Šiaulių apygardos teismo nutartis

2014-01-06 · Civilinė byla Nr. 2S-72-357/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-01-06
Bylos Nr.
2S-72-357/2014
Teisminio proceso Nr.
2-41-3-01867-2010-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Rasa Bartašienė
Pareiškėjas
V. E.
Kategorijos
  • 122.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-72-357/2014Teisminio proceso Nr. 2-41-3-01867-2010-5

Teisėja: Irena Stasiūnienė Procesinio sprendimo kategorija 122.3; 122.4

(S)ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 6 d.

ŠiauliaiŠiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Bartašienė,

teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo pareiškėjo V. E. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. spalio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. N2-2191-776/2010 dėl vykdomojo rašto išdavimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas V. E. 2013 m. spalio 15 d. kreipėsi su prašymu į Šiaulių apylinkės teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo. Pareiškėjas nurodė, kad jo mama N. E., pagal teismo 2010 m. gruodžio 9 d. priimtą sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-2191-776/2010, nemokėjo išlaikymo. Pagal teismo priimtą sprendimą pareiškėjo tėvas R. E. priteistas išlaikymo lėšas turėjo teisę tvarkyti uzufrukto teise iki pareiškėjo pilnametystės, todėl pareiškėjo manymu, jam tapus pilnamečiu, jis turi teisę išsiieškoti priteisto išlaikymo įsiskolinimą (64 b.l.).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2013 m. spalio 29 d. nutartimi pareiškėjo V. E. prašymo netenkino.

Teismas nustatė, kad 2010 m. gruodžio 9 d. sprendimu buvo patvirtinta R. E. ir N. E. sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Sutarties dvyliktu punktu šalys susitarė, kad motina N. E. mokės išlaikymą sūnui V. E., periodinėmis išmokomis po 350 litų kas mėnesį, nuo 2010 m. spalio 6 d. iki vaiko pilnametystės. Teismas 2012 m. birželio 6 d. išieškotojui R. E. išdavė vykdomąjį raštą dėl išlaikymo nepilnamečiui sūnui V. E. išieškojimo iš N. E.. Vėliau, 2012 m. liepos 12 d. išieškotojo R. E. prašymu buvo išduotas Europos vykdomasis raštas, o 2013 m. balandžio 15 d. išduotas Europos vykdomojo rašto pažymėjimas.

Remdamasis kasacinio teismo praktika, ir atsižvelgdamas į tai, kad pagal kiekvieną teismo sprendimą išduodamas vienas vykdomasis raštas, teismas nusprendė, kad vykdomasis raštas ir kiti dokumentai, reikalingi teismo sprendimo vykdymui užsienyje, jau yra išduoti teismo sprendime nurodytam išieškotojui - išlaikymo lėšų uzufruktoriui R. E., kuris ir toliau gali įgyvendinti teisę į išlaikymo įsiskolinimą, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo (CPK 647 str.) (71, 72 b.l.).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu apeliantas prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. spalio 29 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės, įpareigojant žemesnės instancijos teismą išduoti jam vykdomąjį raštą. Apeliantas mano, jog ginčijama nutartis yra nepagrįsta, grubiai pažeidžianti jo, kaip kreditoriaus teises ir interesus. Apeliantas pažymėjo, jog teismas nutartyje pripažino, kad priteistas išlaikymas priklauso vaikui, t.y. jam (pareiškėjui), ir kad šiuose santykiuose kreditorius ir išieškotojas yra būtent jis (pareiškėjas). Taip pat pažymėjo, jog teismas nurodė, kad sulaukus pilnametystės teisę išieškoti išlaikymo įsiskolinimą įgyvendina patys vaikai. Apeliantas nesutiko su teismo motyvu, jog pareiškėjui tapus pilnamečiu, byloje būtina reikalauti pakeisti teismo sprendimą

dėl išlaikymo priteisimo nurodytam uzufruktoriui ir teismas šio klausimo nesprendė. Apeliantas atkreipė dėmesį, kad nuo sutartyje numatytos datos, t.y. 2010 m. spalio 6 d., jis išlaikymo iš N. E. nėra gavęs. Nors iki 2013 m. rugsėjo 22 d. buvo nepilnamečiu, tačiau jo turto uzufruktorius- tėvas R. E. nesiėmė jokių veiksmų, kad teismo 2010 m. gruodžio 9 d. sprendimas būtų vykdomas. Apelianto manymu, jo turto uzufruktoriaus R. E. teisės ir pareigos pagal įstatymą baigėsi jam tapus pilnamečiu, t.y. 2013 m. rugsėjo 22 d. Apeliantas teigia, jog teismo išduotas Europos vykdomojo rašto pažymėjimas tikėtina nepateiktas, nes jo motina nėra gavusi jokio raginimo vykdyti sprendimą. Apeliantas vadovaudamasis CPK 590 straipsnio 1 dalies nuostata nurodo, jog skolininko (mamos) gyvenamoji ir darbo vieta yra Airijoje, o turto buvimo vieta yra Lietuvoje, (duomenys neskelbtini). Uzufruktorius, veikdamas nepilnamečio vardu, turėjo visas galimybes vykdomąjį dokumentą vykdymui pateikti Lietuvoje ir išieškoti jam priteistą išlaikymą. Atsižvelgdamas į tai, apeliantas mano, kad pagal teismo 2010 m. gruodžio 9 d. sprendimą išieškotojas yra tik jis vienas, ir joks teisių perėmimas, kaip nurodė teismas, šiuo atveju netaikytinas. Apeliantas pažymėjo, jog teismo motyvas, kad pagal kiekvieną sprendimą išduodamas vienas vykdomasis raštas yra nepagrįstas, nes CPK 647 straipsnio 1 dalyje numatyta, jeigu sprendimas vykdomas skirtingose vietose, teismas gali išduoti kelis vykdomuosius raštus (74-76 b.l.).

