Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Šalies argumentai

Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 10 d. nuosprendis dėl P. Z. nuteisimo keistinas, kadangi netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, neteisingai paskirta bausmė bei teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Nuosprendis taip pat keistinas ir dėl R. L. nuteisimo, kadangi netinkamai paskirta bausmė (BPK 328 str. 1 p., 2 p. ir 3 p.).

Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog R. L. užbaigė nusikaltimą dar iki atvykimo į muitinės Medininkų kelio postą, todėl P. Z. tiesiogiai nedalyvavo atliekant neteisėto prekių neišvežimo veiksmus ir nėra šio nusikaltimo vykdytojas. Apeliantas mano, kad ši teismo išvada yra nepagrįsta ir neatitinka bylos aplinkybių, todėl teismas, įvertindamas P. Z. veiką kaip padėjimą padaryti nusikaltimą, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

Prokuroras mano, kad neteisėtas prekių neišvežimas laikomas baigtu ne nuo prekių fizinio iškrovimo kokiame nors sandėlyje ar kitoje patalpoje momento, paėmus jas iš vidinės muitinės teritorijos, o nuo jų neišgabenimo iš muitinės teritorijos, šiuo atveju iš Medininkų kelio posto. BK 200 straipsnio 1 dalies dispozicijoje yra numatyta atsakomybė už tai, kad prekės, kurios pagal tranzito ar eksporto dokumentus turėjo būti išvežtos iš Lietuvos Respublikos, yra neteisėtai neišvežamos per Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Kadangi tokio prekių neišvežimo terminas nenustatytas, todėl prokuroras mano, kad būtų nelogiška laikyti nusikaltimą baigtu iki R. L. atvykimo į muitinės Medininkų kelio postą. Apeliantas teigia, kad byloje yra surinkta neginčijamų įrodymų apie tai, jog iki R. L. atvykstant į muitinės Medininkų kelio postą R. L. ir P. Z. buvo iš anksto susitarę neišvežti prekių. Tai įrodo telefoniniai pokalbiai tarp P. Z. ir R. L. laikotarpiu nuo 2006-09-07 iki 2006-09-20, taip pat 2006-09-19 23.56 val. R. L. išsiųsta P. Z. žinutė, kurioje jis klausė: „Kada žadi būti?“ Apeliantas mano, kad P. Z. laukė atvykstant R. L. į muitinės Medininkų postą, nurodė, į kokį kanalą važiuoti ir kt. Atsižvelgdamas į tai, prokuroras teigia, kad P. Z. yra nusikaltimo vykdytojas kaip ir R. L. , todėl jo veika turi būti kvalifikuojama be nuorodos į BK 24 str. 6 d. Tokia nuostata numatyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003-12-29 nutarime Nr. 43 „Dėl teismų praktikos kontrabandos bylose“ ir teismų nutartyse. Prokuroras teigia, kad jeigu nebūtų nustatytas išankstinis R. L. ir P. Z. susitarimas neišvežti prekių, tik tokiu atveju pastarojo veiką galima būtų kvalifikuoti kaip padėjimą padaryti šį nusikaltimą, paslepiant nusikalstamos veikos pėdsakus.

Apeliantas taip pat mano, kad apygardos teismas, skirdamas bausmes P. Z. ir R. L. , nesilaikė bendrųjų bausmės skyrimo pradmenų, numatytų BK bendrojoje dalyje, nepripažino jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe to, kad nusikalstamą veiką jie padarė veikdami bendrininkų grupe. Taip pat mano, kad nesmurtinis nusikalstamų veikų pobūdis nėra pakankamas pagrindas skirti nuteistiesiems bausmes, artimas sankcijos minimumui. Pažymi, kad nuteistieji savo veiksmais kėsinosi į labai svarbią valstybei ekonomikos ir verslo tvarką, jų nusikalstama veika priskirta prie sunkių nusikaltimų, tuo pripažįstant jos didelį pavojingumą visuomenei. Nei P. Z. , nei R. L. savo kaltės nepripažįsta, nesigaili, keitė parodymus ir taip bandė suklaidinti teismą, siekdami išvengti baudžiamosios atsakomybės. Abu nuteistieji veikė tiesiogine tyčia, dėl savanaudiškų paskatų, nustatyta tik jų atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Prokuroras mano, kad aiškiai per švelnios bausmės paskyrimas neatitinka jų asmenybių ir nusikalstamos veikos pobūdžio bei pavojingumo laipsnio, neužtikrina teisingumo principo įgyvendinimo.

