Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2024-09-04 · Administracinė byla Nr. eI2-12708-473/2024

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2024-09-04Regionų apygardos administracinis teismas
  2. Atskirasis skundasNutartis · 2024-09-11Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2024-09-04
Bylos Nr.
eI2-12708-473/2024
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03492-2024-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Rūta Miliuvienė, Violeta Balčytienė, Indrė Pukanasytė-Biekšė
Pareiškėjas
N. C. W. G.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Advokatai
Karolis Bradauskas
Kategorijos
  • 8.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 55.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. eI2-12708-473/2024Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03492-2024-9Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3 (S)
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. rugsėjo 4 d.Vilnius

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rūtos Miliuvienės ir Indrės Pukanasytės - Biekšės,

Sekretoriaujant Jūratei Skurupskaitei,Dalyvaujant pareiškėjos N. C. W. G. atstovui advokatui Karoliui Bradauskui,

Viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. C. W. G. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja N. C. W. G. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 birželio 17 d. sprendimą NR. 24S147396 ir iš Migracijos departamento Pareiškėjo naudai priteisti procese patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, Pareiškėja yra Kamerūno pilietė, turėjusi leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760211720, nuo 2022 gruodžio 15 d. iki 2023 gruodžio 12.

2023 m. gruodžio 7 d. Pareiškėja kreipėsi į Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus skyrių su prašymu dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pratęsimo. Reikia pažymėti, kad prašymo pateikimo metu Pareiškėja laukėsi kūdikio. 2024 m. balandžio 30 d. Migracijos departamentas atsisakė išduoti Pareiškėjai naują leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje.

2024 m. birželio 17 d. Pareiškėja atvyko į Migracijos departamentą su prašymu išduoti nacionalinę Lietuvos Respublikos vizą, grindžiant tuo, kad šiuo metu Pareiškėjos nėštumo trukmė yra daugiau kaip 30 savaičių ir medicinos priežiūros specialistai nerekomenduoja keliauti, išvykti iš Lietuvos, atsižvelgdami į pavojų kūdikio sveikatai.

Šalies argumentai

Pareiškėjos prašymas gauti nacionalinę vizą buvo atmestas ir Migracijos departamentas 2024 birželio 17 d. priėmė sprendimą NR. 24S147396 (toliau – Sprendimas) (Priedas Nr. 3) kuris įpareigojo Pareiškėja išvykti iš Lietuvos iki 2024 liepos 17 d.

Pareiškėjos vertinimu, jos situacija atitinka kriterijus leidžiančius išduoti jai nacionalinę vizą, nes kelionė paskutinėmis nėštumo savaitėmis gali sukelti rimtą pavojų tiek jos, tiek kūdikio sveikatai. Medicinos priežiūros specialistų pateiktos rekomendacijos aiškiai nurodo, kad kelionė šiuo metu nėra rekomenduojama dėl galimų komplikacijų ir pavojų. Šios rekomendacijos remiasi medicinos mokslo ir praktikos pagrindais, kurie pabrėžia didesnę riziką nėščiosioms paskutinėmis nėštumo savaitėmis.

Pabrėžia, jog Migracijos departamento priimtas Sprendimas neatitinka mintų principų, kadangi, pirma, proporcingumo principas pirmiausia reikalauja, kad valstybės veiksmas būtų tinkamas siekiamam teisėtam tikslui. Šiuo atveju Migracijos departamento tikslas yra užtikrinti migracijos kontrolę ir tvarką šalyje. Tačiau Pareiškėjos situacija reikalauja ypatingo dėmesio dėl jos sveikatos būklės ir nėštumo stadijos. Kelionė paskutinėmis nėštumo savaitėmis kelia pavojų Pareiškėjos ir jos kūdikio sveikatai, todėl sprendimas atmesti nacionalinės vizos prašymą nėra tinkamas.

Nurodo, jog išduodant nacionalinę vizą, būtų galima užtikrinti, kad Pareiškėja gautų reikalingą medicininę priežiūrą Lietuvoje ir išvengtų pavojingos kelionės. Tai būtų mažiau ribojanti ir humaniškesnė priemonė, palyginti su reikalavimu išvykti iš šalies.

