- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-01-06
- Bylos Nr.
- 2K-52/2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Albinas Sirvydis (pirm.), Aldona Rakauskienė, Olegas Fedosiukas (pran.)
- Nuteistasis
- T. T.
- Nukentėjusysis
- D. S.
- Advokatai
- Stasys Zabita
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Sirvydžio, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Olego Fedosiuko,
teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. T. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2006 m. rugpjūčio 28 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 30 d. nuosprendžių.
Panevėžio apygardos teismo 2006 m. rugpjūčio 28 d. nuosprendžiu T. T. nuteistas pagal BK 181 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams; pagal BK 180 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu trejiems metams ir šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtosios bausmės subendrintos ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas šešeriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Iš T. T. nukentėjusiajam D. S. priteista 8372,25 Lt turtinei ir neturtinei žalai atlyginti.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 30 d. nuosprendžiu nuteistojo T. T. apeliacinis skundas tenkintas iš dalies ir Panevėžio apygardos teismo 2006 m. rugpjūčio 28 d. nuosprendis pakeistas: iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinta nuostata, kad T. T. nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe su nenustatytu asmeniu; panaikinta T. T. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstamą veiką jis padarė veikdamas bendrininkų grupe. Kita nuosprendžio dalis nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Olego Fedosiuko pranešimą, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
T. T. nuteistas pagal BK 181 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis 2006 m. vasario 5 d., apie 21 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), grasindamas panaudoti fizinį smurtą bei jį panaudodamas prieš nukentėjusįjį D. S. (sudavė jam vieną smūgį ranka į smakrą bei ne mažiau kaip dešimt smūgių rankomis į įvairias kūno vietas, o nenustatytas asmuo įspyrė tris kartus į kairės kojos šlaunį, du kartus į dešinės kojos šlaunį, sudavė ranka ne mažiau kaip tris smūgius į kairįjį šoną, prispaudė prie lovos ir smaugė, grasino išdeginti akis ir į kairės kojos šlaunį užgesino cigaretės nuorūką; taip nukentėjusiajam D. S. buvo nežymiai sutrikdyta sveikata), neturėdamas teisėto pagrindo atvirai reikalavo, kad nukentėjusysis D. S. perduotų savo turtą – 6000 eurų. Po to T. T. liepė nukentėjusiajam sėstis į automobilį, kuriame grasino, kad kiti asmenys jį „užmuš“, „pakas po žemėmis“, nuvežė jį prie „Ekrano“ užtvankos, esančios (duomenys neskelbtini), kur pagrasino „pakišti po ledu“, jei nukentėjusysis neperduos reikalaujamų 6000 eurų. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2006 m. vasario 7 d., apie 19 val., (duomenys neskelbtini) prie 21 namo, siekdamas paveikti nukentėjusįjį paklusti neteisėtam reikalavimui ir perduoti reikalaujamus pinigus, vėl reikalavo iš nukentėjusiojo perduoti prievartaujamą pinigų sumą dalimis, jei šis jos negali sumokėti iš karto.
T. T. taip pat nuteistas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2006 m. vasario 5 d., apie 21 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tais pačiais veiksmais atimdamas galimybę priešintis, pagrobė 1372,25 Lt vertės nukentėjusiojo D. S. turtą: 992,25 Lt vertės daiktus ir 380 Lt.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis T. T. prašo Panevėžio apygardos teismo 2006 m. rugpjūčio 28 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 30 d. nuosprendžius panaikinti ir bylą nutraukti. Kasatorius nurodo, kad nuosprendžiai yra neteisėti ir nepagrįsti. Jis teigia, kad teismai neteisingai įvertino bylos faktines aplinkybes, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, taip pat buvo padaryti esminiai Baudžiamojo ir Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimai. Neteisėtas įrodymų vertinimas yra BPK 20 straipsnio pažeidimas, dėl to neteisingai ir nesant nusikaltimo sudėties buvo pritaikytas baudžiamasis įstatymas, priimtas apkaltinamasis nuosprendis ir paskirta itin griežta bausmė. Taip pat buvo pažeistos Lietuvos Respublikos konstitucinės teisės ir Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Teismai nukrypo ir nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos.
Kasatorius nurodo, kad byloje nėra įrodymų, neginčijamai patvirtinančių T. T. kaltę dėl plėšimo ir turto prievartavimo. Savo teiginiui pagrįsti kasatorius pateikia nuorodą į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.4 punktą, kuriame nurodomi reikalavimai, keliami įrodinėjimo tvarkai. Anot kasatoriaus, atsižvelgiant į BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, apygardos teismo apkaltinamais nuosprendis negalėjo būti grindžiamas tik nukentėjusiojo parodymais ir iš jų išvestiniais liudytojos J. M. parodymais, taip pat ikiteisminio tyrimo metu duotais liudytojo G. S. parodymais.