Prokuroras prašo Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 10 d. nuosprendžio dalį dėl P. Z. nuteisimo pakeisti ir jo veiką iš BK 24 str. 6 d., 200 str. 1 d. perkvalifikuoti į BK 200 str. 1 d. ir nuteisti 3 (trejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme. Pagal BK 228 str. 1 d. jį nuteisti 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d. 1 p., bausmes subendrinti apėmimo būdu ir P. Z. paskirti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą trejiems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Taip pat prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 10 d. nuosprendžio dalį dėl R. L. nuteisimo pagal BK 200 str. 1 d. ir paskirti jam laisvės atėmimą trejiems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Nuteistasis P. Z. apeliaciniame skunde nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 10 d. nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, dėl to turi būti panaikintas ir priimtas jį išteisinantis nuosprendis.

Apeliantas nurodo, jog teismas nuosprendyje padarė nepagrįstą išvadą, kad neteisėtas prekių neišvežimas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną yra baigtas nusikaltimas nuo to momento, kada kaltininkas, privalantis prekes išvežti, jų neveža ir neturi tikslo to daryti, t. y. teismo nuomone, nusikaltimas buvo baigtas dar prieš R. L. atvykstant į muitinės Medininkų kelio postą. Fiktyvių dokumentų forminimas, teismo nuomone, vertintinas kaip nusikaltimo - neteisėtų prekių neišvežimo - pėdsakų slėpimas. Dėl to teismas apelianto veiksmus - bendrojo administracinio dokumento (toliau - deklaracijos) 3-iojo egzemplioriaus įregistravimą - vertino kaip prekių neišvežimo slėpimą, t. y. padėjimą padaryti BK 200 str. 1 d. numatytą veiką bei piktnaudžiavimą tarnyba. Apeliantas mano, kad tokia teismo išvada yra neteisinga dėl keleto priežasčių. Visų pirma byloje esančia medžiaga nenustatytas nei R. L. tikslas neišvežti prekių, nei tai, kad P. Z. buvo susitaręs su juo (R. L. ) padėti įforminti neteisėtą prekių neišvežimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Teigia, kad telefonu bendravo su R. L. tik dėl to, kad apeliantas nurodė jam, kokia juosta važiuoti, jeigu nori išvengti eilės. Be to, apeliantas teigia, kad neva jo nusikalstami veiksmai pasireiškė tuo, kad jis Deklaracijos numerį įregistravo elektroniniame žurnale, tuo tarpu jo kaltės klausimui nustatyti reikšminga yra aplinkybė, kokie muitinės pareigūno veiksmai reiškia eksporto procedūros pabaigą, nes su šios procedūros pabaiga yra siejamas prekių išvežimas. Apeliantas nurodo, kad įstatymų ir kitų norminių aktų teisinė analizė duoda pagrindą teigti, kad ne bendrojo administracinio dokumento 3-iojo egzemplioriaus elektroniniame registracijos žurnale užregistravimas reiškia eksporto procedūros užbaigimą, bet visai kiti muitinės pareigūno veiksmai. Muitinės departamento prie LR finansų ministerijos direktoriaus 2004 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1B-414 patvirtintos Bendrojo administracinio dokumento muitinio įforminimo instrukcijos (toliau - Instrukcija Nr. 1B-414) 38.23 p. nurodyta, kad B grupės spaudas ir įrašas „Eksportuota“ dedamas bendrojo administracinio dokumento eksporto rinkinio 3-iojo egzemplioriaus kitoje pusėje, kai išvežimo iš Bendrijos muitų teritorijos įstaigos, esančios Lietuvos Respublikoje, muitinės pareigūnas šios instrukcijos 59 punkto nustatyta tvarka patvirtina, kad eksportuotos prekės išgabentos iš Bendrijos muitų teritorijos. Šios instrukcijos 59 punkte nurodoma, kad išvežimo iš Bendrijos muitų teritorijos įstaigos, veikiančios Lietuvos Respublikoje, muitinės pareigūnas pasirinktinio tikrinimo būdu patikrinęs ir nustatęs, kad minėtai muitinės įstaigai pateiktos eksportuojamos prekės atitinka bendrojo administracinio dokumento eksporto rinkinio 3-iajame egzemplioriuje