Paaiškina, Migracijos departamento sprendimas atmesti nacionalinės vizos prašymą nėra proporcingas atsižvelgiant į galimus sveikatos pavojus Pareiškėjai ir jos kūdikiui. Tokio sprendimo pasekmės gali būti labai rimtos, o nauda, siekiama šiuo veiksmu, yra nepakankama, kad pateisintų tokią didelę riziką.

Pažymi, kad Pareiškėja, nors ir neturi jokių socialinių ar ekonominių ryšių Lietuvoje šiuo metu, tačiau turi visas intencijas jas sukurti Lietuvoje, o po vaiko gimimo įsitraukti į Lietuvos darbo bei ekonominę rinką. Nors Pareiškėja šiuo metu neturi tvirtų socialinių ar ekonominių ryšių Lietuvoje, tai nereiškia, kad ji neturi ketinimų ir planų juos sukurti ateityje. Atsižvelgiant į tai, kad ji yra būsima motina, jos prioritetai ir gyvenimo planai gali būti orientuoti į vaiko gimimą ir auklėjimą saugioje aplinkoje. Po vaiko gimimo, Pareiškėja planuoja įsitraukti į Lietuvos ekonominę rinką, kurti socialinius ryšius, integruotis į visuomenę ir tapti naudingu šios visuomenės nariu.

Pareiškėja siekia užtikrinti savo ir savo vaiko gerovę, o tai apima ir dalyvavimą ekonominėje veikloje bei socialinių ryšių užmezgimą. Jos intencijos rodo, kad ji yra pasirengusi prisidėti prie Lietuvos ekonomikos ir visuomenės, o tai yra svarbus veiksnys, kurį Migracijos departamentas turėtų įvertinti priimdamas sprendimus dėl vizų ir leidimų gyventi išdavimo.

Posėdžio metu Pareiškėjos atstovas nurodė, jog Pareiškėja šiuo metu yra Lietuvos Respublikoje, pagimdė sveiką sūnų ir sieja savo ateitį su Lietuvos Respublika. Pareiškėjos atstovas palaiko Pareiškėjos skundo reikalavimą ir teigia, jog Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neatsižvelgė į pareiškėjos nėštumą bei nesivadovavo Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 26 straipsnį, kuris numato nacionalinės vizos išdavimą dėl humanitarinių priežasčių.

Atsiliepimas

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo teismo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, jog Pareiškėjai leidimas laikinai gyventi Nr. 760211720 buvo išduotas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 d. 3 p. (darbo) pagrindu, kuris galiojo iki 2023 m. gruodžio 12 d. Pareiškėja 2023 m. gruodžio 7 d. pateikė naują prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, 2024 m. balandžio 30 d. Migracijos departamento sprendimu Nr. 24S111971 buvo atsisakyta pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi (pareiškėja minėto sprendimo neskundė, sprendimas yra įsiteisėjęs). Pareiškėja 2024 m. birželio 17 d. teikė prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo, tačiau minėtas prašymas buvo nepriimtas vadovaujantis Įstatymo 28 straipsnio 2 dalies ir 21 straipsnio 1 dalies nuostatomis (pareiškėjai Lietuvos Respublikoje esant neteisėtai).

Ginčijamame sprendime buvo įvertinta pareiškėjos pateikta medicininė pažyma, kad pareiškėjai dėl komplikuoto nėštumo skristi nerekomenduojama, kaip neatleidžianti nuo įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Apklausos metu užsienietė teigė, kad neplanuoja likti Lietuvoje, kadangi neturi jokių socialinių ar ekonominių ryšių, taip pat dėl to, kad būsimo vaiko tėvas yra Belgijos pilietis, todėl planuoja pas jį vykti. Taip pat ginčijamame sprendime įvertinta, kad pareiškėja su turėtu leidimu laikinai gyventi, išduotu darbo UAB (duomenys neskelbtini) pagrindu, minėtoje bendrovėje nebuvo įsidarbinusi.

