Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vyto Miliaus ir Donato Šerno,

atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Beržolė“ atstovams K. V., advokatui Gintarui Dabkevičiui,

atsakovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Čiaupas“ atstovui advokatui Gintarui Dabkevičiui,

atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Verslo valdymo ir restruktūrizavimo centras“ atstovams V. Č., advokatui Ramūnui Širviui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. gruodžio 17 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-691-1/2007 pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei ,,Beržolė“, bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei ,,Čiaupas“ ir uždarajai akcinei bendrovei ,,Verslo valdymo ir restruktūrizavimo centras“, kur trečiuoju asmeniu be savarankiškų reikalavimų dalyvauja Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

nustatė:

5. Ieškovo nuomone, nagrinėjamoje byloje yra pagrindas privalomai sustabdyti bylos nagrinėjimą. A. B. teigia, kad ieškinio reikalavimus patvirtins baudžiamosios bylos Nr. 20-200-517-06 nagrinėjimo rezultatai. Minėtoje byloje turi būti surinkti įrodymai ir konstatuotos aplinkybės, turinčios tiesioginės reikšmės nagrinėjamos civilinės bylos teisingam išsprendimui. Atsižvelgiant į teismų praktiką, net ir vykstant ikiteisminiam tyrimui, civilinės bylos nagrinėjimas sustabdomas, jeigu tarp civilinės ir baudžiamosios bylos yra įstatyme apibrėžtas ryšys. Ieškovas taip pat nurodo, kad ikiteisminis tyrimas nurodytoje baudžiamojoje byloje yra atnaujintas.

2. Teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, pagrįstai atsisakė tenkinti apelianto prašymą dėl civilinės bylos sustabdymo. Minimoje baudžiamojoje byloje niekam įtarimai nebuvo pareikšti, todėl byla nėra taip susijusi su civiline byla (joje nėra nustatinėjami reikšmingi faktai, kurių negalėtų nustatyti civilinę bylą nagrinėjantis teismas), kad iškiltų būtinybė civilinę bylą stabdyti. Taip pat būtina atsižvelgti į tai, kad apelianto nurodyta baudžiamoji byla teisminio nagrinėjimo metu buvo ikiteisminio tyrimo stadijoje, t. y. stadijoje, kuriai nėra numatyti jokie terminai ir kurios metu ne teismas, o kitos institucijos tiria bylos aplinkybes. LR CPK 163 straipsnio 3 punktas, kaip pagrindas stabdyti bylos nagrinėjimą, taikomas tik tuo atveju, kai kitą (susijusią) bylą nagrinėja teismai, o ne kitos valstybinės institucijos. Atsakovas taip pat nurodo, kad atsiliepimo padavimo metu ikiteisminis tyrimas minimoje baudžiamojoje byloje yra nutrauktas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.

Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas byloje surinktais įrodymais tiksliai nustačius faktines aplinkybes ir atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 str.).

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas A. B. yra bankrutavusios UAB „Čiaupas“ akcininkas, turintis 68,4 procentus įmonės akcijų, ir buvo šios bendrovės administracijos vadovas (t. 1, b. l. 9-11, 42-44). Kauno apygardos teismo 2006 m. vasario 2 d. nutartimi UAB „Čiaupas“ yra iškelta bankroto byla, administratoriumi paskirta UAB „Verslo valdymo ir restruktūrizavimo centras“, 2006 m. balandžio 19 d. nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia, paskelbta likviduojama dėl bankroto, ieškovas pripažintas pirmos eilės kreditoriumi su 12 644,70 Lt reikalavimu (t. 1, b. l. 93-96). 2006 m. balandžio 4 d., 2006 m. birželio 1 d., 2006 m. liepos 5 d. ir 2006 m. liepos 19 d. BUAB „Čiaupas“ kreditorių susirinkimas sprendė bendrovės nekilnojamojo turto – prekybos korpuso 1E1/p, prekybos paviljono 17E1/p, prekybos paviljono 2E1/p, garažo 5G1/p, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo klausimus (t. 1, b. l. 97-100; t. 3, b. l. 28-34, 35-38, 39-40, 41-44, 73-79, 80-83). Minėtas turtas atskirais objektais 2006 m. rugpjūčio 22 d. įvykusiose trečiosiose varžytynėse buvo parduotas UAB „Beržolė“ už 2006 m. liepos 19 d. susirinkime kreditorių nustatytą kainą (t. 1, b. l. 12-19, 45-56; t. 3, b. l. 14-27, 136-190).