Kasatorius nurodo, kad, nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje, buvo pažeista ir BPK 386 straipsnio 2 dalies norma, įtvirtinanti kasacinės instancijos teismo nurodymų privalumą nagrinėjant bylą iš naujo apeliacinės ar pirmosios instancijos teisme. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. rugsėjo 28 d. nutartimi Nr. 2K-506/2007 byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka nurodant, kad apeliacinės instancijos teismas neįvykdė BPK 324 straipsnio 6 dalies reikalavimo atlikti įrodymų tyrimą prieštaravimams pašalinti, nes nei D. S., nei J. M. apeliacinės instancijos teismo posėdyje nedalyvavo. Iš naujo nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje teismas minėtų liudytojų neapklausė ir šie nagrinėjant bylą nedalyvavo. Neįvykdžius BPK 386 straipsnio 2 dalies reikalavimų, taip pat atsisakius surasti ir apklausti R. P., teismas pažeidė BPK 10 straipsnio 2 dalies ir Europos žmogaus teisių ir apsaugos konvencijos 6 straipsnį (EŽTT nutarimas byloje Bonev prieš Bulgariją, Nr. 60018/00).
Kasatoriaus teigimu, teismai netinkamai įvertino jo parodymus, kurie pagal BPK 20 straipsnio 3 dalį yra savarankiškas įrodymų šaltinis. Šiuos jo parodymus patvirtino liudytojas P. G., tačiau jo parodymus teismas atmetė remdamasis neįtikinamais ir iš esmės prieštaringais motyvais. Apklausęs visus liudytojus, teismas nepašalino prieštaravimų, bet visas abejones išaiškino nukentėjusiojo naudai, o tai yra BPK 20 straipsnio pažeidimas.
Kasatorius taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neaptarė dalies jį teisinančių duomenų. Pagrindinis įrodymas, kuriuo skundžiamame nuosprendyje grindžiama T. T. kaltė, yra nukentėjusiojo parodymai, kuriuos esą patvirtina teismo medicinos specialisto išvada ir liudytoja J. M.. Tačiau D. S. parodymų laikyti nuosekliais ir patikimais negalima, teismas juos vertino šališkai. Tiek pagal Lietuvoje galiojančius įstatymus, tiek Konstituciją bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį teismui griežtai draudžiama šališkai nagrinėti bylą, o iš to išplaukia, kad ir visos abejonės, kurių negalima pašalinti įstatymo nustatyta tvarka, turi būti aiškinamos kaltinamojo (nuteistojo) naudai.
Žemesnės instancijos teismas
Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad D. S. pareiškime neužsimena apie tokius veiksmus kaip kojos deginimą cigarete, grasinimus nužudyti, išdeginti akis, „pakišti po ledu“, susidoroti su giminaičiais (T. 1, b. 1. 24). Iš esmės skiriasi nukentėjusiojo nurodomos kojos deginimo aplinkybės. 2006 m. vasario 10 d. apklausos protokole D. S. nurodė, kad T. T. draugas nutraukė nukentėjusiojo kelnes žemyn ir degino koją cigarete (T. 1, b. 1. 54-56). O nagrinėjant bylą apygardos teisme jis nurodė, kad buvo su šortais ir apie kelnių nutraukimą neužsiminė. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme D. S. teigė, kad buvo panaudotas intensyvus smurtas (jis buvo spardomas, suduodami smūgiai kumščiais į šonus, kojas), kad jam namuose buvo suduota beveik 20 smūgių ( T. 1, b. 1. 54-56). Tačiau iš specialisto išvados matyti, kad D. S. padaryta tik smakro odos nubrozdinimas, poodinė kraujosruva kairėje šlaunyje, odos nudeginimas kairėje šlaunyje (T. 1, b. 1. 30-31). Šie sužalojimai padaryti ne mažiau kaip trimis poveikiais. D. S. apžiūra pradėta 2006 m. vasario 10 d., 9.20 val., t. y. nepraėjus 5 dienoms po smūgių sudavimo. Apeliacinės instancijos teisme teismo medicinos specialistas paaiškino, kad tokio pobūdžio sužalojimai paprastai pranyksta tik po 10 parų. Taigi apžiūros metu šie sužalojimai turėjo būti užfiksuoti. Tai reiškia, kad nukentėjusiojo parodymai dėl smurto intensyvumo, pobūdžio, suduotų smūgių skaičiaus kelia abejonių, tačiau apeliacinės instancijos teismas vertino visus parodymus nukentėjusiojo naudai.
