Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės, Albinos Pupeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Alvydo Žerlausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. A. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-09-29 sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo V. A. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas pareiškimu prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis laikotarpiu nuo 1990-05-01 iki 1993-09-21 dirbo tiekėjo pareigose UAB „(duomenys neskelbtini)“. Šių faktų nustatymas reikalingas pareiškėjo darbo stažui, pagal kurį apskaičiuojama pensija, apskaičiuoti. Pareiškėjas nurodė, kad nurodytu laikotarpiu jis dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“, jo darbo knygelėje buvo toks įrašas, tačiau ją iš seifo pavogė ir būtent dėl to, jis yra priverstas kreiptis į teismą dėl tokio juridinio fakto nustatymo teisme. Pareiškėjas paaiškino, kad jis kreipėsi į suinteresuotą asmenį Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrių dėl senatvės pensijos apskaičiavimo, tačiau buvo informuotas, kad į jo pensijos stažą neįskaičiuotas darbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ įmonėje laikotarpis, kadangi jis nepateikė darbo knygelės, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ 1993 metų draudėjo byloje nėra duomenų apie pareiškėjo priėmimą į darbą, atleidimą iš darbo ir pajamas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016-09-29 sprendimu pareiškimą tenkino iš dalies – nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. A. laikotarpiu nuo 1991-12-05 iki 1992‑12-31 dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir jam buvo mokamas darbo užmokestis; kitos pareiškimo dalies netenkino; juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas įgytam darbo stažui, reikalingam valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijai gauti, nustatyti bei jos dydžiui apskaičiuoti.Teismas nustatė, kad duomenų apie pareiškėjo įdarbinimą iki 1993-09-21 nėra. Liudytojai patvirtino, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 1991 metų iki 1993 metų dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ įmonėje. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų patvirtinančių aplinkybes apie pareiškėjo darbą UAB „(duomenys neskelbtini)“ įmonėje nuo 1990-05-01 iki 1993-09-21. Aplinkybes apie tai, kad minėtos įmonės veikla buvo vykdoma, 1991-07-22 įmonė įsteigta ir įregistruota 1992-06-16 teismo posėdžio metu patvirtino pats pareiškėjas bei liudytojas V. S.. Pareiškėjo ir liudytojų paaiškinimais nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ įmonėje pareiškėjas dirbo nuo 1991 metų, tačiau liudytojai tiksliai negalėjo nurodyti, kada tiksliai jie pradėjo dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“. Pažymėta, kad pareiškėjas negalėjo nurodyti, kokiomis aplinkybėmis remiasi teigdamas, jog įmonėje dirbo nuo 1990 metų gegužės mėnesio iki 1993 metų rugsėjo mėnesio ir paaiškino, jog tikslios savo darbo pradžios ir pabaigos įmonėje datos nepamena. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo pareiškimas tenkintinas iš dalies.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu pareiškėjas V. A. prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-09-29 sprendimą šioje byloje pakeisti ir pareiškimą dėl šio fakto nustatymo teisme tenkinti visiškai. Pareiškėjo nuomone, teismas neteisingai nustatė faktines aplinkybes, nepagrįstai pripažino, kad trečiojo asmens nesutikimas pripažinti visą trejų metų stažą yra motyvuotas ir nepatikėjo pareiškėjo iškviestais liudytojais. Pareiškėjui iki reikiamo stažo vis tiek trūksta vienuolikos mėnesių. Nurodo, kad įmonė neužsidarė 1992-12-31, o dirbo toliau (likviduota tik 2003-01-15), todėl nėra pagrindų nenustatyti, jog pareiškėjas ten toliau dirbo iki 1993-09-21. Mano, kad teismas dėl byloje susidariusiu prieštaravimų ir netikslumų iki galo neatskleidė jos esmės, o darydamas išvadas, jog pareiškėjas nedirbo nurodytu laiku 1990 metais, teismas pažeidė teisingumo, protingumo ir sąžiningumo, laisvo įrodymų vertinimo bei kitus civilinio proceso principus, pareiškėjui, kaip silpnesnei teisinių santykių pusei, neteisingai pritaikė įrodymų vertinimo taisykles. Teismas turėjo vadovautis liudytojų ir pareiškėjo pateiktais duomenimis. Apelianto nuomone, teismas buvo subjektyviai šališkas dėl neišsamaus įrodymų tyrimo, motyvacijos stokos bei įrodymų tyrimo rezultatų vertinimo.Suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą. Jame išreiškė poziciją, kad teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas bei prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-09-29 sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, nenustatyta.Vadovaujantis CPK 321 straipsnio 1 dalimi, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei aplinkybes, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme tiek pareiškėjas, tiek suinteresuoto asmens atstovės teismo posėdžiuose dalyvavo, davė paaiškinimus dėl byloje įrodinėtinų aplinkybių, buvo apklausti liudytojai, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321, 322 straipsniai).Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas V. A. prašė teismo tvarka nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 1990-05-01 iki 1993-09-21 dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“. Teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis). Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta teise kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą. Vadovaujantis CPK 445 straipsniu, teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo reikalingumą pareiškėjas grindė aplinkybėmis, kad jo darbo knygelė buvo pavogta, o suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius neturi kitokių galimybių nustatyti pareiškėjo darbo stažą minėtoje įmonėje pareiškėjo pensijai apskaičiuoti. Pirmosios instancijos teismas pareiškimą tenkino iš dalies ir nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. A. UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbo laikotarpiu nuo 1991-12-05 iki 1992-12-31 ir jam buvo mokamas darbo užmokestis. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria netenkinta prašymo dalis nustatyti pareiškėjo V. A. darbo įmonėje faktą likusiais prašomais laikotarpiais.Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai atliko įrodymų vertinimą, neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, netinkamai įvertino liudytojų parodymus. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjant bylas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto taikomos bendrosios įrodinėjimo taisyklės, nustatytos įstatyme (CPK 176–185 straipsniai), atsižvelgiant į įrodinėjimo proceso šios kategorijos bylose ypatumus. Vadovaujantis CPK 176 straipsnio 1 dalimi, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu, juos ištyrus ir įvertinus, susiformuoja teismo įsitikinimas fakto buvimu. Vertindamas pateiktus įrodymus teismas remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Sprendžiant klausimus dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai ir į tai atsižvelgtina sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje akcentuojama, kad šiuo aspektu svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais tam, kad priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013‑11‑25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑613/2013). Išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymais (CPK 185 straipsnis).Pareiškėjas prašė nustatyti faktą, kad jis UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbo nuo 1990-05-01. Juridinių asmenų registro išrašo duomenimis nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsteigta 1991‑07-22, įregistruota 1992-06-16, išregistruota iš registro 2003-01-15. Pareiškėjas byloje nurodė, jog jo darbo knygelė prarasta. Byloje kaip liudytojai apklausti UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbę darbuotojai R. P., A. S. ir V. S.. Jie patvirtino, kad pareiškėjas taip pat dirbo šioje įmonėje jų darbo ten laikotarpiu.Liudytojas R. P. teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu nurodė, kad pareiškėjo nurodomoje įmonėje pradėjo dirbti 1990 metais, buvo vykdoma veikla, bet jis dirbo antraeilėse pareigose, o paraleliai dirbo ir (duomenys neskelbtini) darbuotoju. Iš R. P. darbo knygelės duomenų nustatyta, kad jis nuo 1989-01-27 iki 1992-01-31 ėjo pareigas (duomenys neskelbtini), o UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo įdarbintas nuo 1992-02-03. Liudytoja A. S. byloje taip pat davė parodymus, kad pareiškėjo nurodomoje įmonėje ji pradėjo dirbti 1990 metais, tačiau iš byloje pateiktos jos darbo knygelės nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ ji įdarbinta nuo 1991-12-05. Liudytojas V. S. byloje paaiškino, kad nurodytoje įmonėje dirbo 1990‑1991 metais, ruošė įmonės įstatus, taip pat nurodė, kad ši įmonė buvo pagrindinė, bet ne vienintelė jo darbovietė, jis dirbo ir (duomenys neskelbtini). V. S. darbo knygelės duomenys patvirtina liudytojo nurodytas aplinkybes apie darbą kitoje įstaigoje – darbo knygelėje yra įrašai, jog nuo 1990‑09‑01 iki 1991‑12-31 jis dirbo (duomenys neskelbtini). V. S. darbo knygelėje nurodyta, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ jis įdarbintas 1992-01-02 ir dirbo iki 1992-08-21.Pareiškėjo V. A. pareiškime nurodoma jo įdarbinimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ data yra ankstesnė nei viešajame registre įregistruota pačios įmonės įsteigimo data. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino liudytojų parodymus. Teisėjų kolegija, įvertinusi aplinkybę, jog pareiškėjo darbo knygelė neišliko, taip pat įvertinusi duomenis apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsteigimo datą, liudytojų paaiškinimus apie jų darbo pareiškėjo nurodytoje įmonėje aplinkybes bei duomenis liudytojų darbo knygelėse apie jų formalaus įdarbinimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pradžią, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo darbo pradžios minėtoje įmonėje momentą nustatė ne nuo pareiškime nurodytos datos (t. y. 1990‑09‑01), o nuo 1991-12-05, jos nustatymą pakankamai pagrindžia byloje esančių įrodymų visuma.Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, jog įmonė likviduota tik 2003-01-15, todėl nėra pagrindų nenustatyti, jog pareiškėjas joje toliau dirbo iki 1993-09-21, nors kiti darbuotojai buvo nutraukę darbą. Iš byloje esančių kartu su pareiškėju dirbusių liudytojų darbo knygelių duomenų apie darbą UAB „(duomenys neskelbtini)“ nustatyta, jog R. P. dirbo iki 1992‑10-30, V. S. dirbo iki 1992-08-21, A. S. dirbo iki 1992-12-23. Pirmosios instancijos teisme liudytoja A. S. nurodė, kad, kai ji išėjo iš darbo minėtoje įmonėje, pareiškėjas liko.Pareiškėjas pareiškime nurodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbo iki 1993-09-21, o pareiškėjo darbo knygelėje buvo toks įrašas, tačiau darbo knygelė iš pareiškėjo seifo buvo pavogta. Šią aplinkybę, jog jo darbo knygelė buvo pavogta kartu su kitais dokumentais iš seifo, pareiškėjas grindė byloje esančiu prokuroro nutarimu. Iš 2010-12-21 Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros nutarimo nutraukti dalį ikiteisminio tyrimo turinio matyti, kad buvo atliekamas tyrimas dėl iš pareiškėjo išsinuomotų patalpų dingusių daiktų ir nutarta dalį ikiteisminio tyrimo dėl savavaldžiavimo pagal BK 294 straipsnio 1 dalį nutraukti, kadangi nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, bei tęsti tyrimą dėl dviejų automobilių dingimo. Iš minėto nutarimo turinio matyti, kad tyrimas buvo atliekamas dėl 2009-2010 metų įvykusių įvykių.Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ministro 1992-10-06 įsakymu Nr. 96 patvirtintos „Darbo knygelių keitimo į valstybini socialinio draudimo pažymėjimo tvarkos“, parengtos vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-12-23 nutarimu Nr. 584 patvirtintomis „Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu įskaitos taisyklėmis“, siekiant reglamentuoti praktinę keitimo procedūrą ir nustatytu laiku pakeisti darbo knygeles į valstybinio socialinio draudimo pažymėjimus, 1 ir 2 punkte buvo nustatyta, kad visų įmonių, įstaigų ir organizacijų darbuotojų (apdraustųjų), kurie yra draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnį, darbo knygelės keičiamos į valstybinio socialinio draudimo pažymėjimą nuo 1993‑01-01 iki 1993-12-31; darbo knygelės keičiamos nutraukiant jų tolesnį pildymą ir išduodant valstybinio socialinio draudimo pažymėjimą.Iš byloje esančių V. A. socialinio draudimo pažymėjimo duomenų nustatyta, kad pažymėjimas išduotas 1997‑07-09, jame yra spaudas, jog dokumentas išduotas vietoj darbo knygelės int. KT-I 0155554, serija „BN“ Nr. 19740823, taip pat atliktas įrašas apie pareiškėjo įsidarbinimą 1997-07-10 AB „Klaipėdos autotransportas“. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pareiškėjas nurodė, kad minėtoje įmonėje dirbo po UAB „(duomenys neskelbtini)“. Nors pareiškėjas nurodo, kad dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ iki 1993-09-21 ir jo darbo knygelėje buvo atliktas toks įrašas, tačiau duomenų apie pareiškėjo darbo knygelės pakeitimą į valstybinio socialinio draudimo pažymėjimą 1993 metų laikotarpiu nėra. Be to, iš byloje esančių Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus informacijos matyti, kad duomenų apie V. A. valstybinį socialinį draudimą laikotarpiu nuo 1993‑01-01 iki 1993-12-31 nėra. Teisėjų kolegija vertina, kad bylos duomenų visuma nesudaro pakankamo pagrindo išvadai, jog pareiškėjas dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ 1993 metais. Atsižvelgiant į tai, nenustatyta pagrindo konstatuoti faktą, jog pareiškėjas minėtoje įmonėje dirbo iki 1993-09-21. Esant nurodytoms aplinkybėms, taip pat kartu įvertinus liudytojos A. S. parodymus bei duomenis apie jos įdarbinimo minėtoje įmonėje laikotarpį, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą daryti išvadą, kad pareiškėjas UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbo iki 1992‑12‑31. Bylos duomenys nesuteikia pakankamo pagrindo konstatuoti faktą dėl vėlesnės pareiškėjo įdarbinimo įmonėje pabaigos datos.Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad vien aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismo atliktas bylos faktinių duomenų vertinimas neatitinka pareiškėjo pozicijos dėl pareiškėjui palankesnio duomenų vertinimo, o teismo padarytos išvados yra kitokios, nei pageidauja apeliantas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės, taip pat nereiškia teismo subjektyvaus šališkumo dėl pareiškėjo ar proceso teisės normų pažeidimo.Ištyrusi byloje esančius įrodymus apie faktines bylos aplinkybes ir įvertinusi jų visumą teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, padarė pagrįstas išvadas dėl pareiškėjo V. A. pareiškimo reikalavimų ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo tenkinti iš dalies. Keisti skundžiamą sprendimo dalį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo, dėl to apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-09-29 sprendimą palikti nepakeistą.