Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Mefodijos Povilaitienės ir Margaritos Stambrauskaitės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos M. L. skundą atsakovui valstybės įmonei Registrų centrui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjos vertinimu, VĮ Registrų centras šiuo atveju neteisingai aiškino ir taikė Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo (GVDĮ) 9 straipsnio 1 dalies 1 punktą bei, spręsdama dėl 2018-05-23 prašymo visiškai nepagrįstai nesivadovavo Advokatūros įstatymo (AĮ) 34 straipsnio 2 dalies, 44 straipsnio 1-2 punktų nuostatomis.

Atsisakydamas teikti duomenis apie gyvenamąją vietą pareiškėjo 2018-05-23 prašyme nurodytu adresu deklaravusius asmenis, atsakovas vadovavosi Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (ADTAĮ) 6 straipsniu, kuriame nustatyta, kad turi būti nurodytas asmens duomenų gavimo teisinis pagrindas.

Atsakovas sutinka su pareiškėjos pastaba, kad atsisakymas teikti duomenis buvo grindžiamas netinkamai aiškinama GVDĮ 9 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata. Teikiant pareiškėjai atsakymą įsivėlė techninė klaida dėl pagrindo, tačiau atsakovas ir toliau palaiko savo poziciją dėl turinio - pareiškėjos prašomi duomenys negalėjo būti pateikti dėl teisinio pagrindo nebuvimo.

Atsakovas pripažįsta, kad išrašas iš teisinių paslaugų sutarties yra tinkamas dokumentas, suteikiantis pareiškėjai teisę jos klientės vardu kreiptis į Gyventojų registrą dėl duomenų pateikimo ir neginčija pareiškėjos, kaip advokato padėjėjos, atstovaujančios kliento interesams, teisių, apibrėžtų AĮ 34 straipsnio 2 dalyje. Tačiau nei dokumentas dėl atstovavimo, nei advokato padėjėjos statusas nesuteikia pareiškėjai teisės gauti bet kuriuos duomenis iš Gyventojų registro, o tik tuos, kurie yra nenuginčijamai reikalingi, norint pradėti civilinę bylą dėl savo klientės pažeistos teisės dėl kelio servituto įgyvendinimo.

Atsakovas, vadovaudamasis Civilinio kodekso 6.266 straipsniu, kuriame numatyta, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti objekto savininkas (valdytojas), mano, kad pareiškėja, gindama savo klientės pažeistą teisę naudotis kelio servitutu, turėtų atsakovu patraukti asmenį, kuriuo vardu viešame registre yra įregistruotos nuosavybės teisės į žemės sklypą ir statinius, esančius (duomenys neskelbtini), t. y. savininkę.

Pareiškėja 2018-01-18 iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko gavo išrašą, kad nuosavybės teisė į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), yra įregistruota vienintelei savininkei - A. P.. Iš informacijos, kuria pareiškėja disponavo teikdama prašymą atsakovui, atsakovas daro išvada, kad pareiškėja žinojo, jog žemės sklypo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), savininkė yra A. P., kuri, atsakovo nuomone, ir galėtų būti patraukta atsakovu civilinėje byloje ginant klientės pažeistą teisę tinkamai naudotis kelio servitutu.

Pareiškėja siekė gauti informaciją apie gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), deklaravusius žemės sklypo valdytojus ir naudotojus, tačiau, vadovaujantis CK 4.27 straipsniu, žemės sklypo valdymas negalimas, nes Nekilnojamojo turto registre A. P. jau įregistruota nuosavybės teisė į žemės sklypą ir statinius, esančius (duomenys neskelbtini). Atsakovo nuomone, pareiškėja turėjo teisinį pagrindą prašyti pateikti duomenis apie A. P. deklaruotą gyvenamąją vietą, o ne apie žemės sklypo nesamų valdytojų deklaruotą gyvenamąją vietą.