Byloje yra ir kitų duomenų, kurie nepagrindžia nukentėjusiojo parodymų patikimumo ir savarankiškumo. Kasatorius nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis atpažino M. C. kaip T. T. bendrininką. Ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė, kad M. C. pažinojo iš matymo (T. 1, b. 1. 24). Tuo pagrindu M. C. buvo pareikštas įtarimas, paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, paskelbta paieška (T. 3, b. 1. 5-6, 9-10, 11). Tačiau byloje nepaneigti duomenys, kad 2006 m. vasario 5 d. šio asmens nebuvo Lietuvoje ir jis jau daug metų gyvena Ispanijoje (T. 1, b. 1. 162, 164). Sužinojęs apie tai, D. S. teisme parodymus pakeitė paaiškindamas, kad T. T. draugo nepažinojo ir nebuvo tikras dėl jo atpažinimo (T. 4, b. 1. 17). Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi teismo medicinos specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad visų sužalojimų D. S. pasidaryti pats negalėjo, nes tam prieštarauja sužalojimų išsidėstymas ir pobūdis. Tokia išvada, anot kasatoriaus, yra nemotyvuota ir abejotina. Apeliacinės instancijos teisme buvo atlikta nauja teismo medicinos ekspertizė. Specialistas patvirtino, kad smakro sužalojimą ir kraujosruvą kojoje D. S. galėjo pasidaryti griūdamas nuo laiptų, t. y. tokiomis aplinkybėmis, kurias nurodė T. T.. Taigi ir ši jo parodymų dalis nepaneigta. Nepaneigtas ir aiškinimas, kad koją, būdamas girtas ar apsvaigęs nuo narkotikų, nukentėjusysis pats galėjo nusideginti. Tuo tarpu nukentėjusiojo D. S. parodymai prieštarauja visiems kitų asmenų parodymams.
Kasatorius pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisme liudytoja J. M. skirtingai aiškino reikšmingas bylai aplinkybes. Tyrėjui ir ikiteisminio tyrimo teisėjui liudytoja J. M. nurodė, kad 2006 m. vasario 5 d. vakare matė ant D. S. smakro nubrozdinimą ir mėlynę (T. 1, b. 1. 121-122, 128-130). Tuo tarpu teisme ji aiškino, kad ant nukentėjusiojo kaklo pastebėjo raudoną dėmę (T. 4, b. 1. 35). Pirmosios instancijos teismas šių prieštaravimų nepašalino, o apeliacinės instancijos teismas šį prieštaravimą panaikino pačios liudytojos parodymais, tai yra bandydamas juos suformuluoti taip, kaip reikia kaltinimui (T. 4, b. 1. 38). Tai, anot kasatoriaus, rodo šališkumą ir susidorojimą. Įrodinėjimo pareiga baudžiamajame procese yra nustatyta ikiteisminio tyrimo institucijoms, prokurorui, todėl visiškai nesuprantama, kodėl kaltinamasis turi įrodinėti, kad yra nekaltas. Tai yra BK, BPK, Konstitucijos ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio, kuris įpareigoja teismą būti teisingu ir nešališku, pažeidimas.
Šalies argumentai
Kasatorius taip pat nurodo, kad tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnai, tiek teismai, tikėdami D. S. parodymais, tyrė tik vienintelę versiją ir ignoravo T. T. parodymus. Jis atkreipia dėmesį ir į tai, kad liudytojas P. G., davęs nuteistąjį teisinančius parodymus, buvo nepagrįstai sulaikytas, kad jam ir M. C. buvo nepagrįstai reiškiami įtarimai, kad buvo atsisakoma teismo medicinos požiūriu tikrinti kasatoriaus parodymus dėl sužalojimų D. S. padarymo mechanizmo.
Be to, kasatorius pažymi, kad atskiri procesiniai veiksmai ikiteisminio tyrimo metu buvo atliekami pažeidžiant BPK reikalavimus, o tai verčia abejoti ikiteisminį tyrimą atlikusių pareigūnų sąžiningumu. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas pateisinti ikiteisminio tyrimo pareigūnų darbą, iškvietė apklausti tyrėją, kuri pripažino padariusi „technines, nieko nelemiančias klaidas“. Tačiau procesiniai veiksmai, atlikti pažeidžiant BPK reikalavimus, negali būti pateisinti pareigūnų technine klaida, kaip tai padarė teismas. Tai yra šališko, nekaltumo prezumpcijos nepripažįstančio teismo susidorojimas.
