusį sužalojimą, klostėsi palaipsniui, ką pagrįstai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas. Kaip nustatyta, dar prieš šį įvykį, nuteistasis su nukentėjusiuoju, įvykio dieną, maždaug apie pietus, būdami bare, įsivėlė į tarpusavio konfliktą, kurio metu, apsikeitus replikomis, V. V. atžvilgiu, iš R. G. pusės, buvo panaudotas fizinis smurtas, t. y. jam smūgiuota į veidą. Antai, paties nuteistojo parodymais, maždaug apie vidurdienį į barą atėjęs R. G. elgėsi provokuojančiai, pašiepdamas kalbėjo tiek apie jo (V. V.) buvimą bare, tiek apie jo sugyventinę, sakydamas, kad ateina pas ją į namus, o pasiteiravus pastarojo apie skolą, grasinęs geriau jį užmušti negu ją grąžinti. Be to, kiek vėliau, jam pakomentavus R. G. žaidimą – biliardo partiją su G. N., ir vienas kito atžvilgiu vėl pasikeitus replikomis, atitinkamai tiek dėl žaidimo, tiek dėl skolų, R. G. smogė jam (V. V.) į veidą ir šis griuvo. Netrukus po to, susinervinęs, kad buvo sumuštas R. G., jis (V. V.) išėjo namo (t. 3, b. l. 124). Pažymėtina, kad iš esmės tokias pačias aplinkybes, t. y. apie konflikto pradžią ir jo metu sekusius įvykius, apeliantas parodė ir bylos ikiteisminio tyrimo metu, nurodydamas, kad dėl jo atžvilgiu R. G. pasakytų žodžių, jam buvo pikta, taip pat tai, kad po to jis išėjo (t. 2, b. l. 122-126). Apie tai, kad įvykio dieną tarp V. V. ir R. G. buvo įvykęs konfliktas, kurio metu nukentėjusysis smūgiavo nuteistajam, paliudijo ir liudytoja byloje apklausta V. Ž.. Pažymėtina, kad apklausiama apygardos teisme, ši liudytoja patvirtino savo parodymus duotus bylos ikiteisminio tyrimo metu, bei tuo pačiu parodė, kad maždaug apie pietus, aiškinantis V. V. su R. G. dėl skolų, kilusio konflikto metu, R. G. smūgiavo V. V., dėl ko šis krito ant žemės, po to išėjo iš baro (t. 3, b. l. 122). Šioje dalyje pastebėtina, kad apie tai, jog pirminio konflikto metu V. V. patyrė tam tikrus sužalojimus, iš esmės liudija ir baudžiamojoje byloje esanti specialisto išvada G622/2016(05) (t. 3, b. l. 2). Be pirmiau minėtų duomenų, apie buvusį konfliktą tarp nukentėjusiojo ir nužudytojo taip pat patvirtino ir baudžiamojoje byloje apklaustas G. N.. Kaip matyti, šio liudytojo aiškinimu, bare buvęs V. V. komentavo jo su R. G. žaidimą, aiškinant kaip reikia žaisti biliardą, taip pat įkyriai kibo prie nužudytojo. Be to, liudytojas taip pat nurodė, kad po konflikto su R. G., V. V. iš baro išėjo (t. 3, b. l. 123). Apie tai, kad V. V. su R. G. kalbėjo apie skolas, ikiteisminio tyrimo metu paliudijo ir liudytoju apklaustas P. P., kuris taip pat parodė, jog kažkuriuo tai metu V. V. iš baro išėjo (t. 1, b. l. 69-70). Taigi, iš paties nuteistojo ir pirmiau minėtų liudytojų parodymų matyti, kad iš esmės abipusis žodinis konfliktas, kurio metu R. G. sudavė smūgį V. V., kilo aiškinantis dėl skolų, vieno kito atžvilgiu išsakomų replikų, pašaipaus tono.