Atsakovas pažymi, kad jei civilinės bylos nagrinėjimo metu, ginant A. K. teisę naudotis kelio servitutu, esančiu žemės sklype (duomenys neskelbtini), paaiškės, kad teismui reikalingi duomenys visų pilnamečių asmenų, deklaravusių savo gyvenamąją vietą adresu: (duomenys neskelbtini), VĮ Registrų centras šiuos duomenis teismui pateiks.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

2018-05-23 pareiškėja, vadovaudamasi AĮ 34 straipsnio 2 dalimi ir 44 straipsnio 2 dalimi, kreipėsi į VĮ Registrų centrą su prašymu pateikti duomenis apie adresu (duomenys neskelbtini) (gyvenamajame pastate, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) deklaruotus pilnamečius asmenis, nurodant jų vardus, pavardes bei asmens kodus. Kartu su prašymu pareiškėja atsakovui, be kita ko, pateikė: išrašą iš Teisinių paslaugų sutarties Nr. ADV17/11/27-02 tarp A. K. ir Advokatų profesinės bendrijos „Martovičiaus ir Damušio“, tame tarpe ir advokato padėjėjos M. L. ir išrašą iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko, patvirtinantį klientės, kaip žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) adresu (duomenys neskelbtini), bendrasavininkės teises į kelio servitutą (teisę važiuoti transporto priemonėmis) žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) adresu (duomenys neskelbtini).

2018-05-29 sprendimu Nr. (1.19.8.)s-5157 (ginčijamas sprendimas) VĮ Registrų centro Gyventojų registro departamentas atsakydamas į pareiškėjos 2018-05-23 prašymą, vadovaudamasis ADTAĮ 6 straipsniu, 30 straipsnio 1 dalimi ir GVDĮ 9 straipsnio 1 dalies 1 punktu atsisakė pareiškėjai pateikti prašomus duomenis.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro VĮ Registrų centro 2018-05-29 sprendimo Nr. (1.19.8.)s-5157 teisėtumas bei pagrįstumas. Teismas įpareigotas nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektai neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktai neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (ABTĮ 3 str. 2 d.). Sprendžiant pareiškėjo reikalavimo panaikinti ginčijamą sprendimą pagrįstumą, pirmiausia būtina įvertinti ginčijamo sprendimo, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Viešojo administravimo įstatymo (VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra ABTĮ 91 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių ginčijamas sprendimas turėtų būti panaikintas.

Kaip šiame teismo sprendime jau minėta, ginčijamas sprendimas yra pagrįstas Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (ADTAĮ, redakcija, galiojusi nuo 2017-01-01 iki 2018-07-16) 30 straipsnio 1 dalies nuostata, kad duomenų valdytojas ir duomenų tvarkytojas privalo įgyvendinti tinkamas organizacines ir technines priemones, skirtas apsaugoti asmens duomenims nuo atsitiktinio ar neteisėto sunaikinimo, pakeitimo, atskleidimo, taip pat nuo bet kokio kito neteisėto tvarkymo; minėtos priemonės turi užtikrinti tokį saugumo lygį, kuris atitiktų saugotinų asmens duomenų pobūdį ir jų tvarkymo keliamą riziką, ir turi būti išdėstytos rašytinės formos dokumente (duomenų valdytojo patvirtintose asmens duomenų tvarkymo taisyklėse, duomenų valdytojo ir duomenų tvarkytojo sudarytoje sutartyje ir pan.) ir 6 straipsnio nuostata, jog asmens duomenys šio įstatymo nustatytais atvejais teikiami pagal duomenų valdytojo ir duomenų gavėjo sudarytą asmens duomenų teikimo sutartį (daugkartinio teikimo atveju) arba duomenų gavėjo prašymą (vienkartinio teikimo atveju). (Prašyme turi būti nurodytas asmens duomenų naudojimo tikslas, teikimo bei gavimo teisinis pagrindas ir prašomų pateikti asmens duomenų apimtis) bei Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo (GVDĮ, aktuali redakcija) 9 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kuriame įtvirtinta, kad patalpos ar pastato savininkas (bendraturtis) turi teisę iš deklaravimo įstaigos neatlygintinai gauti informaciją apie jam priklausančioje patalpoje ar pastate gyvenamąją vietą deklaravusius asmenis.

