- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2016-05-04
- Bylos Nr.
- 1A-68-245/2016
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Kęstutis Dargužis (pirm.), Olegas Šibkovas, Jūratė Jakubonienė
- Nuteistasis
- A. A.
- Nukentėjusysis
- J. A.
- Advokatai
- Vytenis Gubavičius, Neringa Milašienė
Pranešėjas Kęstutis Dargužis Baudžiamoji byla Nr. 1A-68-245/2016
Teisėjas Rimantas Sipavičius Teisminio proceso Nr. 1-65-1-00590-2014-4
2016 m. gegužės 4 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Kęstučio Dargužio, teisėjų Olego Šibkovo ir Jūratės Jakubonienės, sekretoriaujant Mariui Žukauskui, Audronei Stulginskaitei-Puidienei, Evelinai Dzenytei, Urtei Zagurskytei, dalyvaujant prokurorei Jurgitai Mastauskaitei, nuteistajam A. A., jo gynėjui advokatui Vyteniui Gubavičiui, nukentėjusiajam J. A., jo atstovei advokatei Neringai Milašienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. A. ir jo gynėjo advokato Vytenio Gubavičiaus apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 8 d. nuosprendžio, kuriuo:
A. A. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 303 str. 1 d. ir jam skirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis BK 75 str., bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant bausmės atlikimo laikotarpiu neišvykti už miesto (rajono) ribų be institucijos, prižiūrinčios nuosprendžio vykdymą, leidimo.
Patenkintas nukentėjusiojo J. A. civilinis ieškinys ir iš A. A. J. A. priteista 8 688 Eur (aštuoni tūkstančiai šeši šimtai aštuoniasdešimt aštuoni eurai) turtinės žalos atlyginimo.
Iš dalies patenkintas nukentėjusiojo J. A. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo ir iš A. A. J. A. priteista 300 Eur (trys šimtai eurų).
Iki bausmės vykdymo pradžios A. A. palikta galioti kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti.
Nukentėjusiajam J. A. iš A. A. priteista 644,81 Eur (šeši šimtai keturiasdešimt keturi eurai 81 cnt.) advokato atstovavimo išlaidoms apmokėti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. A. nuteistas už tai, kad sunaikino dokumentą, t. y. jis, 2013 m. gruodžio 30 d., būdamas J. A. gyvenamojoje vietoje, name, esančiame (duomenys neskelbtini), tyčia suplėšė 2012-10-25 surašytą neprotestuotiną vekselį, pagal kurį be jokių sąlygų buvo įsipareigojęs J. A. 2013-10-25 sumokėti 30 000 litų, sunaikino dokumentą ir taip padarė nukentėjusiajam J. A. didelę 8 688,60 eurų (30 000 Lt) turtinę žalą.
Apeliaciniame skunde nuteistojo A. A. gynėjas advokatas Vytenis Gubavičius prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015-10-08 nuosprendį ir A. A. išteisinti, šiam nepadarius BK 303 str. 1 d. numatytos veikos, nukentėjusiojo J. A. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą. Skunde nurodo, kad teismas nuteistojo veiksmus netinkamai kvalifikavo pagal BK 303 str. 1 d. Teismas nuosprendyje nurodė, kad nuteistasis, suplėšydamas vekselį užkirto kelią nukentėjusiajam teisėtu būdu išsiieškoti 30 000 Lt žalą, kurią teismas įvertino kaip didelę, nes ši suma mažai skiriasi nuo žymios nusikaltimais padarytos žalos, numatytos BK 190 str. Dokumentų sunaikinimo atvejais kvalifikuojant nusikalstamas veikas pagal BK 303 str. 1 d. būtina nustatyti ne tik dokumento sunaikinimo faktą (veiką), bet ir šio nusikaltimo objektyviosios pusės požymį - dėl to padarytą didelę žalą (pasekmes). Didelės žalos požymis nustatinėjamas atsižvelgiant ne į konkretų MGL dydį, o kiekvienu konkrečiu atveju, įvertinant bylos aplinkybes, atsiradusią turtinę ir neturtinę žalą, pažeistas vertybes, pažeistų objektų reikšmingumą visuomenėje ir pan. Tiek BK 300 str. 3 d., tiek BK 303 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos priskirtos prie BK XLIII skyriuje nurodytų veikų, o šio BK skyriaus normos neapibrėžia, kokia žala šių nusikalstamų veikų padarymo atveju yra laikoma didele. Tuo tarpu BK 190 str. numatytas didelės vertės turto išaiškinimas taikytinas BK XXVIII numatytoms nusikalstamoms veikoms, todėl negali būti tapatinamas su XLIII skyriuje įtvirtinta didelės žalos sąvoka. Todėl teismas nepagrįstai 30 000 Lt dydžio žalą vertino kaip didelę tuo pagrindu, kad ji artima 250 MGL sumai.
Nuosprendyje nenurodyti jokie argumentai ir motyvai, kodėl vekselyje nurodyta 30 000 Lt suma apskritai yra žala. Pasak nukentėjusiojo, vekselis jam buvo išduotas ne dėl to, kad nuteistasis jam būtų padaręs žalą ir įsipareigojęs ją atlyginti, o dėl to, kad nuteistasis įsipareigojo nukentėjusiajam grąžinti pinigus, kuriuos buvo pasiskolinęs, t. y. nukentėjusiojo nurodyta 30 000 Lt suma kildinama iš prievolinių paskolos santykių. Todėl iš prievolinių paskolos santykių atsiradęs reikalavimas negali būti nagrinėjamas baudžiamojoje byloje, o turi būti nagrinėjamas civilinio proceso tvarka. Darytina išvada, kad teismo nuosprendžiu netinkamai išspręsti su civiliniu ieškiniu susiję klausimai, dėl ko nukentėjusiojo pareikštas civilinis turėtų būti paliktas nenagrinėtu.
Teismas neįvertino, kad išieškojimas pagal vekselį yra galimas tik kreipiantis į notarą dėl vykdomojo įrašo atlikimo pagal Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 72 str. 2 d., 81 str. Nukentėjusysis vekselio apmokėti nuteistajam 2013-10-25 dieną, kuri anot nukentėjusiojo buvo nurodyta vekselyje, ar per dvi po jos einančias darbo dienas nepateikė, o vekselis anot jo buvo suplėšytas 2013-12-30, t. y. tada, kai išieškojimas pagal vekselį nebebuvo galimas, todėl vekselio suplėšymu kelias nukentėjusiajam pagal tokį vekselį išieškoti skolą negalėjo būti užkirstas, kaip kad tai konstatavo teismas.
Teismas nuteistojo parodymus atmetė ir jų apskritai nevertino, nes laikė, kad savo parodymais jis siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tokiu būdu buvo pažeistas BPK 7 str. įtvirtintas rungimosi principas, BPK 20 str. 1, 3 ir 5 d. nuostatos. Teismas skundžiamame nuosprendyje deklaratyviai nurodė, kad kaltinamojo parodymai prieštarauja kitiems įrodymams, tačiau kurie kaltinamojo parodymai, kurioje dalyje ir kokiems konkretiems įrodymams prieštarauja, nenurodė, tuo pažeisdamas BPK 305 str. 1 d. 2 p. normas. Išvados apie tai, kad kaltinamojo parodymai atmetami, nes jais kaltinamasis siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės, kartojasi visoje eilėje tos pačios sudėties pirmosios instancijos teismo priimtų apkaltinamųjų nuosprendžių, kas rodo išankstinę teismo poziciją nevertinti kaltinamojo parodymų, kas atitinkamai rodo ir bylą nagrinėjusio teisėjo šališkumą. Skunde nurodoma ir tai, kad teismas atitolo nuo pareikšto kaltinimo esmės, nes nuosprendyje nenurodė nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvų ir išvadų, o rėmėsi atskirais, selektyviai atrinktais įrodymais.