5.7. Vėliau sekusiais įvykiais taip pat nustatyta, kad po šio konflikto, V. V. išėjęs iš baro, į jį, tą pačią dieną, sugrįžo vėliau. Nuteistojo aiškinimu, po konflikto, jis parėjo namo ir kiek vėliau vėl sugrįžo į barą, tačiau pamatęs kad jame dar buvo R. G., nebenorėdamas su pastaruoju konfliktuoti, baro koridoriuje atsisėdo ant kėdės parūkyti ir laukė kol šis išeis (t. 3, b. l. 124). Apie V. V. ketinimą sugrįžti į barą ir sugrįžimą į jį po kilusio konflikto su nužudytuoju, taip pat paliudijo ir pirmiau minėti liudytojai. Kaip matyti iš G. N. byloje duotų parodymų, šio liudytojo aiškinimu, po konflikto su R. G., išeidamas iš baro V. V. pasakė, jog netrukus sugrįš, gi jau po to, R. G. išeinant iš baro, jis pastarąjį matė sėdintį koridoriuje ant kėdės. Liudytojos V. Ž. aiškinimu, V. V. į barą sugrįžo apie 17 val., kai R. G. jau ruošėsi išeiti. Iš liudytojo P. P. nurodytų aplinkybių matyti, kad po to, kai matė V. V. išeinantį iš baro, vėliau pastarąjį vėl pamatė išėjęs parūkyti į koridorių, kuriame, kaip vėliau nustatyta, ir buvo nudurtas R. G.. Be kita ko, apie V. V. buvimą bare minėtu laiku, atitinkamai iš esmės patvirtino ir kitas byloje apklaustas liudytojas – A. P.. Taip pat nuteistojo aiškinimu, įvykio metu, iš baro beišeinančiam R. G. jis replikavęs, kad pagaliau šis išeinąs ir dabar jis galėsiąs pažaisti, į ką nukentėjusysis atsakęs, kad šis jam nepaaiškinsiąs kada išeiti, priėjęs smūgiavo į galvą, bei kiek atsitraukęs, nurodė jam ateiti išsiaiškinti. Nuteistojo tvirtinimu, po tokių nukentėjusiojo veiksmų, trūkus jo kantrybei, jis išsitraukęs peilį iš kišenės ir juo smūgiavęs nukentėjusiajam. Tuo pačiu pažymint ir tai, kad suduodant nukentėjusiajam peiliu antrąjį smūgį, jis (R. G.) jo ranką sulaikė, o pamatęs peilį, į jų grumtynes įsikišo ir G. N.. Taip pat tai, kad visi smūgiai peiliu nukentėjusiajam, tame tarpe ir mirtinas, buvo suduoti jiems dar stovint, bet nenugriuvus. Nukentėjusysis laikydamas jo ranką su peiliu, stovėjo priešais jį, todėl anot nuteistojo, peilis turėjo smigti arba į jį, arba į R. G., kito varianto nebuvo. Nukentėjusysis buvo pasiruošęs muštis, o jis dėl tokių pastarojo veiksmų buvo išvestas iš kantrybės (t. 3, b. l. 124). Taigi, sprendžiant iš šių byloje fiksuotų nuteistojo V. V. parodymų matyti, kad nors pastarasis pripažįsta peiliu sužalojęs R. G., tačiau iš esmės teigia, jog tai padarė atsakydamas į pastarojo veiksmus, t. y. gindamasis nuo pastarojo prieš jį naudoto smurto, kaip traktuojama apeliaciniame skunde. Visgi, duomenų patvirtinančių, kad prieš peilio panaudojimą, R. G. būtų sudavęs smūgį (smūgius) V. V., kaip tai buvo nurodoma byloje apelianto, nebuvo surinkta ir priešingai nei buvo tvirtinama, ši nuteistojo versija iš esmės betarpiškais stebėjusių įvykį liudytojų parodymais buvo paneigta. Iš tiesų, liudytojų parodymais nustatyta, kad beišeinantis iš baro nužudytasis ir nuteistasis vienas kito atžvilgiu išsakė tam tikras replikas, tačiau tai, kad prieš pat peilio panaudojimą R. G. būtų sudavęs dar ir smūgius nuteistajam, nepatvirtino. Antai, įvykio pradžią tiesiogiai mačiusio liudytojo P. P. