Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Vladislavas Lenčikas Baudž. byla Nr. 1A-903-190-2011

Teisėja Galina Taraškevič Teisminio proceso kategorija: 1-14-1-00080-2011-9

2011 m. gruodžio 7 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislavo Lenčiko, teisėjų Stasio Punio ir Teresėlės Kazlauskienės, sekretoriaujant Linai Žalaitei, dalyvaujant prokurorei Irenai Pavliukevič,

nuteistųjų gynėjams advokatams Onai Kovarskienei, Jūratei Kleinauskienei ir Virginijai Rasimavičienei

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. T. ir G. P. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 31 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. T. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą LR BK 22 str. 1 d., 180 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

G. P. pripažintas kaltu padaręs nusikalimą, numatytą LR BK 22 str. 1 d., 180 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Šiuo nuosprendžiu nuteistas ir V. K., tačiau jo atžvilgiu apeliacinis skundas negautas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. T. nuteistas už tai, kad panaudodamas fizinį smurtą, pasikėsino pagrobti svetimą turtą:

jis, kartu su V. K. ir G. P. 2011-01-20 apie 16 val. nuvedė neblaivų nukentėjusįjį S. K. į kiemo, esančio Šopeno g. 6, Vilniuje, įvažiavimą, kur V. T. sudavė vieną smūgį kumščiu nukentėjusiajam S. K. į galvą, nuo kurio nukentėjusysis nukrito ant žemės, ir visi trise apieškojo gulinčio nukentėjusiojo drabužius. Kaltinamasis V. T. iš nukentėjusiojo striukės vidinės kišenės ištraukė ir pasiėmė mobilųjį telefoną „Nokia 1110i“, 100 Lt vertės su dėklu, 20 Lt vertės, priklausančius nukentėjusiajam S. K. ir bandė pasišalinti, tačiau kaltinamieji nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes buvo sulaikyti policijos pareigūnų.

G. P. nuteistas už tai, kad panaudodamas fizinį smurtą, pasikėsino pagrobti svetimą

jis, kartu su V. T. ir V. K. 2011-01-20 apie 16 val. nuvedė neblaivų nukentėjusįjį S. K. į kiemo, esančio Šopeno g. 6, Vilniuje, įvažiavimą, kur V. T. sudavė vieną smūgį kumščiu nukentėjusiajam S. K. į galvą, nuo ko nukentėjusysis nukrito ant žemės ir visi trise apieškojo gulinčio nukentėjusiojo drabužius. V. T. iš nukentėjusiojo striukės vidinės kišenės ištraukė ir pasiėmė mobilųjį telefoną „Nokia 1110i“, 100 Lt vertės, su dėklu, 20 Lt vertės, priklausantį nukentėjusiajam S. K. ir bandė pasišalinti, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes buvo sulaikyti policijos pareigūnų.

Kaltinamųjų parodymai visiškai paneigiami nukentėjusiojo S. K. bei liudytojų V. Zybino ir M. Daubario parodymais. Teismas pažymėjo, kad liudytojai yra policijos pareigūnai ir vykdė savo tarnybines pareigas. Jų parodymai nuoseklūs, pastovūs ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje, todėl jų parodymai yra tikėtini ir nėra pagrindo abejoti jų tikrumu.

Nukentėjusiojo S. K. bei liudytojų V. Zybino ir M. Daubario parodymais visiškai paneigiamas ir kaltinamųjų teiginys, kad jie atvedė nukentėjusįjį iš stoties į įvažiavimą į kiemą Šopeno g. 6, Vilniuje, turėdami tikslą padėti nukentėjusiajam jo prašymu ir jo nurodytu adresu. Nuosprendyje atkreipiamas dėmesys į tai, kad nukentėjusysis buvo girtas, nebendravo su kaltinamaisiais, o gyvena ne Vilniuje, o Juodšiliuose. Iš liudytojų parodymų nustatyta, kad kaltinamieji vedė, net tempė nukentėjusįjį už parankių, nutempė į nuošalesnę vietą. Iš nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų neabejotinai nustatyta, kad įvažiavime į kiemą namo, esančio Šopeno g. 6, Vilniuje, kaltinamieji panaudojo nukentėjusiojo atžvilgiu fizinį smurtą: kaltinamasis kumščiu sudavė smūgį nukentėjusiajam į galvą, nuo kurio nukentėjusysis parkrito ant žemės. Po to visi apieškojo gulinčio nukentėjusiojo drabužių kišenes. Kaltinamasis V. T. pagrobė iš nukentėjusiojo striukės vidinės kišenės telefoną „Nokia 1110i“, o G. P. ir V. K. tęsė nukentėjusiojo kišenių apžiūrą (kraustymą).