Kasatorius atkreipia dėmesį į BPK pažeidimus, padarytus ikiteisminio tyrimo metu. Pranešime apie pradėtą ikiteisminį tyrimą nurodyta, kad šis tyrimas pradėtas 2006 m. vasario 11 d., tačiau D. S. apklaustas 2006 m. vasario 10 d., nuo 14.55 iki 17.35 val. Tą pačią dieną jis pripažintas nukentėjusiuoju (T. 1, b. 1. 54-56, 57). Šie procesiniai veiksmai atlikti iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Protokolas-pareiškimas iš D. S. priimtas 2006 m. vasario 10 d., 15. 30 val. ( T. 1, b. 1. 24). O tai reiškia, kad tuo pačiu laiku dvi skirtingos tyrėjos (D. G. ir R. S.) sugebėjo apklausti D. S. ir priimti iš jo protokolą-pareiškimą. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad užduotis atlikti D. S. kūno tyrimą surašyta 2006 m. vasario 11 d. (T. 1, b. 1. 29). Tačiau tyrimas pagal šią užduotį pradėtas 2006 m. vasario 10 d., 9. 20 val. (T. 1, b. l. 40), t. y. dar negavus minėtos užduoties ir net nesant D. S. protokolo-pareiškimo apie padarytas nusikalstamas veikas. Byloje yra ir taisymų, kurie sustiprina neteisėtumą (T. 1, b. 1. 19). Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas į tokius pažeidimus neatkreipė dėmesio, o apeliacinės instancijos teismas apklausė pareigūnus ir taip išaiškino BPK normas, kad būtų įmanoma atmesti jį teisinančius duomenis. Teismas nepasisakė, kodėl klaidos buvo taisomos nesilaikant procesinių dokumentų klaidų taisymo reikalavimų, kodėl jas ištaisius nebuvo pasirašyta ikiteisminio tyrimo pareigūnų.
Žemesnės instancijos teismas
Liudytojas P. G. parodė, kad DVD grotuvą pardavė D. S., o liudytoja R. N. šio liudytojo parodymų nei paneigė, nei patvirtino. Teismo prielaida, kad D. S. negalėjo pigiau parduoti prieš kelias dienas pirkto grotuvo, prieštarauja paties nukentėjusiojo parodymams teisme: jis nešė iš namų ir lombarde užstatinėjo vertingus daiktus (televizorių, auksinį žiedą), kurių vėliau neatsiimdavo. Nekyla abejonių, kad ir šiuo atveju lombardai užstato davėjui išmoka gerokai mažesnes pinigų sumas nei užstatytų daiktų vertė. Tai, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai lombarduose nerado nukentėjusiojo turto, dar nereiškia, kad minėti daiktai nebuvo užstatyti. Teismo išvada, kad „vakar (pagal pateiktus įsigijimo dokumentus) pirkto grotuvo jis negalėjo kitą dieną parduoti“, yra tik prielaida. Atsižvelgiant į tai, liudytojo P. G. parodymai liko nepaneigti.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas liudytojo P. G. parodymus atmetė todėl, kad jie gauti gynėjo iniciatyva. Toks sprendimas prieštarauja BPK 7 straipsnyje įtvirtintam rungimosi ir kaltinimo bei gynybos šalių lygiateisiškumo principui bei BPK 21 straipsnio 3 dalyje numatytomis įtariamojo teisėmis, tarp kurių numatyta teisė pareikšti prašymus. Tokį prašymą (apklausti liudytoją P. G.) kasatoriaus gynėjas pareiškė (T. 1, b. 1. 144), o tyrėjai pagrįstai patenkino. Kasatorius pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakęs apklausti P. G., suformavo prezumpciją juo netikėti. Jo parodymai byloje nepaneigti, o yra tik teismo pasisakymas juos atmetant.
Byloje taip pat yra pakankamai duomenų, kad nukentėjusysis D. S. piktnaudžiavo narkotinėmis medžiagomis. Tokius parodymus davė liudytojas P. G. ir liudytoja L. Š.. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad liudytoja L. Š., priešingai nei teigiama nuosprendyje, ne vieną kartą matė D. S. vartojant narkotines medžiagas. Ji taip pat patvirtino, kad D. S. nešdavo parduoti iš namų daiktus. Savo parodymuose šią aplinkybę pripažino ir pats nukentėjusysis, nurodydamas, kad tėvams apie tai meluodavo. Anot kasatoriaus, tai, kad D. S. turėjo problemų dėl alkoholio ir narkotinių medžiagų, rodo ir tas faktas, kad tėvai pinigus pragyvenimui siųsdavo ne nukentėjusiajam, o jo tetai E. Š..