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais nustatyta, kad po to, kai R. G. replikavo V. V. dėl nemokėjimo žaisti biliardo, liepiant nešokinėti dėl to, V. V. išsitraukęs peilį pastarajam pasakė, kad dabar jis guls vietoj. Ar tuo metu R. G. matė peilį, nežino, tačiau V. V. liepė ateiti iki jo. Po ko V. V., priėjęs prie R. G., pastarajam peiliu įpjovė į ranką, o po to juo smūgiavo ir į krūtinės sritį (t. 1, b. l. 69-70). Šiuos savo parodymus P. P. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 71-76), taip pat pirmosios instancijos teisme, paaiškindamas, kad įvykio metu išeidamas R. G. stūmėsi dviratį bei pastebėjęs V. V. pastarajam replikavo, kad šis nemoka žaisti biliardo. Po ko V. V., išsitraukęs peilį ir juo smogdamas, pataikė R. G. į ranką. Išsigandęs dėl to kas vyksta, jis (P. P.) išbėgo į lauką (t. 3, b. l. 122-123). Liudytojo G. N. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais nustatyta, jog baro koridoriuje tarp R. G. ir V. V. kilo konfliktas. Matė, kaip jo metu, nuo kėdės staiga pašokęs V. V., pradėjo kumščiu mosikuoti priešais nužudytąjį, po ko, R. G. į šoną nustūmė savo dviratį. Taip pat, kaip užsimojęs iš viršaus, V. V. kumščiu trenkė R. G. į krūtinės sritį kelis kartus. Nuo tokių V. V. veiksmų nužudytasis dengėsi rankomis, bei abiem susikibus, besigrumdami nukrito ant žemės. R. G. viena ranka laikė V. V. riešą, kuriame, kaip vėliau pastebėjo, buvo peilis. Sušukęs, kad rankoje peilis, R. G. jam pasakė jį paimti iš V. V., tačiau jam to padaryti nepavyko, nes nuteistasis stipriai laikė peilį sugniaužęs delne (t. 1, b. l. 61, 62-63). Šiuos savo parodymus liudytojas taip pat patvirtino ir pirmosios instancijos teisme, papildomai paaiškindamas, kad įvykio metu susiginčijus R. G. su V. V., pastarasis šoko prieš nukentėjusįjį ir pradėjo švaistytis, po ko griuvo nukentėjusiojo vedamas dviratis, taip pat nukentėjusysis su nuteistuoju (t. 3, b. l. 123). Pažymėtina, kad šios liudytojų nurodytos aplinkybės, teisėjų kolegijai abejonių nekelia, be to, baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų, kad liudytojai, nurodydami būtent tokias įvykio aplinkybes, turėjo priežastį nuteistąjį apkalbėti, duoti melagingus parodymus. Šių liudytojų parodymai, juos vertinant su kitais bylos įrodymais, leido pirmosios instancijos teismui padaryti atitinkamas išvadas dėl V. V. pareikšto kaltinimo pagrįstumo.

5.8. Taigi, iš aptartų parodymų, darytina išvada, kad nuteistojo V. V. veiksmai pagal įvykio aplinkybes akivaizdžiai neatitinka būtinosios ginties teisėtumo sąlygų. Apelianto nurodomi argumentai, kad nužudytasis dar prieš šį įvykį, bare sudavė jam smūgius, po kurių jis krito, smūgiai buvo stiprūs ir dėl to jis turėjo gintis, nėra pagrindas konstatuoti buvus būtinajai ginčiai ar jos ribų peržengimui. Kaip jau minėta, byloje surinktų duomenų analizė rodo, kad nuteistojo V. V. ir nukentėjusio R. G. konfliktas iki pastarojo nužudymo įvykio dieną truko ilgesnį laiką, t. y. vystėsi palaipsniui. Taip pat byloje nustatyta, kad tiek nuteistasis, tiek žuvusysis, vienas kitam turėjo tam tikrų pretenzijų, kurias vienas kito atžvilgiu išsakė tam tikru tonu ir replikomis, kaip antai dėl žaidimo, skolų ir pan. Be to nustatyta, kad dienos metu, dar prieš pat šį aptariamą įvykį, nuteistojo atžvilgiu nužudytasis buvo pavartojęs fizinį smurtą - sudavė smūgį į veidą, po ko, paties nuteistojo parodymais, jis (V. V.) dėl jo atžvilgiu