Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Juozapo Surblio, teisėjų Stasio Valužio ir Lino Pauliukėno,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. V. ir Šilutės rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro apeliacinius skundus dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2008-02-07 nuosprendžio, kuriuo V. V. nuteistas pagal BK 284 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams, pagal BK 178 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams. BK 63 str. 1 d., 2 d. tvarka paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, nustatyta subendrinta 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Bausmę skirta atlikti pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo sulaikymo vykdant nuosprendį dienos, į bausmės laiką įskaitytas suėmime išbūtas laikas nuo 2007-04-18 iki 2007-04-27.

Nuosprendžiu patenkintas nukentėjusiojo A. P. civilinis ieškinys, ir iš V. V. priteista 475 litai turtinės žalos ir 10000 litų neturtinės žalos atlyginimo A. P..

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. V. nuteistas už tai, kad 2007 m. balandžio 17 d. apie 16 val. viešoje vietoje Šilutės rajone Švėkšnos miestelyje, Liepų aikštėje esančioje turgavietėje, veikdamas bendrininkų grupe su nenustatytu asmeniu, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui iškeikus nukentėjusįjį A. P. necenzūriniais žodžiais, numetus dalį nukentėjusiojo parduodamų rūbų ant žemės, bei sudavus kumščiu ne mažiau šešis smūgius nukentėjusiajam į galvos ir veido sritį, jis (V. V.) tyčia smogė kumščiu ne mažiau trijų kartų nukentėjusiajam į galvos ir veido sritį, o šiam pradėjus bėgti ir suklupus nuo vieno iš jų suduoto smūgio į nenustatytą kūno dalį, jis kartu su nenustatytu asmeniu bendrais veiksmais rankomis ir kojomis sudavė A. P. ne mažiau dešimties smūgių į įvairias kūno vietas, tuo padarydamas nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą - veido sumušimą su odos nubrozdinimu ir poodinėmis minkštųjų audinių kraujosruvomis, trijų viršutinių kandžių krašto nuskėlimą emalio ribose, poodines kraujosruvas kairės alkūnės ir dešinio kelio sąnario srityse, ir taip sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

V. V. nuteistas ir už tai, kad 2007 m. balandžio 17 d. apie 16.05 val., iš karto po to, kai sumušė nukentėjusįjį A. P., Šilutės rajone Švėkšnos miestelyje Liepų aikštėje įsibrovęs į A. P. priklausantį automobilį „RENAULT ESPACE“, iš jo pagrobė A. P. priklausančią 450 litų vertės automagnetolą „SONY“, o iš palapinės, stovėjusios šalia minėto automobilio, pagrobė A. P. priklausantį 25 litų vertės kombinezoną.

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. V. prašo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti, neįrodžius, kad jis padarė veiką, turinčią nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nurodo, kad teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai bei specialisto išvada visumoje sudaro vieningą įrodomąją medžiagą, kuri pagrindžia, kad jis be jokios aiškios pagrįstos priežasties, iš chuliganiškų paskatų, turgavietėje matant pašaliniams asmenims pradėjo muštynes, bei po nukentėjusiojo sumušimo įlipo į automobilį ir išplėšė automagnetolą, o jo parodymus atmetė kaip vieną iš gynybinių versijų.