Žemesnės instancijos teismas
Paties nukentėjusiojo parodymai, kad jis paskolino nuteistajam 30 000 Lt, todėl 2012-10-25 nuteistasis išdavė jam vekselį, kurį 2013-12-30 suplėšė, negali būti vertinami kaip besąlygiškai patikimi. Teismas nevertino, kad nukentėjusysis turi materialinį suinteresuotumą šios bylos baigtimi, nevertino itin konfliktiškų nukentėjusiojo ir jo sugyventinės J. S. santykių su nuteistuoju, ką patvirtina visa eilė byloje esančių pareiškimų ir atskirose baudžiamosiose bylose tarp jų vykstantys teisminiai procesai, kas rodo, kad konfliktai susiję ne tik su šioje byloje nukentėjusiojo reikalaujama pinigų sumą, o apima kur kas platesnį įvykių ratą, dėl kurių nukentėjusysis duodamas nuteistąjį kaltinančius parodymus gali siekti ne teisingumo įgyvendinimo, o visiškai kitų tikslų. Nukentėjusiojo pateikti banko sąskaitos išrašai, patvirtinantys, kad nukentėjusysis dviem bankiniais pavedimais pervedė nuteistajam 11 000 Lt, nepriklausomai nuo juose nurodytų mokėjimo paskirčių, niekaip nepatvirtina, kad nukentėjusysis paskolino nuteistajam 30 000 Lt. Todėl teismas turėjo ištirti, ar nukentėjusysis nuteistajam apskritai buvo paskolinęs 30 000 Lt sumą. Teismas nepagrįstai nevertino paties nukentėjusiojo prieštaringų parodymų apie 19 000 Lt skolinimo nuteistajam aplinkybes, be to, nepagrįstai atmetė (nevertino) nuteistojo ir liudytojos J. A. parodymus apie tai, kad nuteistajam pervesti 11 000 Lt buvo mokami už komunalines paslaugas ir atsisakė priimti į bylą tai patvirtinančius įrodymus. Liudytojai G. S., V. P., J. S. nepatvirtino, kad vekselis, kurį po 2012-10-25 jiems rodė nukentėjusysis, buvo pasirašytas paties nuteistojo. Teismas neatsižvelgė į tai, kad aplinkybių apie tai, jog nuteistasis 2013-12-30 suplėšė vekselį, be paties nukentėjusiojo parodymų taip pat nepatvirtina jokie byloje esantys įrodymai. Liudytojas G. S. nepatvirtino, kad pokalbio metu nuteistojo suplėšytas popieriaus lapas buvo būtent tuo metu jau nebegaliojęs 2012-10-25 vekselis.
Teismas neteisingai įvertino liudytojų M. L., K. M., D. M., V. M. parodymus apie tai, kad nuteistasis nuo 2013-12-24 iki 2013-12-31 buvo (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) rajone, nes kiekvieno iš jų parodymus vertino atskirai, pasiremdamas tik atskira jų duotų parodymų dalimi, o ne jų visuma. Taip pat, teismas iš viso nevertino liudytojos M. L. parodymų apie tai, kad nuteistasis 2013-12-30 nuo 19 iki 22 val. vakarieniavo (duomenys neskelbtini), esančiame apie 150 km atstumu nuo tos vietos, kurioje nuteistasis kaltinamas vekselio suplėšymu, anot nukentėjusiojo, įvykusio tą pačią dieną 18 val. Teismas nepagrįstai liudytojų J. B., J. B., E. S., J. Z. parodymus apie tai, kad jie iš paties nuteistojo žodžių žino apie nuteistojo skolą nukentėjusiajam, vekselį ir jo suplėšymą, įvertino kaip įrodymus, patvirtinančius, kad nuteistasis liudytojams pasakojo būtent apie 2012-10-25 vekselį ir tą 30 000 Lt skolą bei vekselio suplėšymą 2013-12-30, kas vertintina kaip išvadų darymas prielaidų pagrindu, nes nei vieno iš nurodytų liudytojų parodymai šių aplinkybių nepatvirtina. Iš šių liudytojų parodymų lieka neaišku, apie kurį - 2013 ar 2014 m. pradžioje vykusį nuteistojo susitikimą su jais yra kalbama, t. y. ar kalbama apie susitikimą, vykusį po nukentėjusiojo nurodytos vekselio suplėšymo datos 2013-12-30, ar iki jos. Be to, neaišku, apie kokio vekselio suplėšymą ir kokią nuteistojo skolą nukentėjusiajam yra kalbama, juo labiau, jog nuteistasis parodė, kad nukentėjusysis su sugyventine J. S. 2008 m. pateikė nuteistajam pasirašyti vekselį 30 000 Lt sumai, tačiau nuteistasis jo nepasirašė ir suplėšė, nukentėjusysis 2013 m. gruodžio mėn. pradžioje vėl pateikė jam pasirašyti vekselį 30 000 Lt sumai, kurio nuteistasis nepasirašė ir suplėšė, nes nukentėjusysis nuteistajam buvo skolingas, taip pat nuteistasis paaiškino, iš kur atsirado nukentėjusiojo ir jo sugyventinės reikalavimas sumokėti 30 000 Lt, ką atitinkamai patvirtino ir liudytoja J. A., kurios parodymų teismas nevertino. Teismas taip pat nevertino, kad tokius nuteistojo parodymus atitinka nukentėjusiojo sugyventinės J. S. ranka surašytų gyvenimo name sąlygų 5 punktas, nukentėjusiojo ranka surašytas lapas apie skolas nuteistajam, be to, liudytojos J. Z. parodymai apie tai, kad apie nuteistojo skolą ir vekselį ji yra girdėjusi dar iki 2010 m. gyvendama JAV, kai nukentėjusysis ir jo sugyventinė liudytoja J. S. aiškiai nurodė, kad be 2012-10-25 vekselio, jokių kitų vekselių nuteistasis jiems nebuvo išdavęs. Teismas taip pat nepagrįstai atmetė prašymą dėl nukentėjusiojo garso įrašo fonoskopinės ekspertizės skyrimo, nors dalies pokalbio turinys jame nesuprantamas, o įvertino tik vieną nuteistojo išsakytą frazę apie tai, kaip jis apgavo nukentėjusįjį dėl vekselio.