V. T. prisipažįsta paėmęs nuskentėjusiojo S. K. mobiliojo ryšio telefoną, tačiau neigia jo atžvilgiu naudojęs fizinį smurtą.

Apeliantas atkreipia dėmesį, jog nukentėjusysis buvo neblaivus, todėl jo parodymai, kaip matyti, yra netikslūs ir nenuoseklūs, nes nuolat keitėsi. Pažymėtina, anot V. T., jog pradžioje S. K. teigė, kad jį nutempė 3 nepažįstami vyrai ir tik vėliau atpažino jį (V. T.), kaip asmenį, sudavusį jam kumsčiu į galvą. Be to, nukentėjusysis teigė, jog iš jo buvo paimtas ne tik mobiliojo ryšio telefonas, bet ir piniginė su pinigais iš vidinės kišenės bei krepšys, tačiau pas jį (apeliantą) buvo rastas tik telefonas, o ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, kur dingo kiti iš S. K. neva pavogti daiktai. V. T. manymu, tokie nukentėjusiojo parodymai tvirtina, kad S. K., būdamas neblaivus, neprisimena, kas įvykio metu atsitiko ir nepagrįstai teigia jog būtent jis (V. T.) smurtavo ir pagrobė visus nukentėjusiojo nurodytus daiktus.

Nepagrįstas, anot apelianto, ir S. K. teiginys, jog jis buvo tempiamas, nes tai teigia tik jis pats ir liudytojai V. Zybinas ir M. Daubarys, tačiau tai nėra užfiksuota vaizdo kamerose bei nepatvirtinta aplinkui buvusių asmenų. Be to, jis mobiliojo ryšio telefono neištraukė iš nukentėjusiojo kišenės, telefonas tiesiog iškrito ir jis, norėdamas pasipelnyti, jį paėmė. Visa tai tik patvirtina, kad jis neturėjo dingsties S. K. atžvilgiu naudoti fizinio smurto.

Apeliantas skunde atkreipia dėmesį į tai, jog ikiteisminio tyrimo metu ir teismo nustatyta, jog jam inkriminuojamas nusikaltimas įvyko 2011 m. sausio 20 d. apie 16 val., žiemos metu tokiu laiku yra tamsu, todėl policijos pareigūnai 10-15 metrų atstumu negalėjo matyti S. K. atžvilgiu įvykdyto plėšimo. Be to, V. Zybinas ir M. Daubarys teigė, jog daromą nusikaltimą stebėjo iš automobilio, tačiau vėliau - jog patruliavo pėsčiomis. Tiek V. Zybinas, tiek ir M. Daubarys davė analogiškus parodymus apie tai, kad matė, kaip jis (V. T.) paėmė iš nukentėjusiojo telefoną, o jam (V. T.) pasišalinant iš įvykio vietos, V. K. ir G. P. apieškojo S. K.. Apeliantas atkreipia dėmesį, jog liudytojas V. Zybinas taip pat parodė, kad jis iš karto po to, kai jis (apeliantas) paėmė iš nukentėjusiojo telefoną ir bandė pasišalinti, nusekė jam (V. T.) iš paskos, kas rodo, jog jis negalėjo matyti tą patį, ką ir M. Daubarys.

Atkreiptinas, anot apelianto, dėmesys ir į tai, jog jis pirmosios instancijos teisme prašė patikslinti aukščiau minėtų liudytojų duotus parodymus, tačiau jam atsakyta, kad buvo vykdoma slapta operacija ir informcijos atskleisti negali, todėl nesuprantama, kodėl buvo stebima ir nieko nebuvo daroma, kad būtų užkirstas kelias nusikaltimui.

G. P. atkreipia dėmesį, jog po nusikaltimo padarymo nukentėjusiajam nebuvo nustatytas girtumas. Be to, atliekant akistatą su liudytojais, jie (liudytojai) joje nedalyvavo, o protokole jau buvo užrašyti jų parodymai. Taip pat šie liudytojai teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jie matė, kaip keleta asmenų nusivedė nukentėjusįjį, sudavė jam smūgį į galvą, iškraustė kišenes, vienas iš asmenų, kažką paėmęs iš nukentėjusiojo kišenės, iš įvykio vietos pasišalino, tačiau, matydami, kad naudojamas smurtas, nusikaltimo nesustabdė ir leido vienam asmeniui pasišalinti ir tik po to jį suėmė.

Be to, teisiamojo posėdžio metu liudytojai V. Zybinas ir M. Daubarys parodė, kad įvykį stebėjo 10-15 metrų atstumu, tačiau į jo gynėjos klausimą, kaip jie galėjo matyti, neatsakė, motyvuodami, jog negali atskleisti slapto stebėjimo būdų.

Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, jog nukentėjusysis įvykio dieną nieko neprisiminė, o atmintis jam „grįžo“ tik pirmojo teisiamojo posėdžio metu, kai jis (G. P.) davė parodymus. Atkreiptinas, anot G. P., dėmesys ir į tai, jog nusikaltimo padarymo vietoje yra įrengta vaizdo stebėjimo kamera, tačiau jam paprašius padaryti įrašą, buvo atsakyta, kad ikiteisminis tyrimas baigtas, todėl įrašas nėra reikalingas.

Teismo posėdyje nuteistieji V. T. ir G. P. bei jų gynėjos prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė – skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų V. T. ir G. P. apeliaciniai skundai atmestini.

Pirmosios instancijos teismas ištyrė byloje esančius įrodymus, tinkamai juos įvertino ir, jais remdamasis, padarė pagrįstą išvadą, kad V. T. ir G. P. nusikalto bei teisingai kvalifikavo jų nusikalstamą veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 1 d. Šią teismo išvadą pagrindžia įrodymai, surinkti ikiteisminio tyrimo metu, patikrinti teisminio nagrinėjimo metu, aptarti nuosprendyje.

V. T. apeliacinio skundo prašymas jo veiką perkvalifikuoti iš Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. į BK 178 str. 1 d., o G. P. – išteisinti, atmestini kaip nepagrįsti. Byloje surinktais ir teismo ištirtais bei įvertintais įrodymais, jų visuma, nustatyta, kad nuteistieji panaudodami fizinį smurtą, pasikėsino pagrobti svetimą turtą.

Nors V. T. dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kaltę pripažino iš dalies, o G. P. neigė dalyvavęs nusikaltimo padaryme, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog jų parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme yra nenuoseklūs, prieštaringi, o taip pat nelogiški bei paneigiami nukentėjusiojo S. K., liudytojų V. Zybino ir M. Daubario parodymais. Pažymėtina, jog nuteistųjų parodymai vertintini kritiškai, G. P. – kaip bandymas išvengti baudžiamosios atsakomybės, V. T. – kaip siekimas sušvelninti savo atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką.

Kolegija neturi pagrindo netikėti nuosekliais ir analogiškais liudytojų policijos pareigūnų V. Zybino ir M. Daubario parodymais, kurie parodė, kad vykdant tarnybines pareigas jie pastebėjo du vyrus, tempiančius girtą vyrą už parankių (kaip vėliau paaiškėjo - nukentėjusįjį S. K.) ir trečią vyra, einantį jiems iš paskos. S. K. jie nutempė į kiemo, esančio Šopeno g. 6, Vilniuje, įvažiavimą, kur vienas iš vyrų (kaip vėliau paaiškėjo – V. T.) sudavė smūgį nukentėjusiajam, o šiam nukritus – iš jo vidinės striukės kišenės ištraukė mobilųjį telefoną ir nuėjo link Kauno gatvės. Likę du vyrai (kaip vėliau paaiškėjo – G. P. ir V. K.) taip pat apieškojo nukentėjusiojo drabužių kišenes. Tuomet V. Zybinas pasivijo ir sulaikė V. T., pas kurį rado pagrobtą nukentėjusiojo mobilaus ryšio telefoną, o M. Daubaris - G. P. ir V. K.. Abu policijos pareigūnai tvirtino, jog įvažiavimą į kiemą, kur buvo apiplėštas S. K., ir visų kaltinamųjų atliktus veiksmus matė gerai, kadangi stebėjo 10-15 m. atstumu (t. 2, b.l. 89-96). Taigi, abu policijos pareigūnai įvardijo vienodą atstumą ir patvirtino, kad viską matė gerai, todėl atmetamas kaip nepagrįstas apeliantų teiginys, kad V. Zybinas ir M. Daubaris negalėjo matyti įvykio. Policijos pareigūnams nėra reikalo apkalbėti ar kitaip pakenkti V. T. ir G. P., nes jie jokių santykių su kaltinamaisiais nepalaikė. Be to, kaip jau minėta aukščiau, šių liudytojų parodymai yra nuoseklūs bei vienodi ir jais netikėti teismas neturi jokio pagrindo.

