Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2013-02-07 · Civilinė byla Nr. 2-369/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-02-07
Bylos Nr.
2-369/2013
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Vigintas Višinskis, Artūras Driukas, Danutė Milašienė
Ieškovas
O. Z.
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-369/2013Procesinio sprendimo kategorija 110.1. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. vasario 7 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Danutės Milašienės ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo O. Z. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovo prašymą panaikinti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje Nr. 2-2047-565/2012.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atskirąjį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas O. Z. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti solidariai iš atsakovų E. K. ir D. J. be teisinio pagrindo įgytus 270 000 Lt, priteisti 27 222 Lt palūkanų už laiku negrąžintus 270 000 Lt per laikotarpį nuo 2009 m. gruodžio 25 d. iki 2011 m. gruodžio 30 d., 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Atsakovai E. K. ir D. J. pateikė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiu 2009 m. sausio 29 d. susitarimą dėl 2007 m. spalio 2 d. preliminariosios sutarties dėl turto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo pakeitimo, taikyti restituciją ir priteisti iš ieškovo atsakovams 30 000 Lt, sumokėtų ieškovui pagal 2009 m. sausio 29 d. susitarimą, taip pat 600 000 Lt nuostolių atlyginimo. Taip pat priešieškinio reikalavimams užtikrinti atsakovai prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tai yra areštuoti ieškovui priklausantį nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą, uždraudžiant šiuo turtu disponuoti, nesant turto ar jo nepakankant – turtines teises ir lėšas 630 000 Lt sumai. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo ieškovui priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą 630 000 Lt sumai, nesant turto ar esant jo nepakankamai – ieškovui priklausančias turtines teises ir lėšas trūkstamai sumai, išskyrus lėšas, gaunamas kaip ieškovo darbo užmokestis, ir leidžiant iš areštuotų lėšų ieškovui O. Z. vykdyti įsipareigojimus Swedbank, AB pagal būsto paskolos sutartis.

Ieškovas O. Z. 2012 m. rugpjūčio 16 d. pateikė Vilniaus apygardos teismui atskirąjį skundą dėl 2012 m. rugpjūčio 7 d. nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kuriuo prašė panaikinti 2012 m. rugpjūčio 7 d. nutartį ir atmesti atsakovų prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovo atžvilgiu.

2012 m. rugpjūčio 20 d. ieškovas O. Z. pateikė Vilniaus apygardos teismui prašymą panaikinti 2012 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi nustatė ieškovui terminą iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. pateikti teismui du prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo egzempliorius, skirtus atsakovams E. K. ir D. J..

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovo O. Z. prašymą panaikinti laikinąsias apsaugos priemones.

Teismas nurodė, jog tiek ieškovo atskirasis skundas, tiek prašymas panaikinti laikinąsias apsaugos priemones yra motyvuojami tomis pačiomis aplinkybėmis. Kadangi jau yra prasidėjęs apeliacinis procesas pagal ieškovo atskirąjį skundą dėl 2012 m. rugpjūčio 7 d. nutarties panaikinimo, prašymą panaikinti laikinąsias apsaugos priemones teismas atsisakė priimti CPK 137 str. 2 d. 5 p. pagrindu, kai teismo žinioje yra byla dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

III. Atskirojo skundo argumentai

Ieškovas O. Z. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirąjį skundą grindžia šiomis aplinkybėmis:

1. LR CPK numato du skirtingus teisės institutus suinteresuotos šalies, kuriai yra pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, pažeistoms teisėms ginti - atskirojo skundo aukštesnės instancijos teismui padavimas (LR CPK 151 str.) arba prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo padavimas nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmusiam teismui (LR CPK 149 str.). Ieškovas kreipėsi į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, atsižvelgdamas į tai, kad atskirojo skundo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme gali užtrukti kelis mėnesius.