nurodytas prekes, minėto egzemplioriaus kitoje pusėje įrašo „Eksportuota“ arba deda B grupės spaudą su tokiu įrašu ir muitinės įstaigos antspaudą. Tokiu būdu, skirtingai negu konstatavo teismas, eksporto procedūra laikoma baigta ne nuo dokumento 3-iojo egzemplioriaus numerio įregistravimo elektroniniame registracijos žurnale, o nuo įrašo „Eksportuota“ dokumento 3-iajame egzemplioriuje įrašymo arba spaudo uždėjimo. Todėl P. Z. mano, kad sprendžiant jo kaltės klausimą reikšminga aplinkybė yra ne deklaracijos 3-iojo egzemplioriaus registracija elektroniniame registravimo žurnale, o šio deklaracijos egzemplioriaus užpildymas, kurį atlieka muitinės pareigūnas. Tokį norminių aktų aiškinimą patvirtina ir tai, kad asmuo, eksportavęs prekes, norėdamas susigrąžinti PVM, Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikia ne duomenis iš elektroninio žurnalo, bet Deklaracijos 3-iąjį egzempliorių su visomis žymomis, patvirtinančiomis įvykdytą prekių išvežimą. Šį aiškinimą patvirtina ir tai, kad tik 2007 m. vasario 13 d. Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktoriaus pavaduotojo įsakymu Nr. 313-17.17/5-1461 buvo pakeista instrukcija Nr. 1B-414, numatant privalomą deklaracijos 3-iojo egzemplioriaus registraciją, o prieš tai galiojusioje instrukcijos redakcijoje iš viso nebuvo numatyta privaloma deklaracijos registracija. Iš viso to apeliantas daro išvadą, kad tik nustačius, ar buvo užpildytas ar ne deklaracijos 3-iasis egzempliorius, galima spręsti tiek apelianto, tiek R. L. kaltės klausimą. Nuteistasis pažymi, kad nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu 3-iasis deklaracijos egzempliorius nebuvo surastas, todėl mano, kad nėra paneigtas nei apelianto, nei R. L. tvirtinimas, kad šis dokumentas nebuvo pateiktas, o prekių išvežimo procedūra nebuvo atliekama. Dėl šio priežasties negalima teigti, kad buvo vykdomas ir pats prekių neišvežimas ar šio neišvežimo slėpimas. Pažymi, kad Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnų patikrinimas apeliantui buvo visiškai netikėtas, todėl jis negalėjo sunaikinti minėto dokumento. Be to, net po kratos visose muitinės patalpose nebuvo aptikta jokių dokumentų naikinimo pėdsakų. Apeliantas teigia, kad deklaracijos numerį elektroniniame registracijos žurnale įvedė iš R. L. pateiktų dokumentų, tarp kurių buvo ir prekių pakavimo lapas su nurodytu deklaracijos numeriu, manydamas, kad R. L. veža šias prekes, t. y. per klaidą, o ištrinti nespėjo, nes iš karto atvyko Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnai.

Apeliantas pažymi, kad teismas, aprašomojoje nuosprendžio dalyje aprašydamas kito nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką, jam inkriminuoja eksporto dokumentų - BAD Nr. 6VR50116801, CMR A2554719, PVM sąskaitų faktūrų Nr. 1091707-1091712 - pateikimą P. Z. , tačiau aprašydamas apelianto veiksmus, kuriuos įvardija nusikalstamais, šių dokumentų paėmimo ir jų sužymėjimo neinkriminuoja, o teigia, kad apelianto nusikalstami veiksmai pasireiškė tuo, jog pažeisdamas įstatymų ir norminių aktų reikalavimus jis „< .... į Vilniaus teritorinės muitinės Medininkų kelio posto bendrojo administracinio dokumento 3 egzemplioriaus elektroninį registro žurnalą įvedė žinomai melagingus duomenis apie BAD 6V50116801 patikrinimą ....>“. Apeliantas mano, kad šios aprašomosios dalies išvados yra prieštaringos. Kita vertus, teismas taip pat pripažįsta, kad jam nebuvo pateiktas dokumento 3-iasis egzempliorius ir jame apeliantas nepadarė jokių įrašų ir žymų, nes jį kaltina tik elektroniniame registracijos žurnale įregistravus deklaracijos numerį, tačiau tai nėra muitinės sankcionuotas veiksmas, reiškiantis prekių išvežimo procedūros pabaigą. Atsižvelgiant į tai, apeliantas teigia, jog byloje surinktais įrodymais jo kaltė padarius nusikaltimus neįrodyta ir nuosprendis turi būti panaikintas.