Kasatorius pažymi, kad nėra davęs tokių parodymų, jog D. S. 2006 m. vasario 13 d., t. y. susitikimo metu, kai buvo daromas įrašas, buvo apsvaigęs nuo alkoholio ar narkotinių medžiagų. Jis tik nurodė, kad D. S. elgesys ir kalba sukėlė tokių įtarimų. Abejonių kilo ir pirmą kartą apeliacine tvarka nagrinėjančiai teisėjų kolegijai, kuri byloje skaitė esančią pokalbių išklotinę, kurioje užfiksuota itin nerišli D. S. kalba, loginis minčių neužbaigtumas (T. 1, b. 1. 21-23). Teismas, antrą kartą nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, šią aplinkybe paneigė pareigūno parodymais, kuris teigė, kad D. S. nevartojo narkotinių medžiagų. Tačiau niekas narkologinio testo D. S. neatliko, todėl pareigūno tvirtinimas nėra neginčijamas faktas. Anot kasatoriaus, visos šios aplinkybės ne tik nepaneigia, bet ir iš dalies patvirtina jo versiją, kad D. S. jį apkalba dėl to, jog jis pranešdavo G. S. (nukentėjusiojo seseriai) apie netinkamą D. S. elgesį, dėl to jam tėvai, gyvenantys JAV, nutraukdavo finansavimą. Taip pat jokiais objektyviais įrodymais nepaneigtas aiškinimas, kad nukentėjusiojo kasatorius ieškojo siekdamas išsiaiškinti konflikto laiptinėje priežastis ir vykdė savo draugės G. S. (jo sesers, kuri tą patvirtino savo parodymais) prašymą kontroliuoti D. S. elgesį. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad teta rūpinosi tik jo buitimi, todėl atmesti kasatoriaus bei G. S. parodymų teismas nuturėjo jokio teisinio pagrindo ir šio prieštaravimo nepašalino.
Iš nukentėjusiojo parodymų išplaukia, kad kasatorius ir nenustatytas asmuo nukentėjusiojo turtą užvaldė ir prievartavo dėl to, kad jis nepadėjo išvežti į Angliją dirbti prostitute pas jį gyvenančios merginos R. P.. Tačiau pats nukentėjusysis pirmosios instancijos teisme tvirtino, kad merginai iš jo namų „liepė išeiti T. T., kadangi D. S. tėvams nepatiko, kad ši mergina pas jį gyvena“. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pirmą kartą, padarė išvadą, kad „nelogiška būtų manyti, jog T. T., pats liepęs merginai išeiti iš nukentėjusiojo namų, po to dėl jos išėjimo smurtautų prieš savo draugės brolį, reikalautų perduoti turtą“. Kasatorius sutinka su šia teismo išvada ir pažymi, kad R. P. taip ir liko neapklausta, nors nusikaltimo motyvas yra susijęs būtent su ja, todėl ikiteisminis tyrimas atliktas neišsamiai, o teismas neatliko savo pareigos išsamiai ir visapusiškai ištirti visus bylai reikšmingus įrodymus. BPK 10 straipsnis imperatyviai nurodo, kad „teismas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas privalo užtikrinti galimybę įtariamajam, kaltinamajam ir nuteistajam įstatymų nustatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo įtarimų bei kaltinimų ir imtis reikiamų procesinių priemonių užtikrinti jų asmeninių ir turtinių teisių apsaugą“. Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje Bonev prieš Bulgariją, Nr. 60018/00 yra pasisakęs, kad nepaisant to, ar liudytojas yra apklaustas ar ne, tačiau esant gynybos reikalavimui, siekiant užtikrinti teisę į tinkamą gynybą, yra valstybės pareiga šį liudytoją surasti ir apklausti. Kasatorius nurodo, kad šiuo atveju liudytojas, kuris kaltinimo iškeltas kaip nusikaltimo motyvas, byloje beapklaustas. Pagal minėtą EŽTT nutarimą valstybinės institucijos privalo gynybai garantuoti teisę į teisingą teismą ir bet kokia kaina surasti svarbų liudytoją. R. P. yra nusikaltimo, kuriuo kasatorius kaltinamas, motyvas, todėl ji yra vienintelė liudytoja, kuri gali tai patvirtinti arba paneigti. Kasatoriaus gynėjas ne kartą apeliacinėje instancijoje reikalavo, kad ji būtų iškviesta į teismą ir apklausta, tačiau teismas šį prašymą atmetė, nes ją sunku surasti. Todėl teigtina, kad teismas, nesiimdamas jokių priemonių surasti liudytoją, nagrinėjo bylą šališkai ir pažeidė BK, BPK, Konstitucijos ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį.