Gynybos įsitikinimu, bylą išnagrinėjo šališkas teisėjas, nepagrįstai atsisakęs nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo pagal gynėjo ir nuteistojo jam pareikštus nušalinimus, nors atitinkamos teisiamojo posėdžio metu teisėjo išsakytos replikos, šalinimas klausimų, kurių gynybai net nebuvo leista suformuluoti, yra pakankamas pagrindas susidaryti pagrįstą nuomonę apie teisėjo šališkumą, kurį iš dalies papildomai patvirtina aukščiau nurodytų proceso pažeidimų mastas.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde nuteistasis A. A. prašo Kauno apylinkės teismo 2015-10-08 nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti arba grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apylinkės teisme. Skunde nurodo, kad prieš nustatant, jog jis 2013-12-30 suplėšė 2012-10-25 surašytą vekselį, būtina nustatyti ne tik, kad toks vekselis apskritai egzistavo, bet ir išaiškinti, ar buvo pagrindas jam tokį vekselį pasirašyti. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme jis neigė, kad vekselį suplėšė, vekselio nukentėjusiajam niekada nebuvo išdavęs. Kad 2012-10-25 jis buvo pasirašęs vekselį, parodė vienintelis nukentėjusysis, suinteresuotas jo sąskaita nepagrįstai praturtėti ir turėdamas motyvą jam keršyti už praeities įvykius. Tačiau nukentėjusiojo parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaraujantys tarpusavyje. Nuteistojo teigimu, nukentėjusysis neturėjo tokios pinigų sumos, kuri buvo neva įrašyta į vekselį. Jam pervesta 11 000 Lt suma buvo nukentėjusiojo mokėjimas už įsiskolintas komunalines paslaugas. Tačiau teismas šių aplinkybių netyrė, nepriėmė į bylą jo gynėjo teiktų įrodymų dėl nukentėjusiojo įsiskolinimo jam už komunalines paslaugas. Be to, klausimus dėl komunalinių mokesčių mokėjimo teisėjas leido užduoti tik prokurorei, o visus jo gynėjo klausimus apie komunalinius mokesčius nušalino (2015-05-20 posėdžio garso įrašas nuo 37:20 iki 01:00:30). Aplinkybių, kokią pinigų sumą grynaisiais nukentėjusysis turėjo 2012-10-25, iš kur ją gavo ir kokią pinigų sumą jam galėjo perduoti, teismas netyrė, o visus su tuo susijusius jo gynėjo klausimus nukentėjusiajam nušalino, kaip nesusijusius su byla (2015-05-20 posėdžio garso įrašas nuo 44:34 iki 45:36). Todėl aplinkybės apie 19 000 Lt perdavimą jam liko neištirtos.
Žemesnės instancijos teismas
Apelianto manymu, netinkamai buvo vertinti ir liudytojų G. S., V. P. ir J. S. parodymais apie tai, kad jie pas nukentėjusįjį matė jo pasirašytą vekselį. Teismas netyrė, ar nukentėjusiojo jiems rodytą vekselį buvo pasirašęs būtent jis. Liudytojams rodytas vekselis galėjo būti ir suklastotas. Jo duotus parodymus apie vekselio surašymą ir suplėšymą patvirtina liudytojos J. Z. parodymai, t. y. kad dar 2008 m. tarp jo ir nukentėjusiojo su J. S. buvo kalba apie vekselio pasirašymą 30 000 Lt sumai, tačiau pasirašyti vekselį atsisakyta ir jis suplėšytas. Liudytojos J. B. parodymus nuteistasis prašo vertinti kritiškai, kadangi ji iškraipė faktus teigdama, jog pokalbis su ja vyko ne 2013 m. pradžioje, o 2014 m. pradžioje. Taip pat kritiškai prašoma vertinti ir liudytojų E. S. ir J. B. parodymus apie tai, kad 2014-01-13 joms atvažiavus pas nukentėjusįjį į namo antrąjį aukštą jis neva joms pasipasakojo, kad 2013-12-30 suplėšė vekselį. Pažymima, kad šios liudytojos yra nukentėjusiojo seserys. Teismas turėjo atmesti ir liudytojų J. S. ir G. S. parodymus, nes J. S. yra tiesiogiai suinteresuota už tarpininkavimą banke dėl jam suteiktos paskolos gauti 30 000 Lt atlyginimą, kurio negalėdama iš jo gauti geruoju su nukentėjusiuoju sukurpė šią bylą. Taip pat, liudytoja J. S. keršija jam už jos atžvilgiu iškeltą privataus kaltinimo baudžiamąją bylą bei jo rašytą pretenziją SEB bankui, kuriame ji dirba. O liudytojas G. S. yra jos sūnus, turintis interesą padėti savo motinai.
Teismas, prieš imdamasis vertinti byloje esantį garso įrašą, nepagrįstai atmetė jo gynėjo prašymą skirti šio garso įrašo fonoskopinę ekspertizę, nes didžioji dalis pokalbio metu jo išsakytų frazių yra nesuprantamos. Garso įrašas gali būti sumontuotas. Be to, teismas nepilnai ir netinkamai vertino liudytojų M. L., K. M., D. M., M. L. ir V. M. parodymus, taip pat nepagrįstai atmetė jo teisme duotus parodymus apie tai, kad 2013-12-30 jis buvo (duomenys neskelbtini), todėl negalėjo tą vakarą, apie 18.00 val., tuo pačiu būti Kauno rajone ir suplėšyti vekselio. Minėti parodymai buvo duoti tik teisme dėl ikiteisminio tyrimo ir teismo posėdžio organizavimo trūkumų.
Teismas apskritai nenustatė, kelintą valandą 2013-12-30 namo (duomenys neskelbtini), antrajame aukšte buvo suplėšytas vekselis. Nukentėjusysis parodė, kad tai buvo apie 18.00 val., liudytoja J. S. parodė, kad 18.00 val. jau buvo grįžusi iš darbo ir nukentėjusysis jau pasakojo, kad jis suplėšė vekselį, liudytojas V. P., kurį nukentėjusysis pasikvietė pas save, parodė, kad atvykęs nuteistojo namuose nematė, liudytojas G. S. parodė, kad tai buvo apie 19.00 val., 2013 m. gruodžio mėn. viduryje. Apibendrindamas skundo autorius pažymi, kad 2012-10-25 jo pasirašytas vekselis neegzistavo.
Skunde keliamas klausimas ir dėl bylą nagrinėjusio teisėjo šališkumo. Pastarajam kelis kartus buvo reiškiamas nušalinimas, bet teisėjas nepagrįstai nenusišalino nuo bylos nagrinėjimo. 2015-05-20 posėdyje teisėjas atmetė visą eilę jo gynėjo prašymų dėl įrodymų, kuriais siekta gintis nuo pareikšto kaltinimo, prijungimo, o gynėjui reiškiant prašymus dėl liudytojų, kurie galėtų patvirtinti, kad 2013-12-30 jis buvo (duomenys neskelbtini) kaime, teisėjas, gynėjo neišklausęs, pastarąjį nutraukė ir nutarė dėl liudytojų iškvietimo spręsti vėliau, tuo tarpu nuosprendyje nurodo, kad jis tų aplinkybių nenurodė anksčiau, todėl teismas netiki, kad 2012-12-30 jis buvo (duomenys neskelbtini) kaime. Pažymima, kad teisėjas prokurorės klausimus priimdavo, o jo gynėjo - nutraukdavo ar šalindavo. Tokiu būdu teisėjas bandė sumenkinti gynybos pateiktus įrodymus, sąmoningai trukdė gynybai susikoncentruoti ties užduodamais klausimais, norint gynybą susilpninti. Be to, teisėjas užkirto galimybę išsiaiškinti reikšmingas aplinkybes, neleisdamas liudytojai J. Z. laisvai duoti parodymų. Apelianto nuomone, remiantis išdėstytu, byla turėtų iš naujo būti nagrinėjama apylinkės teisme, nes atskirų įrodymų ištyrimas apygardos teisme nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nebūtų pakankamas teisingam nuosprendžiui priimti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistasis A. A. ir jo gynėjas advokatas V. Gubavičius prašė apeliacinius skundus tenkinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, nukentėjusysis J. A., jo atstovė advokatė N. M. ir prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo A. A. ir jo gynėjo advokato Vytenio Gubavičiaus apeliaciniai skundai tenkinami.