Nagrinėjant bylą neginčijamai nustatyta, kad be jo konflikte su nukentėjusiuoju dalyvavo ir kitas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo (toliau - nenustatytas asmuo). Būtent nenustatytas asmuo buvo konflikto iniciatorius, ir jis pirmas sudavė smūgius nukentėjusiajam. Jis (V. V.) smūgius rankomis nukentėjusiajam sudavė ne iš chuliganiškų paskatų, o norėdamas apginti savo draugą (nenustatytą asmenį) ir atskirti besimušančius. Kitų smūgių nukentėjusiajam nesudavė. Teismas neįvertino situacijos, kuri buvo prieš prasidedant konfliktui. Jis mėgino raminti chuliganiškai besielgiantį nenustatytą asmenį, sumokėjo nukentėjusiajam už švarką, kurį pastarasis pirko. Šie faktai buvo svarbūs modeliuojant situaciją ir prognozuojant asmenų elgesį vėliau įvykio metu. Mokėdamas už prekę ir ramindamas nenustatytą asmenį, jis neturėjo jokių chuliganiškų tikslų. Nors tai yra tik prielaida vertinimui ir negali būti pripažįstama įrodymais baudžiamojoje byloje, tačiau ši prielaida gali būti vienas iš pagrindų vertinant nukentėjusiojo, liudytojų parodymų patikimumą ir jo parodymų atitiktį faktinėms bylos aplinkybėms.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 str. l d.). Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti visus bylos įrodymus ir vertinti juos pagal savo vidinį įsitikinimą (BPK 20 str. 5 d.). Kartu įstatymas imperatyviai nurodo, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi įrodymų vertinimo jų priimtinumo ar atmetimo aspektu motyvai. Teismas nuosprendį pagrindė nukentėjusiojo ir liudytojų teisme duotais parodymais, kurie yra iš esmės skirtingi nei jų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis parodė, kad V. V. smūgius rankomis jam sudavė tik po to, kai jis besimušdamas su nenustatytu asmeniu įvirto į palapinę. Be to, jis parodė nematęs, ar jį gulintį mušė vienas ar abu vaikinai, taip pat nematė, kuris iš vaikinų pagrobė magnetolą (b. l. 22). Teisme nukentėjusysis paaiškino, kad jam pirmus smūgius V. V. sudavė iš karto po to, kai jis atsistūmė nuo savęs nenustatytą asmenį, be to, gulėdamas jis jautė, kad jį muša du asmenys, ir matė, kad magnetolą iš jo automobilio pagrobė tamsiais rūbais vilkintis asmuo (b. l. 186). Liudytoja R. P., teisme davusi skirtingus paaiškinimus nei ikiteisminio tyrimo metu negalėjo paaiškinti, kurie iš jų yra teisingi (b. l. 187). Be to, ši liudytoja papildomoje apklausoje detaliau paaiškinusi įvykio aplinkybes ir parašu patvirtinusi šių parodymų teisingumą, dėl neaiškių priežasčių papildomu prierašu paneigė papildomos apklausos metu duotų parodymų teisingumą ir prašo jais nesiremti (b. l. 60). Liudytoja J. Š. ikiteisminio tyrimo metu apklausta paaiškino, kad išėjusi iš parduotuvės matė, kaip nukentėjusįjį kumščiais mušė mažesnis, šviesesnių plaukų vyriškis, o šalia stovėjo aukštesnis, tamsesnis vyriškis, kurio veiksmų ji neįsidėmėjo (b. l. 65). Apklausta teisme R. P. paaiškino, kad nukentėjusįjį kojomis spardė vienas tamsusis vyriškis, o šviesesnis buvo šalia (b. l. 187). Liudytoja V. D. apklausta ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu paaiškino, kad nukentėjusįjį spardė tik vienas tamsus vyriškis, kuris vilkėjo tamsios spalvos švarku, o kitas tuo metu stovėjo šalia (b. l. 75, 188). Šie prieštaravimai tarp nukentėjusiojo, liudytojų parodymų, duotų teisme ir ikiteisminio tyrimo metu, nuosprendyje neaptarti.

Teismas netinkamai nustatė ir nukentėjusiajam padarytos neturtinės žalos dydį. Teismai, baudžiamojoje byloje spręsdami dėl neturtinės žalos priteisimo, privalo vadovautis CK 6.250 straipsniu. Šio straipsnio l dalyje nurodoma, kas yra laikoma neturtine žala (fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais), o 2 dalyje išdėstytos aplinkybės (žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmės bylai aplinkybės) bei kriterijai (sąžiningumas, teisingumas ir protingumas), pagal kuriuos turi būti sprendžiama dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio. Priteisęs 10000 litų neturtinės žalos atlyginimą A. P., šio sprendimo teismas tinkamai nemotyvavo, CK 6.250 straipsnio nuostatų nesilaikė. Nukentėjusiajam priteistas 10000 litų neturtinės žalos atlyginimas, atsižvelgiant į jam padarytus sužalojimus, yra neprotingai didelis.