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str.) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 str. 1-2 d., 338 str.). Nagrinėjamu atveju, absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų nėra nustatyta (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 ir 3 dalys, 338 str.), taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas pakeisti teismo nutartį.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas ir pagrįstai rėmėsi kasacinio teismo praktika dėl vykdomojo rašto išdavimo bei priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai, nesudaro prielaidų panaikinti skundžiamą teismo nutartį.

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad Šiaulių rajono apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 9 d. sprendimu nutraukė R. E. ir N. E. santuoką, patvirtindamas sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Sutarties 12 punktu pareiškėjo motina N. E. patvirtino, kad mokės po 350 litų kas mėnesį savo sūnui V. E. išlaikymą, iki vaiko pilnametystės, 14 punktu nustatyta, kad vaiko tėvas R. E. tvarkys vaiko išlaikymui skirtas lėšas uzufrukto teise. Vaiko motinai nevykdant teismo sprendimu patvirtintos taikos sutarties, tėvas R. E., 2012 m. birželio 5 d. kreipėsi su prašymu į pirmos instancijos teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo. Teismas 2012 m. birželio 6 d. R. E. išdavė vykdomąjį raštą dėl išlaikymo nepilnamečiui sūnui išieškojimo iš N. E.. Iš bylos duomenų matyti, kad R. E. 2012 m. liepos 12 d. prašymu kreipėsi į pirmos instancijos teismą dėl Europos vykdomojo rašto išdavimo tuo pagrundu, kad skolininkė N. E. gyvena Airijoje (51 b.l.). Šiaulių rajono apylinkės teismas 2012 m. rugpjūčio 2 d. išdavė R. E. Europos vykdomąjį raštą (56 b.l.). Byloje taip pat nustatyta, kad R. E. prašymu, Šiaulių apylinkės teismas 2013 m. balandžio 18 d. šioje byloje pagal Europos tarnybos reglamentą išdavė dar vieną vykdomąjį raštą dėl neįvykdyto teismo sprendimo (58-63 b.l.).

Apeliacinės instancijos teismas apelianto argumentus, kad turto uzufruktorius- tėvas R. E., nesiėmė jokių veiksmų įvykdyti 2010 m. gruodžio 9 d. teismo sprendimą, vertina nepagrįstais sprendžiamam klausimui. Šiaulių rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 9 d. sprendimu priteistos periodinės išmokos po 350 litų kas mėnesį buvo skirtos V. E. išlaikymui kiekvieną einamąjį mėnesį ir byloje nėra duomenų, kad uzufrukto turėtojas R. E. tokių lėšų neskyrė sūnaus išlaikymui nuo 2010 m. gruodžio 9 d.

Atmestinas apelianto argumentas, kad teismas neteisingai aiškino ir taikė CPK 647 str. 1 d. Teismas teisingai nurodė, kad teismo sprendime nurodytam išieškotojui – išlaikymo lėšų uzufruktoriui išduoti keli vykdomieji raštai t.y. 2012 m. birželio 6 d., 2012 m. rugpjūčio 2 d. ir 2013 m. balandžio 18 d. Pažymėtina, kad pareiškėjui nesikreipiant dėl teismo sprendimo pakeitimo ir išieškojimo teisės R. E. panaikinimo, pagal galiojantį teismo sprendimą išlaikymo lėšų uzufruktorius yra teisėtas išieškotojas galintis įgyvendinti teisę į išlaikymo įsiskolinimą. Dėl tų pačių motyvų nėra pagrindo pareiškėjui išduoti antrinį vykdomąjį raštą CPK 647 straipsnio tvarka.

Apelianto nuoroda, jog pagal 2010 m. gruodžio 9 d. teismo sprendimą V. E. yra vienintelis išieškotojas, ir joks teisių perėmimas šiuo atveju netaikytinas, nėra pagrindu atšaukti R. E. išduotą vykdomąjį raštą ar išduoti antrinį vykdomąjį raštą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog ta aplinkybė, kad nepilnametis vaikas sukako pilnametystės, savaime nedaro neteisėto teismo sprendime nurodyto vieno iš tėvų dalyvavimo vykdymo procese įgyvendinant vaiko teises pagal teismo 2010 m. gruodžio 9 d. sprendimą. Apeliantas teigia, kad tik jis yra tinkamas įsiskolinimo išieškotojas, tačiau neįvertino, kad įsiskolinimo laikotarpiu neturėjo civilinio procesinio veiksnumo, kai tuo tarpu, uzufruktorius turėjo teisę disponuoti išmokomis per minėtą laikotarpį (CPK 38 str.). Pareiškėjas pateikė prašymą 646 straipsnio tvarka, tokio turinio prašymą ir išsprendė teismas nepažeisdamas CPK nuostatų. Pirmos instancijos teismas buvo teisus nurodydamas, jog pilnamečiu tapęs V. E. nebuvo teismui pateikęs prašymo pakeisti 2010 m. gruodžio 9 d. teismo sprendimu nustatytos vykdymo tvarkos, todėl teismui nebuvo pagrindo vertinti šioje byloje išieškotojo tinkamumo. Pradėtas vykdymo procesas turi tęstis, kol vaiko, pačių proceso dalyvių prašymu ar antstolio iniciatyva vykdymo tvarka ar subjektai nebus pakeisti.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nėra teisinio pagrindo naikinti pirmos instancijos teismo sprendimo, todėl ginčijama nutartis paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, str.)

nutarė:

Palikti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. spalio 29 d. nutartį nepakeistą.

Teisėja Rasa Bartašienė