2. Ieškovas pagrįstai tikėjosi, kad jo prašymas bus priimtas ir išnagrinėtas, kadangi iš teismo atliktų procesinių veiksmų buvo matyti, jog tam nebuvo jokių kliūčių, išskyrus tą, kuri buvo nurodyta Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 24 d. nutartyje, kadangi jau tuo metu buvo žinoma apie atskirojo skundo padavimą. Gavęs ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, teismas 2012 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi įpareigojo ieškovą pašalinti trūkumus – pateikti du prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo egzempliorius, skirtus atsakovams E. K. ir D. J.. Šiuos trūkumus ieškovas ištaisė.

3. Skirtingai negu atskirajame skunde dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 7 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, 2012 m. rugpjūčio 20 d. prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo ieškovas prašė ne tik panaikinti jam pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, bet ir skirti atsakovams E. K. ir D. J. LR CPK 95 str. 2 d. numatytą baudą už piktnaudžiavimą procesu. Šis prašymas liko neišspręstas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Byloje sprendžiamas klausimas, ar teisėta ir pagrįsta Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartis, kuria teismas atsisakė priimti ieškovo O. Z. prašymą panaikinti laikinąsias apsaugos priemones.

Civilinis procesas vyksta pagal įstatymų nustatytą tvarką, kurios turi laikytis tiek teismas, tiek proceso dalyviai. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatyme nustatyta tvarka kreiptis į teismą tam, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymu saugomas interesas. Įstatymas teismui ir proceso šalims nustato bendrąją pareigą siekti, kad byla būtų išnagrinėta operatyviai. Ši dalyvaujančių byloje asmenų pareiga yra detalizuojama įvairiose įstatymo nuostatose, tame tarpe ir CPK 7 straipsnyje, įpareigojančiame teismą užkirsti kelią proceso vilkinimui, siekti, kad byla būtų išnagrinėta vieno teismo posėdžio metu ir kuo ekonomiškiau, o šalis – sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, bendradarbiauti tarpusavyje ir su teismu. Taigi, teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas turi atitikti civilinio proceso principus, pavyzdžiui: šalių procesinio lygiateisiškumo (CPK 17 straipsnis), proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo (CPK 7 straipsnis), kooperacijos (bendradarbiavimo) (CPK 8 straipsnis), taip pat teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijus.

Dalyvaujantiems byloje asmenims CPK įtvirtina teisę prašyti teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas dalyvaujančių byloje asmenų prašymu arba, kai būtina apginti viešąjį interesą, – savo iniciatyva gali pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones, vieną laikinąją apsaugos priemonę pakeisti kita, taip pat panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones (CPK 144, 148, 149 str.). Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje CPK nustatyta tvarka (CPK 144 str. 3 d.). Prašymus, susijusius su laikinosiomis apsaugos priemonėmis, nagrinėja pirmosios instancijos, apeliacinės instancijos arba kasacinis teismas priklausomai nuo to, kurio teismo žinioje yra byla dėl ginčo esmės (147 str. 1, 2 d.). Pirmosios instancijos teismo nutartys laikinųjų apsaugos priemonių klausimais atskiruoju skundu gali būti skundžiamos aukštesnės instancijos teismui, išskyrus CPK numatytus atvejus (CPK 151 str.). Iš šių proceso normų analizės galima spręsti, jog įstatymas byloje dalyvaujantiems asmenims, kurių atžvilgiu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, nustato teisę siekti laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo alternatyviais būdais: 1) kreiptis į bylą iš esmės nagrinėjantį teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo (CPK 149 str.); 2) paduoti atskirąjį skundą dėl nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės (CPK 151 str.). Dalyvaujantys byloje asmenys turi teisę laisvai pasirinkti, kuriuo iš nurodytų būdų sieks savo teisių ir teisėtų interesų gynimo, tačiau jų pasirinkimas visais atvejais neturi prieštarauti anksčiau nurodytiems civilinio proceso operatyvumo, koncentracijos, ekonomiškumo ir bendradarbiavimo principams (CPK 7, 8 str.).