Nurodo, jog vadovaudamasis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir Įstatymo 127 straipsnio 1, 31 ir 6 dalimis, atsižvelgdamas į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas faktines aplinkybes bei nenustatęs Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, Migracijos departamentas priėmė ginčijamą sprendimą įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 30 dienų (iki 2024 m. liepos 17 d.) ir įspėti pareiškėją, kad per nustatytą laiką jai neišvykus iš Lietuvos Respublikos bus priimtas sprendimas dėl jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

Pareiškėjos skundo argumentai nesudaro pagrindo manyti, kad ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas ar neteisėtas.

Pareiškėja savo skunde nenurodo Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyje numatytų pagrindų, dėl kurių pareiškėja negali būti grąžinta į užsienio valstybę, taip pat Įstatymo numatyta tvarka pareiškėja neprašė pratęsti ginčijamu sprendimu nustatyto įpareigojimo išvykti termino Įstatymo 128 straipsnio numatytais pagrindais, todėl teigia, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas, pagrįstas ir proporcingas.

Pareiškėjos Migracijos departamentui pateikta medicininė pažymą nepatvirtina, kad ginčijamo sprendimo vykdymas gali kelti rimtą pavojų pareiškėjos ir jos kūdikio sveikatai ir gyvybei. Taip pat pažymėtina, kad pareiškėja turėjo pareigą išvykti iš Lietuvos Respublikos iki 2023 m. gruodžio 13 d., t. y. daugiau kaip prieš 6 mėnesius iki ginčijamo sprendimo, todėl situacija, kad ginčijamas sprendimas yra priimamas likus nedaug laiko iki pareiškėjos laiko gimdyti, susidarė dėl pareiškėjos neteisėto neveikimo.

Šalies argumentai

Pareiškėjos skundo teiginiai, kad pagal Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies nuostatas nacionalinė viza gali būti išduota užsieniečiui humanitariniais pagrindais neatitinka tikrovės. Minėtas Įstatymo straipsnis to nenumato. Įstatymo 26 straipsnio 6 dalis numato, kad jeigu išduodant ar keičiant leidimą gyventi nustatoma, kad kita Šengeno valstybė į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo pagal Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 nuostatas, perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi pagal Reglamento (ES) 2018/1861 nuostatas arba perspėjimą dėl užsieniečio grąžinimo pagal Reglamento (ES) 2018/1860 nuostatas kartu su draudimu atvykti, Migracijos departamentas turi konsultuotis su šia Šengeno valstybe ir atsižvelgti į jos interesus. Leidimas gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas tik dėl humanitarinių priežasčių arba dėl tarptautinių įsipareigojimų. Pareiškėjos faktinė situacija šios Įstatymo nuostatos neatitinka.

Mano, kad ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos (ginčijamo sprendimo motyvai išdėstyti pačiame sprendime). Ginčijamame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl manome, kad ginčijamas sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo nuostatas, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. birželio 17 d. sprendimo, kuriuo nuspręsta grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 30 dienas (-ą, -ų) nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2024-07-17. Valstybė, į kurią pareiškėja įpareigojama savanoriškai išvykti – Kamerūno Respublika (pareiškėja turi šios valstybės pilietybę). Atsakovas skundžiamą sprendimą priėmė vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečio teisinės padėties 125, 126, 127, 128 straipsniais.

Byloje yra šie rašytiniai įrodymai:

Pareiškėjos 2023 m. lapkričio 29 d. prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, iš kurio matyti, jog Pareiškėjos darbdavys UAB (duomenys neskelbtini) Pareiškėjai numato mokėti 850 Eur darbo užmokestį. Prašyme taip pat nurodyta, jog Pareiškėja nuo 2022 iki 2023 metų turėjusi leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Migracijos departamento 2024 m. balandžio 30 d. sprendimas Nr. 24S11197, kuriuo nuspręsta atsisakyti išduoti Pareiškėjai leidimą laikinai gyventi, nes darbdavio (priimančiosios įmonės, priimančiojo subjekto) vadovui ar vadovo įgaliotam asmeniui buvo skirta administracinė nuobauda už nelegalų darbą ir darbdavys (priimančioji įmonė, priimantysis subjektas) arba vadovas ar vadovo įgaliotas asmuo, yra baustas už leidimą dirbti nelegalų darbą.

2024 m. birželio 4 d. medicinos pažymėjimas, kuriame nurodyta, jog Pareiškėja laukiasi ir nėštumo laikotarpis yra 34 savaitės ir 2 dienos, gimdymo terminas nustatytas iki 2024 m. liepos 17 d.