Nuteistasis ir jo gynėjas apeliacinius skundus grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas A. A. veiksmus netinkamai kvalifikavo pagal BK 303 straipsnio 1 dalį, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, buvo šališkas, dėl to padarė nepagrįstą išvadą dėl nuteistojo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Taip pat, apylinkės teismas tam tikrų aplinkybių visai netyrė, vadovavosi tik selektyviai atrinktais įrodymais.
Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, tai yra, įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nei vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, rašytiniai įrodymai ir pan.).
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą ir atlikusi dalinį įrodymų tyrimą, iš esmės sutinka su nuteistojo ir jo gynėjo advokato apeliacinių skundų argumentais dėl nepagrįsto A. A. nuteisimo pagal BK 303 straipsnio 1 dalį ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl to, jog byloje yra surinkta pakankamai objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad nuteistasis padarė šią nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą dėl A. A. kaltumo, nepagrįstai visiškai atmetė nuteistojo aiškinimus, vien deklaratyviai nurodydamas, kad sau palankius parodymus A. A. duoda siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikaltimą. Teismas išnagrinėtus įrodymus įvertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes įrodymus vertino selektyviai, neįvertino įrodymų ir nustatytų bylos aplinkybių visumos.
Kadangi pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog A. A. nepadarė BK 303 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, todėl apylinkės teismo nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas – išteisinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka ir visapusiškai įvertinusi bylos aplinkybes, nustatė:
Aprašomoji dalis
A. A. 2013 m. gruodžio 30 d., būdamas J. A. gyvenamojoje vietoje, name, esančiame (duomenys neskelbtini), tyčia suplėšė 2012-10-25 surašytą neprotestuotiną vekselį, pagal kurį be jokių sąlygų buvo įsipareigojęs J. A. 2013-10-25 sumokėti 30 000 litų, sunaikino dokumentą ir taip padarė nukentėjusiajam J. A. didelę 8 688,60 eurų (30 000 Lt) turtinę žalą.
Nuteistasis A. A. kaltu neprisipažino ir parodė, kad nukentėjusysis yra jo tėvas. Iki 2014 m. sausio vidurio tėvas kartu su savo sugyventine J. S. ir jos sūnumi G. S. gyveno jam priklausančio namo, esančio (duomenys neskelbtini), antrame aukšte. Jokio paskolos vekselio 30 000 Lt sumai jis tėvui nepasirašė. Iš tėvo 30 000 Lt nesiskolino. Tėvas pinigų neturi, gauna 1100 Lt pensiją. J. S., tėvo sugyventinė, reikalavo pasirašyti vekselį 30 000 Lt sumai dėl to, kad neva jis skolingas jai už neteisėtai suteiktą paskolą. Ji už šią paslaugą norėjo gauti 10 procentų nuo paskolos sumos, tačiau jis atsisakė. J. S. norėjo, kad jis pasirašytų šį vekselį todėl, kad prieš tai jis atsisakė pasirašyti jos gyvenimo jo name sąlygų sutartį. Taip pat J. S. yra pareiškusi, kad jei jo tėvas neturės pinigų išlaikyti ją, jis privalės jai mokėti po 3500 Lt per mėnesį. Tėvas parašė pareiškimą apie jo neva suplėšytą vekselį tik po konflikto, įvykusio jo namų kieme su J. S., dėl to jau yra priimtas įsiteisėjęs nuosprendis. Nukentėjusiojo pervesti į jo sąskaitą pinigai 10 000 Lt ir 1000 Lt yra už įsiskolinimą dėl komunalinių paslaugų. Jis yra du kartus suplėšęs vekselį, išduotą J. S.: 2008 metais, jis buvo išduotas – 30 000 Lt sumai J. S. vardu, neva jis skolingas. Šio vekselio jis nepasirašė ir suplėšė. Antrą vekselį suplėšė, kai grįžo iš Anglijos 2013 metų gruodžio pirmomis dienoms. Suplėšė tuščią vekselio blanką ir suplėšytus blanko gabalus susikišo į kišenes. Jis nepastebėjo, kad pavedime nurodoma, jog pinigai pervedami kaip paskola pagal vekselį. Manė, kad pervedama 11 000 Lt už komunalines paslaugas. 2013-12-30 buvo (duomenys neskelbtini) kaime, ten buvo nuo 2013-12-24. Pirmą vekselį, kur reikėjo tik pasirašyti, kuris buvo užpildytas, suplėšė 2008 metų rugsėjį, o antras vekselis - 2013 metais neužpildytas buvo. Kai 2014 metų sausio pabaigoje buvo pas R. Z. ir J. Z., vyko kalbos apie vekselį, kurį jis suplėšė 2008 m., t. y. apie J. S. išrašytą vekselį 30 000 Lt sumai. Kokiai sumai buvo surašytas blankas, kurį suplėšė 2013 metų gruodžio pradžioje, nematė, tėvas sakė rašyti 30 000 Lt penkiems metams. Kai buvo Anglijoje, jis, kalbėdamas su tėvu telefonu, žadėjo pasirašyti vekselį, kadangi tėvas terorizavo jo žmoną. Vekselio nepasirašė, nes iš karto buvo nusiteikęs, kad nepasirašinės, telefonu tik apgavo tėvą, kad jį pasirašys.
Nukentėjusysis J. A. parodė, kad kaltinamasis yra jo sūnus. Jis gyveno pas sūnų iki tol, kol jį išvarė. Sūnui nesisekė verslas. Jis prašydavo pinigų paskolinti. 2012 m. spalio 25 d. jis turėjo lėšų, nes turėjo pinigų banko sąskaitoje už parduotą namą. Turėjo ir iš anksčiau sutaupytų pinigų, kuriuos laikė namuose įrengtame seife. Vekselis buvo surašytas jo gyvenamojoje vietoje – antrame namo, esančio (duomenys neskelbtini), aukšte 2012 m. spalio 25 d. Sūnus A. A. rašė vekselį savo ranka. Iš karto po vekselio surašymo jis iš seifo išėmė ir padavė sūnui 19 000 litų. Tą pačią dieną į sūnaus sąskaitą pervedė dar 10 000 litų, po kurio laiko –1000 litų, pavedimuose buvo nurodyta pinigų pervedimo paskirtis. Blanką parūpino jo sugyventinė J. S.. Antro vekselio blanką (2013 m. gruodžio mėn.) J. S. sūnus G. S. atspausdino, blanko pavyzdį radęs internete. Paskolino pinigus metams laiko. A. A. vekselį suplėšė 2013 m. gruodžio 30 d. Kai artėjo terminas grąžinti paskolą, A. A. jam pasakė, kad neturi galimybių grąžinti pinigų, tuomet jis A. A. sakė, kad nori perrašyti vekselį. A. A. atėjo 2013 m. gruodžio 30 d., prieš 18.00 val. pas jį į antrą namo aukštą. Prieš ateinant A. A., G. S. jam buvo padavęs vekselio formą. Jis atsinešė iš seifo vekselį, kurį turėjo, padėjo naujo vekselio blanką ir seną vekselį. Vekselius padėjo ant stalo, virtuvėje. A. A. pasakė, kad jau pradelstas vekselis, jis persigalvojo ir nepasirašys naujo vekselio. Tai pasakęs nuo stalo pagriebė užpildytą (2012-10-25) vekselį ir ėmė jį plėšyti. Vekselio skutus A. A. susikišo į treningo kelnių kišenes ir išėjo. Išeidamas, pasakė: ,,nėra vekselio, nėra skolos“. Jis puolė į neviltį, paskambino draugui V. P.. Ilgai nesikreipė į policiją. Buvo atvažiavusi jo sesuo J. B., šiai viską papasakojo. Dar laukė, kol A. A. atsikvošės. Vekselį anksčiau matė G. S., V. P.. Kaltinamajam įsiskolinimų už komunalines paslaugas neturėjo. Kai A. A. suplėšė vekselį, jis blogai jautėsi, sutriko spaudimas. Ikiteisminio tyrimo metu pateikė garso įrašą, tai pokalbis su A. A.. Įrašą jis darė mobiliuoju telefonu. Jo sugyventinė J. S. nebuvo skolinga A. A.. Mokesčius už komunalines paslaugas jis grynaisiais pinigais mokėdavo. Po to, kai A. A. išvažiavo į Angliją, pervedinėjo į sąskaitas.