Dėl ieškovo teisės ginčyti bankrutavusios bendrovės turto pardavimą. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme atsakovai UAB „Beržolė“ ir BUAB „Čiaupas“ pateikė teismui prašymą nutraukti civilinę bylą, motyvuodami tuo, jog ieškovas A. B. neturėjo teisės paduoti ieškinio dėl bankrutavusios bendrovės turto pardavimo aktų nuginčijimo ir apeliacinio skundo dėl pagal šį ieškinį priimto teismo sprendimo, nes jis nėra UAB „Čiaupas“ bankroto byloje dalyvaujančiu asmeniu, todėl neturi teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi. Teisėjų kolegija šį atsakovų prašymą atmeta tokiais motyvais. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas A. B. yra UAB „Čiaupas“ akcininkas, turintis daugiau kaip 10 procentų balsavimo teisę suteikiančių akcijų, ir buvo šios įmonės pirmos eilės kreditorius, su kuriuo, kaip ir su kitais kreditoriais, buvo visiškai atsiskaityta iš pagal ginčijamus aktus parduoto turto gautomis lėšomis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. gruodžio 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2007, pripažino, kad A. B. negali būti trečiuoju asmeniu UAB „Čiaupas“ bankroto byloje, nes su juo, kaip kreditoriumi, yra visiškai atsiskaityta. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, tai neatima iš BUAB „Čiaupas“ akcininko A. B. teisės ginčyti bankrutuojančios įmonės turto pardavimo sandorius, nes bankrutuojančios bendrovės akcininko suinteresuotumą tokios įmonės turto pardavimu pagrindžia ĮBĮ esantis akcininko teisių reglamentavimas. Iškėlus bankroto bylą, akcininko nuosavybės teisės į akcijas nepasibaigia. Bankrutuojančios bendrovės savininkas, turintis daugiau kaip 10 procentų balsavimo teisę suteikiančių akcijų (ĮBĮ 2 str. 9 d.), pagal ĮBĮ 31 straipsnio 6 punktą turi teisę gauti turtą, likusį atsiskaičius su kreditoriais likviduojant bankrutavusią bendrovę. Taigi ieškovas turi teisinį suinteresuotumą ir gali kreiptis į teismą dėl jam priklausančios bankrutavusios įmonės turto pardavimo teisėtumo (CPK 5 str. 1 d., CK 1.138 str.).

Dėl bankrutavusios bendrovės nekilnojamojo turto pardavimo teisėtumo. Reikalavimo priteisti žalos atlyginimą iš atsakovų ieškovas nereiškia, bet prašo pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktus niekiniais ir negaliojančiais CK 1.80 ir 1.81 straipsnių pagrindais. Niekiniu sandoris gali būti laikomas tik tada, kai yra įstatymų nustatyti pagrindai (CK 1.78 str. 3 d.). Pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį ir 1.81 straipsnio 1 dalį imperatyvioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantys sandoriai yra niekiniai ir negaliojantys. Sprendžiant apie sandorių negaliojimą pagal nurodytus straipsnius, būtina nustatyti, kokiai konkrečiai imperatyviai įstatymo normai, kokiam viešosios tvarkos konstituciniam ar kitokiam teisiniam reglamentavimui prieštarauja ginčo sandoris, kokie visuomenėje vyraujantys gėrio ir blogio, sąžiningumo ir nesąžiningumo sampratos kriterijai yra pažeisti. Analizuodamas turto pardavimo iš varžytynių sandorių atitikimą įstatymo reikalavimams, pirmosios instancijos teismas rėmėsi CPK normomis, reglamentuojančiomis antstolių vykdomą priverstinį turto pardavimą iš varžytynių pagal įsiteisėjusius teismo sprendimus. Nagrinėjamu atveju buvo parduodamas bankrutavusios bendrovės turtas, todėl yra pagrindas sutikti su apelianto argumentu, kad teismas taikė ne tas materialines teisės normas, kurias turėjo taikyti ginčo atveju (CPK 330 str.). Pagal iki 2008 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 33 straipsnio 1 dalį bankrutavusios bendrovės nekilnojamasis turtas parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka. Ši tvarka yra nustatyta LR Vyriausybės 2001 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 831 patvirtintame Bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos apraše (toliau –Aprašas), kuris reglamentuoja turto pardavimo iš varžytynių organizavimą ir vykdymą. Nekilnojamojo turto pardavimo faktas patvirtinamas surašant Aprašo 2 priede numatytos formos varžytynių aktą, kuris prilyginamas notaro patvirtintai pirkimo-pardavimo sutarčiai ir yra nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas, nustatyta tvarka registruojant šį sandorį (Aprašo 23 punktas, ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalis).