Kasatorius pažymi ir tai, kad tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas nevertino 2006 m. vasario 13 d. pokalbio įrašo, iš kurio matyti, kad, nepaisant D. S. užuominų ir pastangų užvesti kalbą apie turto prievartavimą, kasatorius net nesuvokė, apie ką šis kalba. Apeliacinės instancijos teismas to neanalizavo ir pasisako, kad nukentėjusysis neina į laiptinę, nes „bijo to, kas buvo anąkart“, nevažiuos prie užtvankos, nes „bijo būt pakištas po ledu“. Tačiau teismas visiškai nevertina, kad po tokių nukentėjusiojo argumentų kasatoriaus reakcija yra visiškai neadekvati ir nesuprantama, t. y. jis visiškai nesupranta, apie ką tas kalba ir kam šitie nukentėjusiojo argumentai. Teismas juos paima iš konteksto, tačiau visiškai nevertina bendro pokalbio. Kasatorius teigia, kad toks jo elgesys, kai jokio logiškai paaiškinamo atsakymo į nukentėjusiojo teiginius, visiškai nesuderinamas su jam pareikštu kaltinimu dėl turto prievartavimo. Kita vertus, teismas motyvuoja jo kaltę ir tuo, kad jis pabėgo pamatęs įrangą. Tuo tarpu tai logiškai paaiškinama, nes išgirdus frazes „nenoriu būti pakištas po ledu“, „kur tas ilgas“ ir pan. natūraliai kyla įtarimas, kad kažkas yra negerai. Po to pamačius įrangą galima suprasti, kad taip siekiama susidoroti. Todėl pabėgimo faktas ir T. T. kaltė visiškai nesusiję dalykai, o tik teismo prielaida.
Konstitucinis nekaltumo prezumpcijos principas reikalauja, kad visos abejonės, kylančios sprendžiant baudžiamąją bylą, būtų vertinamos kaltinamojo naudai. Šioje baudžiamojoje byloje abejonių dėl T. T. yra daug, jų pašalinti nėra galimybės. Įrodymai, kuriais pirmosios instancijos teismas pagrindė nuosprendį, yra prieštaringi, o apeliacinės instancijos teismo priimtas nuosprendis pagrįstas prieštaringais įrodymais ir šališkais išvedžiojimais.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl įrodymų leistinumo ir jų vertinimo
Kasaciniame skunde nuteistasis T. T. iš esmės ginčija teismo atliktą įrodymų vertinimą, kurio pagrindu jis pripažintas kaltas dėl jam inkriminuotų nusikaltimų. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, nagrinėdamas bylą teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, taigi iš naujo surinktų įrodymų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato. Bylos medžiaga rodo, kad pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį T. T. priėmė remdamasis nukentėjusiojo D. S. parodymais, liudytojų J. M., R. L., L. R., A. J., E. Š. parodymais, liudytojo G. S. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, specialisto išvada, slapto sekimo protokolu ir pokalbių išklotinėmis, daiktų pateikimo, objekto apžiūros protokolais. Nuteistojo T. T., taip pat jam palankių liudytojų P. G. bei L. Š. parodymai teismo įvertinti kritiškai. Nors T. T. inkriminuojamos aplinkybės buvo nustatytos pirmiausia pagal nukentėjusiojo D. S. parodymus, tačiau teismas šiuos parodymus vertino lygindamas su kitais byloje surinktais įrodymais ir kruopščiai motyvavo savo išvadas.
Apeliacinės instancijos teismas kruopščiai patikrino ir motyvuotai atmetė visus nuteistojo argumentus, kuriais buvo bandoma sumenkinti nukentėjusiojo D. S. parodymų ir kitų kaltinimą patvirtinančių įrodymų patikimumą, taip pat įtikinamai motyvavo, kodėl kritiškai vertina paties T. T. įvykių versiją, liudytojų P. G. bei L. Š. parodymus. Be to, atmesdamas nuteistojo apeliacinį skundą, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nuteistojo gana ilgas slapstymasis nuo teisėsaugos pareigūnų ir bandymas paveikti kai kuriuos liudytojus taip pat netiesiogiai patvirtina jo kaltumą.