2024 m. birželio 14 d. Pareiškėjos prašymas išduoti nacionalinę vizą, kuriame nurodyta, jog

Užsieniečio apklausos lapas, iš kurio matyti, jog Pareiškėja prašo nacionalinės vizos, nes negali išvykti iš Lietuvos dėl ligos, kitokio ūmaus sveikatos sutrikimo ar organizmo būklės. Šiame prašyme kvietėju yra nurodytas B. A. E. Taip pat prašyme nurodoma, jog Pareiškėjos turima lėšų suma yra 9000 Eur ir Pareiškėja gauna reguliarių pajamų pragyvenimui Lietuvoje, pateikiamas tai patvirtinantis dokumentas. Prašyme pareiškėja taip pat pabrėžia, jog yra nėščia ir nors jos leidimas gyventi Lietuvoje yra pasibaigęs, pagal daktaro rekomendacijas ji negali keliauti. Daktaro išvada patvirtina, kad kelionė šiuo metu keltų grėsmę jos ir jos vaiko sveikatai. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, Pareiškėja prašo suteikti jai vizą, kad galėtų likti Lietuvoje ir saugiai tęsti nėštumą.

Migracijos departamento 2024 m. birželio 17 d. sprendimas, kuriuo nuspręsta grąžinti Pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 30 dienas (-ą, -ų) nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2024-07-17. Valstybė, į kurią įpareigojama savanoriškai išvykti – Kamerūno Respublika. Minėtą sprendimą Migracijos departamentas priėmė atsižvelgdamas į tai, jog Pareiškėja gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimui.

2024-09-04 Migracijos departamento pateikta informacija apie tai, jog Pareiškėja pagimdė sūnų.

Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reguliuoja Įstatymas, nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus.

Vadovaujantis Įstatymo 28 straipsnio 4 dalimi, sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo, keitimo ir panaikinimo priima ir leidimą laikinai gyventi užsieniečiui išduoda ir keičia Migracijos departamentas.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą užsieniečiui laikinai gyventi atsisakoma, jei duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai (2 punktas); neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (5 punktas).

Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Teisėjų kolegija pažymi, jog Įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus užsienietis turi atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu.

Pagal Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui <...>; b) pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, susijusią su atliktinu darbu; arba apie užsieniečio turimą ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį per pastaruosius 3 metus, susijusią su atliktinu darbu; arba apie numatomą užsieniečiui mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU dydis, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį; <...>; c) Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ministerijos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus.

Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai (50 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės <...> (35 straipsnio 1 dalies 2 punktas), <...> jeigu užsienietis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (35 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi, nustatęs bent vieną šių pagrindų.

Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas) 130 punkte nustatyta, kad paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Migracijos departamente dienos, priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi.

Leidimų laikinai gyventi išdavimo, keitimo ir panaikinimo teisiniai santykiai susiklosto viešosios teisės srityje, todėl Migracijos departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, t. y. nustačiusi, kad užsienietis faktiškai nebeatitinka Įstatymo nustatytų sąlygų, privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies pagrindais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. kovo 1 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1304-442/2023).

Minėta, kad nuo 2022-10-25 iki 2023-01-14 Pareiškėjai buvo išduota Lietuvos Respublikos nacionalinė viza, o nuo 2022-1215 iki 2023-12-12 išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Nustatyta, jog Pareiškėja 2023-11-29 kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, jog Pareiškėja dirba pardavimo vadybininke UAB (duomenys neskelbtini).

Nagrinėjamu atveju matyti, jog Migracijos departamentas, DSIS IS patikrinęs duomenis apie UAB (duomenys neskelbtini), nustatė, kad 2024- 01-05 UAB (duomenys neskelbtini) pažeidė UĮ 56 str. 1 d. 2 p. (pirmą kartą) (Dirba asmuo, kuris nėra Europos Sąjungos pilietis, kaip nustatyta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 20 straipsnio 1 dalyje, ir nėra asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi judėjimo laisve (toliau – trečiosios šalies pilietis), įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos). Migracijos departamento duomenimis, 2024-01-29 VDI nutarimu Nr. (ROIK) VDI nutarimu Nr. (ROIK) 22192166019 UAB (duomenys neskelbtini) vadovui už administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 str. 1 d. (Nelegalus darbas) buvo paskirta 1 300 Eur bauda. Nuobauda paskirta UAB ”Art Line Idėjos“ vadovui nėra įvykdyta.

