Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. sausio 14 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. išteisinta nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 154 str. 1 d., požymių.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 115 str. 3 d. 2 p., privataus kaltintojo R. J. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 106 str. 6 d., privataus kaltintojo R. J. prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas atmestas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 103 str. 6 p., 104 str. 2 d., 105 str. 6 p., V. S. išlaidos – 1000 Lt, gynėjo pagalbai apmokėti, pripažintos proceso išlaidomis ir priteistos V. S. iš privataus kaltintojo R. J..

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

Šiaulių miesto apylinkės teismas kaltinamosios atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį, padaręs išvadą, kad V. S. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d., požymių.

Skunde apeliantas deklaruoja manymą, kad apylinkės teismas turėjo išankstinę nuostatą išteisinti V. S., nes netikrino, ar pastaroji yra bausta ir ar bausmė yra atlikta.

Be to, apeliantas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai teigia, jog nepateikti įrodymai, kad dėl išsakytų teiginių pablogėjo jo reputacija, būtų pakirstas pasitikėjimas juo, nes vien pasakymas, kad žmogus padarė nusikaltimą, pablogina to asmens reputaciją ir pakerta pasitikėjimą tuo asmeniu.

Atsikirtimu į apeliacinį skundą išteisintoji V. S. prašo R. J. apeliacinį skundą atmesti, o Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. sausio 14 d. nuosprendį palikti nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje išteisintosios V. S. gynėja advokatė prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. sausio 14 d. nuosprendį.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino V. S. pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. jai nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Pirmiausia kolegija atkreipia dėmesį, kad apelianto skunde reiškiamos pastabos dėl pirmosios instancijos teismo teisėjos išankstinio nusistatymo jo atžvilgiu – visiškai nepagrįstos. Akivaizdu, kad tokie privataus kaltintojo teiginiai yra tik deklaratyviai suformuluotos abejonės, nulemtos apeliantui nepalankaus sprendimo priėmimo. Pirmiausia pažymėtina, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme R. J. nušalinimo teisėjai nereiškė (47 b. l.), byloje yra duomenys ne tik apie V. S. patraukimą baudžiamojon atsakomybėn ir teistumą (21 b. l.), bet ir kita jos asmenį apibūdinanti informacija, todėl apelianto teiginiai, kad teismas tikslingai kažko apie V. S. nenustatinėjo, visiškai nepagrįsti. Tuo labiau, kad jokių papildymų ar prašymų dėl išteisintosios asmenį apibūdinančių duomenų neteikė nei apeliantas teisiamajame posėdyje.

Privatus kaltintojas nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus ištyrė pažeisdamas baudžiamojo proceso normas. Pasak apelianto, teismas nepagrįstai netyrė civilinėje byloje surinktų įrodymų ir nepagarsino liudytojų I. T. ir D. L. duotų parodymų teismuose 2009-05-25 ir 2011-01-06. Tokie R. J. teiginiai ir nepagrįsti, ir nelogiški. Apklausiant liudytojas I. T. ir D. L. 2011-01-06 teisiamajame posėdyje ir 2009-05-25 civilinės bylos teismo posėdyje, apeliantas dalyvavo, prašydamas pagarsinti minėtų liudytojų parodymus nenurodė jokių argumentų, todėl teismas pagrįstai atmetė tokius privataus kaltintojo prašymus (52 b. l.). Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi 2009-05-25 teismo posėdžio protokolu civilinėje byloje Nr. 2-187-124/09, kuriuo apeliantas grindė savo kaltinimus išteisintajai. Privatus kaltintojas savo pareikštą kaltinimą, kaip įrodymu, grindė tik minėtu teismo protokolu, todėl teismui nebuvo pagrindo nagrinėti tai, ko nenurodė kaltintojas. Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad šioje byloje buvo sprendžiamas V. S. baudžiamosios atsakomybės klausimas pagal apelianto pareikštą kaltinimą dėl šmeižimo, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio pagrindo nagrinėti civilinėje byloje Nr. 2-187-124/09 surinktus įrodymus.