Bankrutavusios bendrovės nekilnojamojo turto pardavimo varžytynėse aktų (pirkimo-pardavimo sandorių) teisėtumą ieškovas ginčija dviem aspektais: dėl per mažos turto pardavimo kainos ir dėl varžytynių vykdymo procedūrų, numatytų Aprašo 12, 15, 17 ir 20 punktuose, pažeidimo.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad Nekilnojamojo turto kadastre inventorizuotas varžytynių metu parduotas ir pirkėjui perduotas nekilnojamasis turtas: prekybos korpusas 1E1/p, prekybos paviljonas 17E1/p, prekybos paviljonas 2E1/p, garažas 5G1/p ir kiti statiniai – stoginės, tvora, kiemo aikštelė, kaminas, esantys iš valstybės nuomojamame žemės sklype (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausė bendrovei „Čiaupas“ (t. 1, b. l. 57-64; t. 3, b. l. 96-134; t. 4, b. l. 39-42). Todėl apeliacinėje instancijoje nagrinėjant bylą ieškovo argumentai dėl dalies turto nuosavybės teisių neįregistravimo įmonės vardu ginčo atveju nėra teisiškai reikšmingi ir teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako. Juolab kad ieškovui, kaip pagrindiniam UAB „Čiaupas“ akcininkui ir administracijos vadovui, buvo žinoma apie įmonės valdomą turtą ir būtent jo pareiga buvo savo laiku tą turtą tinkamai įforminti ir įteisinti.

Iš varžytynių parduodamas įmonės turtas kreditorių susirinkimo sprendimu gali būti įvertintas vadovaujantis Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu. Pradinę įmonės turto pardavimo kainą tvirtina, varžytynėse neparduoto turto likimą sprendžia kreditorių susirinkimas (Aprašo 7 punktas, V skyrius, ĮBĮ 23 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2006 m. balandžio 4 d. susirinkime kreditoriai įpareigojo administratorių apklausos būdu parinkti turto vertintoją ir kitam susirinkimui pateikti turto vertinimą tvirtinimui (t. 3, b. l.73-78). 2006 m. birželio 1 d. kreditorių susirinkimui administratorius pateikė bendrovės „Lituka ir Ko atliktą turto vertinimą, pagal kurį ginčo nekilnojamas turtas įvertintas 2 300 000 Lt. Apsvarstę šio turto pardavimą, kreditoriai nusprendė jį parduoti kaip kompleksą organizuojant dvejas varžytynes, nustatė pradinę 3 000 000 Lt pardavimo kainą, išdalinant ją proporcingai visiems pastatams, 3 procentų kainų didinimo intervalą, nurodė administratoriui varžytynes skelbti liepos 4 d. 10 val., o joms neįvykus, - antrąsias liepos 18 d. 10 val. (t. 3, b. l. 80-83). Pirmosioms varžytynėms neįvykus dėl to, kad neužsiregistravo nė vienas pirkėjas (t. 3, b. l. 137-138), kreditoriai sumažino pradinę pardavimo kainą iki 2 300 000 Lt ir nurodė administratoriui apie antrąsias varžytynes skelbti dienraščiuose „Lietuvos rytas“ ir „Kauno diena“ (t. 3, b. l. 139-140). Dėl tos pačios priežasties neįvykus ir antrosioms varžytynėms, kreditoriai nutarė skelbti trečiąsias varžytynes rugpjūčio 22 d. 10 val. ir patvirtino kiekvieno pagrindinio parduodamo turto objekto kainas (prekybos korpusas 1E1/p – 984 000 Lt, prekybos paviljonas 17E1/p – 96 000 Lt, prekybos paviljonas 2E1/p – 30 000 Lt, garažas 5G1/p – 372 000 Lt) (t. 3, b. l. 143-148). Apie visas varžytynes buvo paskelbta laikantis Aprašo 8 ir 9 punktų reikalavimų (t. 3, b. l. 136, 141-142, 149). Trečiosiose varžytynėse visi turto objektai buvo parduoti vienam dalyvauti varžytynėse užsiregistravusiam pirkėjui UAB „Beržolė“ už kreditorių nustatytą kainą (t. 1, b. l. 45-56; t. 3, b. l. 152-190). Apelianto argumentai, jog turto buvo parduota daugiau, negu nusprendė kreditoriai, yra laikyti nepagrįstais ir atmestini. Minėta, kad byloje nėra ginčo, jog nuomojamoje valstybės žemėje esantys visi nekilnojamojo turto objektai buvo inventorizuoti, nuosavybės teise priklausė bendrovei „Čiaupas“ ir buvo jos valdomi. Stoginių, tvoros, kiemo aikštelės, kamino, nurodytų viename iš ginčijamų turto pardavimo iš varžytynių akte ir perdavimo-priėmimo akte, pardavimo atskirai nuo pagrindinių objektų kreditoriai nesvarstė ir nesprendė. Ieškovas, žinodamas ir turėdamas žinoti apie papildomų statinių egzistavimą, kreditorių susirinkimuose nekėlė klausimo dėl šių objektų pardavimo skyrium nuo pagrindinių daiktų. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi CK 4.14 straipsnio, 4.19 straipsnio 1 dalies nuostatomis bei jų aiškinimo ir taikymo teismine praktika ir teisingai pripažino šiuos objektus pagrindinių daiktų priklausiniais, kuriuos ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu kitaip nenumato sutartis ar įstatymas. Tai, kad ginčijamais aktais antraeiliai daiktai buvo priskirti vienam iš pagrindinių daiktų nevisiškai atitinkant faktinę padėtį, negali būti pagrindas pripažinti šiuos aktus negaliojančiais jau vien dėl to, jog visus pagrindinius komplekso statinius įsigijo vienas pirkėjas, ir ginčo dėl antraeilių daiktų priskyrimo konkrečiam pagrindiniam daiktui nėra. Šiuo atveju galėjo kilti tik nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorio įregistravimo problema, kurios, kaip liudija bylos duomenys, nėra, nes antraeiliai daiktai nekilnojamojo turto registre įregistruoti pagal ginčo varžytynių ir perdavimo-priėmimo aktus. Kadangi turtas buvo parduotas už kreditorių patvirtintą, mažesnę, nei nustatė turto vertintojai, kainą, tai analizuoti turto vertintojo paaiškinimus dėl pagrindinių ir papildomų objektų vertinimo, teisėjų kolegijos nuomone, nėra prasmės. Juolab kad vertintojas pripažino, jog ginčo turto kainos nustatymui papildomi daiktai esminės įtakos neturėjo. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir netinkamai taikė teisės normas, tačiau teisingai nusprendė, kad organizuojant ir vykdant varžytynes teisės aktais reglamentuotas bankrutavusios įmonės nekilnojamojo turto pardavimo varžytynėse kainos nustatymas bei varžytynių organizavimas nebuvo pažeisti (Aprašo V skyrius), o už kreditorių susirinkimo nustatytą kainą trečiose varžytynėse parduoto turto sandoriai negali būti pripažinti negaliojančiais. Nei ieškovas, nei jo atstovė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme L. H., kuri kreditorių susirinkimuose atstovavo kreditorę J. K. ir kuri dalyvavo visuose kreditorių susirinkimuose, kuriuose buvo sprendžiami ginčo turto pardavimo klausimai, juose priimtiems sprendimams neprieštaravo, įstatymo nustatyta tvarka teismui neskundė. Apelianto argumentai, kad organizuojant ir vykdant varžytynes buvo atimta galimybė parduoti turtą brangiau, nei pradinė kaina yra niekuo nepagrįsti.