išsakomų replikų ir gauto smūgio buvo susinervinęs, jautė pyktį. Be kita ko pažymėtina ir tai, kad prie konflikto tarp V. V. ir R. G. kilimo, iš esmės prisidėjo (jį kurstė) ir pats žuvusysis R. G.. Tačiau, vėliau sekę įvykiai negali būti vertinami kaip nuteistojo atliktus veiksmus prieš R. G. pateisinantys veiksniai aptariamo straipsnio prasme (BK 28 straipsnis). Kaip jau minėta, baudžiamojoje byloje nėra duomenų V. V. nurodytai versijai patvirtinti, kad vėliau, išeidamas iš baro R. G. sudavė smūgius nuteistajam į galvos sritį. Nuteistojo parodymai šioje dalyje vertinami kritiškai. Tokių aplinkybių, be nuteistojo aiškinimų, jokie kiti bylos duomenys nepatvirtina. Priešingai, byloje nustatyta, kad R. G. išėjus iš baro, pirmasis replikavo nuteistasis V. V., o R. G., savo ruožtu, į išsakytą repliką atsakė tuo pačiu. Po ko, įvykus kivirčui, V. V. peiliu smūgiavo nukentėjusiajam. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šioje situacijoje nukentėjusysis neturėjo ir nenaudojo jokio žmogų galinčio sužaloti įrankio, tuo tarpu nuteistasis V. V. nukentėjusįjį R. G. sužalojo panaudodamas pavojingą įrankį – peilį. Kaip nustatyta iš liudytojų parodymų, nukentėjusysis gynėsi nuo nuteistojo veiksmų užsidengdamas rankomis nuo smūgių, sugriebdamas nuteistąjį už rankos, kurioje V. V. laikė peilį, o ne priešingai. Be to, atsižvelgus į nukentėjusiojo patirtų sužalojimų lokalizaciją, matyti, kad V. V. smūgius sudavė kryptingai, į gyvybiškai svarbią R. G. kūno sritį, būdamas padėtyje panašioje į nukentėjusiojo. R. G. padarytų žaizdų pobūdis, patvirtina, jog smūgiai buvo suduoti jėga, dėl patirto sužalojimo jo sveikata buvo sutrikdyta sunkiai, kai tuo tarpu nuteistasis, užsipuolęs nukentėjusįjį, grumtynių metu buvo sužalotas nežymiai. Teisėjų kolegija daro išvada, jog R. G. sužalojimo mechanizmas, nuteistojo panaudotas įrankis, suduotų smūgių skaičius, jų lokalizacija, žaizdų pobūdis rodo, kad nuteistojo veiksmai buvo ne gynybinio, o puolamojo pobūdžio. Be to, pirmiau aptartų liudytojų nurodytos aplinkybės, jas vertinant kartu su paties nuteistojo parodymais, rodo, kad nukentėjusysis buvo sužalotas V. V. neadekvačiai įvertinus situaciją – tariamą grėsmę, dėl ko jis turimu peiliu smogė R. G. net keturis kartus, taip padarydamas ir jo mirtį sukėlusį sužalojimą. Pirminiai nukentėjusiojo atlikti veiksmai nuteistojo atžvilgiu (pašaipių replikų išsakymas, dar iki šio įvykio suduotas smūgis į veidą ir pan.) turėjo reikšmės įvykusiam konfliktui, kurio metu nukentėjusiajam buvo padarytas jo mirtį sukėlęs sužalojimas. Būtent dėl to nuteistasis nurodė buvęs susierzinęs, jautęs pyktį nužudytajam, tačiau būtinosios ginties situacijos byloje nebuvo, smurtą prieš nukentėjusįjį nuteistasis pavartojo dėl pykčio iššaukto kilus asmeniniam konfliktui, o ne ginantis nuo R. G. kėsinimosi, kaip teigiama apeliaciniame skunde. Taigi, pagrindo išvadai, kad nuteistojo atžvilgiu buvo pradėtas realus kėsinimasis, ir todėl jis buvo būtinosios ginties situacijoje, nėra. Pagal šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, V. V. veika negali būti vertinama kaip veikimas būtinosios ginties situacijoje. Nenustačius būtinosios ginties sąlygų, negalimas ir jos ribų peržengimas, dėl to, nėra pagrindo taikyti BK 28 straipsnį.

