Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad jis negalėjo melstis, nes Pravieniškių PN-AK nebuvo koplyčios.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau - BVK) 106 straipsnio 1 dalis nustato, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys tikintys nuteistieji turi teisę dienotvarkėje numatyto laisvalaikio metu pataisos įstaigose vieni arba kartu su kitais nuteistaisiais atlikti religines apeigas. BVK 106 straipsnio 2 dalis nustato, kad pataisos įstaigos administracija privalo užtikrinti, kad religinės apeigos netrukdytų kitų nuteistųjų poilsiui. Religinių apeigų atlikimo pataisos įstaigoje tvarką nustato Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės (BVK 106 str. 4 d.), patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 (toliau - ir Vidaus tvarkos taisyklės).

Nurodytos BVK nuostatos nustato nuteistųjų teisę atlikti religines apeigas ir jokių taikymo išimčių nuteistiesiems, kad ir kur jie būtų kalinami (kamerų tipo patalpose, drausmės grupėje ir kt.), nenustato.

Pažymėtina, kad religinės apeigos atliekamos ne tik tada, kada jos yra vedamos dvasininko. Religinių apeigų sąvoka apimta ir kitas jos išraiškos formas, t. y. tiek pavienių asmenų, tiek tam tikros tikinčiųjų bendruomenės maldos ir susikaupimo procesas, tiek dalyvaujant, tiek nedalyvaujant dvasininkui.

Vidaus tvarkos taisyklių 113 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigos (tardymo izoliatoriaus) administracija užtikrina nuteistųjų (suimtųjų) teisę tenkinti su religija susijusius poreikius Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Pataisos įstaigos (tardymo izoliatoriaus) administracija sudaro sąlygas Lietuvos Respublikoje pripažintų tradicinių religinių bendruomenių ir bendrijų dvasininkams lankytis pataisos įstaigoje (tardymo izoliatoriuje). Pataisos įstaigoje (tardymo izoliatoriuje) vietos religinėms apeigoms atlikti įrengiamos pagal dvasininkų rekomendacijas (Taisyklių 114 punktas).

Nurodytas teisinis reglamentavimas leidžia daryti išvadą, kad nepriklausomai nuo inicijuojamų religinių apeigų masto (ar vienas, ar bendruomenėje, su dvasininku ar be jo), iš esmės vien tik dėl savo sakralinio, susikaupimo, tylos bei ramybės reikalaujančio pobūdžio, religinėms apeigoms atlikti atsakovė turi užtikrinti tam atskiras patalpas, t. y. įrengtas pagal dvasininkų rekomendacijas su religine atributika. Pažymėtina, kad Vidaus tvarkos taisyklių 114 punkte suformuluotas imperatyvus reikalavimas įrengti vietą religinėms apeigoms atlikti pagal dvasininkų rekomendacijas, todėl tokia vieta pataisos įstaigoje privalo būti ir jos paskirtis turi būti ne multifunkcinė, derinant religinių apeigų galimybę su kitomis tuo pačiu metu vykdomomis veiklomis.

Taigi, nors religinių apeigų atlikimas neturėtų būti suprantamas išimtinai kaip tokių apeigų atlikimas vien tik koplyčioje, tačiau, teismo vertinimu, bet kokiu atveju tam turi būti skiriama atskira patalpa, sudarant religines apeigas atliekančiam ir/ar besimeldžiančiam asmeniui sakraliai privačią erdvę, kurioje būtų išlaikyta rimtis, susikaupimas ir tyla.

Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde kelia klausimą dėl galimybės pasimelsti nebuvimo, tai išimtinai susiejant su koplytėlės neužtikrinimu. Koplytėlės nebuvimo faktą pareiškėjas vertina kaip esminę priežastį, trukdžiusią jam individualiai melstis ir neturtinės žalos priežastimi nurodo iš esmės tik tai, kad neturėjo galimybės religines apeigas realizuoti individualios maldos forma koplyčioje. Jokių kitokių veiklų, susijusių su religinės apeigų netinkamu organizavimu ir neužtikrinimu, t. y. dvasininko (ne) atvykimas, religinių pamaldų (ne) organizavimas ar (ne)transliavimas ir kt., kurios galėtų būti vertinamos neturtinės žalos priežastimi, pareiškėjas iš esmės nenurodo.