Apeliaciniu skundu prokuroras prašo pakeisti nuoprendį dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo: pripažinti V. V. atsakomybę sunkinančia aplinkybe, kad nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, V. V. įvykdytą svetimo turto pagrobimą kvalifikuoti pagal BK 178 str. 1 d., ir skirti laisvės atėmimą l m. ir 6 mėn., vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d. bausmes, paskirtas pagal BK 284 str. 1 d. ir BK 178 str. 1 d., subendrinti iš dalies sudedant, ir skirti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 2 metams, kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, kvalifikuodamas V. V. nusikalstamą veiką pagal BK 178 str. 2 d., nepripažindamas atsakomybę sunkinančios aplinkybės bei bendrindamas bausmes, paskirtas už atskiras nusikalstamas veikas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad V. V., kitų asmenų akivaizdoje įlipęs į turgavietėje stovintį nukentėjusiojo automobilį, iš jo pagrobė automagnetolą, kurios vertė 450 litų, bei iš palapinės, stovėjusios šalia minėto automobilio, pagrobė A. P. priklausantį 25 litų vertės kombinezoną. Atsižvelgiant į tai, kad pagrobiant iš automobilio automagnetolą V. V. į automobilį pateko laisvai, kokių nors kliūčių jam šalinti nereikėjo, nėra pagrindo jo veiksmus kvalifikuoti kaip vagystę, padarytą įsibraunant į saugyklą. V. V. veiksmuose yra kvalifikuojantis požymis - atviras svetimo turto pagrobimas, tačiau šis kvalifikuojantis požymis nustatytas tik 2007-06-28 įstatymu. V. V. jam inkriminuojamą svetimo turto pagrobimą įvykdė 2007-04-17, tuo metu BK 178 str. 2 d. nebuvo nustatytas kvalifikuojantis požymis atviras svetimo turto pagrobimas. Remiantis BK 3 str. 1 d. ir 3 d. nuostatomis, veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas, o baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios. Taikant V. V. įvykdytos nusikalstamos veikos metu galiojantį įstatymą, atsižvelgiant į pagrobto turto vertę, viršijančią 3 MGL dydį, V. V. veika kvalifikuotina pagal BK 178 str. 1 d.

Teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai nepripažino V. V. atsakomybę sunkinančios aplinkybės, kad nusikalstamas veikas įvykdė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Duomenis apie nukentėjusiojo apsvaigimą nuo alkoholio nurodė nukentėjusysis, kurio parodymai nuoseklūs, nėra pagrindo jais netikėti. Taigi turėtų būti pripažinta, kad nusikalstamos veikos įvykdymo metu V. V. buvo apsvaigęs nuo alkoholio.

Teismas, teisingai įvertinęs byloje esančius duomenis, pagrįstai nusprendė skirti V. V. su laisvės atėmimu susijusią bausmę. Už BK 178 str. 1 d. numatytą nusikaltimą griežčiausia galima bausmė yra laisvės atėmimas 3 metams. Įvertinant tai, kad V. V. nusikalstamas veikas įvykdė būdamas recidyvistas, į kitus teismo nurodytus duomenis, taip pat pripažįstant, kad V. V. atsakomybę sunkina ne tik teismo pripažinta aplinkybė, jog V. V. veikė bendrininkų grupe, bet taip pat pripažįstant sunkinančia aplinkybe tai, kad V. V. buvo apsvaigęs nuo alkoholio, ir nesant atsakomybę lengvinančių aplinkybių, V. V. už BK 178 str. 1 d. numatytą nusikaltimą skirtina 1 m. ir 6 mėn. laisvės atėmimo bausmė, kuri yra artima šio straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkiui.

Bendrinant bausmes, paskirtas pagal BK 284 str. ir BK 178 str., turėtų būti taikomos BK 63 str. 3 d. ar 4 d. nuostatos, ir paskirtos bausmės bendrinamos visiškai ar iš dalies sudedant. Nėra pagrindo taikyti BK 63 str. 2 d., 5 d. nuostatų ir paskirtas bausmes apimti, nes BK 284 str. bei BK 178 str. numatyti nusikaltimai nebuvo padaryti esant idealiajai nusikalstamų veikų sutapčiai, taip pat šie nusikaltimai nelabai skiriasi pagal pavojingumą bei nepriskiriami skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ir kategorijoms. Teismas paskirtas bausmes subendrino apėmimo būdu nepagrįstai.