5.9. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, apeliantas atkreipė dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadas byloje, nepagrįstai sureikšmino jo žmonos (sugyventinės) ir jos 12 metų vaiko apklausas, manant, jog pastarieji turėjo teisę neduoti parodymų prieš jį. Dėl šių argumentų pažymėtina, kad nepilnametis nuteistojo V. V. sugyventinės I. B. sūnus, baudžiamojoje byloje nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu nebuvo apklaustas. Jokiais šio asmens parodymais byloje nėra remtasi. Tuo tarpu pasisakant dėl nuteistojo sugyventinės I. B. apklausos, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad baudžiamojoje byloje esantis apklausos protokolas (t. 1, b. l. 80, 81-82, 83-84) patvirtina, jog be kitų įstatymo normų, reglamentuojančių apklausą, I. B., kaip liudytojai, pasirašytinai buvo išaiškinta BPK 82 straipsnio 2 dalyje numatyta nuostata neduoti parodymų arba neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus. Visgi, ji sutiko duoti parodymus ir, būdama pasirašytinai įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, atitinkamai parodė tam tikras aplinkybes, t. y. davė parodymus, kuriuos po apklausos pati perskaitė ir pasirašydama patvirtino, kad jos parodymai buvo surašyti teisingai. Vėliau, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, liudytojai buvo išaiškintos liudytojo teisės ir pareigos (BPK 81 straipsnis), taip pat ji įspėta dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį (t. 3, b. l. 123). Nors pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, kad šią liudytoją pagrindo įspėti pagal BPK 82 straipsnio 2 dalį nėra (tai atsispindi ne tik teisiamojo posėdžio protokole, bet ir šio posėdžio garso įraše), tačiau šiuo konkrečiu atveju, tai nelaikytina esminiu pažeidimu, atsižvelgus į aplinkybę, jog teisėjui pasiteiravus, ar liudytoja sutinka duoti parodymus, ji neprieštaravo. Taigi, I. B. davė byloje parodymus laisva valia. Kita vertus, pažymėtina ir tai, kad kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, šios liudytojos duoti parodymai nebuvo esminiai ar vieninteliai, lėmę atitinkamo apygardos teismo sprendimo priėmimą. Priešingai, iš skundžiamo nuosprendžio turinio (atliktos duomenų analizės) matyti, kad darydamas galutines išvadas dėl V. V. pareikšto kaltinimo, apygardos teismas rėmėsi šioje baudžiamojoje byloje surinktų ir teisme patikrintų įrodymų visuma, o ne minėtos liudytojos duotais parodymais. Be kita ko, net ir atsiribojus nuo šios liudytojos parodymų, galima konstatuoti, kad baudžiamojoje byloje pakanka kitų surinktų duomenų nuteistojo kaltei pagrįsti.

6. Nagrinėjamo skundo kontekste, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, konstatuoja, kad nuosprendžio dalis dėl bausmės skyrimo nuteistajam V. V., taip pat yra teisėta ir pagrįsta. Pagrindo abejoti nuteistajam paskirtos bausmės teisingumu, nėra. Pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas bausmę nuteistajam, tinkamai vadovavosi BK bendrosios dalies normomis, kuriomis reglamentuojama bausmės paskirtis, bausmių skyrimo pagrindai (BK 41, 54 ir 61 straipsniai), įvertino padarytos nusikalstamos veikos bei bausmės proporcingumą ir paskyrė teisingą bausmę. Teismas skirdamas V. V. bausmę, baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumą, kaltės formą, padaryto nusikaltimo motyvą ir tikslą, paties V. V. asmenybę, nustatytas atsakomybę lengvinančias aplinkybes.