Be to, apeliantas pažymi, kad apygardos teismas neįvertino R. L. parodymų teisme, kad po įvykio detales kartu su bendruoju administraciniu dokumentu atidavė Baltarusijos įmonės atstovams ir šie jas išgabeno iš Lietuvos Respublikos. Tai patvirtina aplinkybė, kad iš karto po įvykio automobilio detalės nebuvo surastos UAB „(duomenys neskelbtini)“ sandėlyje, o 2006-09-26 už jas bendrovei buvo sumokėta. Anot apelianto, būtinas išvežti prekes nors ir pažeidžiant nustatytą tvarką išvežus iš Lietuvos Respublikos teritorijos nebėra nusikaltimo, numatyto BK 200 str. 1 d., sudėties. Mano, jog dėl šios priežasties jis yra nuteistas nepagrįstai. Apeliantas taip pat pažymi, kad įstatymai ir kiti norminiai aktai nenumato prekių išvežimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos termino. Todėl jos galėjo būti išvežtos ir po įvykio. Kita vertus, iš nuosprendžio nėra aišku, kokiais įrodymais remdamasis teismas nustatė, kad R. L. neturėjo tikslo išvežti prekių. Mano, jog tai prieštarauja elementariems ekonominės logikos dėsniams, kadangi Baltarusijoje šių prekių kaina yra 2-3 kartus didesnė negu Lietuvoje.

Apeliantas mano, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, numatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje, t. y. buvo neteisėtai remtasi nuteistojo R. L. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Vertinant šiuos R. L. parodymus nebuvo atsižvelgta į jo parodymus teisme bei paaiškinimus, kad R. L. neteisingus parodymus davė dėl psichologinio smurto ir ligos (iškart po sulaikymo jis buvo išvežtas į ligoninę). Taip pat nebuvo atsižvelgta į objektyviai nustatytas aplinkybes, nepatvirtinančias šio nuteistojo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad R. L. 2006-09-20 apklaustas kaip įtariamasis parodė, kad neva jis prekių neišvežė iš viso tris kartus, kad už tai mokėjo pinigus ir kad prekių neišvežimą anksčiau formino ir V. Ž. , tačiau nė viena iš šių nurodytų aplinkybių nebuvo patvirtinta. Todėl apeliantas mano, jog R. L. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, yra išgalvoti, nes neatitinka tikrovės. Be to, apeliantas mano, kad teismas nepagrįstai suteikia didelę reikšmę SMS žinučių siuntimui, kadangi jis su R. L. yra pažįstami ir siųsdamas žinutes apeliantas patarė R. L. , kokiu kanalu jam geriau važiuoti, kad išvengtų eilių, todėl ši aplinkybė nepatvirtina R. L. parodymų tikrumo ikiteisminio tyrimo metu.

Apeliantas prašo Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 10 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują jį išteisinantį nuosprendį.

Nuteistasis R. L. apeliaciniame skunde nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo nuosprendis turi būti panaikintas dėl netinkamo materialinės teisė normų taikymo ir netinkamo įrodymų vertinimo.

Apeliantas nesutinka su teismo išvada, jog prekių neišvežimas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną yra baigtas nuo to momento, kada kaltininkas, privalantis prekes išvežti, jų neišveža ir neturi tikslo to daryti, t. y. nusikaltimas baigtas dar prieš R. L. atvykstant į muitinės Medininkų kelio postą. Apeliantas teigia, kad bylos medžiaga nėra nustatyta, jog jis turėjo tikslą neišvežti prekių. Taip pat nenustatyta ir tai, kad jis buvo susitaręs su P. Z. , kad šis padės įforminti prekių neišvežimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Teigia, jog versdamasis komercine automobilių dalių prekyba žino, jog Baltarusijoje jos kainuoja 2-3 kartus brangiau nei Lietuvoje, todėl jų neišvežti nėra jokio tikslo.