Įvertinusi tai, kas paminėta, bylos medžiagą visete, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. atsako tas asmuo, kuris paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. atsiranda, jei tikrovės neatitinkančią ir kito žmogaus garbę ir orumą žeminančią ar niekinančią informaciją skleidžiantis asmuo (kaltininkas) veikia tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir to nori, t. y. supranta, kad skleidžia melagingas žinias, kad tos žinios žeminančios ir niekinančios kitą asmenį ar galinčios pakirsti pasitikėjimą juo.

Iš apeliacinio skundo turinio ir bylos medžiagos yra aišku, kad apeliantas V. S. kaltina dėl jos pasisakymo apie jį 2009-05-25 Šiaulių miesto apylinkės teisme posėdžio metu, nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-187-124/09 pagal to paties ieškovo R. J. skundą. Iš apeliacinio skundo argumentų galima suprasti, kad R. J. pažemino ir, pasak apelianto, pakirto pasitikėjimą juo išteisintosios V. S. minėto teismo posėdžio metu išsakyti žodžiai, kad jis ,,...išvogė iš įmonės darbo sutartį.“. Tuo pačiu tenka pažymėti, kad Šiaulių miesto apylinkės teisme nagrinėjant tiek civilinę bylą Nr. 2-187-124/09, tiek privataus kaltinimo bylą pagal privataus kaltintojo R. J. skundą, pastarasis vienodai tvirtino, kad darbo sutartį jam atidavė pati V. S.. Tuo tarpu išteisintoji V. S., nagrinėjant tas pačias bylas atitinkamai Civilinio proceso įstatymo ir Baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, nuosekliai ir vienodai tvirtino, kad R. J. darbo sutarties ji nedavė, o pastarasis savavališkai ją pasiėmė ir išsinešė iš įmonės patalpų. Iš to, kas paminėta, galima daryti išvadą, kad apeliantas, iš esmės, nesutinka su V. S. tam tikrų faktinių aplinkybių deklaravimu, o būtent, kad jis savavališkai išsinešė iš įmonės darbo sutartį, todėl laiko šią informaciją neatitinkančia tikrovės ir jį šmeižiančia. Tuo pačiu pažymėtina, kad iš jau minėto 2009-05-25 teismo posėdžio protokolo matyti, kad išteisintosios posakis ,,išvogė iš įmonės darbo sutartį“ yra sinonimas V. S. pasakymui tame pačiame teismo posėdyje – ,,Išsinešė darbo sutartis ir išvyko...“, t. y. sutarties išvogimu V. S. įvardijo savavališką, be jos žinios sutarties užvaldymą. Kadangi svetimo daikto užvaldymas atitinka vagystės sąvoką, šios sąvokos panaudojimas duotoje situacijoje negali būti laikomas šmeižimu, o V. S. veiksmai negali būti vertinami kaip sąmoningas nepaisymas atidumo ir rūpestingumo imperatyvų bei siekis tyčia apšmeižti apeliantą.