Skundžiama 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismas atsisakė priimti ieškovo 2012 m. rugpjūčio 20 d. paduotą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, pritaikytų 2012 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi, panaikinimo. Teismas nurodė, kad dėl 2012 m. rugpjūčio 7 d. nutarties pradėtas apeliacinis procesas pagal ieškovo 2012 m. rugpjūčio 16 d. paduotą atskirąjį skundą. Kadangi tiek atskirajame skunde, tiek prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo reiškiamas tas pats reikalavimas, grindžiamas tomis pačiomis aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismas laikė, kad yra CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytas pagrindas atsisakyti priimti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, nes teismo žinioje yra byla dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 137 straipsnis reglamentuoja ne bet kokio procesinio dokumento, o ieškinio priėmimo ir atsisakymo jį priimti tvarką, todėl 137 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytu pagrindu atsisakydamas priimti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo pirmosios instancijos teismas turėjo remtis ir CPK 3 straipsnio 6 dalimi – įstatymo analogija. Tačiau, nors pirmosios instancijos teismas netiksliai pritaikė proceso teisės normas ir atsisakė priimti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo vien 137 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu, byloje priimto procesinio sprendimo teisinio rezultato prasme atskiruoju skundu skundžiama teismo nutartis yra teisėta bei pagrįsta ir ją naikinti teisinio pagrindo nėra.

Bylos duomenimis ieškovas 2012 m. rugpjūčio 16 d. padavė atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 7 d. nutarties, kuria jo atžvilgiu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, o 2012 m. rugpjūčio 20 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su prašymu panaikinti 2012 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Šiais savo veiksmais ieškovas siekė savo atžvilgiu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo ne vienu iš aukščiau minėtų dviejų alternatyvių būdų, o abiem. Toks ieškovo pasirinktas teisių įgyvendinimo būdas, kai jis, padavęs atskirąjį skundą dėl nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, praėjus tik keletui dienų ir nenurodydamas naujų aplinkybių paduoda prašymą panaikinti tas laikinąsias apsaugos priemones, akivaizdžiai neatitinka civilinio proceso operatyvumo, koncentracijos, ekonomiškumo ir bendradarbiavimo principų (CPK 7, 8 str.). Taigi, pirmosios instancijos teismo nutartį pripažinti neteisėta nėra pagrindo ir dėl to, kad paties ieškovo procesinis elgesys neatitiko pagrindinių civilinio proceso principų reikalavimų.

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą atskirojo skundo argumentą, kad procesas apeliacinės instancijos teisme užtruks kelis mėnesius, o prašymas panaikinti laikinąsias apsaugos priemones pirmosios instancijos teisme gali būti išspręstas operatyviau apginant jo pažeistas teises. Pagal įstatymą nutartis panaikinti laikinąsias apsaugos priemones vykdoma jai įsiteisėjus (CPK 152 str. 2 d.), o teismui panaikinus pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, tokį sprendimą galimai skųstų atsakovai. Tokiu būdu procesas nepagreitėtų, o atvirkščiai – taptų dar mažiau koncentruotas ir neekonomiškas, nes atsirastų du apeliaciniai procesai dėl tų pačių laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo. Manydamas, jog apeliacinis procesas dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 7 d. nutarties gali užtrukti, ieškovas galėjo pasirinkti kitą alternatyvų būdą – kreiptis į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, bet ne pasinaudoti abiem savo esme lygiaverčiais procesiniais būdais vienu metu.

Nėra pagrindo sutikti ir su atskirojo skundo argumentu, jog prašymas panaikinti laikinąsias apsaugos priemones nėra tapatus atskirajam skundui, nes prašyme ieškovas teismo prašė taikyti baudą atsakovams už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Prašymas skirti baudą kitai proceso šaliai yra savarankiškas procesinis prašymas, todėl jo padavimas nekeičia kito prašymo – dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo – esmės, o sprendžiamas savarankiškai. Kadangi pirmosios instancijos teismas baudos skyrimo klausimo nesprendė, apeliacinės instancijos teismas dėl jo pasisakyti neturi pagrindo (CPK 301 str. 1, 4 d.).

Kiti atskirojo skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl kolegija dėl jų nepasisako.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovo O. Z. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutarties, nenustatė pagrindų, įtvirtintų CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti naikinama atskirajame skunde išdėstytais motyvais, bei CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 338 str.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą nutartį, todėl ieškovo atskirasis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjai Artūras DriukasDanutė MilašienėVigintas Višinskis