Kasaciniame skunde pateiktas teiginys apie tai, kad pirmosios instancijos teismas liudytojo P. G. parodymus atmetė, nes jie gauti gynėjo iniciatyva, neatitinka bylos medžiagos. Šio liudytojo parodymai tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo buvo įvertinti kritiškai dėl jų prieštaringumo ir neįtikinamumo, bet ne todėl, kad gauti gynėjo iniciatyva. Niekuo nepagrįsti kasatoriaus argumentai ir apie neva teismo suformuotą nuostatą netikėti P. G. parodymais.
Kolegijos nuomone, negali būti vertinama kaip įrodinėjimo tvarkos nesilaikymas ir tai, kad teismas pripažino teisingais liudytojo G. S. ikiteisminio tyrimo metu, bet ne teisme duotus parodymus. Šio liudytojo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai atitiko kitus byloje surinktus įrodymus, kurių pakanka išvadai apie T. T. kaltumą dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų. Tokiais atvejais ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai išlieka svarbus teismo vidinį įsitikinimą formuojantis veiksnys (kasacinės nutartys Nr. 2K-206/2008, 2K-274/2008, 2K-7-198/2008, 2K-412/2008).
Kolegija konstatuoja, kad neturi pagrindo abejoti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atliktu įrodymų vertinimu ir jo rezultatais. Apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas įrodymais, kurie buvo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje. Duomenų, leidžiančių nustatyti, kad teismai, vertindami įrodymus, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nėra.
Dėl kasatoriaus argumentų apie Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio, BPK 10 straipsnio 2 dalies ir 386 straipsnio 2 dalies pažeidimo.
Kasatoriaus teigimu, neapklausus byloje liudytojos R. P., taip pat neapklausus apeliacinėje instancijoje nukentėjusiojo D. S., buvo pažeista jo teisė gintis nuo kaltinimų (BPK 10 straipsnio 2 dalis) ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis.
Kolegija pažymi, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje kaltinamajam garantuojama teisė į teisingą procesą, o 6 straipsnio 3 dalies d punkte – teisė užduoti klausimus kaltinimo liudytojams. Analogiška teisė įtvirtinta BPK 44 straipsnio 7 dalyse. Paprastai šios nuostatos įpareigoja, kad kaltinamajam būtų suteikta pakankama ir tinkama galimybė ginčyti prieš jį liudijančio liudytojo parodymus bei pateikti liudytojui klausimų arba tuo metu, kai jis duoda parodymus, arba vėliau procese. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkto pažeidimas ne kartą konstatuotas dėl to, kad apkaltinamasis nuosprendis buvo pagrįstas tik arba lemiama apimtimi liudytojo (liudytojų), kurio kaltinamasis neturėjo galimybės apklausti proceso metu, parodymais. Pažymėtina ir tai, kad, vadovaujantis EŽTT praktika, tuo atveju, kai svarbių liudytojų neįmanoma apklausti dėl to, jog jie yra nežinia kur, valstybės institucijos turi imtis reikiamų pastangų jų dalyvavimui procese užtikrinti (Pello v. Estonia, no. 11423/03, judgement of 12 April 2007). Tačiau tokių aplinkybių, kurios leistų abejoti teisminio bylos proceso teisingumu šioje baudžiamojoje byloje, kolegija nenustatė. Kasatoriaus nuoroda į EŽTT bylą Bonev prieš Bulgariją (Bonev v. Bulgaria, no. 60018/00, judgement of 8 June 2006) netinkama, nes šioje byloje pažeidimas konstatuotas dėl to, kad apkaltinamasis nuosprendis pareiškėjui buvo lemiamai grįstas tiesiogiai įvykį mačiusių liudytojų, kurių pareiškėjas negalėjo apklausti nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu. Tuo tarpu T. T. byloje galimybė apklausti nukentėjusįjį ir liudytojus, kurių parodymais pagrįstas nuosprendis, kaltinamajam buvo užtikrinta.
