Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio, Arūno Paštuolio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Jurgos Vasiliauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. G. ir jo gynėjos advokatės R. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. vasario 8 d. nuosprendžio, kuriuo K. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 9 mėnesių laisvės apribojimo bausme įpareigojant nuo 23.00 val. iki 6.00 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu.

Nukentėjusiosios V. G. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir priteista iš K. G. 500 Eur neturtinei žalai ir 260 Eur advokato išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. K. G. nuteistas už tai, kad 2018 m. birželio 26 d., apie 16.00 val., būdamas namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), panaudodamas savo šeimos nario – sutuoktinės V. G. atžvilgiu fizinį smurtą – stipriai sugriebdamas ją už rankų ir vieną kartą smarkiai stumdamas į sieną, po to sugriebdamas už kairės rankos riešo ir tokiu būdu išstumdamas ją iš kambario, padarė odos nubrozdinimus dešiniame žaste, poodines kraujosruvas juosmenyje ir sukėlė nukentėjusiajai V. G. nežymų sveikatos sutrikdymą.

2. Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, padarė išvadą, kad byloje surinkta pakankamai duomenų, įrodančių, kad K. G. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. K. G. kaltės neigimas nesant jokių jo versiją patvirtinančių įrodymų, laikytas gynybinio pobūdžio pozicija siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Motyvuojamoji dalis

6. Nuteistojo K. G. apeliacinis skundas atmetamas.

7. Kauno apylinkės teismo 2019 m. vasario 8 d. nuosprendis ginčijamas įrodymų vertinimo aspektu. Apygardos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnyje įtvirtintas apeliacinio nagrinėjimo bendrąsias nuostatas, bylą patikrina skundo ribose (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

8. Nuteistojo K. G. teigimu BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymu jis apkaltintas nepagrįstai ir pripažintas kaltu remiantis tik nukentėjusiosios ir jos sūnaus, kurie yra suinteresuoti bylos baigtimi, melagingais parodymais. Teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinio skundo argumentus, byloje esančius įrodymus, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, nuteistojo K. G. teiginius dėl neteisingo įrodymų vertinimo ir nepagrįsto nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį atmeta, kaip nepagrįstus.

9. Įrodymų vertinimo bendrosios nuostatos įtvirtintos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma.

10. Baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, kad K. G. savo kaltę dėl nežymaus sutuoktinės V. G. sveikatos sutrikdymo neigė ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Tačiau pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs visus baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, juos betarpiškai ištyręs teisiamajame posėdyje ir įvertinęs pagal BK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas taisykles, pagrįstai konstatavo, kad dėl nuteistojo kaltės padarius aptariamą nusikalstamą veiką jokių pagrįstų abejonių šioje byloje nekyla. Nuteistasis, nors ir nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu, apeliaciniame skunde jokių naujų aplinkybių nenurodo iš esmės pateikdamas tą pačią versiją kaip ir nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, t. y. kad nusikaltimo dieną 2018 m. birželio 26 d., apie 16.00 val. namuose Kaune, (duomenys neskelbtini), nebuvo, o nukentėjusioji galėjo būti sužalota neįgalaus ir dažnai ją stumdančio sūnaus. Tačiau ši K. G. versija yra paneigta skundžiamame nuosprendyje išsamiai aprašytais ir teisingai įvertintais įrodymais.

11. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas K. G. kaltės klausimą, pagrįstai, kaip vienu iš įrodymų, rėmėsi nukentėjusiosios V. G. parodymais, kurių patikimumu, priešingai negu teigiama skunde, abejoti nėra pagrindo. Viso proceso metu nukentėjusiosios parodymai apie tai, kad 2018 m. birželio 26 d., apie 16.00 val. namuose K. G. jos atžvilgiu naudojo fizinį smurtą (sugriebė už rankų ir pastūmė į sieną, po to sugriebė už kairės rankos riešo ir išstūmė iš kambario), buvo nuoseklūs. Nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes patvirtino ir šioje byloje kaip liudytojas apklaustas nukentėjusiosios sūnus L. P. nurodydamas, kad K. G. į namus antrą kartą grįžo apie 16.00 val., mamai (V. G.) einant paskui jį į kambarį patėvis (K. G.) sugriebė ją už rankų, stūmė į sieną, tada dar kartą sugriebė už kairio riešo ir ją iš kambario išstūmė. Nukentėjusiosios ir liudytojo parodymuose prieštaravimai nenustatyti, dėl esminių šiai bylai aplinkybių jie viso proceso metu buvo nuoseklūs. Be to, nukentėjusiosios ir liudytojo parodymus apie fizinio smurto panaudojimo aplinkybes patvirtina ir byloje esanti specialisto išvada Nr. G1997/2018(02), kuriose užfiksuoti ne tik nukentėjusiajai padaryti sužalojimai, šių sužalojimų vertinimas sveikatos sutrikdymo masto aspektu, bet ir tai, kad jie galėjo būti padaryti V. G. ir jos sūnaus L. P. nurodytomis aplinkybėmis. Šią išvadą teismo posėdyje apklausta ekspertė M. K. patvirtino.