6.1. Kaip nustatyta, apeliantas padarė nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, kuris priskiriamas labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis). Nuteistasis savo veiksmais sukėlė neatkuriamas pasekmes – kito žmogaus mirtį. Pažymėtina, kad žmogaus gyvybė yra viena iš svarbiausių vertybių saugomų baudžiamojo įstatymo, todėl įstatymų leidėjas įtvirtino griežtą baudžiamąją atsakomybę, tais atvejai kai kaltininko tyčiniais veiksmais nužudomas kitas žmogus. Nuteistasis nusikalto veikdamas netiesiogine tyčia, kilusio konflikto su R. G. metu. Nusikaltimas baigtas. Apygardos teismas, parinkdamas laisvės atėmimo bausmės dydį, atsižvelgė į tai, kad tarp asmenų konfliktas neįvyko staiga, o klostėsi palaipsniui, kurstant paties nukentėjusiojo, taip pat į tai, kad peiliu buvo suduoti keturi smūgiai, kurių vienas į gyvybiškai svarbią vietą – krūtinės sritį. Atsižvelgta į nuteistojo atsakomybę lengvinančias (prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailėjosi, taip pat tai, jog nusikaltimo padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys – BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir 6 punktas), taip pat į jį, kaip asmenį, charakterizuojančius duomenis – administracine tvarka nebaustas, anksčiau buvo teistas, šio nusikaltimo padarymo metu, teistumas nebuvo išnykęs, iki sulaikymo dirbo. Šioje dalyje pažymėtina, kad nors nuteistasis anksčiau buvo teistas ir naują nusikalstamą veiką, nagrinėjamu atveju, padarė neišnykus ankstesniam teistumui, tačiau teismas nevertino to, kaip nuteistojo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, pažymėdamas, kad kaltinamojo praeitis, šiuo atveju, jo veiksmams įtakos neturėjo. Taigi, įvertinęs šių aplinkybių visumą, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad V. V. turi būti skirta straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje nustatyta laisvės atėmimo bausmė, kurios dydį parinko mažesnį už sankcijos bausmės vidurkį, tačiau jam artimą.

6.2. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas įvertinęs visas pirmiau nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nuteistajam V. V. paskyrė teisingą ir savo dydžiu proporcingą bausmę. Skirdamas ją, pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pobūdį, juo sukeltas pasekmes, nuteistąjį charakterizuojančius duomenis, kitas šio klausimo sprendimui svarbias aplinkybes, todėl V. V. paskirtoji laisvės atėmimo bausmė nelaikytina neteisinga ar akivaizdžiai per griežta. Šiuo konkrečiu atveju nenustatyta, kad apygardos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, būtų netinkamai įvertinęs BK 41, 51 straipsniuose numatytus reikalavimus. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgė ne tik į formaliąsias baudžiamajame įstatyme numatytas sąlygas, bet ir į kitas šio klausimo sprendimui svarbias aplinkybes, jas vertino visų bylos faktinių aplinkybių kontekste. Ir nors apelianto skunde iš esmės argumentuojama tuo, kad skiriant bausmę netinkamai buvo atsižvelgta į paties nužudytojo elgesį įvykio metu, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad priešingai nei nurodo apeliantas, paties nukentėjusiojo elgesys byloje buvo įvertintas kaip provokuojantis, turėjęs įtakos nusikaltimo padarymui, kas pripažinta V. V. atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir į ką skiriant bausmę taip pat buvo atsižvelgta. Dėl to dar kartą tuo pačiu pagrindu švelninti bausmę pagrindo nėra. Tuo tarpu, nurodomos aplinkybės apie tai, kad nukentėjusiajam įvykio metu buvo taikomos tam tikros prievartos priemonės kitame tyrime dėl plėšimo, nagrinėjamu atveju esminės reikšmės neturi. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra bylą nagrinėjančio teismo kompetencija, kuris kiekvienu atveju vertina konkrečias, su tuo asmeniu susijusias byloje nustatytas aplinkybes. Taigi, kiekvienoje konkrečioje byloje, bausmės rūšis parenkama individualiai, įvertinus visas šio klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes. Šioje byloje, pirmosios instancijos teismo tai ir buvo padaryta, todėl teigti, kad BK bendrojoje dalyje numatytos bausmių skyrimo taisyklės buvo taikytos netinkamai, pagrindo nėra. Sprendimas paskirti V. V. atitinkamo dydžio bausmę, skundžiamu nuosprendžiu yra pakankamai motyvuotas ir teisėjų kolegija nemato galimybės paskirti nuteistajam kitokią bausmę. V. V. taikomas poveikis yra adekvatus bei proporcingas jo įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumui, atitinka teisingumo principą, dėl to keisti bausmę nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Be to, teisėjų kolegijos nuomone, byloje taip pat nenustatyta ir kitų aplinkybių ar įstatyme numatytų sąlygų, kurių pagrindu būtų galima skirti švelnesnę bausmę, t. y. taikyti BK 62 straipsnio arba BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

7. Esant išdėstytam, keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nuteistojo V. V. apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo V. V. apeliacinį skundą atmesti.