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias procesinės teises normas, todėl netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė nepagrįstas išvadas, kas sąlygojo neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, jog faktas buvo. Pagal CPK 177 straipsnio 1 ir 2 dalis įrodymai civilinėje byloje – bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais ir ekspertų išvadomis. Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. CPK 185 straipsnyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teisėjo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teisėjui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažinta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Muaro krautuvė“ v. Vilniaus miesto valstybinė mokesčių inspekcija, bylos Nr. 3K-3-31/1999; 1999 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. personalinė įmonė „Albina“ v. Vilniaus miesto valstybinė mokesčių inspekcija, bylos Nr. 3K-3-945/1999; 2004 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. ir kt. v. AB „Panevėžio duona“, bylos Nr. 3K-3-513/2004; 2005 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. K. v. K. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-147/2005; ir kt.), kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apelianto argumentais, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovo prašymą apklausti byloje liudytojais asmenis, betarpiškai dalyvavusius varžytynėse, suvaržė ieškovo galimybę įrodyti aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimo pagrindą (CPK 229 str. 1 d.). Šį pirmosios instancijos teismo padarytą proceso teisės pažeidimą ištaisė apeliacinė instancija ir patenkino apelianto prašymus bei apklausė byloje liudytojais varžytynes organizavusį ir vykdžiusį bendrovės „Čiaupas“ bankroto administratoriaus įgaliotą asmenį A. Š , bankroto administratoriaus darbuotoją A. M., BUAB „Čiaupas“ vyr. buhalterę I. M., bankroto administratoriaus buhalterę R. M., BUAB „Čiaupas“ kreditorių Kauno apskrities VMI ir VSDFV Kauno skyriaus atstoves N. G. ir V. L. (buvusi pavardė B.), pradinį įnašą už vieną parduodamą objektą sumokėjusį R. K., į varžytynių vietą su pirkėjo atstovu vykusį G. S. (t. 3, b. l. 60-66; t. 4, b.l. 32-33, 74), išreikalavo iš ikiteisminiame tyrime esančioje baudžiamojoje byloje Nr. 20-2-00517-06 šių asmenų, kitų liudytojų parodymų protokolus bei kitą ikiteisminio tyrimo medžiagą (t. 4, b. l. 1-18, 52-63), išklausė pirkėjo UAB „Beržolė“ administracijos vadovo K. V., atstovavusio pirkėją varžytynėse, paaiškinimus (t. 4, b. l. 31-32), priėmė apeliacinės instancijos teismui teiktus įrodymus (t. 4, b. l. 79-81), išreikalavo iš BUAB „Čiaupas“ bankroto administratoriaus visą turimą ginčo varžytynių medžiagą (t. 3, b. l. 72-195; t. 4, b. l. 38-42).