Visų pirma svarbu pažymėti, kad nagrinėjamu atveju ginčijamo sprendimo pagrindimas GVDĮ 9 straipsnio 1 dalies 1 punktu laikytinas netinkamu. Ši specialioji įstatyminė nuostata yra skirta reglamentuoti nekilnojamojo daikto savininko (bendraturčio) teisių įgyvendinimą, o šiuo atveju pareiškėja į atsakovą kreipėsi atstovaudama klientės interesus, susijusius su naudojimosi nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu galimais pažeidimais. Kad atsakovas šia įstatymine nuostata ginčijamą sprendimą pagrindė netinkamai pripažįsta ir pats atsakovas, atsiliepime į skundą nurodydamas, jog taip įvyko dėl techninės klaidos.

Kitas ginčijamame sprendime nurodytas teisinis reglamentavimas, o konkrečiai ADTAĮ 6 straipsnis ir 30 straipsnio 1 dalis leidžia spręsti, kad atsakovas, būdamas įpareigotas įgyvendinti tinkamas organizacines ir technines priemones, skirtas apsaugoti asmens duomenims nuo atsitiktinio ar neteisėto atskleidimo, taip pat nuo bet kokio kito neteisėto tvarkymo, gavęs prašymą pateikti asmens duomenis turi pareigą įvertinti prašyme nurodytus asmens duomenų naudojimo tikslą, teikimo bei gavimo teisinį pagrindą ir prašomų pateikti asmens duomenų apimtį. VĮ Registrų centro, kaip ir kitų viešojo administravimo subjektų, sprendimas, be kita ko, turi atitikti ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus.

Individualaus administracinio akto turinio reikalavimai yra susiję su teisinio santykio, kuriam taikomas šis aktas, esme ir asmens, kuriam adresuotas šis aktas, materialiosiomis teisėmis ir pareigomis. Individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas aplinkybėmis (faktais), sudarančiomis taikytinos teisės normos hipotezę. Esant šiam individualaus administracinio akto pagrįstumo ir teisėtumo ryšiui, pagrįstumo reikalavimo nesilaikymas kartu lemia ir akto neteisėtumą. Atkreiptinas dėmesys, kad ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas, t.y. jam nėra nurodytos jokios faktinės aplinkybės, lėmusios sprendime išvardintų teisės normų taikymą. Aiškumo reikalavimas, t.y. reikalavimas suformuluoti aiškias nuostatas dėl akto adresato teisinio statuso pasikeitimų ir priimto sprendimo motyvų, taip pat susijęs su teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimu tuo aspektu, kad nesant nurodytų aiškių priimto sprendimo motyvų neįmanoma spręsti, ar teisės normoje įtvirtinta dispozicija ir (ar) sankcija yra taikytos tinkamai. Kai dėl individualaus administracinio akto neaiškumo jo teisėtumo aspektas negali būti deramai įvertintas ir patikrintas, toks aktas laikytinas neteisėtu.

VĮ Registrų centras ginčijamu sprendimu nurodė teisės aktus, kuriais yra apibrėžiama jo kompetencija (ADTAĮ 30 str. 1 d.) ir prašymo dėl asmens duomenų teikimo pagrindimo reikalavimai, tačiau nepateikia absoliučiai jokių teisinių argumentų ir motyvų, kokių teisės aktų reikalavimų neatitinka pareiškėjos, veikiančios 2017-11-27 Teisinių paslaugų sutarties Nr. ADV17/11/27-02 ir Advokatūros įstatymo 34 straipsnio 2 dalies bei 44 straipsni 2 punkto pagrindu, 2018-05-23 prašymas, apsiribodamas abstrakčia išvada, jog atsakovas nenustatė tinkamo teisinio pagrindo teikti duomenis. Nagrinėjamu atveju ginčijamas sprendimas neatitinka ir gero valdymo principo, kuris užtikrina kiekvieno asmens teisę būti išklausytam prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę ir įtvirtina pareigą administravimo subjektui pagrįsti (motyvuoti) savo sprendimus.