Tokius liudytojų policijos pareigūnų V. Zybino ir M. Daubario parodymus patvirtina ir teisiamajame posėdyje duoti nukentėjusiojo S. K. parodymai, kuris patvirtino, jog prie jo priėjo trys nepažįstami vyrai, du paėmė už rankų ir vedė Šopeno gatve, o trečiasis ėjo iš paskos. Jis buvo nuvestas į kiemo įvažiavimą, kur vienas (posėdyje atpažino V. T.) kumščiu sudavė jam smūgį į galvą, o kiti du buvo šalia. Nuo smūgio jis prarado orientaciją, o atsipeikėjęs pasigedo su savimi turėtų daiktų (t. 2, b.l. 89-96). V. T. skunde pažymi, jog nukentėjusysis buvo neblaivus, todėl jo parodymai, yra netikslūs ir nenuoseklūs, nes nuolat keitėsi. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad S. K. parodymai apie esmines įvykio aplinkybes, t.y. apie tai, jog jį nusivedė trys vyrai, sudavė smūgį kumščiu į galvą, nuo kurio jis nukrito ir prarado orientaciją, o atsipeikėjęs pasigedo su savimi turėtų daiktų, ikiteisminio tyrimo stadijoje ir teisiamajame posėdyje buvo nuoseklūs ir neprieštaringi.

Tai, jog pas V. T., o taip pat G. P. ir V. K. nebuvo surasti kiti nukentėjusiojo nurodyti dingę daiktai – krepšys ir piniginė su pinigais ir dokumentais nepaneigia jų kaltės inkriminuoto nusikaltimo, numatyto LR BK 22 str. 1 d., 180 str. 1 d., padarymo bei nekeičia nusikaltimo juridinės kvalifikacijos. Kolegija mano, jog aukščiau aptartais įrodymais yra įrodyta, jog kaltinamieji pagrįstai nuteisti už tai, jog, panaudodami fizinį smurtą, pasikėsino pagrobti svetimą turtą. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2011-03-23 nutarime pažymėta, kad iš surinktos ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, kad iš nukentėjusiojo S. K. buvo pagrobtas krepšys su daiktais, piniginė su pinigais ir dokumentais, tačiau šį nusikaltimą įvykdęs asmuo (asmenys) nenustatytas, todėl tikslinga atskirti iš ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. 14-1-00080-11 medžiagą į atskirą tyrimą dėl vagystės (t. 1, b.l. 2-3).

Nukentėjusiojo S. K., liudytojų V. Zybino ir M. Daubario parodymais paneigiamas V. T. skundo teiginys, jog jis nukentėjusiojo nemušė, mobiliojo ryšio telefono neištraukė iš kišenės, o tiesiog paėmė nukritusį ant žemės. Abu policijos pareigūnai nurodė tokias pačias aplinkybes – teigė matę, kaip nukentėjusiajam buvo suduotas smūgis, po to kraustomos kišenės. Tai, kad telefonas negalėjo iškristi iš kišenės patvirtino ir nukentėjusysis S. K., teisme aiškinęs, jog telefonas buvo jo striukės vidinėje kišenėje, kuri buvu užsegta (t. 2, b.l. 89-96).

Neįtikinamas G. P. apeliacinio skundo argumentas, jog atliekant akistatą su liudytojais, jie (liudytojai) joje nedalyvavo, o protokole jau buvo užrašyti jų parodymai, nes iš akistatos tarp G. P. ir liudytojo V. Zybino protokolo matyti, kad akistatos metu dalyvavo ir apelianto gynėja - advokatė G. Leškevičienė, tačiau nei jis pats, nei gynėja dėl akistatą atlikusio pareigūno galimai neteisėtų veiksmų ištyrimo į teisėsaugos institucijas nesikreipė.

Apeliantai savo skunduose atkreipia dėmesį į tai, jog po nusikaltimo padarymo nukentėjusiajam nebuvo patikrintas girtumas, be to, liudytojai – policijos pareigūnai stebėjo ir net pamatę, jog asmens atžvilgiu vartojamas smurtas, iš karto jų nusikalstamų veiksmų nesustabdė. Tačiau apeliacinė instancija pažymi, kad G. P. bei V. T. kaltė dėl pasikėsinimo padaryti plėšimą yra įrodyta jau aukščiau aptartų įrodymų visuma ir aplinkybė, jog S. K. tą vakarą buvo išgėręs, o taip pat jų nusikalstamų veiksmų nutraukimo bei kaltinamųjų sulaikymo momentas nusikaltimo kvalifikacijai reikšmės neturi bei nepaneigia nukentėjusiojo S. K. atžvilgiu nagrinėjamo nusikaltimo padarymo fakto.

Apeliaciniuose skunduose tiek V. T., tiek ir G. P. pažymi, jog byloje nėra vaizdo stebėjimo kameros įrašo, tačiau esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, skundus nagrinėjantis teismas daro išvadą, kad V. T. ir G. P. skundžiamu nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str 1 d. ir 180 str. 1 d. nuteisti pagrįstai, jų kaltė yra įrodyta byloje surinktų ir nuosprendyje aptartų įrodymų visuma, kurių, apeliacinės instancijos vertinimu, pakanka jų kaltei patvirtinti.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistųjų V. T. ir G. P. apeliacinius skundus atmesti.