Teismo posėdyje prokurorė prašė patenkinti prokuratūros apeliacinį skundą, o nuteistojo apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis V. V. ir nukentėjusysis A. P. prašė byloje priimti sprendimą teismo nuožiūra. Gynėjas prašė patenkinti nuteistojo apeliacinį skundą.

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas, prokuroro apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, jog teismas, priimdamas nuosprendį, rėmėsi prieštaringais nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais, yra nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas įvykio aplinkybes, pagrįstai pasirėmė nuosekliais teisme duotais nukentėjusiojo A. P. parodymais, kuriais netikėti nėra pagrindo, ir kuriuos visiškai patvirtina kiti byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai.

Nukentėjusysis A. P. parodė, jog 2007-04-17 prekiavo Švėkšnos miestelyje Liepų aikštėje esančioje turgavietėje. Apie 16 val. automobiliu atvyko du nepažįstami vaikinai su dviem merginomis, kurie rinkosi ir matavosi rūbus. Vaikinai buvo nusiteikę agresyviai, keikėsi, atrodė, kad jie buvo neblaivūs. V. V. draugas pradėjo įžūliai kibti, kabinėtis, mėtyti pardavimui skirtus žaislus, stumdytis. Jis liepė eiti lauk iš palapinės, ir jų konfliktas peraugo į susistumdymą. Tas vaikinas sudavė kumščiu jam vieną kartą į veidą, jis vaikiną pastūmė, šis sudavė daugiau smūgių. Tuomet prie jų priėjo V. V., kuris prieš tai matavosi kombinezoną, ir pradėjo jį mušti. Jis ėmė bėgti nuo jų, tačiau vaikinai jį pavijo, partrenkė ir vėl abu mušė, spardė. Jis įsikibo į vieno vaikino koją ir norėjo jį pargriauti, o kitas jam gulinčiam iš viršaus smūgiavo kojomis ir rankomis. Sumušę paliko gulėti ant žemės. Jis matė, kaip vyras tamsiais rūbais, tai galėjo būti V. V., nes kombinezonas buvo tamsus, išlipo iš jo automobilio paėmęs 450 litų vertės magnetolą. V. V. su savo kompanija nuvažiavo apsivilkęs 25 litų vertės kombinezoną, kurį matavosi. Nukentėjusysis A. P. asmens parodymo atpažinti metu iš veido bruožų, tamsių plaukų ir tamsaus gymio atpažino V. V., kaip vieną iš dviejų vaikinų, jį mušusių Švėkšnos miestelyje (b. l. 27-29). Teismo medicinos specialisto išvados iš esmės patvirtina nukentėjusiojo parodymus dėl jo atžvilgiu pavartoto fizinio smurto pobūdžio. Specialisto išvadose konstatuota, kad A. P. patyrė veido sumušimą su odos nubrozdinimu ir poodinėmis-minkštųjų audinių kraujosruvomis, trijų viršutinių kandžių krašto nuskėlimą emalio ribose, poodines kraujosruvas kairės alkūnės ir dešinio kelio sąnario srityse. Šie sužalojimai padaryti sumušus bukais daiktais, galimai suduodant kumščiais ir spardant, mažiausiai aštuoniais smūgiais.

