Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S.M.J.M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo S.M.J.M. nuteistas pagal BK 129 str. 2 d. 6 p. laisvės atėmimu dvylikai metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas suėmus nuo 2005 m. lapkričio 25 d. iki 2006 m. gruodžio 22 d.

Iš S.M.J.M. priteista civiliniam ieškovui Ch.F.S. 21233,77 Lt turtinei ir 100000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

S.M.J.M. nuteistas už tai, kad 2005 m. lapkričio 24 d., apie 3 val., bendrabučio kambaryje, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų, asmeninio konflikto su F.C.S. metu, sudavė ne mažiau 11 smūgių rankomis ir kojomis, ne mažiau 140 smūgių peiliu F.C.S. į įvairias kūno vietas, padarydamas muštinę žaizdą kaktos centre, odos nubrozdinimus veide, kraujosruvą kairės ausies kaušelyje, kraujosruvą ir dvi paviršines žaizdeles apatinės lūpos dešinėje pusėje, kraujosruvą viršutinės lūpos gleivinėje centre, nubrozdinimą krūtinės ląstos dešinėje pusėje, odos nubrozdinimą kairiame žaste ir dešinėje šlaunyje, durtinę-pjautinę žaizdą dešinėje smilkininėje srityje su smilkinkaulio žvyno, kietojo dangalo ir galvos smegenų sužalojimu, dešinės ausies landos durtinę-pjautinę žaizdą, kuri atsiveria į ryklės šoninę sienelę, sprando dešinės pusės durtinę-pjautinę žaizdą su III kaklo slankstelio pažeidimu ir dešinės tarpslankstelinės arterijos nupjovimu, kaklo kairės pusės šoninio paviršiaus durinę-pjautinę žaizdą su gerklų priekinės sienelės perpjovimu, keturias krūtinės ląstos dešinės pusės durtines-pjautines žaizdas su plaučio sužalojimais, 132 durtines-pjautines žaizdas kūne, kas komplikavosi nukraujavimu ir dėl ko F.C.S. mirė, tai yra tokiais veiksmais itin žiauriai nužudė F.C S.

Nuteistasis S.M.J.M. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo nuosprendį ir paskirti jam švelnesnę bausmę. Apeliantas pripažįsta, kad įvykio metu bendravo su nukentėjusiuoju F.C.S. ir tarp jų kilusio konflikto metu sužalojo jį peiliu. Tačiau tvirtina, kad nužudyti nukentėjusiojo nenorėjo. Konfliktas kilo dėl to, kad apeliantas norėjo išsiaiškinti kodėl ir kokiu būdu nukentėjusysis jį paveikė juodąja magija. Be to, nukentėjusysis pirmasis puolė jį peiliu, todėl jis buvo priverstas gintis, atėmė iš nukentėjusiojo peilį ir tuo metu susižalojo savo ranką, dėl ko labai susijaudino, supyko ir sudavė peiliu nukentėjusiajam apie 10 smūgių į įvairias kūno dalis. Mano, kad teismo medicinos ekspertizės išvadose nurodytas neteisingas suduotų nukentėjusiajam smūgių skaičius. Po suduotų smūgių, nukentėjusysis, gulėdamas ant grindų, keikė apeliantą, todėl jis nepagalvojo, kad nukentėjusysis yra sunkiai sužalotas ar jo sveikatai gresia pavojus, todėl medikų pagalbos nekvietė. Taip pat nurodo, kad išsinešė ir vieną iš peilių, kuriuo sužalojo nukentėjusįjį, tačiau vėliau šį peilį išmetė kaip nereikalingą daiktą. Jis labai gailisi dėl viso įvykio, atsiprašė nukentėjusiojo tėvo. Teismas skyrė jam per griežtą bausmę, nes priteistą turtinę ir neturtinę žalą galės atlyginti tik būdamas laisvėje.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavęs apeliantas ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras – atmesti.

Skundas atmetamas.

Apygardos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai S.M.J.M. pripažino kaltu ir nuteisė už tyčinį itin žiaurų nukentėjusiojo F.C.S. nužudymą.

Apeliacinio skundo argumentai pirmosios instancijos teismo išvadų dėl nuteistojo kaltės ir veikos juridinio įvertinimo nepaneigia.

Apeliaciniame skunde prašoma tik sušvelninti skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę. Iš tokio skunde išdėstyto prašymo sektų, kad nuteistasis savo kaltės ir veikos juridinio įvertinimo neginčija. Tačiau skunde yra teiginių, kurie įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą ir didesne apimtimi.

Apeliantas neneigia, kad skundžiamame nuosprendyje nurodytu laiku ir nurodytoje vietoje sudavė peiliu apie 10 smūgių nukentėjusiajam F.C.S. į įvairias kūno dalis. Tačiau teigia, kad tai padarė gindamasis nuo nukentėjusiojo užpuolimo ir jo nužudyti nenorėjo, t. y. ginčija tyčios turinį ir jo kryptingumą.

BK 15 str. 2 d. nurodyta, kad nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jeigu :

1) jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti;

2) jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 5 p. nurodyta, kad nužudymas yra padarytas tiesiogine tyčia, kai kaltininkas suprato, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui ir norėjo ją atimti. To paties nutarimo 6 p. nurodyta, kad veika kvalifikuojama kaip nužudymas tiesiogine apibrėžta tyčia, kai veikiama siekiant atimti gyvybę.