Kaip jau minėta, privatus kaltintojas R. J. kaltino V. S. paskleidus tikrovės neatitinkančias žinias apie jį teismo posėdžio metu, kurių turinys yra užfiksuotas oficialiame dokumente – civilinės bylos Nr. 2-187-124/09 teismo posėdžio protokole, ir tas žinias be jo girdėjo kiti asmenys. Iš tokių skundo argumentų galima suprasti, kad trečiaisiais asmenimis, kuriems, pasak R. J., buvo paskleista jį žeminanti ir pasitikėjimą juo pakertanti informacija, apeliantas laiko teismo teisėją, posėdžių sekretorę, atsakovės V. S. pasikviestą gynėją, nes šiems asmenims dalyvaujant 2009-05-25 teismo posėdyje (civilinė byla Nr. 2-187-124/09, 122-129 b. l.), apelianto nuomone, išteisintoji jį apšmeižė. Šiuo atveju kolegija pažymi, kad paskleidimu pripažįstamas tikrovės neatitinkančios informacijos apie kitą žmogų perdavimas bent vienam trečiajam asmeniui privataus pokalbio metu, viešame pasisakyme, laiške ar pan. Kolegija atkreipia dėmesį, kad aplinkybes, kurias R. J. įvardija kaip šmeižiančias jo asmenį, V. S., kaip atsakovė civilinėje byloje, nurodė apklausiama teisme, naudodamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų Įstatymų garantuojamomis savo teisėmis. Teisėjams, posėdžių sekretorei, advokatams ir kt. asmenims, tiesioginiai atliekantiems savo pareigas, susijusias su teisminio nagrinėjimo procedūromis, aiškinantis aplinkybes tiek apie galimą civilinės teisės normų pažeidimą, tiek apie galimai padarytą nusikalstamą veiką, tam tikros informacijos išsakymas, net jei ta informacija kažkieno gali būti subjektyviai suvokta kaip šmeižianti, taip pat tos informacijos fiksavimas atitinkamuose procesiniuose dokumentuose, nelaikytinas tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimu Lietuvos Respublikos BK 154 str. prasme.

Neteisus apeliantas teigdamas, kad apylinkės teismas skundžiamą nuosprendį, iš esmės, grindė CK 2.24 str. 9 d. įtvirtinta nuostata, nes jau buvo minėta, jog V. S. buvo išteisinta todėl, kad jos veikoje nebuvo nustatyta nusikaltimo, kuriuo ją kaltino apeliantas, požymių. Tuo pačiu pažymėtina, kad apylinkės teismas pagrįstai savo nuosprendyje akcentavo ir CK 2.24 str. 9 d. įtvirtintą asmenų, dalyvaujančių teismo procese, imunitetą atsakomybei dėl tikrovės neatitinkančios informacijos, žeminančios asmens garbę ir orumą, paskleidimo teismo posėdžio metu, nes pagal minėtą CK normą proceso dalyviai neatsako apskritai, ir šios taisyklės galiojimas neribojamas tik civilinės atsakomybės prasme.

Taigi, nenustačius nagrinėjamoje byloje nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d., sudėties požymių, konstatuojama, kad byloje kaltinta V. S. nepadarė šios nusikalstamos veikos, ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai jos atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Todėl keisti ar naikinti nuosprendį, kaip prašo apeliantas, nėra teisinio pagrindo.

Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka išteisintosios V. S. gynėja pateikė pinigų priėmimo kvitą iš V. S. už atsikirtimo surašymą ir atstovavimą apeliacinės instancijos teisme. Iš 2011-02-09 Pinigų priėmimo kvito, serija LAT Nr. 582701, už teisines paslaugas išteisintoji V. S. advokatei sumokėjo 300 Lt.

Remiantis Lietuvos Respublikos BPK 105 str. 6 d., teismui suteikta teisė bylose, pradėtose tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, kai kaltinamasis išteisinamas, nuspręsti, kad proceso išlaidas apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas.

Kolegijos manymu, honoraro suma (300 Lt) advokatei už atsikirtimo į apeliacinį skundą surašymą, patarimus ir kitas teisines paslaugas bei išteisintosios gynybą apeliacinės instancijos teisme privataus kaltinimo byloje, kurioje apeliantas buvo apkaltinęs V. S. nusikaltimo padarymu, atsižvelgiant į bylos faktinį ir teisinį sudėtingumą, yra pagrįsta, atitinkanti protingumo bei teisingumo kriterijus. Todėl minėtas išlaidas kolegija pripažįsta proceso išlaidomis (BPK 103 str. 1 d. 6 p.) ir išieško iš nukentėjusiojo R. J..

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. J. apeliacinį skundą atmesti.

Iš R. J. priteisti V. S. 300 Lt proceso išlaidų už advokatų suteiktą teisinę pagalbą.

Nutartis neskundžiama.