Liudytojas R. Z. parodė, kad kaltinamasis yra jo žmonos pusbrolis. 2013 m. sausio pabaigoje - vasario pradžioje atvažiavo pas jį A. A. su J. A.. Jie pradėjo kalbėti apie problemas su J. A.. Pokalbio metu A. A. pasakė, kad vienas iš ginčų su tėvu buvo dėl to, kad A. A. nepasirašė skolos lapelio. Apie vekselio suplėšymą jis nieko nežino. Žino apie nepasirašytą skolos lapelį 20 000 - 30 000 litų sumai. Sumą žino, kadangi ją įvardijo A. A. pasakydamas, kad ,,aš nepasirašiau skolos lapelio tėvui“. Ikiteisminio tyrimo metu kalbėjo apie suplėšytą vekselį dėl to, kad tada ilgiau su tyrėja kalbėjosi. Jis tyrėjai laisvai pasakojo apie vekselio suplėšymą, o teisme pirmą kartą, nervinasi, gali kažko neprisiminti. Jam gyvenant Amerikoje neteko girdėti, kad A. A. buvo skolingas tėvui. Ikiteisminio tyrimo metu geriau atsiminė įvykio aplinkybes.
Ikiteisminio tyrimo metu R. Z. aiškino, kad A. A. tėvas paprašė perrašyti naują vekselį dėl skolos, o pirminį vekselį turėjo pasidėjęs šalia. J. A. A. A. paprašė pratęsti turimos skolos grąžinimo terminą. Kalba ėjo apie 30 000 Lt sumą. A. A. minėjo, kad suplėšė tą savo iš anksčiau pasirašytą vekselį (1. 1, b. l. 57).
Liudytoja J. Z. parodė, kad iš A. A. yra girdėjusi, kad jis suplėšė vekselį. Tai A. A. jai pasakė, kai jis su žmona J. A. buvo atvažiavęs į svečius. Ką tiksliai kalbėjo A. apie suplėšytą vekselį, prisimena. A. A. pasakė: ,,suplėšiau, kad neterorizuotų mano šeimos“. Ikiteisminio tyrimo metu įvardijo sumą, nes ją buvo girdėjusi iš savo mamos. Neatsimena, ar A. A. minėjo sumą. Jai gyvenant Amerikoje, teko girdėti, kad buvo draugiškų pasiskolinimų tarp A., tarp jos mamos ir kaltinamojo. Gyvendama Amerikoje ji girdėjo apie vekselį, bet ar būtent apie tą, kuris buvo suplėšytas, pasakyti negali.
Liudytoja J. S. parodė, kad J. A. jos sugyventinis. Apie vekselį ji žino iš kaltinamojo A. A.. 2014 m. sausio 13 d., kai ji krovėsi daiktus, tada kalbėjo kaltinamasis. Kaltinamasis savo tetoms neneigė, kad suplėšė vekselį, bet tvirtino, kad skolos neatsižada. Vekselį suplėšė, kad jo tėvas neteorizuotų. Žino, kad vekselio suma yra 30 000 litų. Ji vekselį matė daug kartų. Laikė vekselį seife. 30 000 litų skola buvo išmokėta A. A. ir grynais, ir pavedimu, pirma dalis grynais pinigais 19 000 litų iš seifo paimta ir sumokėta, kita dalis – padarytas pavedimas per SEB banką 10000 litų, po kelių dienų 1000 litų. Ji pati darė pavedimus, ji turi visas prieigas prie J. A. internetinės bankininkystės, turi notaro įgaliojimą. J. A. ji parūpino vekselio blanką. Tai, kad vekselis suplėšytas, sužinojo, kai grįžo iš darbo tarp 18-19 val., 2013 m. gruodžio 30 d. J. A. jai papasakojo apie vekselio suplėšymo aplinkybes. Pas juos namuose neliko nei vieno vekselio skutelio. Ji girdėjo telefoninį pokalbį, kai J. A. sūnui skambino dėl skolos, pokalbyje buvo minimas ir vekselis. Kai baiginėjosi vekselio terminas, jie ėjo pas notarus, klausinėjo ką daryti. Vekselis buvo pildytas A. A. ranka, žino J. A. rašyseną, matė vekselį.
Liudytoja J. B. parodė, kad ji apie vekselį yra girdėjusi iš paties A. A.. Jai brolis J. A. telefonu pasakė, kad A. A. suplėšė vekselį. Vekselio ji nebuvo mačiusi, tik žinojo, kad brolis pardavė namą ir paskolino pinigus. A. A. prisipažino, kad suplėšė vekselį, pripažino skolą. Sakė suplėšė vekselį, kad tėvas neterorizuotų jo žmonos, pripažino, kad skolingas tėvui, kad atiduos pinigus. A. A. ir J. A. atvažiavo į jos namus pakalbėti, pasiteisinti, paaiškinti, buvo paminėtas vekselis. Ji paklausė, kodėl tai padarė, A. A. neneigė, kad skolą atiduos. Jai J. A. sakė, kad sūnus prašė paskolinti 70 000 litų, bet sakė paskolinęs 30 000 litų.
Liudytojas J. B. parodė, kad kai J. A. pardavė namą, gavo pinigus, A. A. turėjo finansinių problemų, prašė tėvo 60 000 litų, bet tėvas paskolino 30 000 litų. Jam J. A. pasakojo, kad paprašė sūnaus, kad šis vekselį pasirašytų. Tai, kad buvo vekselis išrašytas, žinojo. Žinojo ir tai, kad buvo suplėšytas vekselis, pats A. A. pasakė, kad suplėšė, pernai apie sausio mėnesį, kai po įvairių muštynių su J. A. sugyventine buvo pas juos Kulautuvoje namuose. Kokiai sumai buvo vekselis, nesakė. Sakė, kad tėvas jam skolingas, dėl to suplėšė vekselį. Nebuvo kalbos, kad skolą atiduos.
Liudytoja E. S. paaiškino, kad J. A. yra jos brolis. Vekselio ji nematė, bet brolis jai sakė, kad A. A. suplėšė vekselį. Iki suplėšymo apie vekselį nieko nežinojo. A. A. pasakė, kad neatsižada skolos, kai turės pinigų atiduos. Be jos dar sesuo buvo virtuvėje.