Minėta, kad varžytynių aktų neteisėtumą ieškovas grindžia Aprašo 12, 15, 17 ir 20 punktų pažeidimais. Aprašo II skyrius reglamentuoja skelbimus apie būsimas varžytynes, o jo 12 punktas numato, jog išsamesnis parduodamo turto apibūdinimas ir kita informacija skelbiami varžytynių vietoje. Varžytynių vykdytojas varžytynių dalyviui, pateikusiam banko patvirtintą mokėjimo pavedimą arba kasos pajamų orderio kvitą, išduoda kortelę su stambiu šriftu įrašytu varžytynių dalyvio numeriu (Aprašo 15 punktas). Aprašo 17 punktas reglamentuoja varžytynių vykdytojo ir varžytynių dalyvių veiksmus varžytynių procedūroje, kai konstatuojamas turto pardavimas ir nustatomas varžytynių laimėtojas. Pagal Aprašą reikalaujama, kad būtų rašomi Aprašo pirmame priede numatytos formos varžytynių protokolai dviem egzemplioriais. Aprašo 20 punktas numato, jog prie įmonėje liekančio protokolo turi būti pridėtas varžytynėse dalyvavusių asmenų sąrašas ir „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“ publikuotas varžytynių skelbimas. Iš byloje esančios ginčo varžytynių medžiagos matyti, kad joje yra varžytynių protokolų priedai (t. 3, b. l. 149-151), todėl konstatuoti Aprašo 20 punkto pažeidimą nėra jokio pagrindo.

Aprašo 12 punkto pažeidimą ieškovas grindžia tuo, kad pavėluotai atvykęs į varžytynių vietą jas stebėti jis nerado jokios nuorodos apie vyksiančias varžytynes. Tai, kad varžytynių vietoje ant pastato lauko durų buvo pateikta informacija apie varžytynes, liudija varžytynių sekretore buvusios R. M., kuri nurodė iškabinusi tokio pobūdžio skelbimą, parodymai (t. 3, b. l. 63-64), varžytynių vietoje buvusio A. M. parodymai (t. 3, b. l. 65). Tai, jog duodamos parodymus teisme varžytynes stebėjusios dviejų kreditorių atstovės neprisiminė apie tokio skelbimo buvimą, neduoda pagrindo pripažinti reikiamos informacijos nebuvimą. Aprašo nuostatos nereikalauja prie varžytynių protokolo išsaugoti 12 punkte numatytos informacijos tekstą. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija nemato pagrindo konstatuoti Aprašo 12 punkto pažeidimą.