Šiuo atveju iš bylos duomenų matyti, kad Pravieniškių PN-AK 3-aje sektoriuje nėra įrengtos koplyčios, tačiau atsakovė nurodė, kad religines apeigas atskirai nuo kitų nuteistųjų galima atlikti klubo patalpoje, kurioje pastatomas kryžius, religinė atributika. Pareiškėjas, gavęs atsakovės atsiliepimą, kuriame nurodyta, kad įstaigoje yra patalpos religinėms apeigoms atlikti, jokių prieštaravimų nepateikė, todėl teismas vertina, kad religinėms apeigoms individualios maldos forma įgyvendinti pareiškėjui buvo sudaryta galimybė ne koplytėlėje, tačiau kitoje tam pritaikytoje atskiroje patalpoje.

Akcentuotina ir tai, kad atlikti religines apeigas yra nuteistųjų teisė, bet ne pareiga, todėl būtent nuteistasis turi išreikšti valią pasinaudoti šia savo teise. Vertinant, ar pataisos įstaiga privalėjo užtikrinti pareiškėjo teisę atlikti religines apeigas, reikšminga aplinkybe laikytinas ir pareiškėjo kreipimasis į pataisos įstaigos administraciją su prašymu sudaryti galimybę religines apeigas atlikti, t. y. suteikti specialią atskirą patalpą. Pareiškėjas nurodo, kad jo skundai nebuvo registruojami, tačiau nesant duomenų, kad pareiškėjas raštu reiškė prašymus ir būtų siekęs tam skirtoje vietoje atlikti religines apeigas, o pataisos įstaigos administracija į jo prašymus nereagavo ar reagavo netinkamai, pareiškėjo deklaratyvūs ir kitais įrodymais nepagrįsti argumentai dėl teisės į religines apeigas pažeidimo laikytini abstrakčiais, deklaratyviais, nedetalizuotais ir neįrodytais.

Esant nurodytoms aplinkybėms darytina išvada, kad nesant įrodymų, jog pareiškėjas iš viso buvo aiškiai išreiškęs pageidavimą atlikti religines apeigas atskiroje patalpoje, pataisos įstaigos administracijai nekilo pareiga imtis atitinkamų veiksmų. Pataisos įstaigos administracija neprivalėjo savo iniciatyva siūlyti pareiškėjui papildomų būdų ir priemonių jo religinei teisei įgyvendinti, neturėdama duomenų apie pareiškėjo religingumo faktą ir laipsnį, tikėjimo teisės praktikavimo poreikį bei mastą, esamų sąlygų religinėms apeigoms atlikti nepakankamumą.

Atsižvelgiant į tai nėra pakankamo pagrindo konstatuoti Pravieniškių PN-AK neteisėtų veiksmų.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais.

Dėl CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio, valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją sukeliantys neteisėti veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje A-985-556/2018, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-548-602/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017 ir kt.). Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr., pvz., LVAT 2009 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-95/2009, 2012 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1342/2012).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas, skunde nurodė, jog dėl to, kad nėra koplyčios ir negalėjo tinkamai pasimelsti, jaučiasi kankinamas, žeminamas orumas, žlugdomas dvasiškai ir fiziškai, tačiau nepateikė į bylą jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų, kad jis tokią neturtinę žalą patyrė. Tuo tarpu atsakovas į bylą pateikė Resocializacijos skyriaus 2021-06-30 pažymą Nr. 87-135 (b. l. 9), kurioje nurodoma, kad pareiškėjas į psichologus dėl problemų, kurias galėjo sukelti negalėjimas atlikti religinių apeigų ar lankytis koplyčioje, nesikreipė.

Pareiškėjo skunde tik deklaratyviai nurodytos aplinkybės dėl koplyčios religinėms apeigoms atlikti (konkrečiai pasimelsti) nebuvimo, jo teiginiai dėl patirtų nepatogumų, diskomforto, kitų išgyvenimų savaime nepatvirtina neturtinės žalos fakto ir negali būti laikomi neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme.

Nagrinėjamu atveju, nenustačius būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų ir žalos), nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti (žr., pvz., LVAT 2020 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1053-602/2020; 2015 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2631-520/2015; LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

Dėl nurodytų aplinkybių ir išdėstytų argumentų pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsniu 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo S. M. skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.