Liudytojas G. S. paaiškino, kad vekselį jis matęs, žino, kad toks vekselis buvo. Vekselį matė ir seife, ir ištrauktą iš jo. Jis girdėjo, kai J. A. sakė, kad reikia perrašyti vekselį, dėl to jis rado internete naują vekselio formą ir ją atspausdino. Forma naujoji nebuvo identiška senajai, sudėjo iš dviejų vekselių ar trijų į vieną, pakeitė, kad paprastesnis atsiskaitymas, pateikimas būtų. Apie tai, kad vekselis buvo suplėšytas, žino. Jis buvo namie, atėjo A. A. perrašyti vekselio, jis tuo metu buvo savo kambaryje, o J. A. virtuvėje su A. A., tai buvo 2013 metų žiemą, gruodžio mėnuo buvo. J. A. pradėjo rėkti: ,,ateik G.“. Jis atėjo, J. A. pasakė, kad suplėšė vekselį. Tada A. A. pasakė, kad jis nuo skolos neatsisako, bet jo daugiau su tuo vekseliu neterorizuos, rankose A. A. laikė vekselio skutus, popierius jis matė suplėšytus. Jis negirdėjo A. A. ir J. A. pokalbio.
Liudytojas V. P. parodė, kad J. A. yra jo draugas. 2013 metais gal balandį - gegužę buvo atvažiavęs pas J. A. į jo namus, šis papasakojo, kad yra galimybė paskolinti pinigų, su pilna atsakomybe, kad juos galima būtų išieškoti. Atnešė vekselį, kurį jis matė, labai daug dėmesio į jį nekreipė. Vėliau, gal spalio mėnesį, tiksliai laiko neprisimena, jis paskambino J. A., kuris jam atvežė vekselio pavyzdį, kadangi jam reikėjo vekselio pavyzdžio. Daugiau apie vekselį kalbos nebuvo, bet gale metų jam paskambino verkdamas J. A. ir pasakė, kad sūnus suplėšė vekselį. Jis vekselyje matė dviejų A. pavardes.
Liudytoja J. A., kaltinamojo A. A. žmona, parodė, kad nebuvo pasirašyta jokio vekselio. Apie 30 000 litų jai žinoma, J. S. buvo pareiškusi norą gauti 30 000 litų už jiems suteiktą paskolą, kurią ji organizavo. Tai buvo 2005 metais, rudenį, prieš dešimt metų. Žino, kad jos vyrui buvo pervesta 10 000 litų ir 1000 litų. Kai J. A. jiems buvo įsiskolinęs virš 4800 litų, jie prašė tą skolą padengti. J. A. pasakė, kad šiuo metu pinigų neturi, bet sakė palaukti, parduos namą. Sutarė, kad bus ir į priekį pamokėta, kad galėtų atsiskaityti su komunalininkais. Nuo 2012 sausio mėnesio iki rugpjūčio mėnesio už septynis mėnesius 4800 litų su viršum buvo mokesčių. 2013 metais J. A. pradėjo ją šantažuoti, suprasdamas, kad reikės išsikraustyti jam. Niekada santykiai su J. A. nebuvo geri. 2013-12-30 A. A. buvo Pasvalio rajone pas jos tėvus, grįžo gruodžio 31 dieną, nes buvo pakviesti į naujametinį vakarėlį.
Liudytoja M. L. B. parodė, kad į kaimą 2013-12-24 atvažiavo J. A. su A. A. ir dukra G.. Kokiu automobiliu dėdė atvažiavo neatsimena. Dėdė A. A. prabuvo iki gruodžio 31 dienos, tada atgal į Kauną išvažiavo. Nakvojo dėdė pas močiutę. Ištisai pas močiutę ji nebuvo, išeidavo, kadangi netoliese gyvena. Jos dėdė iš kaimo išvažiavo gruodžio 31 dieną, kuri valanda buvo, nežino. Kokiu automobiliu važiavo A., negali pasakyti, markės nežino, smėlio spalvos, blizgantis automobilis, kaip auksinis, perlamutrinis.
Liudytoja K. M. parodė, kad 2013 metų gruodžio mėnesį per šventes buvo savo namuose, (duomenys neskelbtini) kaime. 2013 metais A. A. grįžo iš Anglijos. Nuo Kūčių iki Naujųjų Metų A. prabuvo kaime, pas jos mamą. Su savo automobiliu atvažiavo, rudos spalvos automobiliu, tačiau tiksliai pasakyti negali. Per tą savaitę kol buvo kaime A. pas draugus gal pas gimines ir buvo nuvažiavę. Kiekvieną naktį pas mamą nakvojo.
Liudytoja D. M. parodė, kad 2013 metų gruodžio mėnesį tarp Kūčių ir Naujųjų metų buvo keliose vietose. Kūčias pas mamą K. M. šventė su vaikais (duomenys neskelbtini) kaime, kartu buvo jos visa šeima, vyras V. M., trys vaikai, mama, senelis, Joana ir A. A. su mergaite G.. A. A. kaime buvo iki 31 dienos. Jos vaikus į Kauną parvežė J. ir A. prieš Naujus metus tą dieną. 2014 sausio 13 d., vakare, lankėsi pas A. ir J. A., po darbo, apie 18.10 val., A. A. nebuvo sausio 13 dieną nuėjęs į antrą aukštą. Nebuvo ji gruodžio 30 dieną (duomenys neskelbtini) kaime.
Liudytoja M. L. parodė, kad A. A. yra jos sesers vyras. Iš pat ryto per Šv. Kalėdas ėjo į svečius pas mamą. Tada pas mamą buvo ne vieni, buvo seserys, M. ir A.. Ji po Šv. Kalėdų dirbo dienomis, Pasvalio ligoninėje, iki 15.30 valandos, nežino ką veikė A. A.. Gruodžio 30 d. su A. pavakarieniavo, o gruodžio 31 d. šie išvyko. Vakarieniauti pradėjo apie 18.00-19.00 val.
Liudytojas V. M. parodė, kad A. A. yra jo žmonos sesers vyras. 2013 metais Kūčias šventė kaime, pas močiutę K. M., Pasvalio rajone. Jis buvo su šeima, taip pat buvo A. šeima. Jis atvažiavo nuosavu automobiliu Citroen, pilkos spalvos, o A. su Ford fokus, žalios spalvos. Jie buvo primą Šv. Kalėdų dieną, antrą Šv. Kalėdų dieną išvažiavo su žmona ir sūnumi. Kaime liko dvi mergaitės, kurias A. A. parvežė. Su A. jis pasimatė gruodžio 31 dieną, kai parvežė jų mergaites. Tą dieną jis ėjo į darbą. Darbo grafikas paprastai nuo 7-16 val., penktadienį iki 14.45 val., tai buvo prieššventinė diena, dirba vieną valandą trumpiau, grįžo anksčiau, nes reikėjo vaikus pasiimti. Po išvykimo iš (duomenys neskelbtini) kaimo iki 31 dienos A. A. nematė.
Išdėstytų įrodymų visuma, teisėjų kolegijos vertinimu, nepatvirtina, kad A. A. padarė BK 303 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Atkreiptinas dėmesys, kad tiesioginių liudytojų, mačiusių ginčijamo vekselio sudarymo ar suplėšymo faktą, nėra nustatyta, visų liudytojų parodymai iš esmės yra išvestiniai, t. y. jie perpasakojo, ką jiems pasakojo pats nukentėjusysis ar nuteistasis. Pažymėtina ir tai, kad visi liudytojais apklausti asmenys yra arba nukentėjusiojo bei nuteistojo giminaičiai, šeimos nariai, arba artimi jų pažįstami. Ginčijama situacija yra kilusi tarp tėvo (nukentėjusiojo J. A.) ir sūnaus (nuteistojo A. A.), tarp kurių santykiai yra konfliktiški ir prieštaringi. Taigi į šias aplinkybes, vertindamas įrodymus, privalėjo atsižvelgti ir pirmosios instancijos teismas, neteikdamas nei vienai šaliai išskirtinumo.