Aplinkybę, kad turtas buvo parduotas neteisėtai susitarus bankroto administratoriui su pirkėju UAB „Beržolė“, ieškovas grindžia tuo, jog pirkėjo atstovas K. V. negalėjo atvykti į varžytynių vietą iki varžytynių pradžios ir pateikti dokumentus apie pradinio įnašo įmokėjimą. Varžytynių medžiagoje prie UAB „Beržolė“ paraiškos esantys mokėjimo dokumentai – AB Ūkio banko Kauno filialo kvitai ir orderiai (t. 3, b. l. 152-156) - liudija, jog reikiamo dydžio pradinius įnašus už varžytynėse parduodamą turtą pirkėjas sumokėjo 2006 m. rugpjūčio 22 d. Paskutinės įvykdytos finansinės operacijos laikas yra 09:42:17 val. (t. 4, b. l. 58-63). Varžytynių pradžia 10 val. UAB „Beržolė“ atstovas K. V. patvirtino, kad į varžytynių vietą jis atvyko likus kelioms minutėms iki jų pradžios. Jo paaiškinimus patvirtina į banką ir į varžytynių vietą jį vežęs G. S. (t. 4, b. l. 74). Varžytynių vietoje buvę asmenys: jų vykdytojas A. Š., kreditorių atstovės, stebėjusios varžytynių eigą, varžytynių sekretorė, paliudijo, kad pirkėjo atstovas į varžytynių vietą atvyko iki jų pradžios (t. 3, b. l. 62-64). Varžytynes stebėjusios BUAB „Čiaupas“ kreditorių atstovės patvirtino, kad varžytynių vedimo tvarkos ir procedūrų pažeidimų nenustatė. Įvertinusi nurodytus bylos duomenis, teisėjų kolegija sprendžia, kad nenustatyta aplinkybių, patvirtinančių Aprašo 15 ir 17 punktų pažeidimus. Apelianto samprotavimai, kad K. V. fiziškai negalėjo laiku atvykti į varžytynių vietą, ir antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kurio duomenimis apeliantas siekia pagrįsti šią poziciją, nepaneigia varžytynėse buvusių asmenų parodymų, susijusių su pirkėjo atstovo atvykimu į varžytynes ir dalyvavimu jose. Varžytynių aktų neteisėtumą ieškovas grindė ir tuo, kad varžytynių dalyviui R. K., sumokėjusiam vieno objekto pradinį įnašą, buvo suvaržyta teisė patekti į jas. Apeliacinės instancijos teisme liudytoju apklaustas R. K. nurodė, kad pretenzijų dėl vykusių varžytynių niekam neturi, nes į jas neatvyko dėl savo kaltės (t. 4, b. l. 33). R. K. parodymus iš esmės patvirtina ir BUAB „Čiaupas“ vyr. buhalterės I. M. parodymai (t. 3, b. l. 64-65). Taigi apeliacinės instancijos teisme surinkti, ištirti ir įvertinti faktiniai duomenys nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad byloje neįrodyta, jog buvo pažeista varžytynių organizavimo ir vykdymo tvarka, jog ginčijami turto pardavimo aktai prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei ar buvo sudaryti apgaulės arba bankroto administratoriaus piktavališko susitarimo su pirkėju įtakoje (CPK 178 str., 185 str., CK 1.80, 1.81, 1.91 str.).

Dėl civilinės bylos sustabdymo. Nagrinėjamoje byloje ieškovas reiškė prašymus sustabdyti civilinę bylą pagal CPK 163 straipsnio 3 punktą, iki bus išspręsta Kauno miesto apylinkės prokuratūroje tiriama baudžiamoji byla Nr. 20-2-00517-06, kurioje surinkti įrodymai turės prejudicinę reikšmę nagrinėjamai civilinei bylai (t. 1, b. l. 144-148; t. 2, b. l. 81-83). 2007 m. liepos 17 d. nutartimi pirmosios instancijos teismas pirmąjį ieškovo prašymą atmetė (t. 1, b. l. 192). Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas prašymą sustabdyti nagrinėjamą bylą atmetė, motyvuodamas tuo, kad civilinėje byloje yra skirtingi duomenys apie baudžiamosios bylos tyrimo eigą (vieni liudija jos nutraukimą, kiti - ikiteisminio tyrimo tęsimą), kad civilinės bylos sustabdymas nepagrįstai užvilkins jos nagrinėjimą, nes kaltinimai baudžiamojoje byloje niekam nepareikšti, neįrodytas bylų prejudicinis ryšys, įrodomoji reikšmė. Apeliaciniu skundu ieškovas neigia šių teismo išvadų pagrįstumą.

CPK 163 straipsnio 3 punktas įpareigoja teismą sustabdyti bylą, kai negalima jos nagrinėti tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąją ar administracine tvarka. Sustabdyti bylą šiuo pagrindu galima, kai dvi ar daugiau neišnagrinėtų bylų taip susijusios, kad kitoje byloje nustatyti faktai turės įrodomąją, prejudicinę ar privalomąją galią sustabdytai bylai. Į bylą pateikti duomenys liudija, kad pagal A. B. 2006 m. spalio 17 d. pareiškimą pradėtas ir vykdomas ikiteisminis tyrimas Nr. 20-2-00517-06 pagal LR BK 228 straipsnio 1 dalį dėl piktnaudžiavimo UAB „Beržolė“ įsigyjant iš varžytynių BUAB „Čiaupas“ nekilnojamąjį turtą (t. 1, b. l. 28, 65, 143, 180, 182). Atsakovai pateikė teismui duomenis apie tai, kad baudžiamosios bylos tyrimas nutrauktas (t. 1, b. l. 181-184; t. 2, b. l. 23, 35). Gautiems duomenis patikrinti pirmosios instancijos teismas pareikalavo iš ikiteisminio tyrimo organų duomenų apie baudžiamosios bylos tyrimo eigą (t. 1, b. l. 188), o ieškovas pateikė duomenis apie ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje atnaujinimą (t. 2, b. l. 84-85). Byloje esantys duomenys leido pirmosios instancijos teismui spręsti, kad vyksta ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje dėl piktnaudžiavimo parduodant bankrutavusios bendrovės turtą iš varžytynių.