12. Paminėtų įrodymų sisteminė analizė neabejotinai patvirtina pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytą išvadą, kad K. G. kaltė dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo įrodyta ir jokių pagrįstų abejonių nekelia. Nuosprendyje pateikti išsamūs K. G. versijos atmetimo argumentai, su kuriais nesutikti aukštesnysis teismas neturi pagrindo. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir juos vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į visumą. Teismas, laikydamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų, apkaltinamajame nuosprendyje be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kaltinamojo parodymus apie tai, kad nusikaltimo metu jo namuose nebuvo, o sutuoktinę galėjo sužaloti neįgalus jos sūnus.

13. Skunde teigiama, kad teismas šiuo atveju turėjo įvertinti nukentėjusiosios ir jos sūnaus suinteresuotumą apkalbėti nuteistąjį dėl vykstančio skyrybų proceso, tačiau nuosprendžio turinys patvirtina, kad nagrinėjamu atveju tai ir buvo padaryta. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas V. G. ir L. P. parodymus jų patikimumo aspektu, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos dėl konfliktiškuose santykiuose esančių asmenų parodymų vertinimo. Teismas, nustatęs, kad minėtų asmenų parodymai dėl esminių šiai bylai aplinkybių sutapo viso proceso metu, liudytojas parodymus davė būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, nukentėjusiosios ir liudytojo nurodytos aplinkybės atitinka byloje esančius rašytinius įrodymus, tuo tarpu K. G. versijos jokie kiti byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, pagrįstai nesuabejojo V. G. ir L. P. parodymų teisingumu ir patikimumu.

14. Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas K. G. kaltės klausimą, įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai. Nuosprendyje išsamiai aprašyti visi byloje surinkti įrodymai, pateiktas jų teisinis vertinimas šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste. Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodyti motyvai, kurie nėra pagrįsti jokiais objektyviais duomenimis ir iš esmės paremti tik paties nuteistojo subjektyviu byloje surinktų įrodymų interpretavimu, nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl nuteistojo kaltės. Pažymima, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad K. G. veiksmuose yra visi būtini BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai, o nuteistojo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai yra paneigti minėtais nukentėjusiosios, liudytojo parodymais bei kitais apylinkės teismo nuosprendyje išdėstytais ir šioje nutartyje aptartais įrodymais.

15. Apeliaciniame skunde nuteistais ir jo gynėja prašė byloje atlikti įrodymų tyrimą apklausiant papildomus liudytojus, taip pat kėlė klausimą dėl neįgalaus nukentėjusiosios sūnaus charakteristikos išreikalavimo, galimybės jį apklausti įvertinimo. Teisėjų kolegija dėl šių prašymų išklausiusi proceso dalyvių nuomonę juos atmetė priimdama protokolinę nutartį, kurioje nurodyti išsamūs šių prašymų atmetimo motyvai (2 t., b. l. 76).

16. Nukentėjusiosios atstovė advokatė J. J. apeliacinės instancijos teismo posėdyje prašė iš nuteistojo priteisti nukentėjusiosios turėtas proceso išlaidas, susijusias su advokato teisine pagalba nagrinėjant nuteistojo apeliacinį skundą. Šį prašymą savo atsiliepime į apeliacinį skundą ir 2019 m. gegužės 28 d. prašyme buvo išreiškusi ir pati nukentėjusioji.

17. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip jų atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja ir apeliacinės instancijos teisme. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant klausimą dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms, apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas. Nagrinėjamu atveju apeliacinį skundą pateikė nuteistasis, kurio skundas nėra tenkinamas. Naudodamasi baudžiamojo proceso įstatymo nukentėjusiajam suteiktomis teisėmis V. G. apeliacinės instancijos teismui pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kurį parengė jos atstovė. Be to, advokatė dalyvavo posėdžiuose bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Byloje pateikti kvitai patvirtina, kad nukentėjusioji advokatei už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir atstovavimą apeliacinėje instancijoje sumokėjo 300 Eur (2 t., b. l. 63, 72). Įvertinus aptartus duomenis pripažintina, kad nukentėjusiosios turėtos proceso išlaidos yra pagrįstos, jų dydį patvirtina pateikti dokumentai, sumokėta suma nėra akivaizdžiai per didelė ar neproporcinga suteiktų teisinių paslaugų apimčiai, todėl nukentėjusiosios V. G. turėtos išlaidos teisinei pagalbai apmokėti turi būti priteisiamos iš nuteistojo.

18. Teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. vasario 8 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Tiek nusikalstamos veikos kvalifikavimo, K. G. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, tiek bausmės skyrimo ir jos individualizavimo klausimai išspręsti teisingai, baudžiamojo ar baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimai nepadaryti. Esant šioms aplinkybėms skundžiamą nuosprendį naikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, kaip to skunde prašo nuteistasis, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo K. G. ir jo gynėjos advokatės R. P. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš K. G. 300 Eur nukentėjusiajai V. G. jos turėtoms proceso išlaidoms atlyginti.