Kad ginčijamu sprendimu nebuvo vertintos (įvertintos) pareiškėjos prašyme išdėstytos faktinės aplinkybės, o konkrečiai prašomų pateikti asmens duomenų naudojimo tikslas (teismui skirtų procesinių dokumentų rengimas), teikimo bei gavimo teisinis pagrindas (AĮ 34 str. 2 d., 44 str. 2 p.) ir prašomų pateikti asmens duomenų apimtis (asmenų, galimai pažeidžiančių pareiškėjos atstovaujamos klientės teises, identifikavimas) netiesiogiai įrodo ir atsakovo į nagrinėjamą bylą pateiktas atsiliepimas, kuriame atsakovas argumentus grindžia, be kita ko, ir Civilinio kodekso nuostatomis (6.266 str., 4.27 str.).

Vertinant atsakovo sprendimą svarbu atkreipti dėmesį ir į ADTAĮ 30 straipsnio 1 dalies, kuria pagrįstas ginčijamas sprendimas, nuostatą, kad duomenų valdytojo ir duomenų tvarkytojo priemonės, skirtos apsaugoti asmens duomenims nuo atsitiktinio ar neteisėto sunaikinimo, pakeitimo, atskleidimo, taip pat nuo bet kokio kito neteisėto tvarkymo, turi užtikrinti tokį saugumo lygį, kuris atitiktų saugotinų asmens duomenų pobūdį ir jų tvarkymo keliamą riziką, ir turi būti išdėstytos rašytinės formos dokumente (duomenų valdytojo patvirtintose asmens duomenų tvarkymo taisyklėse, duomenų valdytojo ir duomenų tvarkytojo sudarytoje sutartyje ir pan.). Atsakovas savo sprendimo nepagrindė jokiu aktu dėl asmens duomenų apsaugos priemonių, kurias galima būtų lyginti su pareiškėjos teisėmis, įtvirtintomis AĮ atitinkamose nuostatose. Tai irgi suponuoja išvadą dėl ginčijamo sprendimo neteisėtumo.

Atsižvelgiant į anksčiau sprendime nurodytus motyvus ir vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis bei Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 punktu, darytina išvada, kad VĮ Registrų centro 2018-05-29 sprendimas Nr. (1.19.8.)s-5157, kuriuo buvo atsisakyta teikti pareiškėjai jos 2018-05-23 prašyme nurodytus duomenis, naikintinas, kaip prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams (VAĮ 8 str. 1 d.), todėl pareiškėjos skundas tenkintinas, o atsakovas įpareigotinas pareiškėjos 2018-05-23 prašymą išnagrinėti iš naujo ir priimti dėl jo teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą.

Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pareiškėjos skundą patenkinus, jos naudai priteistinos pagrįstos bylinėjimosi išlaidos – 2018-06-04 sumokėtas 22,50 Eur dydžio žyminis mokestis

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132-133 straipsniais,

nusprendžia:

pareiškėjos M. L. skundą tenkinti.

Panaikinti valstybės įmonės Registrų centro Gyventojų registro departamento 2018-05-29 sprendimą Nr. (1.19.8.)s-5157.

Įpareigoti valstybės įmonę Registrų centrą M. L. 2018-05-23 prašymą išnagrinėti iš naujo.

Priteisti pareiškėjai M. L. iš valstybės įmonės Registrų centro 22,50 Eur (dvidešimt du eurus penkiasdešimt centų) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.