Apeliantas mano, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. 2006-09-20 apklaustas kaip įtariamasis (analogiški parodymai užfiksuoti ir apklausiant pas ikiteisminio tyrimo teisėją), jis nurodė, jog prekių iš viso neišvežė 3 kartus, už tai mokėjo pinigus ir kad prekių neišvežimą yra įforminęs ir pareigūnas V. Ž. . Teigia, jog buvo priverstas duoti tokius parodymus dėl Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnų spaudimo, kurie teigė, jog jiems reikia „suvystyti“ jų muitinės pareigūną (P. Z. ), o jeigu jis neduos tokių parodymų, tai bus ilgam laikui suimtas. Tokiu būdu iš jo buvo išgautas rašytinis paaiškinimas, kurį surašant nedalyvavo apelianto gynėjas. Apeliantas nurodo, kad teismo posėdžio metu atsisakė šių parodymų ne siekdamas išvengti atsakomybės, o tikėdamasis, kad teismas išklausys, teisingai supras ir įvertins realias įvykio aplinkybes. Nurodo, jog SMS žinutėmis patikslino atvykimo laiką ir pravažiavimo kanalą, nes taupė laiką ir nenorėjo ilgai laukti automobilių eilėje, o deklaraciją užpildė ir „raudoną“ kanalą pasirinko dėl to, kad steigiamo serviso tikslais į Minską vežėsi 3 000 eurų. Pareigūnai, atlikdami automobilio apžiūrą, nerado krovinio, tačiau jie nepatikrino apelianto piniginės, kurioje be minėtų eurų buvo ir baltarusiškų pinigų. Teigia, kad sulaikant vienas iš Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnų buvo įrėmęs apeliantui į galvą ginklą ir grasino nušauti, dėl ko jam ūmai pablogėjo sveikata ir jis greitosios medicinos pagalbos automobiliu buvo išvežtas ir paguldytas į ligoninę. Pažymi, kad šias aplinkybes patvirtino ir liudytojas A. S. , kuris nurodė, jog jie vyko į Minską dėl serviso nuomos, vežėsi pinigus ir turėjo apsistoti viešbutyje „Jubileinyj“.

Apeliantas nurodo, jog BK 200 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas - prekių neišvežimas - gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad asmuo turi suvokti, jog neteisėtai neišveža per Lietuvos Respublikos valstybės sieną prekių, kurios pagal tranzito eksporto dokumentus turi būti išvežtos iš Lietuvos Respublikos, ir tai nori daryti. Apygardos teismas nuosprendyje konstatavo, kad nusikaltimas buvo padarytas tyčia, tačiau nekonkretizavo jos rūšies, neatskleidė jos turinio intelektualinio ir valinio elementų. Tuo apygardos teismas pažeidė BK 15 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytus reikalavimus sukonkretinti tyčią, nurodant jos rūšį bei atskleidžiant turinį.

Apeliantas pažymi, kad byloje nesurinkta įrodymų, jog jis neišvežė prekių iš Lietuvos Respublikos. Teismas, darydamas tokią išvadą, rėmėsi UAB „(duomenys neskelbtini)“ komercijos direktoriaus E. V. parodymais, tačiau tai prieštarauja logikai, kadangi nei vienas pirkėjas nemokės pardavėjui 40 813,16 Lt arba 11 829,90 eurų už negautas prekes. Dėl šios priežasties apeliantas mano, kad nuosprendis yra grindžiamas prielaidomis, ko daryti pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės. Teigia, kad teismas visas abejones turėjo aiškinti kaltinamojo naudai.