BK 303 straipsnio 1 dalies dispozicija įtvirtina, kad baudžiamąja tvarka gali atsakyti tas, kas sunaikino, sugadino ar paslėpė fizinio ar juridinio asmens antspaudą, spaudą, dokumentą ar griežtos atskaitomybės blanką, jeigu dėl to buvo padaryta didelės žalos. Taigi alternatyvių veiksmų padarymu (sunaikinimu, sugadinimu ar paslėpimu) turi būti sukelti padariniai – didelė žala. Taip pat, minėti veiksmai turi būti atlikti antspaudo, spaudo, dokumento ar griežtos atskaitomybės blanko atžvilgiu. Analizuojamu atveju buvo inkriminuota, jog A. A. sunaikino (suplėšė) 2012-10-25 surašytą neprotestuotiną vekselį, pagal kurį be jokių sąlygų J. A. buvo įsipareigojęs 2013-10-25 sumokėti 30 000 Lt. Taigi, norint įrodyti asmens kaltę, būtina nustatyti, kad konkretus dokumentas, šiuo atveju neprotestuotinas vekselis, iš tiesų buvo sudarytas ir atitiko šiam dokumentui keliamus reikalavimus, t. y. turėjo būtinus rekvizitus. Taip pat privalu nustatyti, kad tokio pobūdžio dokumento suplėšymas nukentėjusiajam sukėlė didelės žalos.
Jau minėta, kad neprotestuotino vekselio sudarymo niekas nematė, nukentėjusysis J. A. paaiškino, kad vekselis buvo surašytas jo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), 2012-10-25 vakare. Vekselį savo ranka užpildė jo sūnus A. A., t. y. šis pasiskolino iš jo 30 000 Lt metams laiko. Vekselis buvo surašytas vieninteliu egzemplioriumi ir buvo laikomas pas jį bute esančiame seife. Pažymėtina, kad paprastajame neprotestuotiname vekselyje privalo būti: žodžiai tekste „paprastasis neprotestuotinas vekselis“, besąlyginis įsipareigojimas sumokėti nurodytą sumą, mokėjimo terminas (mokėjimo data), mokėjimo vieta (adresas), asmens vardas pavardė, kuriam turi būti sumokėta (kreditorius), vekselio išrašymo vieta ir data, išrašančiojo vekselį asmens – vekselio davėjo (mokėtojo), vardas pavardė, asmens kodas, parašas. Svarbiausia, kad vekselyje būtų visi šie privalomi rekvizitai ir jis būtų pasirašytas. Dokumentas, kuriame nėra nurodytų rekvizitų, neturi vekselio galios. Jei vekselyje numatytą dieną asmuo skolos negrąžina, kreditorius privalo kreiptis į notarą, kuris oficialiai patvirtins, kad vekselis nebuvo apmokėtas laiku ir padarys vykdomuosius įrašus. Tačiau net ir praleidus vekselio pateikimo notarui terminus ir vekseliui netekus savo galios, šis dokumentas, kaip turintis įrodomąją galią, gali būti panaudojamas skolą prisiteisiant teisminio proceso keliu, taikant bendrąjį dešimties metų senaties terminą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija sprendžia, kad neprotestuotino vekselio privalomus rekvizitus nurodė tik pats nukentėjusysis, taip pat, tai padarė painiodamasis savo parodymuose. Ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu J. A. teigė, kad vekselis sudarytas metams laiko ir turi būti apmokėtas 2013-10-25. O savo raginime A. A. susimokėti nurodoma, kad „šiuo vekseliu A. A. įsipareigojo sumokėti 30 000 Lt sumą vekselio pateikimo apmokėjimui dieną“ (t. 1, b. l. 12). Kokia ta apmokėjimo dienos data, nenurodoma. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad minėtas raginimas A. A. išsiųstas 2014-03-26, nors, kaip viso proceso metu teigė nukentėjusysis, vekselis buvo suplėšytas dar 2013-12-30. Į prokuratūrą su prašymu pradėti ikiteisminį tyrimą J. A. kreipėsi dar po mėnesio 2014-04-22, nors susimokėti A. A. ragino iki 2014-04-04. Paaiškinti, kodėl taip ilgai delsė imtis kokių nors veiksmų dėl vekselio nevykdymo, nesugebėjo.
Liudytojas G. S. teigė matęs vekselį, gulintį A. A. seife, tačiau detaliai jo apibūdinti negalėjo, neįsidėmėjo nei kieno ranka buvo užpildytas vekselis, nei kokie parašai buvo ant šio dokumento. Liudytoja J. S. patvirtino, kad ji nukentėjusiajam internete surado paprastojo neprotestuotino vekselio formą ir atspausdino tuščią blanką, tačiau vekselio pasirašyme nedalyvavo. Užpildytą vekselį matė daugybę kartų, patvirtino, kad jis buvo surašytas ne J. A. rašysena, kadangi pastarojo braižą atpažįsta. Taigi tai, kad rašysena buvo A. A., tėra prielaida. Vekselį taip pat teigė matęs liudytojas V. P., tačiau jis įsidėmėjo tik ant šio dokumento parašytas J. A. ir A. A. pavardes, ar buvo ir jų parašai, neprisiminė. Jis taip pat negalėjo pasakyti, ar vekselis buvo originalus, ar tai tebuvo kopija. Kiti liudytojais apklausti asmenys – J. B., J. B., E. S., J. Z., R. Z., J. A., apie analizuojamą vekselį buvo tik girdėję, tačiau jo savo akyse nematė, jo rekvizitų nežino. J. B. teigė apie A. A. paskolą iš tėvo sužinojęs iš pačio J. A., tą patį nurodė ir J. B. bei E. S.. J. Z. ir R. Z. apie vekselį 30 000 Lt sumai sužinojo iš J. A. sesers J. B.. Taigi, žinia apie kažkokį vekselį 30 000 Lt sumai buvo skleidžiama tos pačios giminės nariams vieniems per kitus. Apeliacinės instancijos teismas laiko, kad tokie parodymai negali būti laikomi patikimais, nes yra paremti daugiau gandais nei objektyviais faktais.
Liudytoja J. Z. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu teigė, jog apie pasirašytą vekselį yra girdėjusi dar gyvendama Amerikoje. Jai teko girdėti, kad tarp J. A. ir A. A. anksčiau yra buvę draugiškų pasiskolinimų. Į Lietuvą ji su šeima grįžo 2010 m. 2013 m. sausio mėnesio pabaigoje pas ją į svečius atvyko A. A. su žmona J. A. ir visiems girdint pasakė, kad suplėšė savo tėvui pasirašytą vekselį 30 000 Lt sumai. Tai padarė, kad tėvas neterorizuotų jo šeimos dėl skolos grąžinimo. Apie kokį vekselį, tai yra, kada surašytą vekselį ir kokiai sumai, tuomet buvo kalbama, ji teisme negalėjo pasakyti. Apie ankstesnius pasitikėjimo pagrindu grįstus pasiskolinimus tarp tėvo ir sūnaus patvirtino ir R. Z.. Tai, kad buvo surašyti keli vekseliai, neneigia ir nuteistasis A. A.. Jis aiškino suplėšęs du vekselius, kurių nebuvo pasirašęs, t. y. 2008 m. ir 2013 m. gruodžio mėnesio pradžioje.