2024-03-08 Migracijos departamentas gavo VDI Neteisėtos veiklos priežiūros skyriaus atsakymą į Migracijos departamento 2024-03-06 el. p. siųstą paklausimą, kad UAB (duomenys neskelbtini) atžvilgiu 2024-01-29 priimtas nutarimas dėl ANK 95 str. 1 d. pažeidimo. Turimais duomenimis nutarimas yra įsiteisėjęs, nebuvo apskųstas teismui. Nutarimu paskirta 1 300 Eur bauda nėra sumokėta. Taip pat 2024-01-29 priimtas nutarimas dėl UĮ 56 str. 1 d. 2 p. pažeidimo. Turimais duomenimis nutarimas yra įsiteisėjęs, nebuvo apskųstas teismui. Nutarimu paskirta 1300 Eur dydžio bauda nėra sumokėta.

2024-04-26 Migracijos departamentas gavo VDI Neteisėtos veiklos priežiūros skyriaus atsakymą į Migracijos departamento 2024-04-26 el. p. pakartotinai siųstą paklausimą, kad nutarimu paskirta bauda UAB (duomenys neskelbtini) vadovui nėra sumokėta. Taip pat nutarimu paskirta bauda UAB (duomenys neskelbtini) nėra sumokėta ir buvo perduota antstoliui (išieškojimo vykdymui) 2024-04-08. 2024-04-30 Migracijos departamento duomenimis, paskirtos baudos pagal UĮ 56 str. 1 d. 2 p. ir pagal ANK 95 str. 1 d., nėra sumokėtos.

Minėtu pagrindu Migracijos departamentas 2024-04-30 sprendimu atsisakė Pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

2024-06-14 Pareiškėja kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu išduoti nacionalinę Lietuvos Respublikos vizą, nurodydama, jog turi pakankamai pajamų pragyvenimui Lietuvoje (9000 Eur). Taip pat savo pateiktuose paaiškinimuose Pareiškėja nurodo, jog šiuo metu yra 36 savaites nėščia ir kelionė kelia pavojų tiek jos, tiek jos kūdikio gyvybei. Migracijos departamentas 2024-06-17 priėmė sprendimą grąžinti Pareiškėją į užsienio valstybę ir įpareigojo iki 2024-07-17 išvykti iš Lietuvos Respublikos Į Kamerūną. Šį sprendimą Migracijos departamentas priėmė atsižvelgdamas į tai, jog Pareiškėja Lietuvos Respublikoje gyvena nelegaliai ir pažeidė UTPĮ 124 str. 1 d. nuostatą, kuri įpareigoja užsienietį išvykti iš Lietuvos Respublikos iki kelionės leidimo, vizos arba leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos. Kamerūno Respublikos piliečiams taikomas UTPĮ 11 str. 1 d. reikalavimas, kuriame nurodoma, kad užsieniečio, kuris nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, atvykimui į Lietuvos Respubliką ir buvimui joje taikomos Reglamento (ES) 2018/1806, nustatančio trečiųjų šalių, kurių piliečiai, kirsdami išorines sienas, privalo turėti vizas, ir trečiųjų šalių, kurių piliečiams tas reikalavimas netaikomas, sąrašus nuostatos. Lietuvos Respublikos Vyriausybė Vizų režimo reglamento nustatytais atvejais gali taikyti vizų režimo išimtis. N. C. W. G. galiojančio dokumento, suteikiančio teisę būti ar gyventi šalyje šiuo metu neturi, todėl pažeidė UTPĮ 39 str. 2 p. nuostatą, kuri nurodo, kad užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis gyvena Lietuvos Respublikoje turėdamas negaliojantį leidimą gyventi, N. C. W. G. nuo 2023-12-13 Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai. Atsižvelgiant į tai, teismas nurodo, jog pareiškėja, pasilikdama gyventi Lietuvos Respublikoje, pasibaigus jos turėto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo laikui, pažeidė Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytą užsieniečių buvimo Lietuvos Respublikoje tvarką ir neįvykdė jai įstatymų numatyto įpareigojimo palikti Lietuvos Respublikos teritoriją, kas reiškia nelegalų buvimą Lietuvoje.