Tyčios kryptingumą patvirtina ne tik subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai, bet ir kiti bylos duomenys – nusikaltimo padarymo įrankiai, būdas, sužalojimų kiekis, jų pobūdis ir vieta, nusikalstamų veiksmų intensyvumas, jų nutraukimo priežastys, kaltininko elgesys įvykio metu, prieš ir po nusikalstamos veikos padarymo ir kt.

Byloje nustatyta, kad nukentėjusiajam suduota ne mažiau 140 smūgių peiliu. Peilio, kurį, kaip nurodo apeliantas, jis pasiėmė nuo stalo, ašmenys buvo pakankamai ilgi - apie 20 cm ilgio. Daug sužalojimų nukentėjusiajam padaryta galvos, kaklo, krūtinės srityse. Nukentėjusiajam sužaloti galvos smegenys, ryklės ir gerklų šoninės sienelės, kaklo slanksteliai ir tarpslankstelinė arterija, plaučiai. Iš karto po nusikaltimo padarymo nuteistasis paliko nukentėjusįjį įvykio vietoje, nesuteikė jam pagalbos, neiškvietė medikų. Jį sulaikius tuoj po įvykio neigė savo kaltę, aiškino, kad nukentėjusįjį sužalojo kiti asmenys, išmetė nusikaltimo padarymo įrankį. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad apeliantas siekė nukentėjusiojo mirties. Todėl kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nuteistasis S.M.J.M. veikė tiesiogine apibrėžta tyčia.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad įvykio metu buvo būtinosios ginties situacija.

Baudžiamojoje teisėje būtinoji gintis apibrėžiama kaip situacija, kai baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams žala padaroma ginant save, kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tuo nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Pažymėtina, kad pavojingas kėsinimasis turi būti akivaizdus ir realus.

BK 28 str. 3 d. nurodyta, kad būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo.

Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 4 „Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo“ 6 p. nurodyta, kad besiginančiojo veiksmai, padarant žalą kitam asmeniui, negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis.

Nuteistasis S.M.J.M. parodė, kad konflikto metu nukentėjusysis F.C.S. mažu lenktiniu peiliu puolė jį, o jis gindamasis sugriebė už šio peilio ašmenų ir susipjaustė rankos plaštaką. Po to jis nukentėjusiajam sudavė apie 4-5 kartus kumščiais, pargriovė ant lovos, paėmęs nuo stalo virtuvinį peilį keletą kartų dūrė F.C.S. į nugarą, nulūžus šio peilio geležtei, toliau nukentėjusįjį badė iš pastarojo atimtu lenktiniu peiliu (t. 2, b. l. 4-8). Parodymų patikrinimo metu jis parodė, kad nukentėjusysis, laikydamas rankoje lenktinį peilį, jo nepuolė, tik liepė išeiti iš kambario (t. 2, b. l. 14-19). Teisiamojo posėdžio metu jis parodė, kad konflikto metu jis buvo susijaudinęs, norėjo išeiti iš kambario, jam iš paskos ėjo nukentėjusysis su peiliu, kurį jis iš pastarojo atėmė (t. 2, b. l. 174-176).

Iš paminėtų parodymų seka, kad nors nukentėjusiajam laikant rankoje lenktinį peilį S.M.J.M. grėsė realus ir akivaizdus pavojus, tačiau nukentėjusysis nuteistajam nesudavė nei vieno smūgio ir jo nesužalojo. Nuteistojo atlikti veiksmai buvo žymiai intensyvesni bei aktyvesni nei nukentėjusiojo, savo ranką susižalojo pats griebdamas peilį už ašmenų. Be to, pargriovus nukentėjusįjį ant lovos, atėmus iš jo peilį, grėsmė jau buvo pasibaigusi, pavojus išnykęs ir nuteistajam nebebuvo reikalo gintis. Todėl konstatuotina, kad šioje situacijoje būtinosios ginties nebuvo, nuteistojo S.M.J.M. gynyba aiškiai bei akivaizdžiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio bei pavojingumo. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nuteistojo versiją apie užpuolimą ir gynybą pagrįstai įvertino kritiškai ir ją atmetė.

Taip pat kolegijos nuomone, teismo medicinos specialisto išvados Nr. M 2777/05 (01) (t. 1, b. l. 34-42) yra aiškios, kategoriškos, motyvuotos ir nekeliančios abejonių, todėl atmetamas deklaratyvus apeliacinio skundo teiginys apie paminėtų išvadų nepatikimumą.

Nors apeliantas skunde prašo sušvelninti paskirtą bausmę, tačiau kolegijos nuomone, skirdamas S.M.J.M. dvylikos metų laisvės atėmimo bausmę už labai sunkaus nusikaltimo (BK 11 str. 6 d.), sukėlusio neatstatomas pasekmes, padarymą, pirmosios instancijos teismas BK 54 str. ir 61 str. reikalavimų nepažeidė, t.y. atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, nusikalstamų veiksmų pobūdį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybes, jų tarpusavio santykį bei kitas bylos aplinkybes. Todėl laikytina, kad nuteistajam S.M.J.M. paskirta bausmė, kuri yra mažesnė už nusikaltimo, numatyto BK 129 str. 2 d., sankcijos vidurkį, nėra per griežta.

Nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti apeliacinį skundą pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

n utaria:

nuteistojo S.M.J.M.apeliacinį skundą atmesti.