Liudytojos R. P. ir V. D. teisiamajame posėdyje taip pat iš esmės patvirtino nukentėjusiojo parodymus tiek dėl jo atžvilgiu pavartoto smurto mechanizmo, tiek dėl automagnetolos pagrobimo aplinkybių. Liudytoja R. P. parodė, jog 2007-04-17 d. išėjusi iš parduotuvės išgirdo triukšmą ir pamatė, kaip du vaikinai įžūliai elgėsi, abudu mušė ir spardė vyrą, prekiavusį turguje. Po to vienas iš vaikinų, V. V., kurį atpažįsta iš tamsaus gymio, nes kitas vaikinas buvo šviesesnis, nuėjo į mašiną ir paėmė magnetofoną. Nuteistasis neteisus teigdamas, jog ši liudytoja teisme negalėjo paaiškinti, kurie jos parodymai, duoti teisme ar ikiteisminio tyrimo metu, yra teisingi. Teisėjai pagarsinus R. P. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, R. P. patvirtino, jog teisingiausi yra jos pirminiai parodymai ir pakankamai įtikinamai paaiškino, kad duodama papildomus parodymus ji galėjo suklysti, nes nuo įvykio buvo praėję pakankamai daug laiko, tuo tarpu pirminius parodymus ji davė įvykio dieną (b. l. 187). Liudytoja V. D. parodė, kad 2007-04-17 d. išėjusi iš Švėkšnoje prie Liepų aikštės esančios parduotuvės pamatė, jog aikštėje nukentėjusįjį muša du vaikinai, vienas tamsus, kitas šviesus. Matė, kaip V. V., kuris yra tamsus, spyrė kelis kartus koja A. P. į įvairias kūno vietas, po to nubėgo prie sudėtų rūbų ir pradėjo juos mėtyti. Numetęs nuo pakabų rūbus, nubėgo prie A. P. automobilio ir iš jo ištraukė daiktą, panašų į automagnetolą. Po to abu vaikinai įsėdo į savo automobilį ir dideliu greičiu nuvažiavo. Iš esmės analogiškus parodymus ši liudytoja davė ir ikiteisminio tyrimo metu tiek tyrėjai, tiek ikiteisminio tyrimo teisėjai, be jokių abejonių atpažino V. V. pagal fotonuotraukas. Nors liudytoja J. Š. konkrečiai neįvardijo vaikinų, mušusių A. P. veiksmų, tačiau jos parodymai patvirtina nukentėjusiojo A. P., liudytojų R. P. ir V. D. nurodytas įvykio aplinkybes, jog nukentėjusįjį mušė ir spardė du vaikinai, vienas tamsesnis, kitas šviesesnis, po to vienas iš jų nuplėšė tentą nuo automobilio priekabos, numėtė nuo pakabų rūbus ir abu išvažiavo lengvuoju automobiliu.

Taigi kolegijai nekyla abejonių dėl nukentėjusiojo ir liudytojų R. P., V. D. bei J. Š. parodymų patikimumo, šių parodymų visuma kartu su kitais byloje esančiais įrodymais patikimai patvirtina pirmosios instancijos teismo nustatytas įvykio aplinkybes, jog V. V., veikdamas bendrininkų grupe su nenustatytu asmeniu, įžūliu elgesiu, sumušdamas A. P., demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, po to iš automobilio pagrobė A. P. priklausančią automagnetolą, o iš palapinės, stovėjusios šalia minėto automobilio, pagrobė A. P. priklausantį kombinezoną, ir visiškai paneigia nuteistojo versiją, neva jis sumušė nukentėjusįjį ne dėl chuliganiškų paskatų, o tik gindamas savo draugą nuo nukentėjusiojo veiksmų. Beje, visiškai prieštaraudamas savo versijai, nuteistasis teisme pripažino, jog incidento iniciatorius buvo būtent jo draugas, ir nepaisant to jis, neva siekdamas nutraukti konfliktą, fizinį smurtą panaudojo ne prieš įsismarkavusį savo draugą, o prieš nukentėjusįjį, be to, tęsė savo veiksmus netgi nukentėjusiajam nukritus ant grindinio. Apylinkės teismas pagrįstai pripažino tokius V. V. parodymus kaip gynybinius, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Šią teismo išvadą patvirtina ir tai, jog pasinaudodamas ta aplinkybe, jog nebuvo nustatytas jo bendrininkas, V. V. teisme iškelė deklaratyvią versiją, neva magnetolą pagrobė jo draugas, o po to jam davė ja pasinaudoti. Taigi nuteistojo V. V. kaltė dėl viešosios tvarkos pažeidimo ir svetimo turto pagrobimo visiškai įrodyta ir abejonių nekelia. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino, ir padarė pagrįstą bei faktines bylos aplinkybes visiškai atitinkančią išvadą, jog teismo ištirtų ir nuosprendyje aptartų vienas kitą patvirtinančių įrodymų visetas neginčijamai patvirtina nuteistojo kaltę padarius minėtas nusikalstamas veikas. Apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo nuteistojo kaltės klausimu daryti priešingas išvadas, negu skundžiamame nuosprendyje padarė apylinkės teismas, nuosprendis šioje dalyje laikytinas teisėtu ir pagrįstu.