Šalies argumentai

Prokuroras skunde nurodo, kadangi R. L. ir P. Z. dar iki R. L. atvykstant į muitinės Medininkų postą buvo iš anksto susitarę neišvežti prekių, todėl P. Z. yra toks pats šio nusikaltimo vykdytojas kaip ir R. L. ir jo veika turi būti kvalifikuojama be nuorodos į BK 24 straipsnio 6 dalį. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, jog dviejų ar daugiau asmenų veiksmų vertinimas kaip bendravykdytojų priklauso ne nuo to, ar asmenys buvo iš anksto susitarę padaryti nusikaltimą ar jų susitarimas nebuvo išankstinis, o nuo to, ar konkretus bendrininkas realizuoja bent dalį bendrai daromo nusikaltimo sudėties objektyviųjų požymių. Tokios nuostatos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senatas 2003-12-29 nutarime Nr. 43 „Dėl teismų praktikos kontrabandos bylose“. Šio nutarimo 4 p. nurodoma, kad kontrabanda, padaryta bendrininkaujant, kvalifikuojama be nuorodos į BK 24 straipsnį tada, kai du ar daugiau asmenų bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti arba užbaigti, ir kiekvienas bendrininkas tiesiogiai padaro bent dalį BK 199 straipsnio dispozicijoje numatytos veikos. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad sprendžiant bendrininko rūšies klausimus pagal BK 200 straipsnio 1 dalį negalima besąlygiškai remtis analogija kontrabandos nusikaltimo bylose, kadangi kontrabanda, numatyta BK 199 straipsnyje, pasireiškia veikimu, o neteisėtas prekių ar produkcijos neišvežimas iš Lietuvos Respublikos - neveikimu. Iš bylos medžiagos matyti, kad P. Z. veika pasireiškė tuo, jog jis nurodė R. L. , kada važiuoti per pasienio postą, kokį kanalą pasirinkti, atliko automobilio muitinį tikrinimą ir žinodamas, kad automobilis važiuoja be krovinio, registravo elektroniniame eksporto deklaracijų žurnale deklaraciją Nr. 6VR50116801. Šie jo veiksmai sudaro piktnaudžiavimo tarnyba nusikaltimo sudėtį ir kartu sudarė sąlygas R. L. neišvežti iš Lietuvos Respublikos prekių, kurios pagal eksporto dokumentus turėjo būti išvežtos. R. L. , važiuodamas per muitinio tikrinimo postą ir pateikdamas eksporto deklaraciją, kartu privalėjo pateikti muitiniam tikrinimui ir prekes, kurios pagal deklaraciją turėjo būti išgabentos, tačiau jis jokio krovinio negabeno. Tuo tarpu muitinės pareigūnas P. Z. neatliko jokių veiksmų, kurie sudarytų 200 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, todėl jo padarytą veiką vertinti kaip bendravykdytojo padarant 200 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą nėra pagrindo. Iš bylos aplinkybių matyti, kad P. Z. savo veiksmais sudarė sąlygas R. L. neišvežti iš Lietuvos prekių, t. y. padėjo padaryti nusikaltimą, numatytą BK 200 straipsnio 1 dalyje, duodamas patarimus, nurodymus ir šalindamas kliūtis. Atsižvelgiant į tai, P. Z. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 200 straipsnio 1 dalį kaip padėjimas padaryti nusikaltimą. Skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje P. Z. padėjimas padaryti nusikaltimą įvardijamas kaip iš anksto pažadėtas nusikaltimo, numatyto BK 200 straipsnio 1 d., slėpimas. Kadangi apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad P. Z. padėjimas padaryti BK 200 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą pasireiškė patarimų ir nurodymų davimu bei kliūčių šalinimu, todėl ši nuosprendžio nustatomoji dalis patikslinama, kad P. Z. , būdamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnautojas - Vilniaus teritorinės muitinės Medininkų kelio posto vyriausiasis inspektorius, piktnaudžiaudamas tarnyba, iš anksto, iki 2006 m. rugsėjo 19 d., susitaręs su kaltinamuoju R. L. , duodamas patarimų bei nurodymų, kuriuo laiku važiuoti per teritorinės muitinės Medininkų kelio postą, kokį muitinio tikrinimo kanalą pasirinkti, priėmė tikrinti eksporto dokumentus, tarp jų ir BAD Nr. 6VR50116801, bei į Vilniaus teritorinės muitinės Medininkų kelio posto bendrojo administracinio dokumento 3 egzemplioriaus elektroninį registravimo žurnalą įvedė žinomai melagingus duomenis apie BAD Nr. 6VR50116801 patikrinimą ir taip įformino realiai nevežamų per Lietuvos Respublikos valstybės sieną prekių, kurių vertė 40 813,16 Lt ir viršija 250 MGL dydžio sumą ir kurios pagal eksporto dokumentus turėjo būti išvežtos iš Lietuvos Respublikos, eksporto procedūrą, pašalino kliūtis ir taip padėjo R. L. neteisėtai neišvežti šių prekių iš Lietuvos Respublikos.