Šiuo atveju byloje taip pat nustatyta, kad nuo 2022-12-15 iki 2023-12-12 Pareiškėjai išduotas leidimas laikinai gyventi darbo pagrindais, tačiau ji darbo santykių nei su vienu Lietuvos Respublikoje registruotu darbdaviu neturėjo. Teisėjų kolegija, nepaisant to, kad Pareiškėja nurodo, jog turi santaupų, daro išvadą, kad Migracijos departamentas visiškai pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas darbo užmokesčio ir jokių kitų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, negavo. Be kita ko, Migracijos departamentas turėjo pagrįstą teisinį pagrindą konstatuoti, kad Pareiškėja neturi pakankamai reguliarių pajamų pragyventi Lietuvoje ir jo nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės (UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktai).

Pasisakant dėl Pareiškėjo šeiminių, ekonominių, socialinių ryšių, teismas nenustatė, kad užsienietė turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, – apie jos šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamose informacinėse sistemose ir registruose duomenų nėra.

Atsižvelgdama į ankščiau aptartą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad būtent Pareiškėja turėjo pareigą laikytis Įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, ir jai Įstatymo keliamus reikalavimus turėjo atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu. Išimtys Įstatyme, kad tam tikrą laiką galima neatitikti tų sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nėra numatytos. Teismas pažymi, kad leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pareiškėjai tikslas yra tai, kad pareiškėja dirbtų pardavimų vadybininke, gautų Įstatyme numatytą atlyginimą ir būtų sumokėti privalomi mokesčiai į valstybės biudžetą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 125 straipsnio 4 dalimi, sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus leidimo laikinai gyventi galiojimui. Minėto įstatymo 127 straipsnyje yra numatytas nuo 7 iki 30 dienų terminas, kuris skaičiuojamas nuo sprendimo įteikimo užsieniečiui dienos ir per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos. Šio įstatymo 128 straipsnyje numatomos aplinkybės, tokios kaip šeiminiai, socialiniai, ekonominiai ir kitokie ryšiai su Lietuvos Respublika, į kurias atsižvelgiama priimant sprendimą gražinti užsienietį į užsienio valstybę. Iš byloje esančių duomenų galima matyti, jog Pareiškėja pasibaigus jos turimo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimui nuo 2023-12-13 Lietuvos Respublikoje gyvena nelegaliai, neturėdama teisinio pagrindo ir taip pažeisdama jai įstatymų nustatytą pareigą išvykti iš Lietuvos Respublikos pasibaigus leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo terminui. Taip pat nustatyta, jog šeiminių, ekonominių, socialinių ryšių su Lietuvos Respublika neturi ir nebuvo įgijusi (nėra Lietuvos Respublikoje gyvenančių giminaičių ar vaikų, kurie mokytųsi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą, neturi darbinių santykių su Lietuvos Respublikoje įregistruotais darbdaviais). Pažymėtina, jog Migracijos departamento nustatytas 30 dienų išvykimo iš Lietuvos Respublikos terminas taip pat yra apskaičiuotas remiantis įstatymais ir Pareiškėjai buvo suteiktas maksimalus terminas, nustatytas įstatymų, per kurį Pareiškėja turėjo išvykti iš Lietuvos Respublikos. Teismas konstatuoja, jog Migracijos departamentas tinkamai taikė nurodytą nuostatą Pareiškėjos atžvilgiu ir remdamasis šia įstatymo nuostata priėmė teisėtą sprendimą.