Pažymėtina, kad 2012-10-25 surašyto vekselio 30 000 Lt sumai suplėšymo momento taip pat nematė nei vienas liudytojas. Nukentėjusiojo teigimu, 2013-12-30 A. A. atvyko pas jį į butą (duomenys neskelbtini) perrašyti naujo vekselio, nes senasis jau buvo pradelstas. Virtuvėje ant stalo buvo padėtas senasis vekselis ir naujo vekselio šablonas. Tuomet A. A. pagriebė senąjį vekselį ir jį suplėšė, skutelius susikišo į kišenes. Atkreiptinas dėmesys, kad tuo metu bute, savo kambaryje, buvo G. S., kuris pokalbio tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo negirdėjo, tačiau išgirdęs, kad jį šaukia J. A. ir atėjęs į virtuvę, pamatė, jog A. A. rankose laiko popieriaus skutelius. J. A. jam pasakė, kad jo sūnus suplėšė vekselį. Ar tai buvo tas pats vekselis, kurį jis buvo matęs laikomą seife, G. S. negalėjo pasakyti.
Byloje kilęs ginčas ir dėl vekselio suplėšymo datos, t. y. ar vekselis buvo suplėšytas 2013 m. gruodžio pradžioje ar pabaigoje. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, nepavykus nustatyti, koks konkrečiai dokumentas buvo sunaikintas jį suplėšant ir ar tas dokumentas atitinka jo turiniui ir formai keliamus reikalavimus, nėra prasmės aiškintis, kada konkrečiai tai įvyko. A. A. neneigia, jog suplėšė nepasirašytą vekselio blanką. J. A. aiškina, jog buvo suplėšytas tik senasis vekselis, t. y. surašytas 2012-10-25. Taigi naujasis vekselio šablonas turėjo išlikti, tačiau kur jis pradingo, nei nukentėjusysis, nei naująjį šabloną kompiuteriu suformatavęs G. S., negalėjo paaiškinti. Visa tai verčia abejoti 2012-10-25 galimai surašyto vekselio suplėšymo realumu. Iš esmės vienintelis argumentas, kuriuo nukentėjusysis grindžia savo parodymus, yra pateiktas sąskaitos išrašas (t. 1, b. l. 10-11), iš kurio matyti, kad J. A. per du kartus A. A. pervedė 10 000 Lt ir 1000 Lt. Mokėjimo paskirtyje nurodyta, jog tai paskola, pasirašant vekselį. J. A. teigimu, 19 000 Lt jis sūnui perdavė grynaisiais pinigais iš karto po vekselio surašymo, t. y. 2012-10-25. Tačiau bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, patvirtinančių 19 000 Lt perdavimo A. A. faktą. Jis pats teigia, jog tėvo pervesti 11 000 Lt buvo už komunalines paslaugas, o savo banko sąskaitos išrašo jis nesitikrino, todėl apie tėvo įrašytą mokėjimo paskirtį sužinojo jau beveik po metų nuo darytų pavedimų. Tai, jog J. A. privalėjo mokėti už komunalinius patarnavimus savo sūnui, nes gyveno to pačio namo antrame aukšte, patvirtino tiek pats nukentėjusysis, tiek jo sugyventinė J. S.. Taigi neatmetama versija, jog pinigai nebuvo skirti tam, kam buvo nurodyti mokėjimo paskirtyje. Apeliacinės instancijos teismui abejonių kelia ir tai, kodėl 11 000 Lt suma buvo pervesta per kelis kartus, nors J. A. banko sąskaitoje pinigų buvo pakankamai iš karto pervesti visus 11 000 Lt ar net 30 000 Lt, t. y. visą tariamos paskolos sumą. Šių abejonių išsklaidyti nepavyko nei pirmosios instancijos teismui, nei bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Todėl, vadovaujantis in dubio pro reo principu, visos nepašalintos abejonės ir prieštaravimai privalo būti aiškinami kaltinamojo asmens naudai. Teismas savo išvadų negali grįsti prielaidomis ar spėjimais, o patikimų įrodymų, patvirtinančių nukentėjusiojo teiginius, bylos medžiagoje nėra.
Apeliaciniame skunde taip pat keliamas klausimas dėl byloje esančio garso įrašo fonoskopinės ekspertizės skyrimo. Tačiau teisėjų kolegija šį prašymą atmetė dar 2016-04-13 nutartimi, todėl plačiau apie tai nepasisakoma. Garso įrašas yra darytas privataus asmens, suinteresuoto bylos baigtimi, taip pat, jo turinys neatskleidžia informacijos, apie kokį vekselį kalbama. Taigi šis įrašas nėra informatyvus ir neturi įrodomosios reikšmės.
Teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra įrodyta, kad nukentėjusysis iš tiesų realiai patyrė didelės žalos. Net ir pripažinus, kad 2012-10-25 surašytas vekselis iš tiesų egzistavo, jis buvo gerokai pradelstas, t. y. terminas sumokėti buvo 2013-10-25. J. A. teigimu, naujas vekselis turėjo būti perrašytas 2013-12-30, t. y. jau praėjus daugiau nei dviems mėnesiams. Vadinasi, prievolės įvykdymo klausimą nukentėjusysis būtų galėjęs spręsti tik teisminiu keliu. Todėl pirmosios instancijos teismas 30 000 Lt žalą nepagrįstai įvardijo kaip didelę, kadangi tai, jog teismas būtų tenkinęs J. A. ieškinį, jei toks būtų paduotas, tėra niekuo neparemta prielaida. Teisminis ginčas civilinio proceso tvarka galėtų baigtis ir J. A. nepalankiu sprendimu, tačiau tokios aplinkybės apylinkės teismas neįvertino. Daroma išvada, kad nenustačius, kokio pobūdžio dokumentas buvo surašytas, nežinant tikslaus jo turinio, nėra galimybės įvertinti ir galimai padarytos žalos mastą, sunaikinant tokio pobūdžio dokumentą.
Apeliantas ir jo gynėjas advokatas skunduose taip pat kelia pirmosios instancijos teismo šališkumo klausimą, tačiau šiuo aspektu apygardos teismas jokių pažeidimų nenustatė. Teisėjas turi teisę šalinti proceso dalyvių klausimus, jei jie, teisėjo vertinimu, nėra susiję su analizuojamo nusikaltimo padarymo aplinkybėmis, nepadeda atskleisti įrodinėjimo dalyką sudarančių aplinkybių visumos. Taigi kelių A. A. gynėjo klausimų pašalinimas nelaikytinas proceso trūkumu, bylą nagrinėjęs apylinkės teismo teisėjas tinkamai organizavo teisiamojo posėdžio eigą, o apeliantui nepalankaus baigiamojo procesinio dokumento priėmimas nepatvirtina teisėjo šališkumo fakto.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, 331 straipsniu,
nusprendžia:
Nuteistojo A. A. ir jo gynėjo advokato Vytenio Gubavičiaus apeliacinius skundus tenkinti.
Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 8 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.
A. A. išteisinti dėl jam inkriminuoto kaltinimo pagal BK 303 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Nukentėjusiojo J. A. civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).
A. A. taikomą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.