Nukentėjusysis A. P. 2008-02-05 teismo posėdyje pateiktame ieškinyje dėl neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 179), grįsdamas savo prašymą priteisti 10000 litų neturtinės žalos nurodė kelias aplinkybes: pirma, po sumušimo buvo sutrikęs jo darbingumas, kurį laiką jis negalėjo užsiimti savo verslu, antra, dėl nosies lūžio ir dantų nuskėlimo jis ilgą laiką turėjo kęsti fizinį skausmą, trečia, dėl minėtų sužalojimų jam teks gydytis ateityje, kęsti operacijas ir dantų gydymą, ketvirta, jis buvo sumuštas ir pažemintas kitų žmonių akivaizdoje, buvo pamintas jo žmogiškasis orumas, jis patyrė dvasinius išgyvenimus.

CK 6.250 straipsnis apibrėžia neturtinę žalą: neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Žala padaroma vertybėms, kurios neturi piniginės išraiškos, tačiau civilinė teisė jas gina turtiniais būdais. Neturtinė žala įvertinama ir atlyginama pinigais (CK 6.250 str. l d.). Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Atlygintinos neturtinės žalos ribų (minimumo ar maksimumo) įstatymas (CK 6.250 str.) nenustato, įvertinti neturtinę žalą palikta teismui, nes tai yra fakto klausimas. Spręsdamas šį klausimą, teismas turi vadovautis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais, t. y. nustatydamas neturtinės žalos dydį turi atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Įvertindamas neturtinę žalą pinigais, teismas turi vadovautis ne tik CK 6.250 straipsnyje, bet ir 6.251 straipsnio 2 dalyje bei 6.282 straipsnyje nurodytais kriterijais.

Neturtinės žalos dydžio nustatymui ir teisingam atlyginimui yra svarbu, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos. Civilinėje atsakomybėje galioja principas, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė yra vertybė, tuo stipriau ji ginama. Asmens sveikata yra viena iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų, ne visada atkuriamų ar neįmanomų atkurti vertybių, todėl turi būti itin saugoma. Priteisiant neturtinę žalą tai gali būti padaroma nustatant teisingą neturtinės žalos dydį, atsižvelgiant vien į šią pažeistą vertybę. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį vienas iš neturtinės žalos dydžio parinkimo kriterijų yra pasekmės. Jeigu jos susijusios su asmens sveikatos dideliais pakenkimais, rimtų sužalojimų asmeniui sukėlimu, kentėjimais nuo fizinio skausmo žalojimo metu, yra lydimos nerimo dėl sveikatos ateityje, jeigu jos susiję su ateities intervencijomis ar kitokiu poveikiu žmogaus kūnui dėl pasekmių šalinimo (operacijomis, specialiomis procedūromis ir kt.), tai yra esminis neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį dar vienas iš neturtinės žalos dydžio parinkimo kriterijų yra neturtinę žalą padariusio asmens kaltė. Jeigu ji pasireiškia didžiausio pavojaus visuomenei forma - darant tyčinį smurtinį nusikaltimą prieš asmenį, neturtinę žalą padariusio asmens tokiu būdu pasireiškusi kaltė sudaro prielaidas neturtinės žalos dydį nustatyti didesnį.

