- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-02-22
- Bylos Nr.
- I1-1675-1063/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04350-2020-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Tomas Blinstrubis (pirm.)
- Pareiškėjas
- D. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi su skundu į teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) 2 000 Eur žalos atlyginimą.
Nurodo, kad pareiškėjui kalint Vilniaus PN, jam nebuvo užtikrintos teisės kalėti tokiomis sąlygomis, kokias nustato įstatymas. Pareiškėjo teigimu, jam laikotarpiu nuo 2020 m. spalio mėn. iki skundo teismui padavimo dienos nebuvo suteikta teisė atlikti religines apeigas Vilniaus PN, t. y. tame korpuse, kuriame buvo patalpintas pareiškėjas, nebuvo koplyčios. Tokiu būdu buvo pažeistos pareiškėjo konstitucinės teisės bei Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 106 straipsnis. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – ir Konstitucija) gina asmens prigimtines teises, o nesuteikiant galimybės pasimelsti, buvo pažeistos pareiškėjo prigimtinės teisės.
Dėl negalėjimo atlikti religinių apeigų pareiškėją kankino nemiga, skaudėjo galvą, patyrė neigiamas emocijas. Patirtus išgyvenimus prašė atlyginti priteisiant žalos atlyginimą.
Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė skundo argumentus, prašė skundą patenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujantys Vilniaus pataisos namai atsiliepimo argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti.
Nurodo, kad Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimo Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ pagrindu Vilniaus PN direktoriaus sprendimu buvo sustabdytos visų pozityvaus užimtumo priemonių vykdymas, nuteistųjų išvedimas į laisvalaikio užimtumo patalpas, siekiant efektyviai įgyvendinti laikinąsias prevencijos ir apsaugos nuo koronoviruso (COVID-19) plitimo priemones, apsaugoti nuteistųjų ir pataisos įstaigoje tarnybą atliekančių pareigūnų, bei kitų darbuotojų sveikatą. Pažymi, jog nuteistiesiems netaikomos jokios išimtys, o taikomi apribojimai negali būti traktuojami nevienodai. Šiuo metu taikomi apribojimai, tam tikroms nuteistųjų teisėms, skirti išimtinai koronoviruso pandemijos plitimui Vilniaus PN užkardyti. Nurodo, jog taikomos priemonės yra proporcingos siekiamam teisėtam tikslui. Vilniaus PN koplyčia yra įrengta pirmajame gyvenamajame korpuse, tačiau atsižvelgiant į paskelbtą karantiną ir asmenų judėjimo erdvėje ribojimus, siekiant apsaugoti visų nuteistųjų sveikatą, suimtieji ir nuteistieji iš antro gyvenamojo korpuso į pirmojo gyvenamojo korpuso patalpas, taip pat į koplyčią, nevedami. Siekiant patenkinti nuteistųjų religinius poreikius, sudaroma galimybė bendrauti su dvasininkais nuotoliniu būdu. Nuteistasis konsultacijas su dvasininkais turi derinti iš anksto su įstaigos administracija. Pažymi, kad šiuo metu taikomi ribojimai neatima iš pareiškėjo teisės religines apeigas (melstis) atlikti kameroje, dienotvarkėje nustatytu metu. Be to, įstaigoje yra sudaryta galimybė skaityti religinę literatūrą, per televiziją stebėti tiesiogiai transliuojamas mišias, klausytis religinių apeigų per radijo tašką. Nurodo, kad pareiškėjas į administraciją dėl galimybės atlikti religines apeigas kreipėsi vieną kartą. Pareiškėjui buvo pateiktas išsamus atsakymas.
Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos nurodo, kad šiuo atveju nėra būtinųjų Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią, jo teigimu, jis patyrė dėl to, kad laikotarpiu nuo 2020 m. spalio mėn. iki skundo teismui pateikimo dienos jam nebuvo užtikrinta teisė atlikti religines apeigas (melstis Vilniaus PN koplyčioje).
Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Minėta, kad neturtinės žalos samprata apibrėžiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnyje. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Žalos, atsiradusios dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą reguliuoja CK 6.271 straipsnis, kurio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta griežtoji valstybės civilinė atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės, nes, kaip jau buvo minėta, dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiradusi žala atlyginama nepaisant konkretaus tarnautojo ar kito institucijos darbuotojo kaltės (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis). Taigi valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.
Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tam, kad būtų galima konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą CK 6.271 straipsnio taikymo prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl pareiškėjo nurodytų valdžios institucijos (pareigūnų) neteisėtų veiksmų (neveikimo).
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 106 straipsnis reglamentuoja nuteistųjų teisę atlikti religines apeigas. Laisvės atėmimo bausmę atliekantys tikintys nuteistieji turi teisę dienotvarkėje numatyto laisvalaikio metu pataisos įstaigose vieni arba kartu su kitais nuteistaisiais atlikti religines apeigas (1 dalis). Pataisos įstaigos administracija privalo užtikrinti, kad religinės apeigos netrukdytų kitų nuteistųjų poilsiui (2 dalis). Tikinčių nuteistųjų grupiniu pageidavimu, suderinus su pataisos įstaigos administracija, religinėms apeigoms atlikti gali būti pakviestas dvasininkas (3 dalis). Religinių apeigų atlikimo pataisos įstaigoje tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (4 dalis).
Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 (toliau – ir Taisyklės) 113 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigos (tardymo izoliatoriaus) administracija užtikrina nuteistųjų (suimtųjų) teisę tenkinti su religija susijusius poreikius Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Pataisos įstaigos (tardymo izoliatoriaus) administracija sudaro sąlygas Lietuvos Respublikoje pripažintų tradicinių religinių bendruomenių ir bendrijų dvasininkams lankytis pataisos įstaigoje (tardymo izoliatoriuje). Pataisos įstaigoje (tardymo izoliatoriuje) vietos religinėms apeigoms atlikti įrengiamos pagal dvasininkų rekomendacijas (114 punktas).
Iš atsakovės atstovo atsiliepimo ir pridėtų priedų (atsakymas į pareiškėjo prašymus) matyti, kad Vilniaus PN yra užtikrinamas BVK 106 straipsnio nuostatų vykdymas. Vilniaus PN administracija religinėms apeigoms atlikti yra įrengusi atitinkamas patalpas (koplyčia).
Ginčo laikotarpiu galimybė lankytis Vilniaus PN įrengtoje koplyčioje yra apribota atsižvelgiant į Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimo Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ (toliau – ir Nutarimas) nuostatas, siekiant įgyvendinti laikinąsias prevencijos ir apsaugos nuo koronoviruso (COVID-19) plitimo priemones, kad būtų apsaugota nuteistųjų ir pataisos įstaigoje tarnybą atliekančių pareigūnų, bei kitų darbuotojų sveikata. Nutarimo 2.2.1. papunktyje nustatyta, kad valstybės ir savivaldybių institucijose, įstaigose, valstybės ir savivaldybių valdomose įmonėse bei privačiame sektoriuje darbas organizuojamas ir klientai aptarnaujami nuotoliniu būdu, išskyrus atvejus, kai atitinkamas funkcijas (darbą) būtina atlikti darbo vietoje, užtikrinant valstybės lygio ekstremaliosios situacijos operacijų vadovo nustatytas asmenų srautų valdymo, saugaus atstumo laikymosi, būtinos visuomenės sveikatos saugos, higienos, asmenų aprūpinimo būtinosiomis asmeninėmis apsaugos priemonėmis sąlygas. Iš paminėtos nuostatos matyti, kad karantino laikotarpiu prioritetas teikiamas paslaugoms teikiamoms būtent nuotoliniu būdu.
Konstitucijos 94 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad Vyriausybė tvarko krašto reikalus, tuo tikslu gali leisti norminius teisės aktus. Neabejotina, kad žmogaus sveikata ir fizinis saugumas plačiai pripažįstamos fundamentaliomis teisėmis, todėl Valstybės teritorijoje ištikus ypatingai situacijai, Vyriausybė gali ir privalo imtis priemonių ir reguliuoti santykius taip, kad kilusi grėsmė būtų sumažinta. Siekdama Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatyme nustatytų tikslų, Vyriausybė nustatė specialų karantino režimą, apimantį ir atskirų asmenų teisių ribojimus karantino laikotarpiui, t. y. laikinai, kol bus suvaldytas ypač pavojingos užkrečiamosios ligos plitimas ir įgyvendintos reikalingos COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) plitimo kontrolės priemonės. Šiuo atveju Vyriausybės pasirinktos ir nustatytos priemonės (prioritetinis paslaugų teikimas nuotoliniu būdu ir kt.) yra pagrįstos ligos (COVID-19) užkrečiamumo ypatumais, surinkta išsamia informacija, pagrįsta moksliniais, medicininiais tyrimais, taip pat tarptautinių organizacijų rekomendacijomis. Atsižvelgiant į tai, teismas neturi pagrindo Vilniaus PN veiksmų – laikinai, karantino laikotarpiu, sustabdyti pozityvių užimtumo priemonių vykdymą, tame tarpe ir asmenų vedimą į koplyčią, siekiant išvengti ligos atvejų įstaigoje, vertinti kaip neteisėtų. Esant tokiai faktinei situacijai Vilniaus PN neturėjo pagrindo nesivadovauti Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarime Nr. 1226 nustatytais reikalavimais (rekomendacijomis), todėl darytina išvada, kad Vilniaus PN veiksmuose (neveikime) – apribojus galimybę naudojus koplyčia, neteisėtumo nenustatyta.
Pabrėžtina, kad religinių apeigų atlikimas neturėtų būti suprantamas kaip tokių apeigų atlikimas vien tik koplyčioje, todėl teismas iš esmės sutinka su atsakovės atstovo argumentais, kad nors pareiškėjui laikinai ir apribota galimybė religines apeigas (melstis) atlikti koplyčioje, tačiau pareiškėjo prigimtinė teisė išpažinti religiją, melstis, nebuvo apribota. Pareiškėjas turėjo galimybę melstis savo gyvenamojoje patalpoje, per televiziją stebėti transliuojamas religines apeigas, klausytis religinių apeigų, transliuojamų per radijo stotis, skaityti religinę literatūrą ir kt. Be to, kaip nurodė Vilniaus PN, siekiant patenkinti nuteistųjų religinius poreikius, Vilniaus PN yra sudarius galimybę bendrauti su dvasininkais nuotoliniu būdu. Iš prie bylos pateiktos rašytinės medžiagos matyti, kad pareiškėjas prašymo nuotoliniu būdu bendrauti su dvasininku nėra pateikęs.
Minėta, kad valstybės civilinei atsakomybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma. Nagrinėjamu atveju nenustatyta vienos iš esminių sąlygų – Vilniaus PN neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjas neturi teisinio pagrindo į neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjui neįrodžius Vilniaus PN neteisėtų veiksmų, skundas atmestinas kaip nepagrįstas
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo D. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.