Teismas pažymi, jog Pareiškėja, teikdama skundą, vadovaujasi Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečio teisinės padėties 130 straipsniu, kuriame nurodoma, jog draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę. Užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. Užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į užsienio valstybę, jeigu jam Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka yra suteiktas apsisprendimo laikotarpis, per kurį jis, kaip esanti ar buvusi su prekyba žmonėmis susijusių nusikaltimų auka, turi priimti sprendimą, ar bendradarbiauti su ikiteisminio tyrimo įstaiga ar su teismu. Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, jog Pareiškėjos faktinė situaciją neatitinka minėto įstatymo 130 straipsnyje nustatytų kriterijų, tad Pareiškėja, teikdama skundą, netinkamai interpretuoja minėtas įstatymo nuostatas ir neteisingai jas taiko savo situacijai. Taip pat pažymima, jog Pareiškėja, remdamasi nurodytomis įstatymo nuostatomis, nepateikia jokių įrodymų, kurie patvirtintų įstatyme nustatytas priežastis, dėl kurių pareiškėja galėtų likti Lietuvos Respublikoje. Iš to galima daryti išvadą, jog Migracijos departamentas pagrįstai priėmė skundžiamą sprendimą.

Pareiškėja taip pat skunde remiasi Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 26 straipsniu ir teigia, jog Migracijos departamentas neatsižvelgė į šio įstatymo nuostatą, jog nacionalinė viza gali būti išduodama humanitariniais tikslais. Minėto straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog jeigu išduodant ar keičiant leidimą gyventi nustatoma, kad kita Šengeno valstybė į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo pagal Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 nuostatas, perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi pagal Reglamento (ES) 2018/1861 nuostatas arba perspėjimą dėl užsieniečio grąžinimo pagal Reglamento (ES) 2018/1860 nuostatas kartu su draudimu atvykti, Migracijos departamentas turi konsultuotis su šia Šengeno valstybe ir atsižvelgti į jos interesus. Leidimas gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas tik dėl humanitarinių priežasčių arba dėl tarptautinių įsipareigojimų. Pažymėtina, jog šis įstatymas yra taikomas tiems užsienio piliečiams, kurių atžvilgiu kita Šengeno valstybė yra priėmusi sprendimą neįsileisti, uždrausti atvykti arba gražinti užsienietį kartu su draudimu atvykti. Remiantis byloje gautais duomenimis bei byloje esančia medžiaga, informacijos, jog kita valstybė būtų priėmusi sprendimą neįsileisti, uždrausti atvykti ar gražinti Pareiškėją į užsienio valstybę, teismas neturi, tad galima daryti išvadą, jog Pareiškėja neatitinka šios įstatymo nuostatos reikalavimų.

Nurodytų teisės aktų visuma leidžia konstatuoti, kad Migracijos departamentas turi Įstatymo suteiktus įgaliojimus priimti sprendimą dėl užsienio valstybės piliečio grąžinimo į užsienio valstybę, kurios piliečiu yra asmuo, todėl darytina išvada, jog Sprendimas priimtas Migracijos departamentui Įstatymu suteiktos diskrecijos ribose.

Pažymėtina, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams nesuteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatyme keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti Įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir (ar) pakeitimui. (žr., pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014, 2024 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1093-415/2024).

Teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas Sprendime detaliai, išsamiai ir aiškiai išdėstė reikšmingas faktines aplinkybes, nurodė konkrečias taikytinas teisės normas ir jas pagrįstai taikė pareiškėjo atveju. Tiek teisiniai, tiek faktiniai Sprendimo motyvai yra aiškūs. Tai, kad Pareiškėja nesutinka su Migracijos departamento pateiktu situacijos teisiniu vertinimu, savaime nereiškia, kad Sprendimas yra neteisėtas. Teismas, įvertinęs Sprendimo turinį ir atitiktį faktinėms bylos aplinkybės, daro išvadą, kad Migracijos departamentas teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines aplinkybes, Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus, yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija nenustatė kitų Sprendimo panaikinimo pagrindų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnis), todėl Pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teisėjų kolegija pažymi, kad Sprendimas savaime neužkerta kelio Pareiškėjai teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu Pareiškėja atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas.

Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Šiuo atveju pabrėžtina, jog netenkinant Pareiškėjo reikalavimo panaikinti Migracijos departamento 2024-06-17 sprendimą netenkintinas ir Pareiškėjos prašymas dėl bylinėjimo išlaidų priteisimo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 133–134 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties” 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjos N. C. W. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjos prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinti.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.

Teisėjai Violeta BalčytienėRūta MiliuvienėIndrė Pukanasytė - Biekšė