Iš nusikaltimo sukeltų neigiamų padarinių kylanti neturtinė žala nukentėjusiajam A. P. padaryta tyčiniais nusikalstamais nuteistojo V. V. veiksmais, kuriais buvo nežymiai sutrikdyta žmogaus sveikata. Nuteistasis V. V. nusikalto dėl menkaverčio preteksto, tyčiniais brutaliais veiksmais padarydamas daugybinius sveikatos sužalojimus. Iš bylos medžiagos matosi, kad A. P. patyrė veido sumušimą su odos nubrozdinimu ir poodinėmis – minkštųjų audinių kraujosruvomis, trijų viršutinių kandžių krašto nuskėlimą emalio ribose, poodines kraujosruvas kairės alkūnės ir dešinio kelio sąnario srityse. Kolegijai nekyla abejonių, jog A. P., sumuštas viešoje vietoje, patyrė ne tik fizinį skausmą, bet ir akivaizdų dvasinį sukrėtimą ir emocinį diskomfortą, nes buvo pažemintas kitų asmenų akivaizdoje, buvo laikinai sutrikdytas jo darbingumas, sumažėjo bendravimo galimybės. V. V. yra jauno amžiaus, darbingas, dirbdamas laisvės atėmimo vietoje ir po bausmės atlikimo turės galimybių uždirbti lėšų žalos atlyginimui. Tuo būdu kolegija, atsižvelgdama į konstatuotas faktines šios bylos aplinkybes, į motyvus, kuriais grindžiami prašymai tiek atlyginti neturtinę žalą, tiek ir sumažinti atlygintinos žalos dydį, nuteistojo bei nukentėjusiojo interesų pusiausvyrą, taip pat į kitus neturtinės žalos įvertinimo kriterijus, nustatytus CK 6.250 str. 2 d. laiko, jog pirmosios instancijos teismas neturtinės žalos atlyginimo klausimą išsprendė teisingai, tinkamai vadovaudamasis įstatymu, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais bei teismų praktikos patirtimi, keisti šią nuosprendžio dalį nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Kolegija pripažįsta iš esmės pagrįstais prokuroro apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo, kvalifikuojant A. P. turto pagrobimą. Teismas nuteistojo veiką kvalifikavo pagal BK 178 str. 2 d. motyvuodamas tuo, kad nuteistasis pagrobė 450 litų vertės turtą (automagnetolą), įsibrovęs į A. P. priklausantį automobilį. Tokia teismo išvada neatitinka suformuotos teismų praktikos. Pagal teismų praktiką standartinis automobilis (būtent iš tokio automobilio nuteistasis pagrobė svetimą turtą) nėra laikomas saugykla, jis pagal paskirtį yra tik transporto priemonė, todėl laisvas patekimas (be kliūčių) į jį, priešingai nei toks patekimas į saugyklą, nėra vagystę kvalifikuojantis požymis. Asmeninių žmogaus daiktų ar automobilio priedų (automagnetolų, garso kolonėlių ir pan.) vagystė iš standartinio automobilio laikoma padaryta įsibraunant į saugyklą ir kvalifikuojama pagal BK 178 str. 2 d. tik tuomet, kai į mechaninėmis ar elektroninėmis priemonėmis saugomą automobilį patenkama įveikiant kliūtis (išdaužiant langą, sugadinant durelių spynelę ar atrakinant dureles tam pritaikytomis priemonėmis, išjungiant signalizaciją ir pan.). Iš nukentėjusiojo bei liudytojų parodymų akivaizdu, jog V. V. į A. P. priklausantį automobilį pateko be jokių kliūčių, paprasčiausiai atidarydamas neužrakintas automobilio dureles. Kaip teisingai pastebi prokuroras, toks V. V. svetimo turto pagrobimo būdas (magnetolos pagrobimas iš nerakinto automobilio ir kombinezono pagrobimas iš atviros prekybai skirtos palapinės) atitinka kitą vagystę kvalifikuojantį požymį - atvirą svetimo turto pagrobimą, tačiau šis vagystę kvalifikuojantis požymis BK numatytas tik nuo 2007-07-21, t. y. po V. V. nusikalstamos veikos padarymo, todėl pagal BK 3 str. 1 d ir 3 d. nuostatas nuteistojo nusikalstamai veikai netaikytinas. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir į pagrobto turto vertę (475 litai), vadovaujantis BK 190 str. nuostatomis, ši V. V. nusikalstama veika turi būti kvalifikuojama ne kaip kvalifikuota vagystė, numatyta BK 178 str. 2 d., o kaip paprasta vagystė, numatyta BK 178 str. 1 d. Todėl nuosprendis keistinas, nuteistojo V. V. veiką dėl A. P. turto pagrobimo perkvalifikuojant pagal BK 178 str. 1 d.

Perkvalifikavus V. V. veiką pagal BK 178 str. 1 d., iš naujo sprendžiamas ir bausmės už šią veiką skyrimo bei jos bendrinimo su kita skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 284 str. 1 d. paskirta bausme klausimai.