Nors nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nepavyko apklausti nukentėjusiojo D. S. ir R. P., kolegija nelaiko, kad dėl to apeliacinės instancijos teismas turėjo tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą. Apeliacinės instancijos teismas dėjo pastangas iškviesti ir apklausti šiuos asmenis, tačiau to padaryti nepavyko, nes jie išvykę į Didžiąją Britaniją ir jų gyvenamoji vieta nežinoma. Kita vertus, darydamas išvadas, apeliacinės instancijos teismas turėjo teisę vertinti ir vertino nukentėjusiojo D. S. parodymus, duotus nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme kaltinamojo teisė apklausti nukentėjusįjį buvo užtikrinta. Tiek jis, tiek jo gynėjas pateikė nukentėjusiajam D. S. klausimus, į kuriuos šis atsakė (T. 1, b.l. 23-24). Tuo tarpu įvykio nemačiusios R. P. parodymai lemiamos įtakos teismo išvadoms turėti negalėjo. Ji byloje iš viso nebuvo apklausta ir jos parodymais apkaltinamais nuosprendis nebuvo grindžiamas. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, kolegija laiko nepagrįstu kasacinio skundo argumentą, kad, neapklausęs šių asmenų, apeliacinės instancijos teismas pažeidė kaltinamojo teisę į gynybą ir teisingą procesą.
Tai, kad apeliacinės instancijos teismas, antrą kartą nagrinėdamas bylą, nesugebėjo apklausti nukentėjusiojo D. S., nevertintina ir kaip BPK 386 straipsnio 2 dalies reikalavimų pažeidimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, pirmą kartą išnagrinėjusi bylą kasacine tvarka, 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartyje nurodė, kad byloje nebuvo išnaudotos galimybės prieštaravimams pašalinti, nes nei nukentėjusysis D. S., nei liudytoja J. M. nebuvo apklausti. Tai tapo vienas iš pagrindų panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Antrą kartą nagrinėdamas bylą, apeliacinės instancijos teismas apklausė liudytoją J. M. ir rėmėsi jos parodymais. Tačiau išnaudojęs visas galimybes nustatyti nukentėjusiojo D. S. buvimo vietą, teismas pagrįstai nutarė vertinti jo pirmiau teisme duotus parodymus ir laikyti juos tinkamu įrodymų šaltiniu. Tokiomis aplinkybėmis kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka teismas pažeidė BPK 386 straipsnio 2 dalies reikalavimus.
Dėl procesiniuose dokumentuose padarytų klaidų
Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai ignoravo BPK pažeidimus, padarytus ikiteisminio tyrimo metu, ir taip parodė savo šališkumą. Kolegija atmeta šiuos teiginius ir atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas kruopščiai patikrino visus nuteistojo argumentus dėl procesinių pažeidimų pradedant ikiteisminį tyrimą, pirmą kartą apklausiant T. T. bei taisant klaidas procesiniuose dokumentuose. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad atliekant ikiteisminį tyrimą buvo neatidumo, tačiau esminių BPK pažeidimų nepadaryta. Pirma, teismas konstatavo, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje pradėtas 2006 m. vasario 10 d., o ne 2006 m. vasario 11 d., kaip teigė apeliantas. Tokią išvadą teismas padarė todėl, kad būtent 2006 m. vasario 10 d. VPK KP ONTT viršininkas protokole-pranešime užrašė rezoliuciją pradėti ikiteisminį tyrimą, o tai pagal BPK 166 straipsnį ir yra ikiteisminio tyrimo pradžia. Pranešime Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorui, surašytame 2006 vasario 11 d., taip pat nurodyta, jog ikiteisminis tyrimas pradėtas 2006 m. vasario 10 d. Vadinasi, teiginiai, kad D. S. 2006 m. vasario 10 d. buvo apklaustas neteisėtai, nepagrįsti. Antra, teismas nustatė, kad nukentėjusiojo apklausos protokole klaidingai nurodytas apklausos laikas, o specialisto išvadoje klaidingai nurodyta tyrimo pradžia. Klaida taip pat padaryta užrašant užduoties atlikti biologinį objektų tyrimą datą. Aiškindamasis šių neatitikimų atsiradimo priežastis, apeliacinės instancijos teismas apklausė tyrėją R. S.. Trečia, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006 m. vasario 11 d. nutarties paskirti slaptą sekimą rezoliucinėje dalyje padaryti pataisymai yra aptarti teisėjo, be to, aprašomojoje nutarties dalyje data nurodyta teisingai. Nustatęs, kad procesiniuose dokumentuose klaidos padarytos dėl neatidumo, apeliacinės instancijos teismas padarė visiškai pagrįstą išvadą, kad esminių BPK pažeidimų byloje nepadaryta.
Kolegija, įvertinusi minėtas aplinkybes, konstatuoja, kad šioje byloje neatidumo klaidų padarymas procesiniuose dokumentuose nesuvaržė įstatymų garantuotų kaltinamojo teisių ir nesukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.
Rezoliucinė dalis
nuta r i a:
Nuteistojo T. T. kasacinį skundą atmesti.