Abu nuteistieji apeliaciniuose skunduose teigia, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog R. L. turėjo tikslą neišvežti prekių, o P. Z. buvo susitaręs su R. L. padėti įforminti neteisėtą prekių neišvežimą iš Lietuvos Respublikos. Be to, kadangi bylos tyrimo metu 3-iasis deklaracijos egzempliorius nebuvo surastas, todėl nėra paneigtas abiejų apeliantų tvirtinimas, kad prekių išvežimo procedūra nebuvo atliekama ir šis deklaracijos egzempliorius iš viso nebuvo pateiktas, dėl ko negalima teigti, jog buvo daromas ir pats prekių neišvežimas ar jo slėpimas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija mano, kad šie skundų motyvai yra nepagrįsti. Apeliantai neneigia, kad nusikaltimo dieną bendravo mobiliojo ryšio telefonu, tačiau nurodo, jog P. Z. tokiu būdu R. L. patarė, kokiu laiku geriau važiuoti per pasienio postą norint išvengti eilių prie sienos ir neigia susitarimo padėti padaryti nusikaltimą faktą. Tačiau R. L. , apklaustas kaip įtariamasis 2006-09-20, nurodė, kad muitinės pareigūną Praną pažįsta apie 4 metus. Telefono užrašų knygutėje turi jo telefono numerį +(duomenys neskelbtini), užrašų knygutėje jis įvardijamas kaip „Parnuškė“. Pats taip pat yra davęs Pranui savo telefono numerį - (duomenys neskelbtini). 2006-09-19 UAB „(duomenys neskelbtini)“ sandėliuose pasikrovė krovinį ir nuvykęs į muitinę įformino eksporto procedūrą. Po to grįžo į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sandėlius ir iškrovė krovinį, nes toks jau buvo išvežtas į Baltarusiją. 2006-09-18 susiskambino su P. Z. , kuris pažadėjo paskambinti 2006-09-19 ir pasakyti, kada R. L. galės važiuoti per sieną. P. Z. paskambino į mobilųjį telefoną 2006-09-19 tarp 18 ir 19 val. ir pasakė, kad R. L. gali važiuoti per sieną apie 1 val. 2006-09-20. 2006-09-19 apie 24 val. 50 min. R. L. , kuris laukė prie Medininkų kelio posto, paskambino Pranui ir paklausė, ar gali važiuoti. Gavęs teigiamą atsakymą nuvyko į pasienio postą, pasirinko „raudoną“ lengvųjų automobilių kanalą. Priėjusiam P. Z. padavė deklaraciją ir CMR važtaraštį, o pats R. L. priėjo prie langelio, pasiėmė ir užpildė pinigų deklaraciją, kadangi jam taip liepė P. Z. . Krovinio dokumentai liko pas P. Z. , o R. L. su vairuotoju nuvažiavo. Kiek pavažiavus juos sulaikė pareigūnai (t. 1, b. l. 83-86). Analogiškas kiek išsamesnes aplinkybes R. L. nurodė 2006-09-20 apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo, papildomai nurodydamas, kad 2006-09-19 su P. Z. susiskambino keletą kartų ryte, o vakare apie 20 val. pasakė, kad R. L. turi kirsti jo postą apie 1 val. nakties. 2006-09-19 po rytinio P. Z. skambučio R. L. nuvyko į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sandėlius pasikrauti krovinio ir vežė jį į Panerių muitinės postą. Taip pat teigė, kad pinigų deklaracijoje nurodė, jog veža 3000 eurų, nors realiai šių pinigų neturėjo. Be to, P. Z. liepė pravažiavus sieną pinigų deklaraciją suplėšyti (t. 1, b. l. 90-93). Šiose abiejose apklausose nurodytos aplinkybės nesiskiria nuo tų, kurias R. L. nurodė ir savo ranka rašytame 2006-09-20 paaiškinime (t. 1, b. l. 80).