Kolegija nesutinka su prokuroro apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino V. V. atsakomybę sunkinančios aplinkybės, kad nusikalstamas veikas jis įvykdė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Priešingai nei teigia prokuroras, nukentėjusysis teisme kategoriškai nepatvirtino, jog V. V. nusikaltimų metu buvo girtas. Savo nuomonę apie galimą nuteistojo ir jo draugo apsvaigimą nuo alkoholio A. P. pagrindė tik tuo, jog šie asmenys elgėsi keistai, agresyviai ir iššaukiančiai, kitokių girtumo požymių nenurodė. Liudytojos R. P., J. Š. ir V. D., betarpiškai mačiusios įvykį, teisme galimo nuteistojo girtumo taip pat nepatvirtino. Kitų duomenų, galinčių patikimai patvirtinanti, jog V. V. nusikaltimų metu buvo girtas, byloje nėra. Taigi kolegija vien pagal subjektyvius nukentėjusiojo vertinimus, nesant byloje objektyvių duomenų, neturi pagrindo pripažinti V. V. atsakomybę sunkinančios aplinkybės, kad nusikalstamas veikas jis įvykdė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio.

V. V. yra recidyvistas, nedirba ir neturi legalaus pragyvenimo šaltinio, tyčines nusikalstamas veikas daro sistemingai, du naujus nusikaltimus padarė neišnykus teistumams. Šie duomenys duoda pagrindą teigti, kad V. V. išvadų iš ankstesnių teistumų nepadarė, nesistengia rasti teisėtą pragyvenimo šaltinį ir keisti nusikalstamą gyvenimo būdą, stoti į dorą ir sąžiningą gyvenimo kelią. Todėl bausmės tikslai nuteistojo atžvilgiu gali būti pasiekti tik skiriant jam griežčiausią sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Nesant nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių (atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupe, yra nustatyta tik dėl viešosios tvarkos pažeidimo), vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, įvertinant BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes ir priimant dėmesin prokuroro apeliaciniame skunde išdėstytą prašymą skirti V. V. pagal BK178 str. 1 d. 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę motyvuojant dviem jo atsakomybę sunkinančioms aplinkybėms, bei tai, kad pagal BK 178 str. 2 d. pirmosios instancijos teismas nuteistajam buvo paskyręs 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kolegija laiko galimu V. V. skirti mažesnę už sankcijos vidurkį 1 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Prokuoras teisus teigdamas, jog nagrinėjamu atveju pagal BK 284 str. 1 d. ir 178 str. 1 d. paskirtos bausmės negali būti bendrinamos apėmimo būdu. Minėtuose straipsniuose numatyti nusikaltimai nesiskiria pagal pavojingumą bei nepriskiriami skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ir kategorijoms, jie padaryti, esant realiai nusikaltimų sutapčiai - pirmiausia V. V., kartu su nenustatytu asmeniu viešoje vietoje sumušdamas nukentėjusįjį, pažeidė viešąją tvarką, o po to, pasišalindamas iš nusikaltimo vietos, pagrobė nukentėjusiojo turtą. Taigi, ištaisant pirmosios instancijos teismo padarytą baudžiamojo įstatymo taikymo klaidą bendrinant bausmes, vadovaujantis BK 63 str. 1 ir 4 d. prie šiuo nuosprendžiu paskirtos 1 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridėjus dalį skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 284 str. 1 d. paskirtos 1 metų laisvės atėmimo bausmės, nuteistajam V. V. nustatoma galutinė subendrinta 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 330 str., 331 str. teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

n usprendžia:

Šilutės rajono apylinkės teismo 2008 m. vasario 7 d. nuosprendį pakeisti.

Nuteistojo V. V. veiką dėl A. P. turto pagrobimo perkvalifikuoti iš BK 178 str. 2 d. į BK 178 str. 1 d., ir paskirti V. V. už šį nusikaltimą 1 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d. ir 4 d., šią bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su bausme, paskirta pagal BK 284 str. 1 d., ir galutinę subendrintą bausmę nustatyti laisvės atėmimą 1 metams 6 mėnesiams.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistojo V. V. apeliacinį skundą atmesti.