Prašymą sustabdyti civilinę bylą ieškovas grindė baudžiamosios bylos įrodomąja reikšme nagrinėjamai civilinei bylai. Negalimumas išnagrinėti civilinės bylos, kol nebus išnagrinėta kita byla, reiškia, kad teismas neturi tam tikrų faktų, kuriuos būtina nustatyti kitoje byloje, ir pats negali jų nustatyti. Visus teisiškai reikšmingus faktus pagal savo kompetenciją galėdamas ir privalėdamas nagrinėjamoje byloje nustatyti pats, kai tarp dviejų ar kelių bylų prejudicinio ar kitokio ryšio teisinio ryšio nėra, teismas CPK 163 straipsnio 3 punkto pagrindu neturi teisės sustabdyti bylą ir savo kompetenciją dėl tam tikrų faktų nustatymo perkelti kitam teismui ar institucijai. Nagrinėjamoje civilinėje byloje sprendžiamas ginčas dėl iš varžytynių įgyto turto sandorių teisėtumo CK 1.80, 1.81 ir 1.91 straipsnių pagrindu. Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje tiriama, ar yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 1 dalyje (piktnaudžiavimo), požymiai. Taigi konstatuoti prejudicinio ar privalomojo ryšio tarp minėtų bylų faktą nėra pagrindo. Tuo tarpu nustatyti faktines sandorių negaliojimo pagal pareikštą ieškinį ir byloje šalių pateiktus įrodymus aplinkybes gali civilinę bylą nagrinėjantis teismas, kuriam baudžiamojoje byloje esantys įrodymai neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis (CPK 185 str. 2 d.).

Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovų atstovas apeliacinės instancijos teismui teikė duomenis apie pakartotinį ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje nutraukimą (t. 2, b. l. 138), ikiteisminio tyrimo organai informavo apeliacinės instancijos teismą apie tyrimo atnaujinimą, o šalys – apie vykstančio tyrimo eigą (t. 3, b. l. 2, 4-9, 13). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje civilinėje byloje apklausė liudytojais asmenis, kurie davė parodymus ikiteisminiame baudžiamosios bylos tyrime, taip pat išreikalavo iš ikiteisminio tyrimo institucijos, ieškovo manymu, svarbią baudžiamosios bylos medžiagą. Įvertinusi šiuos duomenis apeliacinės instancijos teisme, teisėjų kolegija konstatavo, kad jie nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir padarytų išvadų civilinėje byloje.

Įvertinus išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia šios teismo išvados. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad civilinės bylos sustabdymas užvilkintų jos nagrinėjimą, atsižvelgiant į tai, kad baudžiamoji byla nenagrinėjama teisme, kad joje niekam nepareikšti įtarimai, kad nagrinėjamos civilinės bylos eiga yra susijusi su UAB „Čiaupas“ bankroto byla, kurioje liko išspręsti likviduojamos dėl bankroto įmonės pabaigos klausimą.

Dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo. Apeliantas prašo bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytu absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu, nes byla išnagrinėta neteisėtos teismo sudėties. Tokią poziciją apeliantas grindžia tuo, jog bylą nagrinėjęs teisėjas buvo šališkas, nes, ieškovo nuomone, nepagrįstai atmetė jo prašymus sustabdyti civilinę bylą, iškviesti ir apklausti byloje liudytojus, skubėjo išnagrinėti bylą iki savo įgaliojimų pabaigos ir priėmė šališką atsakovų naudai sprendimą.

Teisėjas negali dalyvauti bylos nagrinėjime ir turi būti nušalintas, jeigu jis pats tiesiogiai ar netiesiogiai yra suinteresuotas bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejones dėl jo nešališkumo (CPK 64 str.). Teisėjas turi nusišalinti ar jam gali būti pareikštas nušalinimas, kai yra CPK 65 straipsnyje reglamentuoti pagrindai. Be minėtame straipsnyje nurodytų pagrindų, teisėjas privalo nusišalinti ar jam gali būti pareikštas nušalinimas ir kitais atvejais, jeigu yra aplinkybių, kurios kelia abejonių dėl jo nešališkumo (CPK 66 str.).

Skundžiamą sprendimą priėmusiam teisėjui nušalinimo ieškovas nereiškė. Bylą pirmosios instancijos teisme išnagrinėjusio teisėjo nešališkumui paneigti apeliantas remiasi teisėjo atliktų procesinių veiksmų vertinimu. Tai, kad teisėjas atmetė ieškovo prašymus sustabdyti civilinę bylą ir apklausti liudytojus, negali būti pagrindas pripažinti teisėją buvus šališką. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė stabdyti civilinę bylą. Apeliacinėje instancijoje buvo iškviesti ir apklausti liudytojais ieškovo nurodyti asmenys, kurių parodymai nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų. Teismas, priimdamas sprendimą, turi įvertinti įrodymus, vadovaudamasis įrodinėjimo taisyklėmis, logikos dėsniais ir pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas, nes niekas negali nurodyti teisėjui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą ir kokią išvadą padaryti. Tai, kad pirmosios instancijos teismas atmetė apelianto ieškinį, neduoda pagrindo teigti, kad teisėjas buvo šališkas. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria ieškovas buvo įpareigotas sumokėti atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, užtikrinimą, taip pat nesudaro pagrindo abejoti teisėjo nešališkumu. Apelianto samprotavimai dėl ieškovo nuomone per greito bylos pirmojoje instancijoje išnagrinėjimo šiuo atveju nėra teisiškai reikšmingi ir kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų. Bylinėjimosi išlaidų mokėjimo, paskirstymo, grąžinimo ir priteisimo klausimus teismas turi išspręsti ex officio [...].Teismas, spręsdamas dėl išlaidų už advokato paslaugas priteisimo, turi: 1) nustatyti, ar šios išlaidos realiai buvo patirtos (CPK 88 str.); 2) nustatyti priteistinų išlaidų dydį, o ne vien vadovautis atliktais mokėjimais (CPK 98 str.); 3) nustatytą priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą paskirstyti pagal bylos nagrinėjimo rezultatus (CPK 93 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008).

Bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose buvo patirtos atitinkamai 89 Lt ir 79,55 Lt bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (t. 1, b. l. 2; t. 2, pažyma trečiame nenumeruotame lape, b. l. 143; t. 3, b. l. 51). Atmetus ieškovo apeliacinį skundą šios išlaidos priteistinos iš ieškovo valstybei (CPK 79 str., 88 str. 1 d. 3 p., 96 str.). Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme atsakovai patyrė atstovavimo išlaidų: atsakovas UAB „Beržolė“ advokatui G. Dabkevičiui sumokėjo 5 900 Lt (t. 2, b. l. 183), bankrutavusios UAB „Čiaupas“ administratorius UAB „Verslo valdymo ir restruktūrizavimo centras“ advokatui R. Širviui sumokėjo iš viso 3 000 Lt (t. 2, b. l. 184-186) už teisines paslaugas.

Nustatant kompensuojamų išlaidų dydį, svarbūs tokie kriterijai kaip bylos sudėtingumas, advokato indėlis, laiko sąnaudos, bet išlaidų dydis negali pernelyg viršyti rekomenduojamų dydžių (LR teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatos). Nors materialiosios teisės prasme civilinė byla, turinti viešąjį interesą (spręstas bankrutavusios įmonės turto pardavimo teisėtumo klausimas), ir nelaikytina sudėtinga, tačiau dėl apelianto keliamų faktų apimties ir jų vertinimo tapo sudėtinga, apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama gana ilgai, siekiant išsiaiškinti apeliacinio skundo faktinį pagrindą įrodančias aplinkybes, kas sąlygojo nemažas advokatų darbo ir laiko sąnaudas. Įvertinus tai, kad atsakovų advokatai konsultavo klientus, rengė procesinius dokumentus, dalyvavo visuose apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teisme patirtos būtinos ir pagrįstos išlaidos už advokatų pagalbą sudaro tas sumas, kurias atsakovai jiems sumokėjo. Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, šios išlaidos priteistinos priešingoms šalims (CPK 98 str.).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo. Byloje pirmosios instancijos teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones – įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisių į ginčo turtą perleidimo draudimo (t. 1, b. l. 67-69). Pirmosios instancijos teismas, atmetęs ieškinį, tolimesnio laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo klausimo neišsprendė. Palikus galioti teismo sprendimą, šis klausimas išspręstinas apeliacinės instancijos teisme ir taikyta laikinoji apsaugos priemonė panaikintina (CPK 150 str. 4 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2007 m. gruodžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo A. B. atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Beržolė“ naudai 5 900 Lt (penkis tūkstančius devynis šimtus litų), atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Verslo valdymo ir restruktūrizavimo centras“ naudai 3 000 Lt (tris tūkstančius litų) išlaidų apmokėti už advokatų pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovo A. B. 168,55 Lt (vieną šimtą šešiasdešimt aštuonis litus 55 ct.) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose, valstybei.

Kauno apygardos teismo 2007 m. kovo 22 d. nutartimi taikytą laikinąją apsaugos priemonę – įrašą Nekilnojamojo turto registre dėl draudimo atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Beržolė“ perleisti ginčo nekilnojamojo turto nuosavybės teises - panaikinti.

Nutarties nuorašą išsiųsti VĮ Registrų centro Kauno filialui.